Per savaitgalį išmokti laimės

musee de la mode

Ar galima išmokti laimės?  O džiaugtis? O gal sėkmė irgi prie tų pačių, mokytis skirtų kategorijų? Ir viską greitai. Per savaitgalį.

Ne, man nepasimaišė, bet sudėjau temas, kurias pasakojo studijavusios bičiulės. Ir ne vienos, o su laimės mokytojomis. Pastačiau ausis ir vienai kvailai leptelėjau – o gal dar pamokė kaip teisingai liūdėti? Supyko, bet labai protingai atsikirto – to moko pats gyvenimas.

Bet ar džiaugsmo ir laimės pamokų neužduoda tas pat didis mokytojas, Gyvenimas? Bet čia jau perlenkiau. Mat draugė užsirovė. Ir to nepripažįsta. Ant savamokslės “mokytojos”, kuri skambiai ir greitai moko stebuklų.

Kita vertus, ko čia stebėtis. Juk stebuklų laukia visi, net lošia loterijose, nors puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. O va “mokytojai” gali išmokyti tikėti kuo tik nori. Beveik kaip tie čigonai, kur prie parduotuvių pardavinėja puodų rinkinius, kurių esą kažkodėl negali vežti per Lietuvos sieną. Žinau ne vieną atvejį, kai ant tų pasakų puodų pasimovė ir protingos damos.

Tik čia ne apie puodus ir čigonus. Čia apie laimę, kurios kokius 200 g galima nusipirkti  savaitgalio seminaruose.

Bet ką reikia daryti, kad jos nusipirkęs tikrai pasijustum apgobtas laimės? Žinau, kad renginiai, pažymėti raktiniais žodžių deriniais – kaip prisišaukti laimę, kaip pasijusti laimingu, kaip sulaukti sėkmės, kaip rasti svajonių vyrą, kaip išgyventi tikrą meilę ir t.t. – yra tikri sėkmės nešėjai ir pinigų šaukliai. Teisingai perskaitėt, jūsų pinigų šaukliai tiems, kurie jums žada įpūsti stebuklingas metodikas ir paslaptis kaip pasiekti to, ko labiausiai trokšti.

Kita draugė irgi lankėsi pas mokytoją, besiverčiančią laimės pamokomis. Tai pat nemažai kainavo tos laimės paieškos. Gerai, kad nors ne individualios, o grupėje mokėsi. Bent pigiau atsiėjo. Supratau, neskursta ir jos ponia mokytoja, moko dalykų, kurių išmokimo rezultato niekaip nei išmatuosi, nei įvertinsi, jei prastai žinias sudėstė. Ir nėra būdo pasverti mokytojos kompetenciją. Beje, to niekas net neklausia. Net Google nenaršo. Tik svaigsta, kad gavo laimės. Bet nemandagu aptarinėti mokytojų turtinę padėtį, kai diegiamos aukštumos.

„Tai ko seminare išmokai?“

„Į gyvenimą žvelgti pozityviai, išlaisvinti savo vidinį vaiką, apsisaugoti nuo blogos energijos, kas rytą šauktis laimę…“

Dar daug visokių kitokių gėrių vardija. O aš taip ir įsivaizduoju, kaip ji rytą stovi savo terasoje su naktiniais, nesusitepusi bloga svetima energija ir šaukia laimę…

Na gerai, truputį patikėjau, kad tikrai kažko naudingo išmoko, bent jau nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes labai užsidegusi pasakojo ir dar ketino paskui mokytoją važiuoti į Klaipėdą, kai toji mokys kitą grupę. Bet staiga man nuoširdžiai pagailo jos pinigų ir vėl įkišau savo trigrašį.

“Už tiek, kiek jau išleidai laimei, galėjai pigiomis linijomis nuskristi į Paryžių, dvi naktis panakvoti prie “Opera Garnier” (žinau viešbutį gero kokybės ir kainos santykio) ir apeiti kelias parodas. O už kelionę į Klaipėdą galėtum Paryžiuje papietauti “Lazare” restorane, “Saint Lazare” geležinkelio stotyje, kur prancūzai užsuka geros kokybės maisto su neprastu vynu. Ir dar šio bei to artimo širdžiai nuveiktum. Apturėtum nuostabų savaitgalį. Ar patirtum mažiau laimės ? Ir dar kiek prisiminimų liktų…”

Linguoja galva pritardama. Ir prisipažįsta, prabėgus keletui savaičių po mokymų, jai atrodo, kad laimės jau beveik nejaučia. Tai klausiu, gal blogai pamokas ruoši? Ne, kasdien darau visus užduotus pratimus, o laimės kažkodėl mažėja…

Jei visai tiesmukai, akivaizdi blogybė, kai žmonės, dažniau moterys, tiki lengvais raganavimais ir nesąmonėmis. Tiksliau, lengvai kažkam patiki savo emocinius laukus, kad svetimi žmonės į juos pripūstų iliuzijų su laimės, džiaugsmo, sėkmės prieskoniais ir užtikrintų džiugesį nuo ryto iki vakaro.

Neseniai buvau viename didelės šeimos baliuje. Sutikau psichologę, profesionalią problemų sprendėją. Kažkaip išsikalbėjome apie bendrą laimės siekį ir būdus, kuriais neva mokoma pajusti harmoniją su savimi ir kitais, užsitikrinti siekiamybes ir norą gyventi be rūpesčių. Juk taip žmogiška norėti smagiai gyventi darnoje ir vartytis sėkmėje diena dienon, justi vien pozityvius impulsus.

Bet kas išeina?

Psichologai pastebi, po panašių laimės mokymų tik daugėja nelaimingų ir su savo pojūčiais bei jutimais nesusitvarkančių žmonių, nemažėja liguistų sėkmės ieškotojų, pasiryžusių bet kokia kaina nusipirkti džiaugsmo. Tik bėda, kad eina jie ne į tas parduotuves. Labiau linksta į pardavėjus, kurie prekiauja pasakomis apie neišlaisvintus vidinius vaikus, nesubalansuotas energijas, uždarytas čakras ir išblukusias auras bei kitas teorijas, kurių mūsų laikais galima prisigraibyti internete.

Ne paslaptis, jog mokyti gali ne kiekvienas. Reikia ne tik gerų komunikacinių įgūdžių, gebėjimo valdyti auditoriją, bet ir žinių. O žinios – reikalas nepaprastas. Tos, už kurias teikiami universitetų magistrų diplomai, dažniausiai mažai kuo siejasi su džiaugsmo ir laimės doktrinomis. Ir čakrų diplomuoti specialistai neatidarinėja. Metafizikos jų mokymuose nebūna, kaip ir avantiūrizmo per kelias dienas į gyvenimą paleisti naujai iškeptą laimingą žmogų.

Dėsningumai akivaizdūs – yra paklausa, bus pasiūla. O verslas yra verslas, todėl gyventi galima net iš noro džiaugtis. Prieš dvidešimt metų didžiąją laimės ieškotojų kapitalo dalį susirinkdavo ekstrasensai, paskui į jų gretas įsiliejo astrologai ir būrėjai. O štai pastaraisiais metais „mokytojų – gydytojų“ kastą papildė ir džiaugsmo “terapeutai”.

Taigi grįžtu prie baliuje sutiktos psichologės. „Kad tu žinotum, kiek tų laimės ir džiaugsmo mokinių paskui ateina pas mane ir kolegas. Pasimetę, persigandę, iš gyvenimo kasdien reikalaujantys to, ko nėra ir negali būti. Nustebę, kad jų vidinis vaikas nė velnio neklauso ir nė kiek nesidžiaugia kiekvienu rytu. Kad lakstydami laukais palaidais plaukais (čia jau aš prikūriau, ji sakė apie laimės mantrų kartojimą) nė kiek neranda ramybės. Ir nuolatinis poteriavimas: aš – laimingas, aš – džiaugsmingas, aš – sėkmingas – nė velnio nepadeda“.

Tai va.

Ir dar didesnė blogybė, kurios pati mokausi iš knygučių, parsisiųstų apie Vabi Sabi, kad mes kaip paklaikę siekiame tobulumo. Ir nevertinam netobulumo. Jį net niekiname.

Beje, praėjusią savaitę laidoje rodžiau temą apie Vabi Sabi ir netobulumo žavesį. Tiesa, ten labiau kalbėjome apie estetikos platumas ir apčiuopiamo netobulumo grožį, kuris sukuriamas ne žmogaus, o aukščiausios galios – Gamtos, ir išmintingai aukštinamas Japonijoje. LRT mediatekoje galima tai pamatyti bet kuriuo paros metu.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667331/stilius

Bet netobulumas, kaip įvairiapusė kategorija, vertas būti pripažintu ir emociniame lygmenyje. Na, negali žmogus nuo ryto iki vakaro būti laimingas, sėkmingas, džiugus. Negali vien džiaugtis ir svaičioti apie laimę. Kad ir kaip jos trokštų.

Pamenu, kažkada interviu metu mano mylima aktorė Eglė Gabrėnaitė, kalbėdama apie sėkmę ir laimę, pasakė žiauriai išmintingai: “Negali būti ir gera žmona, ir nuostabi mama, ir gražuolė, gulinti prie baseino, ir puiki aktorė, besifilmuojanti pas Felini. Taip nebūna. Turi pasirinkti.”

Ir šiaip žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga ir paini, kad beveik nenuostabu, jog ją gali veikti visai nelogiški dalykai. Ypač iliuzijos. Juk kartais taip ko nors nori, kad atrodo, padarytum bet ką, kad tik pasiektum savo svajonę…

Net per savaitgalį išmoktum laimės…

art oriental

Povelykinis sindromas ir kaip nuo nieko nepriklausyti

Norėjau rašyti apie atomines moteriškes, kurių pamatau filmavimuose. Kokią tik heroję išsirenku, vis nereali! Bet rašant išèjo kiek kitaip…

O tų atominių ponių prisižiūriu ir per šventes, tokias kaip Kalėdos ar Velykos. Visų stalai lūžta, krepšiai kūpa, tortai ant palangių braška. Vištos ir antys plaukioja lėkstėse, žalumynais apkaišytos. Pažiūri FB ir galvoji, o tai moterys, o tai darbštuolės, o tai atominės! Ir visos dirbančios, ne dykaduonės kokios.

Pati galvojau, jau šioms Velykoms žarnų nesileisiu, stalų nekrausiu, nudažysiu kokius du kiaušinius ir voilà.

Kurgi ne! Antrą Velykų dieną šaldytuve dar vis tamsu, kiek ko beišimsi, visko dar tiek, kad savaitę išgyventum, nekeldamas kojos iš namų. Bet Lenkijoj nebuvom. Galima ir lietuviśkai pigiai prasisukti.

Kita vertus, kažkaip lengvai ir be pastangų susitaisė šių Velykų valgiai: susismulkino bulvės, burokėliai, rauginti agurkai, svogūnai, viskas sulipo į dvejopas mišraines, tarpuose išsikepė vištos šlaunelės, susipjaustė liežuviai, susiraikė ridikėliai ir švieži agurkai, gyvenimo draugas stalą nupuošė žalumynais ir kiaušinių dažymas praėjo be nuostolių ar mozonių aplink juos.

Visiems visko pakako ir sekmadienį, ir antrą Velykų dieną. Valgom, valgom, užgeriam raudonu vynu, galo maisto šventei nematyti. Ryt teks imtis pačių griežčiausių priemonių, pasninkauti, vėliau dozuot mitybą ir didint fizinius krūvius.

Blogybè ta, kad kai persivalgai, apima ne džiausgmo, o neramumo jausmas. Imi mąstyt apie nenusakomą moterų stiprumą, ant kurio laikosi ne tik Velykų stalai ir šventinis valgių gausumas.

Kai kažką darai ir darai nesustodamas, užsimedituoji tarp lėkšćių, pasaulis atrodo toks gražus! Suprantu, kodėl Beata visada nusiteikusi puikiausiai. Maistas kelia pozityvumą. Dar galiu prisimint anoje savo laidoje rodytas Editą Mildažytę ir Zitą Kelmickaitę. Irgi daug ruošia, gal dėl to yra linksmos ir stiprios savo vidumi. Kad ir ko būtų patyrusios…

Bet šiaip televizijoje ir kitose kūrybos sferose silpnoms neišgyvent, faktas. Ten turi taip arti, būti toks pajėgus, daryti viską, apsiverst per galvą, nuvirst nuo kėdės ir iš savęs pasijuokt, kad tave žiūrėtų, kad tavęs klausytų, kad kitiems būtum įdomus. Jei tik nori išlikti ir užsidirbti…

Uždarbis ir jo pastovumas  – labai svarbi stiprių moterų tema. Turbūt visi žino, kad moterys, kad ir kokio reikšmingumo jos būtų, LT uždirba mažiau nei vyrai. Taip yra visose srityse, na, gal Seime kitaip. Bet kūrybinėse industrijose – pirma eina vyrai, po to – moterys. Ir didžiausios ekrano žvaigždės nekainuoja kanalams tiek, kiek atsieina žvaigždūnai vyrai. Skaičių nepateiksiu, nes kiekviena sutartis – konfidenciali. Tačiau kuluarai yra visur, o kalbos juose vaikšto.

O dar yra ir trečias aspektas. Konkursai ir išlikimai. Ypač televiziniai. Gali būti be proto išmanus, bet kas pavasarį rašai senų ir naujų TV laidų projektus, ir laikai egzaminą. Komisijai turi įrodyti, jog darbui tinki. Esi toks pat ar net vis labiau kūrybingas, raštingas, moralus, vertybes išpažįstantis, idėjas generuojantis, aukštus reikalavimus atitinkantis, numatantis žiūrovų lūkesčius ir interesus, sugebantis skaičiuoti piniginius laidų biudžetus ir dar daug visko, ko net negali žinoti, kuo vadovaujasi sprendėjai. Priduodi projektus ir kokius tris mėnesius nemiegi, lauki, praeisi, nepraeisi, liksi su senu ar pavyks daryti naują darbą. Žodžiu, kabi tarp dangaus ir žemės. Kasmet.

Tame kabėjime dar privalai visąlaik ir racionaliai žiūrėti pirmyn, gyvenimą planuoti kaip laikrodis: žiemą numatyti, kas bus pavasarį, pavasarį skaičiuot kas bus vasarą. Ir viską konvertuot eurais: laiką, idėjas, paslaugas, įsipareigojimus. Va čia ir yra sudėtingoji darbo bei gyvenimo dalis.

Kaip finansininkui susiskaičiuoti iš ko sumokėsi mokesčius, neišeina, turi rasti, kas tai padarys. O tai irgi išlaidos. Nes kai esi laisvas menininkas, neturintis jokių etatų ir socialinių garantijų, skaičiuoti GPM’us, PSD’us, Sodras ir dar kažką, ko nežinau, privalai kaip ir pats. Bet nepažįstu nė vieno kūrybinio, kuris tai sugebėtų. Arba rašai, arba skaičiuoji, kitaip Dievas neduoda.

Geriausiu atveju suvoki, kad visas gaunamas pajamas turi nepamiršti dalyti per pusę: pusė tau, pusė mokesčiams. Bet tai padaryti irgi nelengva, nes taupyti į kojinę, kai iš jos visada gali išsiimti svarbioms ir svarbesnėms išlaidoms, yra komplikuota. Palikti banke? Taip ir yra. Bet taupymas banke tolygus pajamų praradimui. Jei to nenori, dar kita istorija – turi mokytis apie bankinius instrumentus ir jų panaudojimo mechanizmus. Na, to jau perdaug. Tai lieka viskas kaip lieka ir balandį, šiuo atveju po Velykų, prasideda piniginė karštligė, nes iki gegužės 1 d. turi savo gautus pinigus susideklaruot ir susimokėti galutinius mokesčius.

Po to imsi sukti smegenis kaip išgyventi iki rudens. Anądien kolegė labai džiugiai pranešė sužinojusi, kad Sodrai galima mokėti dalimis, t.y. gauti vadinamuosius atidėjimus. Bet kai pagalvoji, koks marazmas, kaip turi jaustis, dirbdamas ir neišgalėdamas susimokėti, atidėdamas prievoles, ypač kai jau nesi nei studentas, dar nesi “bomžas”, o pretenduoji į eilinį žmogelį, kasdien dirbantį ir tvarkingai mokantį mokesčius…

Dabar valdžia suka galvas, kaip stabdyti emigraciją, kaip užkirsti kelius žmonėms į Lenkiją, kaip pagerinti gyvenimo kokybę. Nieko nebus, brangieji, kol žmonės nesijaus saugūs finansine ir emocine prasme, kol smulkūs verslininkai krapštys kojines mokesčiams susimokėti, o į save išlaikantįjį valstybės valdytojai žiūrės kaip į melžiamą karvę.

Kiek esu dariusi interviu su kuriančiais žmonėmis, nesvarbu, kokį produktą jie “kuria – gamina”, dabar juk nebėra kūrėjų, visi turi verstis pagal IDV pažymas ar kitus ekonominės veiklos dokumentus, nors “gamina” literatūrą, muziką, dailę, straipsnius, laidas ir pan., visų problemos dvi – kad tik tas liukas, per kurį ateina mintys ir kažkas susikuria, neužsidarytų ir kad tavo darbą kas nors nupirktų.

Kitaip neturėsi net kuo susimokėti už darbo priemones: teptuką, drobę, kompiuterį, jam naudojamą elektra, šildymą, nes be jo pirštai stingsta dirbant, o dar reikia stalo, kėdės, telefono, vandens, unitazo ir t.t. Viso to, ką turi valstybei tarnaujantieji, tiesiog kasdien ateidami į savo kabinetus dirbti darbo. “Kuriantis verslininkas” visas darbo priemones turi įsigyti pats. Dar būtų neblogai, kad ir mintys aplankytų.

Kalbėdama visa tai, prisimenu tokią pasaką, kaip žmogus pas Dievą atėjo su savo kryžiumi.

Atėjo ir sako: Dieve, padėk, nebegaliu, nepanešu.

Pažiūrėjo Dievas į jį: matai kiek turiu kryžių, dėk ant stalo savąjį ir rinkis kurį tik nori.

Pasidėjo žmogus kryžių, palengvėjo, kitus apžiūrinėja, gal ras lengvesnį.

Ieškojo ieškojo, nieko geriau nerado.

Padėkojo Dievui ir išėjo su savu kryžiumi nešti jį toliau.

Link viso to, kasdien galima už gyvenimą krikščioniškai dėkoti, galima su viskuo taikytis ir laukti kol bus geriau ar Dievas ką duos. “O jeigu neduos?”, – pykteli Zita Kelmickaitė. “Jeigu niekas nieko neduos? Savimi turiu pasirūpinti pati. Kodėl turiu nuo kažko priklausyti?”

Tai dabar ir einu galvoti, kaip nuo nieko nepriklausyti ir kaip pasirūpinti savimi… pradžioj bent indus susiplausiu.

P.S.

Jei akis badys korektūros klaidos, prašau atlaidumo, rašyta buvo impulsyviai, emocingai, be savo kompiuterio, kuris ištaiso lapsus lingva. Jei ką, ryt ištaisysiu.

Slapto cukraus poveikis arba D vitamino stygius

Retai, bet kartais užeina nesveikas noras paskaityti komentarus po straipsniais. Visokiais. Pvz., užmačiau žinomos moters samprotavimus apie mitybą, cukrų ir pan. Nieko ypatingo, tik naudingos žinios, ir tiek.

Ypač šiais slapto cukraus laikais. Juk maistas = vaistas, žinoma dar nuo Konfucijaus laikų.

Bet paskaičius rašinį ir po juo nugulusius komentarus, pasišiaušiau iš pykčio ir pasakysiu viską, ką apie tai galvoju.
Pažįstu ją, tą moterį, seniai, gal nuo mokyklos laikų. Esu bendradarbiavusi kai ji pradėjo leisti bene populiariausią moterų žurnalą Lietuvoje, esu jai rašiusi ir į tarptautinį geros kokybės leidinį, kurį ji sugebėjo atvesti į Lietuvą. Po to esu ją filmavusi kai ji su šeima ketino išvykti gyventi į tolimą šalį.

Ta moteris – įsimenanti. Gal dėl to prisimenu, kaip ji, storomis raudonomis kasomis, sukdavo ratus su knyga mokyklos koridoriuje. Visada buvo išsilavinusi ir apsiskaičiusi. Vėliau žiūrėdavau kaip ji tobulai išlygintomis garbanomis ir elegantiškai išsidabinusi buvo geidžiama renginių viešnia, žinoma leidėja.

Po nepavykusios integracijos tolimoje šalyje ji perėjo į natūralumo kategoriją – žaviai padrikais garbanotais plaukais, kukliais drabužiais – grįžo prie neglaistyto įvaizdžio. Vėl kitokia ir įdomi.

Niekada nesigilinu į žmonių tautiškumą, neskirstau pagal kūno formas. Nes augau Vilniaus Senamiestyje, kieme, kur gyveno nemažai žydų, rusų ir lenkų šeimų. Lietuvių buvo vos kelios, todėl kieme vaikai susišūkaudavo rusiškai. Nežinau kodėl, tikrai niekas neliepė ta kalba kalbėti, bet ir žydai, ir lenkai bendravome be nuoskaudų ar aiškinimosi. Vieni buvo įdomesni, kiti gyveno liūdniau, bet visi sutarė. Ir iš storų niekas nesityčiojo, nes Iziko mama visada paskui jį bėgdavo su kotletu, o jis jo duodavo atsikąsti visiems.

Tačiau pamenu, po vieno interviu ta moteris užsiminė, jog visą savo gyvenimą jausdavosi žymėta dėl savo žydiškų šaknų. Nustebau. Dar labiau išsišnekėjome – taip buvo ir mokykloje, ir tie ryškūs plaukai net kliūdavo. Neslėpė, kad žydiškumas buvo ženklas, į kurį jai baksnota atvirai ar už nugaros. Tikėjo, išvažiavus iš Lietuvos to daugiau nejus.

Dar juokavo liūdnomis akimis, jei ten, toli, įsitvirtinti nepavyks, visada galės prisiglausti Izraelyje. Neprisiglaudė, nes ten irgi kažko pritrūko, ne visas tas žydiškumas buvo, kurio ten reikia.

Tačiau grįžusi atgal į Lietuvą, iš viešumos ji neišnyko – ėmėsi jogos mokymų, tobulinosi toje srityje daug kur, tikrai pamenu tik Ameriką, parašė kelias knygas. Ar keista? Ne. Aktyvus ir raštingas žmogus negali vegetuoti.

Ir žinau, jei sugalvočiau tobulinti jogos asanas ar norėčiau išsiaiškinti kažką apie gyvenimo kebeknes, eičiau pas tą moterį. Toks žmogus – ne pelkė. Visko matė.

Bet kiti mano kitaip. Ir tie bjaurūs, labai bjaurūs žodžiai, išlieti komentaruose ant rašančio žmogaus, sako paprastą dalyką – ne velnio tas gyvenimas Lietuvoje neina geryn. Neapykantos ir nepakantumo tik daugėja. Kodėl?

Suprantu, jog žmogaus smegenys kietesnės už kiaulės. Dar žinau, kad komentuojama visur ir visaip, bet drąsiausiai – už akių. Psichologai apsiputoję aiškina, kad komentuotojų agresiją ir emocines būsenas skatina jų pačių kompleksai, neišsipildžiusios viltys, iliuzijos ir pavydas. Bet juk visi gyvena visaip: nebūna vien blogai ar gerai… ko pavydeti?

Prieš porą metų uždraudžiau be mano sutikimo publikuoti savo blog‘o įrašus. Irgi dėl tos pat priežasties. Reakcijų. O prabėgus laikui matau, jos, tos reakcijos, tampa dar reakcingesnės, aršesnės ir šlykštesnės. Ir liejamos dėl žmogaus išvaizdos, amžiaus, tautiškumo…

Ech… akivaizdu, slapto cukraus perteklius žmones verčia monstrais.

Gerai, kad ateina pavasaris, šiluma, saulė, D vitaminas ims gamintis natūraliuoju būdu. Gal pykčio mažės. Bet cukraus neverta vartoti, tikrai įrodyta, jis žaloja ne tik kūną,  bet ir protą.

Kitą savaitę parašysiu plačiau tai, ką pripasakojo Mireille Guiliano, aiškinusi ne tik apie nestorėjančias prancūzes, bet ir apie slapto cukraus pinkles.

Bet komentarų vėl ilgai neskaitysiu. Nuo jų bloga.

Eisiu gerti burbuliukų ir valgyti šokolado ☺

Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.

 

 

 

Kinas atvažiuoja!

kino-pavasris

Myliu kiną. Labai:)

Nors kalbininkai lyg ir draudžia žodį “myliu” skirti ne žmonėms, o kitiems dalykams mylėti, bet myliu, nors tu ką!

Ir iš tos meilės visada laukiu “Kino pavasario”, ateinančio su tikrąja metų laikų kaita. Bet visada ištinka tas pat paklydimas, nežinai kaip persiplėšt tarp darbo, gyvenimo ir kino. O dar su bilietais problemos – juos reikia pirkti laiku ir nė kiek nevėliau.

Todėl žemiau rasite visus įrankius, kaip rasti, pirkti, atsirinkti filmus. Ir tai reikia daryti jau dabar, ne kažkada kai kinas tikrai atvažiuos.

Kol kas galiu pasisakyti, jog, pasidėjus išankstinėms festivalio filmų peržiūroms, vieną jau mačiau – “Melagiai”.

Stipriai vertas žiūrėti ir galvoti, kaip žmonių santykius žudo šiuolaikinės komunikacinės galimybės. Grįždami po filmo su vyru diskutavom: kas svarbiau fizinė ar emocinė ištikimybė. Klausimas kiekvienam, mylinčiam, beprotiškai svarbus, nebent būtum prancūzas.

Nedidelis flirtas FB ar kokiam kitam socialiniam lauke. Svarbu, kad lapė nesulotų… Bet jei draugė lapė praneša, kas vyksta kokiam virtualiam laukelyje… Sekti, kelti skandalą, trenkti durimis?

Šiais visuotinio atvirumo laikais, o dar pasižiūrėjus “Snowdeną” (filmas – ne “Kino pavasario”, bet lengvai pasiekiamas internete), supranti, jokios informacijos nuslėpti neįmanoma: e-paštas, sms, kompiuterio kamera, Viberiai, What’supai, Pokemonai – viskas tarnauja vienam – stebėti, kontroliuoti ir manipuliuoti.

O jei kaip prancūzai, norma laikytume 17 – 18 val. pasimatymą? Juk tik kūniškas reikalas… Svarbu laiku grįžti namo vakarienei ir laiku su šeima pasimėgauti prie stalo.

Apgaulės variacijų nestinga.

Psichologai sako visaip. O viena mano draugė, vėtyta ir mėtyta, tikina, ta kūno dalis, kurią žmonės naudoja neištikimaujant, nedyla, nuo vieno kito kryptelėjimo į šoną nieko neatsitiks, svarbu galva – vietoje. Tai, jei apie kūną negalvoti, išeina, kad emocinė ištikimybė šimtą kartų svarbiau. Va kai jos nelieka ir prasideda didžiosios griūtys…

Apie visa tai svarstoma “Melagiuose”. Labai stipriai nueikit, pasijuokit ir po to pamąstykit, prieš leisdamiesi į nuotykius.

“Kino pavasario” bilietai jau prekyboje nuo šio sekmadienio. Žemiau esanti žinia kino mylėtojams ir šiaip išmaniems, turintiems visokių kortelių, kurios padės sutaupyti. Taigi:

Jau šį sekmadienį, kovo 5 dieną, prasideda bilietų prekyba į naujų vėjų kupiną „Kino pavasarį“. Kaip visuomet, pirmieji, ištikimiausieji festivalio klientai su „Telia“ lojalumo kortele „Omni ID“ bilietus galės įsigyti pigiau.

Visą sekmadienį, nuo 00:00 iki 23:59 valandos, „Telia“ kortelės „Omni ID“ turėtojams tiek perkant internetu, tiek šalies kino teatrų kasose išankstiniai festivalio bilietai kainuos tik 3,50 Eur.

Nuo pirmadienio, kovo 6 d., bilietai bus parduodami įprastinėmis kainomis.

Žinau ne vieną žmogų, per festivalį pasiimantį atostogų, kad nereikėtų dirbti ir būtų smagu ramiai žiūrėti filmus. Nes „Kino pavasaryje“ kaip ir kasmet – daugybė pasaulio kino režisierių sukurtų filmų. Per dvi festivalio savaites, kovo 23–balandžio 6 d., bus parodyta 130 pilnametražių ir 70 trumpametražių autorinių kino juostų.

Tad ko ir ksip ieškoti kino festivalyje?

Festivalio programos sudarytojai, norėdami padėti žiūrovui nepasiklysti tarp kino meistrų intriguojančių naujienų ir sėkmingų debiutų, išskyrė juos sujaudinusius, privertusius nusišypsoti, šokiravusius ir įkvėpusius filmus.

Atrasti savo filmą gelbstintys įrankiai

Festivalio mobilioji programėlė. Komfortą vertinančiam žiūrovui čia leidžiama sužinoti visas naujienas ir iš suintrigavusių filmų susidaryti savo festivalio programą.

ERGO kino testas. Tai praėjusiais metais pasiteisinęs, šiemet dar labiau patobulintas testas kino mylėtojams. Atsakęs į kelis paprastus klausimus, žiūrovas gauna asmenines filmų rekomendacijas. Išbandyti galima čia: www.ergo.lt/kinopavasaris

Festivalio naujienlaiškis. Svarbiausios festivalio naujienos – tiesiai į pašto dėžutę tik festivalio naujienlaiškio gavėjams. Užsiprenumeruoti naujienas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienu-prenumerata.

 

Festivalio internetinės svetainės skiltyje „Naujienos“ rasite išsamias visų festivalio programų ir filmų apžvalgas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos.

Vaizdo medžiaga. Labiau mylintiems vaizdą nei tekstą siūloma apsilankyti festivalio svetainėje esančioje video rubrikoje, kur rasite tiek įvairių rekomendacijų, tiek filmų programų anonsų bei kitos įdomios informacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/video

Festivalio komandos rekomendacijos. Geriausia apie filmus sužinoti iš tų, kurie juos jau matė ir kinu gyvena ištisus metus. Festivalio organizatoriai sudarė savo favoritų dešimtukus. Rekomendacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/komandos-topai.

Festivalio leidiniai. Kino teatruose jau galima rasti festivalio atspausdintą programėlę su filmų aprašymais ir repertuarą.

 

Festivalio paskyra socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/kinopavasaris.lt/?ref=br_rs; „Instagram“: https://www.instagram.com/kinopavasaris/

Tie, kas nespės pasinaudoti kovo 5-osios „Telia“ akcija kortelės „Omni ID“ turėtojams, pigiau įsigyti išankstinius festivalio bilietus galės: kovo 8 d. (festivalio abonementų akcija) ir kovo 11 d. (nuolaida lietuviškiems filmams).

 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Kailiniai kiaunei

mink

Pinterest.com

Eidama iš darbo matau nemažai prabangių parduotuvių. Bet niekuomet neužsuku pas juvelyrus ir kailių pardavėjus. Nieko blogo apie juos nemanau, tačiau puikiausiai suvokiu, jog tose parduotuvėse neturiu ką veikti. Ten reikia ne tik pinigų, bet ir žinios, ko stinga iki visiškos laimės. O kadangi jos neturiu, tai nėr ko vaikščioti ten, kur laimės negausi.

Bet kailinių temos apeiti negaliu. Viena vertus, palaikau nuostatą, jog žudyti žvėris dėl jų kailiukų nėra dora. Kitas vertus – žiemų beveik neliko ir tiek, kiek užeina šalčių, galima ištverti dėvint pūkus.

Tačiau vasario mėnuo ypatingas. Baigiasi nuolaidų sezonas, bet nesibaigia smalsumas, kuris kaip koks nelabasis sako – tik šiaip, pasižiūrėti. Tai ir pasisakysiu: net šiaip užėjus kailių pasaulyje galima visai neprastai pasismaginti ir sužinoti šio bei to įdomaus.

Audinių kailiukai man gražu. Net labai. Kai pagalvoju apie juos, prieš akis iškyla prašmatnios italės, perlų vėriniais ant kaklo, nepriekaištingomis šukuosenomis ir nuo pečių lyg tarp kitko slystančiais kailiniais. Nors lauke net +18 laipsnių, bet vaizdas – įspūdingas iki negalėjimo.

Kaip vienas veikėjas per TV mėgsta sakyti apie turtinguosius – jiems pavydi net karaliai ir prezidentai. Aišku, visaip būna su tais karaliais ir prezidentais, bet faktas, kad kailis gražiai puošia tam tikrą socialinį sluoksnį ir tam tikrą amžiaus grupę.
Ir kadangi man iki tokių dar yra laiko, sumaniau bent pažiopsoti į kailinių kokybę ir pasiklausinėti apie kainas.

Kainų yra visokių. Pvz., šalikėlio tipo audinės kailiukas kainuoja apie 100 eurų, o pradedant puspalčiais – 2000, baigiant ilgesniais paltais – 5000 eurų. Brangesnių man ir nerodė, matyt, suprato, nėr prasmės. Tie, į kuriuos žiopsojau, atrodė kuklūs, bet tokie, kuriais gali defiliuoti ir į teatrą, ir į turgų. Nors ne – į turgų su kailiniais gal nelabai. Bet ne apie kailinių maršrutus norėjau pasireikšti.

Su malonia parduotuvės darbuotoja taip nusijuokavom, jog paaiškėjo, kad brangesniems kailiams įsigyti reikėtų net ne vyro, o rimto meilužio arba, kaip sako super mergaitės, „tėtuko“, kuris aprūpina audinės kailiukais, ratuotomis audinėmis ir dar duoda pinigų papukus įsistatyti…

Ir štai po tokių pasišaipymų išgirdau realią graudžią istoriją.
Prieš Naujuosius, vos prasidėjus nuokainoms, į kailinių parduotuvę įvirto dvi gražuolės su užjūrių „tėtuku“. Išsimatavo jos kailinius ir rado tuos, kuriuos „tėtukas“ galėtų nupirkti. Beje, labai nepigius.

Kai prasidėjo pinigų mokėjimo procedūra, merginos ėmė aiškinti pardavėjai, jog nuolaidų nereikia. Tiesiog nereikia, kam tos nuolaidos. O „tėtukas“, gal nevisiškas asilas būdamas, klapsėjo akimis nustebęs, kodėl jo perkamiems kailiniams nebus nuolaidos. Bet merginos – su patirtimi, sugebėjo jam „užpudruoti“ smegenis taip, kad netrukus jis ir patikėjo, jog būtent tiems kailinaičiams netaikomos nuolaidos. Nupirko. Juk iš didelės meilės jaunatvei.

Pardavėja prisipažino, tąsyk neįtikėtinai nustebusi, kad pirkėjai savo valia atsisakė nuolaidų. Taip nebūna. Bet sandorio esmė išaiškėjo labai greitai. Jau po kelių dienų tos pačios gražuolės pargrįžo su neseniai gauta brangenybe. Ir panorėjo ją grąžinti bei atsiimti pinigus. Paprasta kaip dukart du. Sakoma, ypatingoms gražuolėms, „tėtukų“ globojamoms, taip nutinka dažnokai.

Parduotuvė kailinių nepriėmė, sako, konsultavosi net su advokatu, bet atsilaikė. Buvo pasiūlyta pervesti pinigus tiesiai į pirkusio žmogaus banko sąskaitą, iš kurios tie pinigai ir buvo sumokėti. Kiaunėms toks variantas netiko, pinigų „išgryninti“ nepavyko.

Pardavėja juokiasi, triukšmo tąsyk parduotuvėje buvo daug. Net ir grasinimų. Ir mojavimo garsiomis pavardėmis, kurioms super mergaitės norėjo pasiskųsti. Tik „tėtukui“ turbūt nelabai galėjo guostis.

Ir paskutinė įdomioji šios istorijos dalis. Tos super mergaitės – žinomos žurnalų herojės, stovinčios prie sienelių… Pardavėja sakė, matė jas su tais kailiniais ir nuotraukose. Bet kas žino – gal dantimis griežė. Stovėdamos po nepavykusio sandėrio…

 

Baliai ir vakarėliai. Arba kaip juose gerai jaustis :)

lrt-nm

Baliai, vakarėliai, karnavalai.

Kas jų nemėgsta? Aš – kartais labai, kartais negaliu pakęsti. Ypač ruošimosi, spintos prievartavimo, krūvos drabužių, išaugančios ant lovos, ir susivokimo, kad nėra kuo apsirengti. Ar kam pasitaiko tobuliau?

Vakar praūžė LRT kalėdinis ir naujametis balius. Kasmetinis. Teoriškai tam buvo galima ramiai pasiruošti iš anksto. Bet kai lakstai kaip akis išdegęs tarp darbų ir asmeninių reikalų, tie pasiruošimai stumiasi, stumiasi ir taip susistumia, kad likus valandai iki renginio supranti – va, dabar tai tikrai šakės – nei kada ieškoti drabužių, nei kada kitaip išsidažyti veidą, nei ramiai susiruošti.

O mūsų LRT baliai, iš tiesų, būna žiauriai linksmi, smagūs, įdomūs. Įdomūs tuo, kad jei nenori klausyti to, kas vyksta ant scenos, gali plepėti su daugybe žmonių, kuriuos tik prabėgdamas koridoriais visus metus matai vos akimirkomis. Pagaliau tie mūsų baliai – pramoga be pozų, kamerų ir vaidybos. Ir dar tai įvykis, kurio visi laukia ir juo mėgaujasi.

Šiuometinio baliaus tema buvo 1957-ieji. Kitais metais LRT televizijai sukaks 60 metukų. Tad karnavalas, įvaizdžiai ir visas džiaugsmas motyvuotas to laikotarpio įvaizdžių.

O man tai – pats gražiausias, įdomiausias mados laikotarpis, kai vienas iš mados tėvų Christian Dior jau buvo paleidęs į pasaulį grakščios, elegantiškos ir moteriškos būtybės – gėlės – įvaizdį. Kai jis liepė persismaukti liemenį plačiu diržu, pasipūsti sijonus, vos siekiančius žemiau kelių, susivelti kuodus, strėlytėmis apsibrėžti akis ir, atsigręžus į pastelines spalvas ar gėlėtas medžiagas, subtiliai sužydėti.

Kadangi apie to meto madą žinau daugiau negu reikia, buvau tiesiog tikra, kad pasikuitusi spintoje, džiugiai ir lengvai išsirinksiu vieną iš savo mylimų plačių sijonų gausos ir į baliuką susiruošiu per tris minutes.

Negana to, puikiausiai prisimenu, kai mano vaikystėje mama prieš balius, likus iki jų gerokai laiko, repetuodavo kaip apsirengs, kuo apsiaus, kaip suks kuodą. Būdavo taip gražu ir gera žiūrėti. Toks jaukus šventės laukimas apimdavo.

Deja, pamokų iš to laikotarpio neparuošiau ir iki šiol prieš kiekvieną balių tik mintimis perbėgu spintą – kas iš jos geriausiai man tiks. O kai nelieka laiko atrankai, prasideda „lomkės“. Tas per mažas, anas per didelis, šitas atsibodęs. Dažniausiai finalas vienodas – stveriu „budinčią“, visoms progoms derančią, suknelę ir iškeliauju. Pasižadėjusi – kitą kartą pradėsiu ruoštis iš anksto.

Tik tas kitas kartas niekaip neateina. Ypač kai eini į balių tarp savų, gerai pažįstamų ir mielų žmonių, kurie, kaip sakoma, “nepadyvis”, nepajuoks ir jiems vienodai rodys, išsipuošei teisingai ar ne. Ir tik nuėjęs į balių supranti, kad dauguma moterų apie tą balių galvojo gal kokius metus. O jam ruošėsi atsakingai ir rimtai. Ir tada viduje pasijauti tokia Sigutė, vos vos spėjusi laiku atbėgti. Ir be jokių krištolinių kurpaičių 😦

Tai tokiomis mintimis dėliojausi vakar, kai likus tai beviltiškai valandai iki susitikimo su drauge baliaus prieangyje, desperatiškai matavausi savo sijonų arsenalą ir vieni jau smuko, kiti dar braškėjo… Nei akys dažytos, nei kuodas suktas… Visiškas disasteris. Iš nevilties net paskambinau draugei – eik viena, neturiu kuo apsirengti. Ta gi aprėkė ir paguodė, ruoškis – lauksiu kiek reikės.

Sulaukė. Beje, ir nedaug vėlavau, tereikėjo penkiolika minučių daugiau nei tarėmės. Kažkaip susiruošiau, susukau kuodą, paskubomis nusibraižiau akis. Pastvėriau delninukę, į kurią sukišau pusė kasdienio rankinuko (ir kam reikėjo į balių neštis užrašų knygutę, tris lūpdažius ir vieną blizgį – pastvertą iš kasdienybės, du popierinių nosinių pakelius – tarsi verkt reikės, mašinos raktus – nors lėkiau kojomis, dvejas šukas, tris rašiklius – viską radau jau tik grįžus atgal ir iškračius delninę). Bėgdama laiptais, akluoju būdu pavedžiojau lūpas. O po visko, peržiūrėjus vakarėlio nuotraukas, susivokiau, kiek pridariau klaidų. Bet esmingoji – patingėjau knisti ir ieškoti aukštakulnių.

Trumpai tariant, iš to savo neatsakingumo šįryt sėdau ir susirašiau taisykles, kurių bent jau man privalu paisyti prieš bet kokius balius. Ir dar svarbu nepamiršti, jei trisdešimtmetis jau praėjo seniai  ir negrįžtamai, taisyklių tikrai reikia laikytis griežtai.

Taigi reikalai tokie:

  1. Įvaizdis. Prieš bet kurį viešą renginį, geriausia likus savaitei, susikurti įvaizdžio koncepciją.
  2. Repeticija ir matavimas. Nesakau, kad likus savaitei, bet gerokai prieš renginį verta susižiūrėti esminius garderobo akcentus, atkasti batus, susirasti papuošalų skrynelę, iš kurios teks kažkuo dabintis, nes ji kažkodėl pasimeta namuose. Bent manoji.
  3. Strateginės paslaugos. Likus bent trims dienoms iki renginio nubėgti pas kirpėją, antakių dažytoją, nagų lakuotoją. Jei yra galimybė turėti savo natūraliai gražius antakius ir neataugančias plaukų šaknis, punktas iškrenta.
  4. Šukuosena. Į ją reikia pasižiūrėti atskiru svarbumu. Plaukai turi savybę pasižymėti blogais bruožais. Ypač tomis dienomis kai reikia kažkur eiti. Taigi parepetuoti šukuoseną, ypač karnavalinę ar tam tikro mados periodo, iš anksto labai praverstų. Beje, svarbu numatyti, ar nereikės susuktam kuodui „špilkų“, kurių šiais laikas mažai kas namuose ir beturi. Arba esant geram laiko rezervui, susitarti su kirpėja, kad ji visu tuo pasirūpintų, kaip kad pasielgė mano draugė, taikliausiai pataikiusi į šešto dešimtmečio periodą.
  5. Batai. Ne drabužiai, o batai – svarbiausias koziris. Kas to nežino? Bet net ir žinodamas, pralošia. Taigi batai turi būti aukštakulniai. Ne jokie patogūs, ne jokie bet kokie, o tie, kurie tinka prie progos arba neseniai nusipirkti ir padėti į spintą svarbiam reikalui. Tai va, juos ir reikia išsitraukti iš anksto, pasivaikštinėti jais po namus, išsitreniruoti laikyti balansą ir grakščią eiseną. Ir nusispjauti į madą, ir nekreipti dėmesio, kad ji sako dabar rinktis ilgaaulius, aptemptus, kad ir pačius zomšiškiausius ir dailiausius. Baliams reikia batelių! Ir tik batelių!
  6. Kojinės. Jei jau bateliai – baliniai, iš anksto susirasti naujas kojines, nes jos, kad ir kokios geros būtų, dėvimos ilgaauliuose, apsipešioja ir apsipūkuoja. Tad į batelius naujos ir tik naujos.
  7. Makiažas. Yra ponių, kurios nemoka pasidažyti akių. Ok. Tam yra specialistai. Padės. Bet jei nors kiek žinai savo akių formą ir pataikai nupiešti šešėlius, tereikia skirti laiko. Bent valandą iki renginio. Nes jei imiesi tapybos likus 10 minučių iki išėjimo, rezultatas gali pranokti lūkesčius. Deja, ne gerąja prasme. Taigi veidui irgi reikia atsakingai paskaičiuoto laiko.
  8. Rankinė. Smulkmena. Bet kokia svarbi. Maža delninukė labai geras dalykas. O jei šokiai? Kur ją dėti? Ar duoti kam pasaugoti? Ypač kai joje – telefonas su svarbiausia viso pasaulio informacija, namų raktai, krūva netikėtai pagriebiamo kitokio nereikalingo šlamšto, kurį jau išdėsčiau, etc. Žodžiu, geriausias ir patogiausias – mažiukas rankinukas ilga dailia rankena, kurį gali persimesti per petį, kaip karo sanitarės krepšiuką, o atrodo jis dar ir kaip puošmena. Todėl nei kliudys laikyti ir lėkštę, ir taurę, nei mojuoti rankomis, kai skamba labai gera muzika. Nei stabdys šokti, kai kojos nenustygsta vietoje.
  9. Lūpos. Net lūpdažio spalvą verta išsirinkti anksčiau nei einant pro duris. Bet kuris blizgis ar kasdien rankinuke besimėtanti dažo tūtelė – ne baliui. Geriausia baliuose žiūrisi ryškiai raudonos lūpos, pateptos geru lūpdažiu, kuris išsilaiko net valgant karštus patiekalus ir geriant šampanus. Bet kad tobulai nupieštum tą ryškumą, ties juo reikia padirbėti. Neįgudus, išsidažyti raudonai ir tiksliai, nepavyks. Nebent yra talento. Tik ne visoms duota. Bet juk galima išmokti net kalbėti kiniškai – ar ne, Ambasadore Ina? 🙂
  10. Drabužio lengvumas. Na netiko baliaus karštyje tas mano gerbiamas aksominis Dior‘o švarkas. Kad ir atspindi laikotarpį, kad ir prašmatnus, kad ir madingas. Su juo buvo tiesiog per karšta ir nepatogu. Rankovės tokio siaurumo, kaip ir dera Dior, Chanel ir panašioms kokybėms, kad kai pakeli ranką, viršun lipa visas švarkas… Ir kodėl laiku negalėjau iškasti lengvos bliuzės su tobulu kaspinu pakakly, juolab kad prieš geras kelias savaites tokią ir parsinešiau iš mamos spintos, dar net nežinodama apie baliaus konceptą. Tik šiandien ir susivokiau, kaip būtų buvę dailu, elegantiška, lengva. Ir net žiauriai madinga! O dar tie ilgaauliškiausi pasaulyje batai, kurių nė velnio nesimatė iš po plataus sijono. Ech…
  11. Nuotaika. Va čia ir esąs esminis baliaus aksesuaras. Kad ir kaip nebuvo laiko, nuotaikos, gebėjimų įvykdyti aukščiau išdėstytus punktus, viską turi atremti nusiteikimas. Juk didžiąja prasme visuose baliuose svarbu jaustis pasitikinčiai, daug šypsotis ir juoktis. Rūbas sukuria tik pirmos minutės efektą, nuotaika jį palaiko visą vakarą. Todėl į visus balius prašom užsidėti geros nuotaikos kaukę ir išdidžiai dairytis, kalbėtis, linkėti visiems gėrio ir puikiai jaustis. Ir nesvarbu, kad rūbai, batai ir makiažas paveda.

Juk iš esmės stipriausiai pavedi save tik pats. Bet jei taip ir nutinka, verta nusijuokti ir sau išdidžiai pasisakyti – kad tai būtų didžiausia mano gyvenimo problema!

Su ateinančiais Naujaisiais!!!

nm-lrt