Išvarymas kitaip. Jei ką…

violetalisaLeave a comment

IMG_0302

Ne, ne apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bus kalba. Apie kitokį.

Tiesa, prieš kelias dienas jis jau pasirodė nelabai ir aktualus, nes valdžia pradėjo visus raminti ir pasiūlė nepanikuoti dėl „Zapad“ pratybų. Nepolitikuosiu, neanalizuosiu, nebūsiu ta, kuri viską išmano, nes tikrai nieko nesuprantu karo ir taikos klausimu, nepernešu panikos, ir dar greta to esu baili. Bijau aukščio, gilaus vandens ir karo. Turbūt kaip ir dauguma, turinčių savisaugos instinktą.

O grįžtant prie kilusios panikos, kad ir kas kaip dabar kalbėtų ir ramintų, jos jau pasėta nemažai. Ne vienas ausis suglaudė.

Dar vasarą, kai prasidėjo visas „Zapado“ narpliojimas su svarbiais politologais ir valdžios žmonėmis, keli pažįstami prasitarė girdėję, jog tą rugsėjo savaitę iš Lietuvos išvyks dauguma verslo ryklių, bankininkų, turtuolių, galinčių sau leisti save pasaugoti. Maniau, šneka, bet tik. Bet tikrai daug kas išjudėjo. Išvarė kuo toliau nuo netikėtumų, kurių gali būti, gali ir ne.

Viena bičiulė su vyru išlėkė plaukioti jachta. Ir išvarė dar rugpjūčio pabaigoje. Negrįžta iki šiol. Sakė, parskris kai bus pasibaigęs visas erzelis ir panika. Kiti, kaip žadėjo, taip ir padarė, išsipirko poilsį Pietuose. Dabar dalijasi linksmomis nuotraukomis ir nesuka galvos dėl kaimynų pratybų. Treti sakė, važiuos su vaikais bent už Suvalkų koridoriaus. Netoli, bet saugiau nei čia. Ir iš ten lengviau traukti į Vakarus. Jei ką…

Kai paklausai tokių ketinimų ir jau įvykusių faktų, vaizdelis dėliojasi nekoks. O dar viena pažįstama prieš kelias dienas Facebooke papostino keliautojų eiles, nusidriekusias iki pat oro uosto durų, prie registracijos Vilniaus oro uoste. Na, tikrai ne kitaip, masinis išvarymas.

Ir kai viešai buvo paskelbta, jog šiomis dienomis net ir Prezidentė išvyksta Amerikon, visai krito ūpas. Tas “jei ką” neramina – ką veiks karo vadai, kai tikras karinių pajėgų vadas skaitys pranešimą Jungtinėse tautose?

Dar gi kai neseniai vienas pažįstamas prasitarė, jog kariuomenės galvos ir biurokratai atšaukiami iš atostogų ir niekam neleidžiama išvykti iš Lietuvos, iš baimės visai ėmė šiauštis nugara.

Vakar pastebėjau, parduotuvėje garbaus amžiaus moterytes perkant daugokai kruopų, druskos, degtukų. Pažiūrėjau, pažiūrėjau, bet nesiryžau sandėliuoti grikių. Kitų kruopų nelabai pripažįstu. O ką daryti su degtukais, išvis nesupratau. Jei nebus elektros ar dujų, negi ant žvakučių išsivirsi košės?

Pamenu, prieš kelerius metus dėliojosi panaši situacija, kai buvo planuojamos vėlgi tokios pačios didžiojo kaimyno karinės pratybos. Tąsyk irgi buvo užsisukus baimės spiralė. Net rašydama apžvalgą „Intelligent life“ skilčiai, visai rimtai buvau ėmus skaičiuoti lėktuvus, besileidžiančius Vilniaus oro uoste. Tuomet jų gerokai pridaugėjo ir skraidė jie taip garsiai ir sunkiai, kad naktį, nutilus miesto šurmuliui, tik ir girdėjosi orlaivių baubojimas. Anaiptol ne rainieriškas ar wizieriškas gausmas atsklisdavo iš Naujininkų.

Po vidurnakčio skaičiuodavau: vienas nusileido, dar vienas… taip iki kokio septinto, aštunto. Paskui miegas užlenkdavo. Nors atrodė, tikrai per daug tų reisų. Ir faktas, kad nuslūgus neramumui ir pasibaigus pratyboms, baubojančių skrydžių sumažėjo. Vadinasi, buvo jie ne visai civiliniai.

Tada pažįstamas bankininkas patarė, išsigrynink pinigų ir turėk prie savęs. Jei ką, visi bankomatai taps niekinės dėžės. O su grynaisiais neprapulsi. Ir papuošalus susidėk arčiau savęs. Jei reikės trauktis… tik nepasakė kurion pusėn. Beveik kaip ir dabar, jei atkirs koridorių į Vakarus, kaput…

Šįkart ir vėl nesusidėjau savo papuošalų krūvelės. Nespėjau nei išsigrynint, nei išvaryt toliau, net grikių nenusipirkau. O ryt – ketvirtadienis. Filmavimo diena. Filmuosiu man labai imponuojantį milijardierių, oficialiai pripažintą vieną iš įtakingiausių verslo žmonių Lietuvoje ir Amerikoje, Ilją Laursą. Ir kalbėsimės apie tai kodėl Lietuvoje esame liūdni, nelaimingi ir kasdien skleidžiantys neigiamas bangas. Pats tas metas, sakau.

Dėl visa ko šiandien dar pasitikrinau, ar tikrai ryt į susitikimą ateis Ilja. Ar neišvarė? Atstovai pranešė, neišvarė, interviu įvyks. Faktas – raminantis.

Tačiau kad ir kaip smagu ironizuoti, iš tiesų – nejuokingas ketvirtadienis. O vis dėlto gal bus tas įprastas mažasis savaitgalis, kai visi kaip kokiam Londone ar Paryžiuje šėls prieš artėjančius laisvadienius.

Labai linkiu, kad neišvariusieji ryt, poryt ir visą kitą laiką šėltų! Ir liktų tik ironizuoti!

 

Advertisements

Pragaro kelias į rojų

violetalisa2 Comments

_Q1N4048[1]

Nebus tai nei linksma, nei labai išmintinga tema. Labiau emociškai nesubalansuota. Nors išmintingieji geba karštoje situacijoje nesiginčyti ir pratylėti, man visada išeina kitaip. Ir dar vis nesugebu į kaltinimą: „Tu –kvaila“, atsakyti: „Taip. Kvaila.“ Kad konfliktas baigtųsi. Tai vadinama nekontaktine psichologine kova, kai kaltintojas tiesiog užsičiaupia, nes ar su kvailiu susikalbėsi…

Tokia emocinė pradžia.

Kas greta savęs neturi senyvo amžiaus žmonių, toliau gali neskaityti. Tai rašymas ne apie drabužius, grožį ar neištikimus vyrus. Visa tai – apie situaciją, kurią reikia tiesiog išgyventi ir bent rašymu nuleisti garą.

Leidžiu. Ir viliuosi, kam nors tai kažkada pravers.

Jau nesyk esu čia minėjusi, jog turiu labai garbaus amžiaus tetą, vienišą, kuklią, mažutę kaip Coliukė mamos sesę, dailininkę. Po visokių nuotykių su jos sveikata, kai teko nekart naktimis lėkti su greitosiomis pagalbomis į ligoninę, atėjo dar juodesnė diena. Krito ji savo namuose, nes seniems žmonėms svaigsta galvos, pinasi kojos ir griūva jie kaip stulpai. Su baisiomis pasekmėmis.

Pirmą kartą parkritusi ji susilaužė dubens kaulus. Ligoninė, lova, reabilitacija, namo vežimėlyje. Kažkaip pati išsikapstė, atsistojo ant kojų. Net sriubos išsivirdavo. Bet neprabėgo pusė metų ir vėl tas pat. Krito, susidaužė veidą, kojas, rankas taip, kad kai nuvežiau į greitąją traumatologiją, manęs paprašė leisti apklausti pacientę atskirai nuo lydinčio asmens. Matyt, galvojo, primušiau savo tetutę ir atvežiau su šypsena. Pasirodo, nemušu, ji patvirtino, kad lakstau pas ją geruoju. O chirurgai antrą sykį rado dubens kaulų lūžių ir dar ankstesnių nesugijusių.

Tad šįkart viskas dėjosi gerokai liūdniau nei pirmo lūžio atveju. Nes kai žmogui tuoj stuktels 90, maža tikimybė, kad jis pakels strateginių kaulų operaciją. Pasiūlytas buvo konservatyvus gydymas – gulėti. Keturis mėnesius. Pabuvo kelias dienas ligoninėj, atsigavo, mėlynės ėmė geltonuoti, pradėjo čirškėti, kad nori namo.

O ką namie? Viena. Nei valgio pasiruoš, nei sauskelnių pasikeis. Situacija – graudžiai beviltiška. Tačiau dar liūdniau pasidarė kai gydytojas pranešė, jog po savaitės ligoninėje tikrai teks kažkur išsikraustyti. Sako, vis tiek mes jau nepagydysim.

Man šokas. Kur dėti nevaikštantį ir savimi nepasirūpinantį žmogų.

Pirmiausia giminaitė susiuntė visus laidojimo ceremonmeisterių adresus ir telefonus. Ir dar pridūrė, viską laikyk po ranka. Po dubens lūžių senukai greitai susivynioja anapus. Bet pirmiausia reikėjo spręsti, kur staigiai padėti tetutę.

Išsprendžiau su gerų žmonių pagalba ir patarimais. Pasirodo, tokiu atveju yra palaikomojo gydymo skyriai ir juose galima pacientą laikyti 120 dienų. Atsipūčiau, tos 120 dienų atrodė kaip koks tūkstantis. Pervežiau iš Greitosios pagalbos ligoninės į palaikomąjį gydymą, apkamšiau ir laiminga išėjau gyventi savo gyvenimo.

Kol kas sąmoningai neminiu nei vietų, nei pavardžių, nes tai labai asmeninė patirtis, kuri tikiu, pažįstama ne vienam. Ir dar laukiu kaip ji baigsis. Tad prieš dalgį nešoksiu.

Kadangi teta net nemanė gerėti, o dar sugalvojo ir stipriai blogėti, gydytoja vieną dieną pranešė, bus blogai: balsas silpnėja, plaučiai pilni visko, ko nereikia, ruoškitės.

Išsitraukiau giminaitės atsiųstus paskutinės kelionės adresus, pasidėjau po nosim, nulėkiau į tetos namus, apžiūrėjau svarbiosios kelionės drabužius, dėl visa ko savo mamą, tetos sesę, nuvežiau pabūt pas blogėjančią ligonę. Išėjom liūdnomis akimis, kas bus tas.

Laksčiau ligoninėn kasdien, reikalai tik prastėjo, apžiūrėjau šeimos kapus. O vieną dieną atbėgusi radau tetą sėdinčią lovoje ir krapštančią nagus. Atsikvėpiau, gyva, vadinasi kažkaip bus toliau ir be amžinosios kelionės.

Tačiau iš lovos ji nekilo, visi reikalai vyko po savimi, lėkštės nelabai išgalėdavo nulaikyti. Net pasiremti lovoje vargiai pavykdavo. Žodžiu, ne daržovė, bet lovos gyventojas. Dar kita giminaitė paprotino, tvarkyk SP. Kas nežino, tai tokios medikų išvados, vertinančios ligonio būseną ir pagal kurias leidžiama skirti tam tikrą pinigų sumą, kad žmogus galėtų užsimokėti už slaugą, nes pats savarankiškai nieko nesugeba.

Su tokia protinga žinia nušuoliavau pas gydančią gydytoją ir džiugiai paklausiau, kuo man prisidėti, kai ji pradės tvarkyti SP dokumentus.

„Oi, gal nepradėkit, vis tiek neduos“, – išgirdau ir išsižiojau. Kodėl neduos? „Todėl, kad SP skiria labai sunkiai, kyšiai ir pan. Va, viena moteris kiek pinigų sukišo už paralyžiuotą mamą ir nieko negavo“, – patikino.

Na, galvoju, taip tai jau nebus. Kyšių neduosiu, ligonis pagal objektyvius duomenis neįgalus, privalau padaryti viską, ką įmanoma. O tada jau matysim. Dar po kelių dienų vėl atsiradau pas gydytoją ir sakau, gal vis dėlto tvarkykit, daktare, kaip ten bus, duos ar ne, pamatysim. Net ir nebūnant mediku akivaizdu, jog neįgalumas – visiškas, ir gal ne mums spręsti kaip bus. Gydytoja nenudžiugo ir pareiškė, jog išeina atostogų ir neturi kada tuo užsiimti.

Susivokiau, problema – lietuviška. Ir reikia ją spręsti kitais resursais. Nusipirkau saldainių dėžę, ant jos pripakavau dar kai ko, savaime suprantamo, ir su šypsena ėmiau dėkoti, kad tik pradėtų tvarkyti dokumentus. Reikalai pajudėjo iškart, net gavau gydytojos mobilaus telefono nr.

Ir dar supratau, Hipokrato priesaika – niekai. Laimė priklauso nuo pajamų.

Tuo tarpu teta visai sustojo vietoje. Kojos dar sunkiau judėjo, kamavo skausmai, gyvenimas apsiribojo lova ir spintelės stalčiuku, kur įdėjau maldaknygę ir dantų šepetėlį su pasta. Tik dantis galėdavau išvalyti kai ateidavau, slaugėms ligonių dantys nerūpi.

Tiesa, kai ją lankydavau, slaugytojos buvo be proto malonios ir paslaugios, linksmai  kalbino ir tetą, ir mane. Skubėdavo keisti sauskelnes ir švelniai klausdavo ar pati pavalgys, ar atsigers. Jei tikėti tetos žodžiais, kai išeidavau, šypsenos dingdavo, būdavo ir barimo, ir maisto lėkštės numetimo ant staliuko. Ir patarimo – valgyk kaip nori, neapsimetinėk.

Tada į kovą pradėjo eiti šokoladai, kava, vaisiai, šakočiai. Reikalai pagerėdavo, bet neilgam. Dar teta ėmė prašyti palikti po 5 eurus, kad galėtų atsidėkoti už sauskelnių pakeitimą ir kad jos nemėtytų kai varto lovoje.

Pradžioje mėginau perkalbėti. Bet greit nusileidau. Užgraužė sąžinė, kas tie eurai, kai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas absoliučiai priklauso nuo kitų valios ir malonės.

Taip prabėgo beveik 120 dienų, kurias valstybė skiria pacientui slaugos skyriuje nemokamai. Tiesa, tas nemokamumas – labai sąlyginis. Reikia pirkti sauskelnes, higienines servetėles, normalesnio maisto, vandens ir pan. Pinigai plaukia. Ir stipriai.

Per tą laiką nuo rūpesčių pasiligojo ir mano mama. Išgyvenimai dėl mano vargų aplink slaugos ligoninę ir gailestis dėl sesės neįgalumo apdovanojo ją infarktu. Lakstydavau kaip akis išdegus: rytą į vieną ligoninę pas mamą, popiet – į kitą pas tetą. Stogas pradėjo važiuoti kaip reikiant. Dievo laimė, visa tai prasidėjo vasarą, kai nebuvo darbo.

Tačiau atėjo ruduo ir laukia naujas etapas. Mama išsikapstė, beldžiu į stalą tris kartus. Prasidėjo mano darbai, už laidas ateis pinigų.

Bet norint tetą toliau palikti slaugos skyriuje, mėnuo kainuoja 900 eurų. Pirmas šokas buvo nuo sumos. Sėdau, ėmiau skaičiuoti: tetos pensija, numanomos SP lėšos, viliuosi, jos bus skirtos, padėliojau, išsisuksiu. Bet dar reikia mokėti ir už jos butą…

Dar viena blogybė, laiku juridiškai nesutvarkiau tetos buto reikalų. Įgaliojimas, kurį su ja pasirašėme pas notarę pernai, apibrėžia tik mano galimybę už ją viską ir visur mokėti: komunalinius mokesčius, atsiimti paštą ir pan., bet neleidžia jos buto nei parduoti, nei išnuomoti, kad būtų pajamų tolesniam jos gyvenimui globos įstaigoje.

Ir dar didesnė blogybė, kad toje pat slaugos vietoje pasilikti nelabai ir siūlo. Labiau aiškina, kad viskas priklauso nuo gydytojos teikimo. Ok, bet gydytoja linksmai mini, kad jai ant kulnų lipa kiti, siekiantys slaugos. Viena vertus, dirbti ir namuose prižiūrėti neįgalų žmogų – neįmanoma. Kita vertus, palaikomo gydymo skyriuje esama „komercinių“ vietų, kuriose metų metais guli mokantys pacientai. Kodėl mano tetai negalima mokėti ir gulėti, dar nesuprantu. Kol kas matau, kad vieniems galima, kitiems – ne. Ir turiu įtarimą, kad už galimybę laukiama ne saldainių. Kad gautum vietą už 900 pinigų, avinėli, pasipurtyk.

Tad viso šio išsiliejimo reziumė tokia.

Pirmiausia, jei šeimoje turite ligotų ir senų žmonių, pirmiausia teisingai susitvarkykite juridinius popierius su notarais.

Antra, eilės į slaugos įtaigas – milžiniškos. Susižinokite visą informaciją, kur ir kokiomis sąlygomis ten galima patekti, net kai to dar atrodo nereikia.

Ir kalkite pinigus. Jų reikės. Tikrai labai daug. Ir ne tik šokoladams.

Toks yra pragaro kelias į rojų. Į Amžinąją šviesą.

Boba viduje

violetalisaLeave a comment

Deja. Nevirškinu tų, kurie visose situacijose viską žino ir gali pamokyti kitus.

Dažniausiai tai yra bobos, niekaip jų nenoriu vadinti moterimis ar merginomis, nes “boba” yra kategorija, nusiteikimas ir pareiškimas. Kaip dabar madinga sakyti – doktrina. Nė kiek nepriklausanti nuo amžiaus, išsimokslinimo, pareigų, kūrybiškumo, tautybės ar kito išskirtinumo, susijusio su žmogaus akipločiu. Bobų būna kvailų ir protingų, įdomių ir nuobodžių, bet jas visas vienija vienas bruožas – jos visada teisios ir visada viską žino. Ir kol neįrodo savo teisybės, tol neatstoja, nenusileidžia, nepasitraukia. 

Visi tokių žino, net neabejoju. Jų turi visos draugės, visos bendradarbės, visos merginos ir moterys. Ir Facebooke pilna bobų, kurios nebūtinai yra moteriškos lyties. Nes boba tyliai sėdi kiekviename.

Kodèl taip manau? Todėl kad žmogus, norintis kitą pamokyti, tiki darantis gera ir padedantis nesusipratėliui. Bet ar to kas prašo? Nesvarbu. Boba visada žino geriau.

Kai pavasarį su draugais buvome Romoje, sėdėdami Termini stotyje, kur atradome hip savitarnos restoranų su puikiausiu maistu ir gerais vynais, plepėjome apie šį bei tą ir pažįstamus, kurių gyvenimus tvarkyti iš šalies yra lengviausia. Kalbai pasisukus vienos poros santykių link, prasidėjo diskusijos kaip jiems elgtis tam tikroje delikačioje situacijoje. Viena bičiulė, tyliai klausiusi tų aptarinėjimų, neapsikentė ir taikliai pastatė mus visus į vietą. “Jei jiems reikės, jie tikrai paprašys jūsų patarimo.” Taškas nuskambėjo puikiai.

Akivaizdu, kad moterims duota prigimtinė teisė globoti ir saugoti, domėtis ir rūpintis, suteikti sparnus ir apsaugoti nuo klaidų žmogų, kurį jos paleidžia į gyvenimą. Ir jos tai daro nevalingai ir intuityviai. Tačiau, kai tos gerosios prigimtinės savybės nusiprojektuoja į kitus, iš globėjos ir puoselėtojos lieka pikta ir irzli boba, viską žinanti ir visus mokanti. 

Nesakau, kad pati esu auksinė, išsivadavusi is bobizmo. Net labai neišsivadavusi. Pvz., skaitydama portalus ar žiūrėdama televizorių bambu, kaip rašo, kaip kirčiuoja, kokios kalbos klaidos??? Arba guliu pliaže ir mintiju, kaip tokius gelbėjimosi ratus užsiaugina moterys, kaip tokius kibirus lašinių ant savęs tampo vyrai??? Arba kaip taip rengiasi, kaip nesuvokia kas su kuo ir kur dera. Ką tai reiškia? Ogi viduje sėdi boba!

Prisipažįstu, su savo boba nuolatos deruosi ir net baruosi. Kai tik ji man ima aiškinti kaip kas turėtų būti, bandau jai pasakyti geruoju – ne tavo reikalas! Jei tas nepadeda, patariu pasižiūrėti į save. Jei ir tai neveikia, griežtai liepiu imtis kažko racionalaus. Pvz., padaryti dešimt pritūpimų. Psichologai sako, prastas mintis suvalgo sunkus darbas.

Yra dar vienas metodas, puikiai nuraminantis bobą ir nusukantis jos dėmesį taikia kryptimi. Tereikia liepti jai ko nors nedaryti, pvz., negalvoti apie dramblius. Va šitas dalykas irgi puikiai suveikia. Būtent apie dramblius mintys ir ima vyniotis. Tai čia tokie paprasti saviauklos metodai. Bet jie suveikia tik tada, kai tikrai nori su savimi dirbti ir keistis. 

O dabar grįžtu prie virtualių teisinguolių, dėl kurių kartais norisi patapti užkalniu ir pasisvaidyti taip, kad maža nepasirodytų. 

Po pilnaties FB parašiau kelių sakinių miniatiūrą. Tai, ką aprašiau, yra tokio banalumo situacija, kokių daugybę gali aptikti bet kur: Palangoj, Pabradėj, Vilniuje, Londone. Na, gal Londone būtų kitokie keiksmai.

Bet kai rytais kapoju savo kilometrus nuo jūros, kasdien girdžiu kaip žmonės, artimi artimiausi, eidami į “darbą” pliaže, koneveikia vieni kitus. Vyrai bara žmonas, jos atgal rėkia vyrams, abu šaukia ant vaikų, ant savo miniatiūrinių spalvotais segtukais išpuoštų šunų. Tai ir aprašiau savo FB paskyroje.

Diskusija įsiplieskė nemaža. Bet atsirado kelios bobos, sumaniusios pamokyti ir mane: kaip ir ką turėčiau rašyti, ko nerašyti ir kaip galvoti. Va tai ir nukalė. Kokio bukumo turi būti žmogus, atėjęs į svetimą daržą, šiuo atveju į mano FB teritoriją, ir imantis aiškinti ką turiu ten veikti. Gaila, kol atsotogauju, neturiu savo kompiuterio, per iPadą neišeina “užbaninti” auklėtojų.

Bet vaistas teisinguoliams vienas – kaip sakoma angliškoje tautosakoje – don’t tell me what to do and I”ll not say you where to go.

Be vaizduotės

violetalisaLeave a comment

Ar taip būna? Būna ir dažnokai. Man regis, daug žmonių vaizduotės neturi. Ir net nežino, kad neturi. Kas juos stumia pirmyn, nes visi juk kažkaip gyvena, turi norų, svajonių ar iliuzijų? Net ir be vaizduotės.

Man irgi būna, kad vaizduotė išeina pasivaikščioti. Tiesiog dingsta. Ir nieko negali nei sugalvot, nei sukurt. Sėdi toks visas be vaizduotės, nei ko svajot, tik sėdėt ir tiek. Bet praeina kuris laikas ir vėl madam vaizduotė grįžta, ima kutenti lėkti, dėlioti mintis pirmyn.

Kartais žmonės, dažniau sutikti pirmą kartą, klausia – kaip jūs sugalvote parodyti tiek visokių žmonių? Laidose, turima galvoje. Net nežinau, kaip mes sugalvojame. Bet faktas, kad tų žmonių sugalvoti nereikia, jie gyvena tarp mūsų, tik apie juos mažai kas žino. Ieškom ir randam. Kai nerandam, tada ir sugalvojam. Temą. Ir žiūrim prie kurio žinomo žmogaus ją prikabinti. Ne paslaptis, visiems kažkodėl įdomiau žiūrėt į nesvarbu kuo išgarsėjusį pilietį. Pvz., parodytume kokių gražulių, kaip kolegos komercininkai, tai man patys žiūrovai pirmiausia galvą nurautų, bet net neabejoju, dar ir kaip žiūrėtų į pajacą.

Ir dar atsakant į klausimą, kaip juos “sugalvojame”, kartais informacija ateina, tarsi pati, be vaizduotės, kažkas papasakoja idomią istoriją, kažkas pasiūlo netikėtą požiūrį, kažkas į mus nukreipia savo gyvenime sutiktus kitokius žmones. Mums tereikia prisikalbinti juos filmuoti ir gerai išsiklausinėti, kad išeitų pasakojimas, įkvepiantis ar praturtinantis kitus.

Tai čia tokia realioji vaizduotės išraiška. Bet mane neramina kita vaizduotės pusė.

Ypač ta, kurios daug ir giliai kapsto įvairių saviugdos, gerovės ar lyderystės mokytojai, Tarkim, klausinja labai nekonkrečių dalykų arba liepia vizualizuoti save po 5 ar 10 metų. Kaip matai savo gyvenimą, kokią darai karjerą, kokiu turtiniu pamatu disponuoji, kokius turi siekius ir pan. Va, čia tai jau uždavinėliai… visą gyvenimą tokie man neįveikiami.
Išsisuku, išsivynioju žodžiais, nesyk esu susidūrus su tokiais vaizduotės skatinimais. Bet niekada tuo, ką kalbu netikiu. Ir dar su nuostaba žiūriu kaip kiti laužydami galvas, kurdami visokias pievas, kankinasi mėgindami “triesti marmuru”. Beje, šį posakį vienai žinomai žurnalistei kažkada prisegė kita žinoma teatro kritikė, analizuodama pirmosios laidų verbaliką.

Ir triedimas marmuru man taip gerai įsirėžė, kad rašydama savo tekstus laidoms ar kad ir čia, vis įsižnybu, kad tik nebūtų to triedimo.

Tai va, kai tik reikalas pasisuka vaizduotės skatinimo link, man iškart galvoje atsigamina marmurinis reikalas.

Kita vertus, jei rimtai, vaizduotės ugdymas ir skatinimas labai pravartus vaikui, jaunam žmogui, kai jam prieš akis visas gyvenimas ir didieji pasirinkimai. Tokioje amžiaus grupėje be vaizduotės – prapultis. Jie dar turi išmokti vizualizuoti. Ir tuo patikėti.

Bet kai daug žinai ir daug matei, kartais nuvizualizuoji ne į gerąsias puses.

Kartais pagalvoju apie valstybės pareigūnus ar biurokratus, nuo kurių veiksmų ir sprendimų priklauso kitų dabartis ir ateitis bei gyvenimo kokybė. Ir jei būčiau premjeras ar mažiau atsakingas veikėjas, bet valdantis kitų gyvenimus, turbūt pražilčiau iš gėdos ir nevilties, jei nerasčiau kelių kaip pagerinti mane rinkusių žmonių pasaulį, jei negalėčiau išpildyti lūkesčių, kuriuos sukūrė mano vaizduotė, kai labai norėjau atsirasti politikoje ar vykdomojoje valdžioje.

Tiesa, matyt, yra ir kita pusė. Prisiminsiu neseną interviu, kurį dariau su Inga Valinskiene. Ne, jo nebuvo mano laidoje. Ir nebus. Jį dariau kitam TV projektui “Gimę tą pačią dieną”, startuosiančiam nuo rudens per LRT TV. Įdomus bus darbas ir jam jau prisiruošėm gilių ir turinćių ką pasakyti pašnekovų. Grįšiu po atostogų pulsiu vėl prie istorijos ir asmenybių. Bet kol kas dar apie jas patylėsiu, nesu tos laidos prodiuseris, atsakingas už viešinimą, tik galvą laužau dėl didžiųjų pašnekovų ir pokalbių su jais.

Tai štai grįžtant prie Valinskienės. Ji tikrai įdomus žmogus, tik dažnai rodoma banaliu kampu. Per interviu jos klausiau ir apie politinės patirties bei vaizduotės santykį, t.y. , ar ji pati turėjo viziją eidama į didžiąją politiką. Supratau, nekažin kokią. O dar kitas jos atsakymo leitmotyvas – gali turėti kiek tik nori vizijų, bet atsidūręs ten, aukščiau, susivoki, jog padaryti negali nieko. Suriša rankas, kojas, ir sudie vaizduote!

Kas taip supančioja? Numanoma, ir ne tik blogiečiai bebrai. Ar tuo tikėti, kiekvieno reikalas. 
Tik žinau, kai Zuokas kūrė Vilniaus tramvajaus, Gugenhaimo muziejaus ir kitus utopiniais vadintus planus, visi juokėsi garsiai ir tyliai, ir vadino jį Benderiu. Bet kai dabar sostinės meru išrinktas žmogus, prisiekiu, aš jo nerinkau, net neturi vaizduotės užliejamoms gatvėms sutvarkyti, va, ir paaiškėja, ką reiškia vaizduotės platumos ir siaurumos.

O dar prisiminsiu juokingą rusišką posakį, kuris gal lietuviškai nuskambės ne itin taikliai,  bet anyway, lai skamba.

Kiekvienas taksistas žino kaip valdyti valstybę, bet kažkodėl jie visi dirba taksistais.

Tai va ir prašom, vaizduotės tai jie turi, bet kas iš to.

Einu prie jūros, kol dar nesezonas ir nereikia įdarbinti vaizduotės. Tegul ir ji eina pasivaikščioti…

Dar kartą apie meilę

violetalisaLeave a comment

Iš tiesų tai pasisakysiu apie meilę rytui, vakarui ir kiekvienai mielai dienai. Bet greta to prirašysiu dar visokių smulkmenų. Nes ta meilė susideda iš mažų paprastų dalykėlių, kurie sureikšmėja tik kai esi ramus ir širdis nekala kaip pasiutęs šuo. 

O kadangi jau kažkiek atsipalaidavau ir jaučiuosi atostogaujanti net tris dienas, pagaliau atsivėrė “čakros” ir atsipalaidavo “energijos”. Tikrai. Sakau be jokios ironijos. Jau net nustojau krūpčioti vos tik suskamba telefonas. 

Vis dėlto stresas yra baisus dalykas. Kausto taip, kad maža nepasirodo. Ir kai pirkau vaistus mamai dėl to, ką rašiau prieš kelias dienas, vaistininkė, įdėmiai pasižiūrėjusi į mano vaizdelį, atsargiai patarė – jūs gal kažkaip pradėkit atsipalaiduoti.

Pradėjau. Kai tik aplinkybės leido, iškart. Greitai pakeičiau geografinę vietą ir ėmiau gyventi. Pirma vakarą pajūriu nužygiavau gal 6 km. Ir iškart galvoje pašviesėjo. Atsigulusi dar pagalvojau, rytą būtinai reikia pakartot žygį.

Bet kitą rytą griebiausi kitko. Savo seno ir išmėginto triuko, užmesto prieš metus – šokau į sportinę apranga, ėjimo minkštabačius ir vėl ėmiau labai sparčiai vaikščioti. Nesvarbu kur. Bet tikrai labai sparčiai, beveik arti bėgimo. Iškart užsivedė endorfino gamybos cechas!  Iš ko pajutau? Ogi vos įkišus kojas į sprotbačius ir pasukus į kelią, galvoje išgirstu – koks gražus rytas!  

Nesvarbu, kad vakar buvo debesuota ir pūtė toks vėjas, kad reikėjo irtis net sulinkus pirmyn. Nesvarbu, kad šįryt patekau į tikrą tropinį lietų. Permerkė kiaurai. Tekėjo vanduo į akis, ausis, už kaklo, už apatinių. Kinai apgavikai, siūdami striukes prirašo visko – saugos nuo lietaus, vėjo ir pan. Nesaugo. Bet vis tiek smagu iki begalybės. Eini visa šlapia ir dainuoji, rytas taigi – gražus!

Greta ėjimo dar ir nutariau pasigaminti tortą. Kad ir kitiems, greta esantiems būt smagu. Maistas pusryčiams ir pietums – viena. Buitis, kad ir pagerinta atostogų racionu. O tortas – jau tikra šventė!

Neseniai Beata papostino jogurtinį mèlynių tortą. Svarbu, kad nereikia kepti, nes kaimo sąlygom nėr nei orkaitės, nei tortinės, nei pjaustymo mentelės. Ir kas blogai – man visada labai smagu improvizuoti recepto kontekste. Po to kažkur nugybauju su tom improvizacijom. Ir reikalas tampa nekontroliuojamas. O šįkart susiėmiau – jokių kūrybų, yra aiškus receptas – prašom dirbti.

Tiesa, vis tiek prasimušė kūrybinis pradas, nes širdies draugas nenorėjo uogienės on top. Tai buvo suimprovizuotos braškės braškiausios. Be to, specialiai dėl tortinės formos, plakiklio ir visų grietinėlių lėkėm į miestą! Kokios dar gali būti kitos improvizacijos.  

Viskas buvo atmatuota tiksliai ir atidžiai. Pusè vakarą kūriau, plakiau, maišiau, šildžiau ir šaldžiau. Iki pat vidurnakćio. Ne dèl recepto sudėtingumo, greičiau dėl neįgudimo ir naujo patiekalo jaudulio. Stengiausi, kad tik viską sustyguočiau, nes nuo tikslumo priklauso sustingimo kokybė. O jei jogurto ir grietinėlės su želatina mišinys nesustings, viso gero. Net naktį kėliausi žiūrėt į šaldytuvą. Valio! Stingsta!

O šįryt po sporto pusryčiams prie kavos buvo tortas. Lengvas, purus, nesaldus!!! Braškių ir mėlynių labai nepagailėjau! Reikalas tikrai pavyko iš pirmo karto. Tik darydama kitąsyk, dėsiu daugiau želatinos, nes sustingimas kiek primena celiulitą, o man norėtųsi stangraus reikalo.

Ir dar pasigydžiau shoping terapijos gabaliuku. Anądien atsidūrę Palangoje, greta turėtų reikalų, gavau dovanų pusvalanduką šoktelėti į dvi vietas, kurias visada aplankau kai tik kelias nuveda prie turgaus.

Taigi pirma, dar seniau žadėtas identifikuoti “lariokas”, prekiaujantis angliška ir amerikoniška literatūra. Adreso legenda būtų tokia. 

Jei į turgų įeinama iš Ganyklų gatvės, reikia brautis į patį galą, sukti kairėn ir vėl eiti iki galo. Tiesiai prieš nosį – užuolaidų, pagalvių, antklodžių ir kito miego reikalo atributų kromelis. Būtent į kromelio gilumą ir reikia eiti. Durų nėra, tiesiog lengi kaip į palapinę. Dešinėje pusėje atims žadą gal keturių aukštų ilgiausios lentynos su viskuo angliškai surašytu. 

Atsiraitoji rankoves ir imi viską vartyti. Kad rastum kažko naudingo ir pagal skonį, padirbėti reikia. Patikėkit, verta! Esu tokių knygų ten nukovusi! Puikiausi romanai, pusmečio senumo bestseleriai ir viskas, kaip sakoma, po pigiąja. Buvo. 

Dabar su eurokainų tango, yra kiek kitaip. Bet derėtis galima. Ir ta savininkė, su kuria jau ne vienerius metus pasišnekam, šiemet net dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Džiaugiasi, kad paklausa yra ir didėja. Atvyks į mugę ir kitąmet. Ir aš labai džiaugiuosi, nes LT rasti angliškų knygų nėra lengva, tėra vos kelios vietos. Pati visada atvažiuoju į šį Palangos “larioką” arba Vilniuje suku į “Humanito” knygyną Domininkonų gatvėje.

Na ir paskutinis taškas Palangoje – “United colours of Benetton” išparduotuvė, grįžtant iš Palangos turgaus, Vytauto gatvės link. Nežinau kam priklauso ji, bet asortimentas gerokai skiriasi nuo autentiško Benettono Vilniuje. Beje, mano mėgstamiausias yra Gedimino prospekte, nes ten yra kitas mano mylimas Benettono subbrandas Sisley. 
Tai štai Palangos išparduotuvėje būna ir Sisley, ir kitų, pvz., britiškų reikalų – Soaked, Part two, ir kitų vardų. Kam svarbu ar drabužis naujausio sezono, tegul neina. Naujienos ten nejaunesnės nei pusmetis ar metai, o gal ir keleri. 

Tiesa sakant, man tai dzin. Žinau kas man patinka ir svarbu, kad rūbas nebūtų “polivinilclorheksminparabenilsintetikos”. Visa kitą reikšminga tik tiek, kiek jis tinka prie manęs ir prie mano spintos. 
O kadangi šią vasarą labai norėjau baltų suknelių su visokiomis gėlėmis, bet dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių neturėjau nei noro, nei laiko jomis užsiimti, tadam tadadam!!! kai atsipalaidavau ir pradėjau galvoti, kad kiekviena diena – Dievo dovana, radau kuo pasidžiaugti ir išparduotuvėje.

Tai štai kaip su ta meile klostosi. Atrodo, visiški niekai niekiausi, kuriuos čia suguldžiau. Bet kaip juos vertini kai gauni progą pasidžiaugti. Ir kai tik atleidi varžtelius, kai tik pamiršti rūpesčius ir imiesi savo gyvenimo malonumų, tokia meilė visiems ir viskam apima…

Todėl ir išeina – dar kartą apie meilę!

Apie mamą, Briliką ir filmą, kurį verta pažiūrėti

violetalisaLeave a comment

Žinau, kad ilgai nerašyti savo blogo labai nerekomenduojama. Ir kai čia neužsuku, temas sukioju savo galvoje, tik sėsti ir jas suguldyti neleidžia aplinkybės bei nusiteikimai. Todėl kai sėdu, prirašau 2 km.

Su Beata Nicholson sykiais persimetam FB žinutėse. Už pozityvumą ir užkrečiamai gerą kasdienę viešinamą nuotaiką, ją vis giriu. Ir džiaugiuosi, kad Beata nuo rudens ateina į LRT.

Tačiau kodėl apie tai kalbu?

Taip sutapo, kad susirašėm kai vieną dieną abi pamatėm naują filmą apie ledi Dianą. Taip, taip, žinau, banalu prisipažinti, kad ta tema domina, nes net ir keli britai, kuriuos pažįstu, anos liūdnos istorijos nelaiko reikšminga domėtis. Juk rimti ir išlavėję žmonės turi rimtesnių reikalų.

Bet man yra kitaip. Kiek jau esu išlavėjusi, tiek, bet nuo jaunystės, kai čia dar nebuvo jokių info šaltinių, turėjau draugę. Ji gidavo, o užsieniečiai padovanodavo užsienio žurnalų, kas tais laikais atrodė didelė vertybė. Paskaitinėdavau ir aš, o juose nuolatos būdavo rašoma apie Princesę, Princą ir Princiukus. Gyva pasaka!

Be to, mano sūnus ir vyresnis princiukas gimė beveik identišku metu, dar ir fiziškai gerokai panašūs, tik maniškis nenupliko. Dar vienas stimulas atkreipti dėmesį į būsimą Karalių. Bet ne tai svarbu. Tiesą sakant, įdomi man buvo ta Dianos istorija, neeilinis asmenybės skrydis, liūdna pabaiga ir tikra tragedija, kuria viskas baigėsi.

Lyg ir pasiteisinau, bet naujausią filmą apie Dianą, tiksliau apie jos sūnus, kurie atvirai prakalbo apie baisų poveikį, kurį jiems padarė mamos mirtis, pažiūrėti tikrai verta.
Tai apie tai su Beata ir susirašėm, nes mamos klausimas skaudus abiems. Ji mamos neturi jau seniai. Gi su maniške susijusi tolesnė rašymo eiga.

Prieš kurį laiką mano mamai staiga teko atgulti į ligoninę, patirti širdies operaciją, o man visa tai išėjo sužinoti naktį, kai buvau nuo jos nutolus šimtus kilometrų.

Dabar kai praėjo tam tikras laikas, sukėlęs visokių revoliucingų minčių ir dėkingumo bangų, jau galiu išsirašyti atvirai.

Tokioje situacijoje, kurioje atsidūrė mano mama, pripažįstu, LT medicina ir jos sistema suveikia tobulai. Ir atvirai sakau, buvau ne prie ko. Nes dažnai išgirstu “užvažiavimų” – tave rodo per telika, tau gerai, iškart atsidaro vartai. Ne, čia ne tas. Nes kartais nuo rodymo būna tik prasčiau, juk yra žmonių, kuriems “telikas” siejasi su blogiu arba milijonais pinigų. Todėl jie demonstratyviai rodo kelis dalykus:
nepalankumą, nusiteikimą skaičiuoti daugiau nei kitiems, norą parodyti “vietą”.

Bet visa tai – niekai niekiausi ir dėl to nė kiek neišgyvenu. Vieni myli, kiti nekenčia – tai suprantama.

Ir grįžtu prie svarbiausio – Santariškių ligoninėje žmogui padaro viską, ką gali.

Tad situacija buvo tokia. Kai mano mamai pasidarė prastai su širdimi, ji dar spėjo nubėgti iki kaimynų, paprašyti kviesti greitąją pagalbą. Kadangi pati visą gyvenimą dirbo tarp daktarų, puikiausiai nupasakojo juntamus simptomus ir dar užtikrino, kad jai – infarktas. Greitoji buvo greita, ačiū Dievui, Vilnius mažas miestas, tad kardiograma patvirtino diagnozę, po trumpo vežimo į Antakalnio ligoninę, kur, darkart ačiū Dievui, jos neėmė, ji atsidūrė Santariškėse ir buvo skubiai operuota.

Tuo metu aš, nieko nežinodama, ramiai sėdėjau pajūryje ir skaičiau Palangos turguje rastą anglišką romaną. Beje, tame turguje yra labai geras “lariokas”, kurio savininkai kas vasarą priveža pačių įvairiausių knygų iš GB. Bet čia kita naudinga istorija. Ne šiam kartui.

Tad kai sulaukiau mamos skambučio, o ji linksmu balsu pranešė, kad jai truputį infarktas, ją veža operuoti, atima telefoną, ir kad aš ramiai atostogaučiau toliau… galvojau, pati numirsiu.

Beje, paskambino ji, tik prispausta gydytojo. Aš, išgirdusi tą “linksmą” žinią apie truputį infarktą, sugebėjau surėkt, duok kokį gydytoją. Telefoną perėmęs gydytojas, dalykiškai pasakė, jog situacija stabili, ligonė išvežama į operacinę, o kiek truks procedūra niekas nežino. Net nežinau to gydytojo pavardės. Tik spėjau išverkti, kur man jos toliau ieškoti. Atsakė – reanimacijos skyriuje. Toliau – pypt, pypt, ir išjungtas telefonas.

Dabar jau galiu pripažinti, kad eilinei garbaus amžiaus pilietei tądien budėję gydytojai padarė viską, kad išgelbėtų gyvybę. Tik po to jau sužinojau, jog ją operavo daktaras Čibiras, kuriam širdingai dėkoju, kad operuodamas pasišnekėjo su mama apie Ignaliną, nes ta pati protėvių gimimo vieta. Jau kitą dieną mama pasakojo, jog operuojant daktarui varvėjo prakaitas taip, kad jis prašė sesutės paduoti rankšluostį. Žinau, kad po to mamą gydė daktarė kardiologė Rasa Kugienė, ir žiūrėjo ne prasčiau kaip savo mamą, už ką jai irgi dideliausias ačiū.

Tad po viso to labai tikiu, jog kokybiška ir tiksli medicinos pagalba LT yra prieinama be kyšių, protekcijų ir pažįstamų.

Kita istorijos dalis, irgi paminėta antraštėje.

Taigi padėjo gydytojai. Pirmiausia, profesionalai, kuriems, kaip rašiau FB, už darbą reikėtų mokėti tūkstančius pinigų. Nes kol kas jie gelbsti gyvybes už vidutinį atlyginimą. Ne ligoninių direktoriai, ne ministrai, ne Seimo nariai, gaunantys tūkstančius, iš tiesų daro tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Mačiau kaip reanimacijoje pluša sesutės, slaugės, kaip jos varto už save dvigubai didesnius vyrus, gulinčius tarsi daržovės. Mačiau kokioje įtampoje dirba gydytojai, nes krintančius nuo infarktų veža ir veža, ir veža. Ir pinigai, besisukantys biudžeto eilutėse, tenka ne tiems, kurie gelbėja. 

Kai žmogus atsitokėja ir daktarai per savaitę jį pargrąžina į gyvenimą, pagal įstatymus jam leista keliauti į reabilitaciją. Tuomet prirašoma begalė vaistų. Ir vėl ačiū gydytojai Rasai Kugienei, kad įspėjo, jog vienas svarbusis vaistas, ypatingu vardu Brilikas, užkainuos šimtą pinigų. Tiktai kaip “brilikas”. Ir vartoti jį teks mažiausiai metus. Bet LT jo nekompensuoja.

Ko nepadarysi dėl sveikatos. Vartot tai vartot. Ir kai lėkiau per kelias Vilniaus vaistines, kad rasčiau ypatingąjį Briliką, nes visur gi jo ir nėra, sužinojau dar šio bei to.

Toje pačioje Lenkijoje tas stebukladarys Brilikas kainuoja lygiai pusę pinigų, t.y. 50€. Ne jokį 100€ kaip yra pas mus. O ir šiaip po naujos kompensuojamų vaistų reformos visą ką perkuriantis blaivybės puoselėtojas ministras ir jo biurokratai sugebėjo geresnės kokybės vaistus pabranginti, o kompensuoti tuos, kurių iš tiesų žmonėms reikia mažiau ir jie prastesnės kokybės.

Nesu stipri taip teigti, bet informacija atėjo iš dviejų sutiktų vaistininkių ir reabilitacijos gydytojo, kurie pašiurpę nuo naujos tvarkos kalbėjo itin atvirai.

“Kas padaryta – baisu! Skriaudžiami nelaimėliai dažniausiai – pensininkai, gaunantys vos po 200€, iš ko jiems gyventi, kai tiek kainuoja vaistai. Arba pirk tuos, kurie nepadeda, arba galuokis kaip nori. Vaistinėse žmonės verkia.”

Tai tiek politikavimo. Nenorėjau revoliucingai rašyti, gyvenimas ir taip nelengvas, ir dar nuolatos sunkinamas interesų susaistytos valdžios. Bet taip išėjo.

Labiau ketinau pasireikšti, jog dokumentinį filmą “Diana – mūsų mama, jos gyvenimas ir palikimas” arba originalo kalba – Diana Our Mother Her Life and Legacy. Jį pamatyti visai verta. Ypač jei patinka biografiniai romanai ir faktais pagrįstas kinas.

Pracūziškas manikiūras

violetalisa1 Comment

Kaip visiška kvaiša įvasarojus imu stebėti moterų rankas ir kojas, manikiūrus ir pedikiūrus. Turbūt dėl to, kad pati nespėju kas savaitę lakstyti po kirpyklas. O tvarkingų nagų šalininkių Lietuvoje – daug. Net labai daug. Bent miestuose. Seniai buvau kaime, ten gal irgi moterys prisižiūri…

Kartais, laukdama banke, vaistinėje ar kur kitur, kur matau aptarnaujančias rankas, pastebiu labai gražiai sutvarkytus nagus. Išpuoselėti, nulakuoti, teisingo ilgio. Dailios rankos su dailiais nagais. Giriu jas negailėdama, nes tai malonu ir man, ir gražių rankų savininkei. Dėkoja ir iškart prisipažįsta – ai, tai čia gelinis lakavimas, kad ilgiau laikytų.

 

Taip sako 9 iš 10 giriamų moterų. Kai kurios tikina, geliu gražinasi metų metais. Ir nieko! Nagai auga kaip augę.
Gal man nepasiseka, bet kasmet porą sykių irgi paprašau gelinio lakavimo. Irgi tik dėl to, kad ilgiau nereikėtų grįžti į kirpyklą. Šiais laikais manikiūrai, pedikiūrai, kaip ir visos kitos paslaugos – nepigu. Juk taip? Manikiūras su laku, negeliniu, pas mano manikiūrininkes kainuoja 10-15 eur. Pedikiūras – 30 еur. Gelinis – 40 eur.

Žemiau galėsite palyginti kaip su požiūriais ir kainomis yra Prancūzijoje. Bet greta pinigų temos yra ir kitas aspektas. Kai tas ilgalaikis lakas savo nugyvena ir jį nuvalo, prasideda bėdos – nagų galai ima sluoksniuotis. Matyt, gelis – ne mano draugas.

Turiu dvi manikiūrininkes. Viena – visada lakuota, būtent geliais, kita – visada nelakuota. Spėkit, ką sako viena ir kita.
Ta, kuri lakuota, tikina, negalinti nelakuoti, nes ji klientėms turi rodyti tik sutvarkytas ir pavyzdingai atrodančias rankas. Kai jos klausiu, ar negaila nagų, tikina, jokie lakai nagų nežaloja.

Ta, kuri nesilakuoja geliu ir išvis labai retai lakuojasi, kalba visai priešingai. Kai padaro manikiūrą, visada klausia, ar tikrai lakuosim? Ir stebisi, kai klientės prašo tik gelio. Sako, kam tuos nagus nuolatos alinti chemija. Pakanka daryti tvarkingą manikiūrą, pedikiūrą be lako ir ok.

Tokia profesionalių pozicija, o ką rinktis, kiekvienos ponios valia ir galimybės.

Dabar – atskiras pasisakymas apie nagus ir piešinius ant jų. Mano akimis, tie piešiniai yra tai, kas rankoms gali nutikti baisiausia. Kiek matau rimtų ir linksmų, jaunų ir brandžių ponių ne Lietuvoje, nė viena, kažko gyvenime pasiekusi, niekada nemojavo nagais, apilipdytais gėlėmis ar karoliukais. Juo aukštesnis luomas, juo neryškesnė savęs priežiūra. Geriausiu atveju – prancūziškas manikiūras arba jokio…

Neraginu mesti lauk raudono lako buteliukų, jis – puikus. Bet žalią mėlyną, geltoną ir kt. verta atiduoti dukrai ar draugei, kuriai dar tik bus 18. Tos ryškios, akis gręžiančios spalvos niekada nebus elegancijos sinonimas.

Kaip sako žurnalistas ir estetikos narpliotojas Giedrius Drukteinis, kuo skiriasi patricijai ir plebėjai, ogi tuo, kad išvaizdos niuansai išduoda žmogaus padėtį visuomenėje. Ir ne knygų reikalas eina pirmu numeriu.
Kitaip tariant, nekultūrai būdinga beveik viskas, kas netikra ir neduota gamtos: dirbtinės blakstienos, nagai raštuoti, gėlėti, pripumpuotos ir ryškiu kontūru apvedžiotos lūpos, antakiai – tatuiruoti ir botoksais išlankstyti, ir pan.

Taigi grįžtant prie esmės, raudono lako buteliukus pasiliekam.

Kai pastarąjį kartą ėjau tvarkyti rankas ir kojas, ta manikiūrininkė, kuri nelakuoja savo nagų, padejavo, kad toks moterų antplūdis būtų ir žiemą… O kol gražino galūnes paskaičiavau, kiek kartu pati pas ją ateinu. Vasara dėl kojų 4-5 kartus. Rudenį, žiemą, pavasarį – po porą sykių. Rankų tvarkos periodiškumas, be abejo, kitoks.

Ir žiemą kojų nagų nelakuoju spalvotai. Gražu, net labai. Bet kaip basomis grįši namo? Čia ne NY, kur lakstančių per sniegus ką tik nulakuotais nagais, gali pamatyti kasdien.
NY nebuvau, bet taip rašė mano mylima tinklaraštininkė, prancūzė Garance Dore, iš Prancūzijos persikėlusi gyventi į valstijas ir buvusi priblokšta. Niujorkietės tiesiog pamišę dėl pedikiūro. Ir tuo klausimu stipriai lenkia paryžietes.
O kadangi prancūzės man visada regis moterys, kuriomis galima sekti į pasaulio kraštą vardu Elegancija, tuoj apie jas viską ir išsiaiškinsime.

 

Aušra Lukošiūnienė, IVA vizualaus meno agentūros asocijuota partnerė, prodiuserė, keleri metai gyvena Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto ir, kaip pati sakė, toje pat gatvėje, kur iki išrinkimo Prezidentu gyveno Emmanuelis Macronas. Su reikalais Aušra palaksto ir po Europą, žodžiu, sukasi tarp aukštesniųjų meno sluoksnių.

Ir štai kokie jos pastebėjimai apie Paryžiaus manikiūrus ir pedikiūrus.
”Manikiūras su raudonu laku teatro ir kino padangėje yra retas svečias. Paprastai tos kategorijos moterys rankas prižiūri, bet raudonai lakuota teatre nepasisklaidysi. Ypač jei esi aktorė, režisierė. Darbininkai nagais nelabai domisi. Techninės dalies personalas – irgi ne. Lieka merginos buhalterijoje ir prie kasos. O čia galima jau akis paganyti į spalvų vaivorykštę.

Paryžiuje rankas ir kojas dažniausiai tvarko filipinietės. Aš irgi esu nuoširdi jų gerbėja. Manikiūrą jos padaro per 20 min., bet padaro gerai. Kaina – 25 eur.
Už 50 eur sutvarkomos rankos ir kojos, ir dar su masažu.

Lankydamasi priėmimuose matau gražias rankas. Bet ir ten raudonas lakas – ne madoje. O man patinka. Nors dažniau esu įnikusi į pilką su violetiniu atspalviu.“


Žurnalistė, rašytoja, populiarių knygų autorė Erika Umbrasaitė, jau daug metų gyvena Pietvakarių Prancūzijos miestelyje ir turi meno galeriją. Štai ką ji parašė apie dar kitokią prancūziško rankų ir kojų grožio pusę. 


Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

„Prancūzijos kaime patekti į “Institut de Beauté” – kosmetologijos kabinetą nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Rūpinis savo grožiu prancūzei taip įprasta, kaip senais gerais laikais eiti sekmadieniais į bažnyčia. Tad net ir provincijoje gyvenančios nepamiršta grožio procedūrų.
Norint apsilankyti pas estheticienne – kosmetologę, reikia užsirašyti iš anksto bent porą dienų. Ir ne todėl, kad estetikos kabinetų trūktų.
Štai Villeréal mieselyje, kuriame gyvena kiek mažiau nei pusantro tūkstančio žmonių, yra net trys “Institut de Beauté”. Norinčiųjų juose lankytis netrūksta – ateina ir prabangios provincijos buržua, ir kaimo mokytojos, ir pensininkės, ir jaunos merginos, ir net kuklias pajamas gaunančios moterys.
Tiesa, dažniau nei manikiūrą ar pedikiūrą jos visgi renkasi veido priežiūros procedūras. Skaisti ir kiek įmanoma stangresnė oda – prancūzių kultas, todėl kelią į kosmetikos kabinetus jos mina nuo paauglystės iki gilios senatvės.

Be to, kosmetologės dirba ne tik savo kabinetuose, bet ir pagal iškvietimą į namus, taip pat ir į senelių namus. Nenustebkite, aštuoniasdešimtmetės prancūzės irgi nori būti gražios – žinodamas, kad savaitgalį jų atvyks aplankyti šeima, jos išsikviečia kosmetologę ne tik senatvinių ūsiukų depiliacijai ar antakių patvarkyti, bet ir padaryti manikiūrą, dažniausiai jau be lakavimo. Tačiau yra tekę matyti garbių senjorių ir su koketiškai raudonais nagučiais.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti – pas kosmetologę patekti nelengva ypač vasarą, kai Dordonę užplūsta daug užsienio turisčių ir jos veržiasi išbandyti prancūziškų grožio procedūrų.
Manikiūras nedideliame tarp vynuogynų pasimetusiame kaimelyje vidutiniškai kainuoja 25-28 eur. (be lakavimo) ir 30-36 eur. (su lakavimu).
“Beauté de pieds” – procedūra “gražios pėdos” atitinkamai 40-45 eur. (be lakavimo) ir 45-50 eur., priklausomai nuo estetikos kabineto lygio ir prabangumo.

Beje, Prancūzijoje yra itin griežta hierarchiją, ką gali daryti kosmetologės, ką – diplomuoti daktarai. Todėl tikrąjį pedikiūrą, kuomet yra nemažai pėdų problemų, pvz., suragėję kulnai etc., atlieka tik tam medicininę licenziją turintis podologas – pėdų specialistas.
Kosmetologės rūpinasi tik pėdų grožiu “beauté de pieds” (odelių atstumimu ir karpymu, kulnų šveitimu, nagų formavimu ir lakavimu).
Todėl mano “estheticienne“ mane nuolat taiso, kad aš visgi užsisakiau ne pedikiūrą, o grožio procedūrą, kaip iš įpratimo sakau paskambinusi.

Pusiau ilgalaikio ar ilgalaikio lakavimo kainos svyruoja nuo 31-40 eur. manikiūrui ir 36-45 eur. pedikiūrui. Gelinio lakavimo kainos sukasi apie 44-50 eur. Priklijuotų nagų (kurie čia gana retai sutinkamas fenomenas, nes gerokai prasilenkia su prancūzių estetikos suvokimu) gelinis lakavimas kainuos dar keletą eurų brangiau.

Labai sunku išvesti bendrą vardiklį, kokios mados siaučia prancūzių manikiūro ar pedikiūro, vadinkime šią procedūrą nevisai tiksliai aiškumo ir paprastumo dėlei, pasaulyje.

Vynuogynuose dirbanti darbininkė dažosi nagus namuose ir vaikšto su nuolat apsilaupiusiu laku. Miestelio, kuriame gyvenu merė ir vyndarė taip pat negali sau leisti itin prabangaus manikiūro: gražių nagų, prižiūrėdama vynuoges, neišsaugosi, bet merės postas reikalauja visgi turėti gražiai sutvarkytas rankas. Todėl ji renkasi paprastą prancūzišką manikiūrą.
Buržuazinė provincijos poniutė manikiūrą darosi bent kartą per savaitę. Jeigu jos nagučiai nepadengti pusiau ilgalaikiu ar geliniu laku, šiokiadieniais ji apsiriboja prancūzišku manikiūru, o šventėms renkasi prancūzišką klasiką – sodriai raudoną ar kiek tamsesnę Bordo vyno spalvą.

Be abejo, kojų nagučiai irgi būna prižiūrėti bei nudažyti, vasarą, kuri čia trunka kone pusę metų, – visuomet, žiemą – rečiau, bet ne išimtis.
Mano gera draugė, septyniasdešimtmetė Jacqueline visuomet renkasi prancūzišką manikiūrą, bet kojų nagus žiemą vasarą dažo raudonai, mat ji ne tik mėgaujasi itin ilgu šiltu sezonu Dordonėje, bet ir nemažai keliauja žiemą į šiltuosius kraštus. Taigi, kaip save gerbianti prancūzė, negali apsieiti be raudonų pėdų nagų. Bet ji priklauso senajai buržua kartai, tai nieko stebėtino.
Kadangi dauguma Dordonės moterų, net ir pasiturinčių, visgi gyvena kaime ir turi daržus, sodus, baseinus, kartais pačios su mini traktoriukais pjauna žolę, jos tikrai nesuka sau galvos dėl lakuotų rankų ar kojų nagučių. Vidutiniškai kas savaitę ar dvi jos susitvarko manikiūrą pačios arba patiki tai “estheticienne”, bet ryškiai nelakuoja. Pedikiūras – kartą per mėnesį.
Mano asmeninis romanas su nagų lakavimu tikrai komplikuotas, kaip kokia prancūziška meilės istorija. Kadangi esu alergiška, tai sėdžiu štai ką tik grįžusi iš kosmetologės savo galerijoje ir liūdnai žiūriu į tobulai sutvarkytus, kempinėlė ir minkšta dilde nublizgintus tarsi bespalviu laku padengtus nagus ir taip ilgiuosi raudonų, kurių deja negaliu sau leisti. Jeigu lakas su manimi draugautų, aš tikrai žiemą vasarą vaikščiočiau sodriai raudonais kojų bei rankų nagais.

Mais tant pis – bet tiek to, kaip sako prancūzai, kitam gyvenime atsigriebsiu, jei neatgimsiu kate pas gerą šeimininką, kaip vis supykusi ant pasaulio ir žmonijos kartais grasinuosi.“


http://www.elsamartin.com nuotr.

Tai štai kokia patirtis apie rankas ir kojas iš Lietuvos ir Prancūzijos. O kadangi madam Erika dar ir turi savo nuostabų, puikų ir nepakartojamą tinklaraštį apie visokio prancūziško gyvenimo, kas mane tiesiog hipnotizuoja, niuansus, tad jos rašto adresas štai toks.

Skaitykit ir mėgaukitės kaip geru vynu ☺
https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/