Bangos

Žmonės mėgsta išsipažinti ir atvirauti. 
Ir nuo graikų ar romėnų laikų aišku, jog tyla – auksas, kalbėjimas – sidabras. O žydai išvis sako, jei nėra atsakymo, tai ir yra geriausias atsakymas. 
Šiais laikais patylėti yra gracinga ir elegantiška, bet sunku. Ir man visada labiau imponuoja tylintys. Jie protingiau atrodo. Šiaip apie tylą galima išvedžioti daug, ir taip dėlioju po ilgokos pertraukos, nes dabar galėčiau prirašyti kalnus. Ir tik todėl, kad čia, bloge, buvau išėjusi atostogų. 

Užbeldė gyvenimo kasdienybė, užuot normaliai vasarą atsipūtus, dariau remontus ir padėjau gyventi kitiems. Ir rašyt visai nesinorėjo. 

Tai kai jau grįžau, išaiškėjo, jog tos istorijos, kurią čia, “Ružavoje tabletėje”, ketinau skelbti ir sakiau, oi laukiu parašiusios autorės pritarimo viešumui, nebus. Nes pritarimo aiškinti reikalus visiems nesulaukiau. Ir gerai, lai bus kaip yra, nedauginsime blogybių. 
Todėl intriguojamo ir pamokančio pasakojimo apie vyrus, paliekančius žmonas, kurios dėl to tik laimi, nebus. 
Minėtą laišką su savo istorija parašiusi moteris renkasi tylą. Nenori nubaidyti aplankiusios laimės ir negeidžia prisiminti ano gyvenimo nuotrupų. Skausmingų. Sako, nuo jų vėl grįžta silpnumas, kurio būta per akis. 

Todėl istoriją tik trumpai apibendrinsiu, nes ji išskirtinai unikali, bet tik vienu aspektu. Taigi buvo taip.
Vyras, ilgai gyvendamas santuokoje, užmezgė romaną su kita, blaškėsi, negalėjo pasirinkti, likti su sena laime ar bėgti paskui naują. Galop vis dėlto išėjo paskui kita. Žmona lūžo lūžo, bet nepalūžo. O po kelerių metų atsitiesė, sutiko labai mielą žmogų. Ir dabar puikiai gyvena. 

Vyrui baigėsi kitaip. Naujoji laimė pasirodė tikra nelaimė. Bandė jis grįžti pas žmoną, bet buvo per vėlu. Gražu tai, kad abu liko draugai, ne priešai ir jis ją, buvusią žmoną, tikrąją savo meilę – kaip suprato vėliau, iki šiol finansiškai palaiko, remia ir broliškai rūpinasi! 

Va čia yra unikalioji dalis, dėl kurios buvo verta išsižioti. 
Visada tikiu, kai kalba išgyvenę sunkumą, jie padeda kitam, lūžtančiam. Žmonės tiki vieni kitais, kliaujasi jau išgyventais kitų sunkumais. Sako, jei ir kitam ištiko šūdas, vadinasi, jis išgyvenamas. Ne tu pirma, ne tu paskutinė, ir pati girdėjau sunkią minutę, ir, pripažįstu, tai guodė. Nes kai esi sužeistas, bet ne vienas toks, viltingai stveriesi kitų patirties ir tiki, jog ateis geri laikai. 

Bet yra ir kitoks, profesionalus požiūris. Nesakau, kad psichologai išgelbės pasaulį, bet kai jų paklausai, gyventi darosi šviesiau. Dėl to, kad jų požiūris – ne tiek guodžiantis, kiek įnešantis racionalumo ir prablaivinantis. 
Pernai pavasarį surengiau “atsitraukimo” dieną. Savotišką išsikapstymo iš problemų terapiją. Į ją prikviečiau psichologų, mokiusių gyvenimo algoritmų ir praktinio elgesio modelių. Buvo įdomu ir dalykiška. Iki šiol sutinku kelias ten “pravalytas” moteris, o jos vis klausia – kada dar bus, pranešk. Pranešiu, pažadu, tik rankos neprieina iki tokio mastelio renginių. Bet kad dar jų bus, tai jau tikrai! 

Tai štai tuomet viena iš psichologių nupiešė labai paprastą požiūrio į nelaimę schemą, kuria galima vadovautis, kai nėr už ko kabintis.
Gyvenimas yra bangos, kuriose supamės visi. Tik kiekvienas supamės skirtingu laiku skirtingose amplitudėse.
Kas tiki, kad gyvenimas – linija, apsigauna. Nė vienas negyvena tiesėje. Mes visi – bangose. Tik vieni – jų viršuje, kiti – apačioje. 
Bet!
Blogybė ta, kad bangos lūžta ir po aukštumos laukia žemuma. Lyg ir nieko nauja. Logika vadovaujantis, už gera gauni gera, už bloga sulauki blogio. 
Nė velnio. Yra visai kitaip. Gali daryti tik gera ir gera, ir gera, bet sulaukti tik smūgių ir išbandymų. O koks šiknius, ištisai kitiems kišantis pagalius į ratus, gyvena kaip patenkintas kurkulis. Ir taip yra dėl to, kad jei gyvenai bangos viršuje, žinok, krisi žemyn. Kad ir koks geras būtum. Tiesiog tavo gėrio ir ramybės laikas baigėsi iki kitos bangos keteros.

Kiek ir kaip skausmingai krisi žemyn, čia jau kitas klausimas. Tas bangas piešusi psichologė nustebino ir dar kitu jų aspektu. Iš tiesų nėr žinios, kam geriau – tam, kuris viršuje ir kris žemyn, ar tam, kuris apačioje ir kils viršun.
Va tuo ir vadovaukimės. Tik prieš krentant pasirūpinkime pagalvėmis…

“Ružavos” tabletės su idėja

Vakar į svečius užsuko vieno populiaraus žurnalo redaktorė. Ėjo pro šalį, ieškojo savo draugės, nerado, pataikė pas mane. Tai išgėrėme kavos, paplepėjome apie gyvenimą ir jo prasmes. Sužinojau, kad vasarą žmonės nė velnio neskaito jokių portalų, blog’ų ir kitos elektroninės žiniasklaidos formų. Į paplūdimius ir hamakus miškuose visi nešasi žurnalus ir knygas. Bet visi visi visi, kad ir ką skaitytų, kad ir kaip gražiai gyventų, turi labai labai labai daug visokių problemų.

Vieni jose skęsta kankindamiesi, kiti sprendžia pokalbiais su draugais ir vaistais. Būtent “ružavomis” tabletėmis. 

Taip sakė kaimynas, kai prieš porą dienų išgyvenau nemalonią situaciją. Tas kaimynas, gydytojas, ne šiaip koks vyriokas, patarė išgerti ružavų tablečių. Kai išsižiojau nustebusi, kas tai per tabletės, jis šyptelėjo – tai išgerk raudonų. Aha… Tik tada sumečiau, kad stresui tiesiog reikia turėti savų tablečių, kurios padeda bet kuriuo atveju. Kol kas dar tokių nebuvau atradusi, bet išgėriau draugės psichologės patarta “neružavų” ir palengvėjo. O tas daktaras vėliau sms’u parašė, kad moterys dažniausiai net nežino ką geria, todėl tai būna gal “ružavos”, gal raudonos tabletės…

Kodėl tai pranešu? Nes manau, atėjo laikas  ir šiame bloge daryti pakitimų, sukurti “ružavų” tablečių skyrelį. Nes per pusantrų blog’o gyvenimo metų kritalizavosi lankytojų interesai ir prieraišumai, skaitymo dinamika ir periodiškumas.

Juk blogas – tarsi vaikas, tarsi kempinė, susiurbianti visokių dalykų. Tik atrodo, parašei ir nuėjai tolyn gyventi savo gyvenimo. Tačiau to vaiko negali palikti be priežiūros ir dėmesio. Vis užmetu akį. Pastebiu, kai parašau postą, tas naujas darinys tarsi ima elgtis savaip. Kasdien jį perskaito 30-50 žmonių, žiema būna net ir 100-150. O jei papostinu Facebook’e, ateina ir keli tūkstančiai lankytojų per dieną. 

Tik sąmoningai vengiu sieti blog’ą su Facebook’u, nenoriu jų kartu maišyti dėl tam tikrų priežasčių. Nebent kartais, kai kalbu itin bendrinėmis temomis. Pvz., kaip šįsyk apie “ružavas” tabletes. Juolab kad kasdien kelios dešimtys skaitytojų išsitraukia ne tik naujausius, bet ir vos ne pirmuosius pusantrų metų amžiaus postus. Žodžiu, gyvenimas SO/ON’e verda ir be manęs.

Dar įdomu ir kokie skaitytojų skaičiai dominuoja šiokiadieniais, kokie laisvadieniais. Ir ko gero, teisūs tikinantieji, jog žmonės aktyviausiai socialinius tinklus ir blog’us “vartoja” darbo savaitės metu ir darbo valandomis. Mano pastabėjimai tai irgi patvirtina.

Bet yra ir specifinė naktinių skaitytojų kategorija, kuri nuosekliai gilinasi į jausmingus postus apie žmonių tarpusavio santykius, bendrabūvio ir sutarimo principus, meiles, išdavystes, prieraišumus, etc. Būtent tos skaitytojos, kažkodel įtariu, jog tai – moterys, užvedė ant vienos minties. Iš tos “ružavų” tablečių serijos. Minties apie virtualias psichologines konsultacijas, kai lengviausia gauti gerą patarimą iš nesuinteresuoto žmogaus, atsiverti nesiviešinant ir neskalbiant savo gyvenimo su pažįstamais ir šališkai nusiteikusiais artimaisiais. Anonimiškumas turi ir privalumų, priklausomai nuo paskirties.

Todėl skelbiu naujovę – nesikankinkite vienumoje! 

Dalinkites, formuluokite savo problemą, klausimą, rūpestį. Nuo rudens į tai bus atsakyta, nes blog’e įsivedu psichologinių konsultacijų “Ružavos tabletės” skyrių, kuriame kartą per savaitę, ketvirtadieniais specialistai pateiks atsakymų jūsų klausimus. 

Neabejoju, jog šiais laikais, kai bemaž kasdien susiduriame su stresais darbe, namie, su tėvais, vaikais, vyrais, žmonomis ir meilužėmis, neįmanoma išgyventi be profesionalių patarimų. Juos teiksime kartu su keliomis psichologėmis. O vėliau plėsimės ir į kitas gyvensenos sritis. 

Gerų specialistų – draugų ir pažįstamų – turiu daug, panaudodama jų žinias bei patirtį, irgi galiu padėti daug kam. Ir kol tokia pagalba nekainuos man, nekainuos ji ir jums. Iki Naujųjų viską darysime veltui, vėliau matytsme kiek laiko ir jėgų tai atima. Kol kas svarbu užpilti klausimais, o jau mes pasistegnsime.

Tad dar kartą skelbiu: jau galite rašyti, klausti, aiškintis tai, kas neramina, slegia, erzina, neleidžia miegoti. 

Adresas: soonplace@gmail.com

Atsakymą išknisime iš po žemių. Padėsime šiuolaikiškai, tyliai, in corpore. Net pelės necyptels.

O kol kas pasiimu seną senučiuką tėvų laikais garbintą romaną “Moterų laimę” (E. Zola) ir atsipalaidavusi išeinu kaifuoti. Ir svajoti apie laimę…

Baltos kelnės kompensuoti remontą

vb

Vieną dieną atsibudau užsimaniusi baltų džinsų. Taip iš niekur nieko, be jokių mąstymų apie madas, stilius ir tendencijas. Tiesiog baltų – ir viskas. Ir ne dėl Brexito tas noras aplankė.

Pagalvojau, seniai betyrinėjau mados tendencijas ir nuorodas, bet baltų džinsų užnorėjau ne bet kokių. Trumpesnių, siauresnių. Kitų – pilna spinta, tiksliau, dėžės, kuriose gyvena mano rūbai. Gyvena, laukdami geresnių laikų kai baigsis remontas. Kartais pagalvoju, gal jis niekada ir nesibaigs…

Beje, kad remontas įvyks per porą mėnesių, buvau sukūrusi tik aš. Visi kiti žinojo, jog tokių stebuklų nebūna. Dabar jau ir aš garsiai sakau – tikrai, taip nebūna!

Remontas kaip meilė, trunka tol, kol pradedi jo nekęsti, jis tave ima erzinti, bet gyventi be jo negali, o su juo – negali dar labiau. Ir net mano auksarankis meistras Eimantas, tikrai žinojęs, kad remontas trunka trumpiau nei meilė, dabar mane erzindamas juokauja – šiemet tikrai baigsim.

Šiaip apie tokius sunkiai suvokiamus dalykus galėtų būti išleistas koks mokomasis vadovėlis, kad tas, kuris tiki dviejų mėnesių trukmės remontais, susivoktų realybėje ir žinotų kaip elgtis didžių darbų metu. Dabar ir aš žinau: tinkas džiūsta ilgai, išsirinkti santechnikos daiktus, gerus ir nekosminių kainų, užtrunka, unitazas ir tas turi savo stilių, o ką jau kalbėt apie palangių, durų, virtuvės baldų ir kitus reikalus, kurie išgriovus sienas staiga pasidaro ne į temą… Žodžiu, galėtų tai būti visa enciklopedija durneliams…

Bet svarbiausia visoje toje makalynėje ir enciklopedijoje “gauti” gerą ir patikimą meistrą. Tokį, kurį pirmą kartą pamačius nutariau, pasiklydo žmogus… Visas tvarkingas, švarus, kultūringas. Atidariau duris laukdama statybininko ir – kaip Dievą myliu – stovi modelis.

O jis sako – meistras aš.

Beveik metus laukiau, kada tas meistras modelis bus laisvas pradėti darbus mano bute. Ir dabar, net kai tie darbai trunka neįmanomai ilgai, vis tiek jam galiu žerti tik komplimentus. Už protingą darbo ir mano interesų derinimą, už kokybę ir atsidavimą derantis dėl nuolaidų su elektrikais, santechnikais ir dar nežinau su kuo. Už tai, kad jis, priešingai kitiems, dirbantiems tokius darbus, nereikalauja atsiskaitinėti “grynais” ir nevartoja alkoholio… Ir kad jam nieko nėra neįmanomo.

Ir dar to paties remonto metu, kai kažkas džiūsta – nedžiūsta ir galima būtų chaltūrinti kitur, jis perdaro mano mamos vonią į dušą, laksto atidarinėti ir uždarinėti mano langus kai lyja lietūs ir per tuos keturis remonto mėnesius nėkart nepaveda.

Žodžiu, tyliai manau sau, būna gerų žmonių, ir nieko čia ypatingo. Bet kad taip nuskilo man, kai nieko nei suprantu, nei noriu suprasti statybų mene, tai net ir nesitiki!

Ko nerasi už pinigus, atrasi už labai didelius pinigus, sako naujojo folkloro kūrėjai. Bet su meistru Eimantu yra kitaip – nemoki milijonų, esi ramus kaip belgas ir net sugebi išlaikyti šaltą protą. Juk remontas kažkada pasibaigs…

O šiuo metu jau sudarinėju savo pažįstamų sąrašą, kas stos pas Eimantą į eilę toliau, nes po manęs jau susirikiavę kiti. Rimtai. Esu juo tiek tikra, kad nuoširdžiai negaila padaryti gera ketinantiems remontuotis – pasiūlyti rašytis į eilę ir sulaukti Eimanto.

Jei reikės, rašykit drąsiai į mano e-paštą (soonplace@gmail.com) ar FB į PM. Tokių meistrų šiais laikais nebūna. Bent jau Vilniuje.

Ir kai po 10 metų vėl darysiu remontą, kantriai stovėsiu toje pat eilėje prie savo meistro, kaip ir pirmąsyk, vėl lauksiu, kad ir metus. Tikiuosi, taip dorai dirbdamas jis nesusigundys emigruoti, ypač po Brexito.

Bet prie ko gi čia baltos kelnės?

Prie to, kad baltos kelnės ir balti džinsai, pasirodo, esą viena iš šios vasaros tendencijų. Ir visai ne be reikalo jas sapnavau. Nes kol mano buvę vasaros drabužiai gyvena dėžėse, garderobą galima ir atsinaujinti. Taip ir darau tyliai, laukdama remonto pabaigos.

Ir kadangi tų sumanytų baltų džinsų teko gerokai paieškoti kol radau deramus, neplėšytus, siaurus, bet su lycra, patogius ir gero audinio, galiu pasidalyti, kurie yra nebrangūs ir tikrai kokybiški. Tad jei kas panorės patogių ir gražių baltų džinsų, panašių į kelnes, verta ieškoti H&M, L.O.G.G ženklo modelių skyriuje – tobuli ir kišenės proporcingose vietose, ir juosmuo ten, kur reikia.

Mačiau ir ZARA turi neblogos kokybės modelių, tinkančių vertinančioms neiššūkių madą.

Tai va, remonto kompensacija – baltos kelnės.

 

Galvojimai apie save ir kitų galvojimus

LR90
Sekmadienio vakarą, kai dalis LT žiūrėjo spalvingą Lietuvos radijo 90- mečio koncertą per LRT TV, sėdėjau tame koncerte kaip ant adatų.
Labai nesiplėsiu, nes ir taip apgadinau nuotaiką kelioms draugėms, buvusioms sykiu, nenorėjau ploti, dainuoti ir linguoti su visais, ne tas buvo galvoje.
Į tą koncertą mus nuvežė autobusais, pati pasirinkau taip vykti, nes galvojau, grįžti automobiliu naktį, po šampano – ne pats geriausias sprendimas. Taigi autobusas pirmyn ir atgal. Ir klinkt, atsidūriau spąstuose. Dar neprasidėjus koncertui paskambino giminaitė, kad mano teta, staiga trūkus išvaržai, atsidūrė ligoninėje, laukia operacija, varyk greičiau į ligoninę.
Aš Kaune!!!
Bet teta – vieniša, daugiau artimų giminių nerasta, mano pareiga viską mesti… Dėkui Dievui, skambinusi giminaitė pasirūpino greitąja pagalba ir laukė manęs ligoninėje, kai atsiradau vidurnaktį.
Nors tą sekundę, kai išgirdau – greičiau varyk – smegenys sustojo vietoje. Varyk tai varyk, tik pasijaučiau kaip persigandus durnė: ir vėl beveik be pinigų, antrą kartą ant to paties grėblio! Kaip neseniai iš renginio nutrintais kulnai! Tiesa, šįkart buvau gudresnė  – turėjau 20 eurų. Tik taksu iš Kauno už tiek neatvarysi.
Todėl dar kartą dėkui Dievui ir Aušrai Griškonytei, kuri sugraibė mane toje koncertinėje minioje ir padėjo.
Grįžau automobiliu su dviem šauniausiomis pasaulyje psichologėm Aušra Griškonyte ir jos kolege Rūta Bačiulyte. Ir ką sau manote, kritinę minutę atsidūręs profų rankose streso situaciją sugebi paversti visai neypatingu reikalu, į kurį pradedi žiūrėti visai iš kitų pusių ir net!!! randi  pozityvumo, kad taip nutinka tada, kai nutinka. Va, ką reiškia smegenų valdymo menas!
Vėliau iš Rūtos automobilio persėdus į Santariškes vežusį taksi, likau rami kaip belgas, pasiruošusi bet kokio tragiškumo situacijai. Ir pirmą sykį gyvenime susidūrusi su greitąja psichoterapija, galiu pasakyti – tai veikia, nors atrodo tarsi linksmi pokalbiai.
Todėl širdingai primenu tai, ką gal visi ir be manęs žino. Tos dvi puikiosios Aušra ir Rūta per Lietuvos radiją veda žiauriai populiarią laidą “Pašnekesiai apie save ir kitus”.
Ir dar įdedu Aušros Griškonytės tekstą iš Vyrų ir moterų santykių instituto virtualaus žurnalo.
Tema gal net ne į tai, ką patyriau, bet kategorijos – savigarba, savivertė, galvojimai apie tai, ką kiti galvoja, yra tokia alinanti jausmų lavina, kad kiekvienai ir kiekvienam ją verta pertvarkyti į kitokį minčių srautą.
Tad malonaus savianalizės seanso su Aušra Griškonyte. Ji – tobula!
Atrodo, kad kažko mums trūksta. Žvilgčiojame į šalis ir nerimaudami spėliojame, kaip kiti mus vertina. Kaskart prieš nuspręsdami kolekcionuojame aplinkinių nuomones ir patarimus, o po to, sudarę jų balansą bei virpėdami iš baimės, „ryžtamės“ naujam žingsniui. Turime dešimtis pažįstamų, bet neretai stokojame draugo. Santykiai su Juo ar Ja – uždaras pykčio ir susitaikymų ratas, kuriuo bebėgant apsisuka galva, gyvenimas praranda skonį, o meilė nublunka ir visai pranyksta.
Štai Marija  penkiolika savo santuokinio gyvenimo metų iššvaistė vyrui, taurelės mėgėjui. Kasdien įtampa ir spėlionės – Jis grįš išgėręs ar visiškai girtas. Ne vieneri metai į jos galvą užklysta mintys, jog reikėtų nustoti taip gyvenus. Betgi jį myli. Ir vaikams reikia tėvo. Ji be jo neišgyvens. Jis be jos pražus.
Pažįstamas mąstymas? Mąstymas, pagimdytas menkos savigarbos.
Kas yra sveika savigarba? Amerikiečių psichoterapeutė Frieda Porat nurodo:
1)    Save gerbiantis žmogus nesijaučia ypatingas ir nedemonstruoja savo išskirtinumo. Jis žino, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo gabumų. Gabumai yra duotybė. Geriausia į savo pasiekimus žvelgti iš šalies: „Padariau. Pavyko. Puiku. Ir kiti siekia. Džiugu, kad mums sekasi.“
2)    Sveikos savigarbos žmogus nematuoja savo vertės darbu, užduočių skaičiumi ar aukojimusi. Kaip ir Marijos atveju, penkiolika vergavimo alkoholikui metų, nepadaro jos nei svarbios, nei ypatingos. Marijos gyvenimas greičiau glumina.
3)    Žemos savigarbos asmuo laukia, jog kiti viską sutvarkys už jį. Deja, lūkesčiai neišsipildo, atsėlina neviltis, o su ja ir pyktis bei pagieža. Toks žmogus tampa perdėtai kritiškas, reikalaujantis, smerkiantis, nes taip bando užmaskuoti savo nepritapimą.
4)    Negerbiantis savęs asmuo vengia artumo, nes baiminasi, kad kitam asmeniui priartėjus atsiskleis silpnumas. Nėra artumo, nėra nei draugystės, nei meilės. Tada belieka siekti kitų žavėjimosi. Ir Marija slapta tikisi, kad vyras įvertins jos pasiaukojimą jam, o aplinkiniai kalbės: „Kokia štai moteris! Jos meilė ir pasiaukojimas padarė stebuklą – jos vyras metė gerti.“
5)    Menka savivertė gimdo daugybę baimių. Viena didžiausių – baimė suklysti. Tad nesveikas perfekcionizmas verčia bet kokią veiklą atidėlioti ar įvairiausiais būdais stengtis nuo jos išsisukti.
6)    Sveikos savigarbos matas – gebėjimas ištverti nežinomybės netikrumą. Tai ir galėjimas išbūti ir išgyventi vienam, priimti gyvenimo mums metamos pirštinės iššūkius, atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais santykiai veda į savidestrukciją, su veikla, kuri slopina mūsų asmenybės augimą, su daiktais, kurių mums nebereikia.
7)    Polinkis rizikuoti – savigarbos barometras. Save gerbiantys nesilaiko įsikabinę senų, įprastų elgesio stereotipų, tačiau ir nesiekia pabėgioti gyvenimo ašmenimis be reikalo. Savigarba – tai teisingos rizikos pasirinkimas.
8)    Tikslo neturėjimas – tai savigarbos stokos ženklas. Tuomet saviraiškos tikslus užgožia savęs išaukštinimo tikslai. Net ir per nereikalingą kankinystę.
9)    Žemos savigarbos atveju žmogus nesuvokia, kuo skiriasi meilė ir reikmė. „Man reikia vyro“ ir „Aš noriu mylėti ir būti mylima“ tokiam žmogui atrodo viena ir tas pats.
10)    Dažnai menkos savigarbos asmenys stebisi, kaip čia yra, kad jų gyvenime viskas kartojasi, ypač santykiuose. Šalia buvo vienas nevykęs partneris, po to kitas, o dabar ir vėl… Toks tokį traukia – sako liaudis. Teisybė – sveikos savivertės žmonės traukia save ir kitus mylinčius.
11)    Savigarbos stoka neleidžia sukurti ilgalaikių santykių, kurie gilėtų, augtų, plėstųsi. Štai kodėl menkos savivertės asmenų ryšyje nuolat karaliauja pyktis, ginčai, barniai. Mat nesveikos savigarbos asmuo niekina juos mylinčiuosius, nes tikra meilė jiems atrodo kaip silpnumas.
12)    Menkos savigarbos asmuo, nesvarbu kokiu šventu jis siekia atrodyti, yra manipuliatorius. Santykiuose jis valdo kitą asmenį ir siekia savo egoistiškų tikslų įniršio priepuoliais, ilgalaikiu tylėjimu, ašaromis, atsisakymu lytinių santykių. Jie nesibodi nesutarimų atveju įgelti į skaudamą asmenybės vietą, priminti praeities klaidas, išpūsti jas ir pateikti kaip nuodėmes. Tik nevisavertis tiki, kad geriausia gynyba – puolimas, ypač iš pasalų.
Kaip atpažinti menką savigarbą? Štai trumputis klausimynas, parengtas pagal psichologo Antano Paškaus išskirtus nevisavertiškumo požymius. Į klausimus atsakykite „taip“ arba „ne“.
1.    Ar darote plačius apibendrinimus, kaip pavyzdžiui: „Moteris – bejėgė būtybė“, „vyrai nori dominuoti“, „visi politikai – melagiai“, „seime sėdi vagys“?
2.    Ar esate linkęs „klijuoti etiketes“, t.y. būtinai viską norite sudėlioti į stalčiukus: „stiprus žmogus“, „sėkmingi verslininkai“, „kekšės“, „nevykėliai“?
3.    Ar jums būdingas psichologinis filtravimas, pavyzdžiui, kito žmogaus kalboje pastebite tik tas detales, kurios jums svarbios?
4.    Ar mąstote pagal principą „viskas arba nieko“ („Jei jis man nesako komplimentų ir nedovanoja gėlių, tai neverta kartu gyventi“)?
5.    Ar viską prisitaikote sau, pavyzdžiui, manote, kad šio straipsnio autorė šį rašinį parašė, turėdama omenyje būtent jus?
6.    Ar jūsų gyvenimą valdo žodžiai „reikia“, „turiu“, „privalau“?
7.    Ar jūsų sprendimai priklauso nuo nuotaikos?
8.    Ar jums atrodo, kad skaitote svetimas mintis?
9.    Ar esate linkęs dėl bet kokios nesėkmės kaltinti save?
10.    Ar tai, kas pasiseka, atrodo mažiau svarbu už nesėkmes?
Jei bent į vieną iš šių klausimų jūsų atsakymas buvo teigiamas, metas susirūpinti savo savigarba. Juolab, kad ir šiaip situacija mūsų krašte šiuo klausimu nėra gera.

Vėžlio, varlės ir talijos klausimas grįžta!

Taip juokingai pavadinau šį postą dar kartą, nes ir tąsyk žinia sklido gerai, neblogai turėtų ji keliauti ir šįsyk.
O iš tiesų, tai bus labai gera naujiena gerbiantiems Rytų filosofijas ir praktikas, nes į Vilnių grįžta Meistrė – Mokytoja, kurią esu filmavusi ir rodžiusi laidoje, kuomet ji mokė kaip elgtis su savo kūnu ir mintimis, jei nori būti sveikas, lankstus ir amžinai jaunas. Čia gal reikėtų mirktelėti, nes amžinai jaunų nėra, bet…
Tame sveikatos ir jaunystės kontekste, ir buvo reikšmingi raktiniai žodžiai, jau paminėti antraštėje – vėžlys, varlė ir talija, nes jie susiję ne šiaip impozantišku skambesiu, bet tai –  paveikių pratimų pavadinimai, suprantami Kinijoje ir kitur, kur žmonės ieško tobulumų ir  gyvenimo kokybės, pozityvumo ir energijos šaltinių natūraliais būdais.
Taigi dar sykį labai nesiplėsiu, verčiau paskaityti, ką apie Dao Huashan skelbia Meistrės mokiniai ir sekėjai, kviečiantys nepraleisti progos pasimokyti ir pasipraktikuoti.
Meistrės mokinius ir tuos, kurie nori susipažinti su šia ilgaamžiškumo ir sveikatos puoselėjimo (qigong) sistema kviečiame į:

PRATYBAS, kurios vyks birželio 13–17 d. (nuo pirmadienio iki penktadienio) nuo 17:00 iki 18:30 val. Pašilaičiuose (Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje, Laisvės pr. 79, III a., 321 kab.) ir
SEMINARĄ, kuris vyks birželio 18 d. (šeštadienį) nuo 10:00 iki17:00 (su 1 val. pietų pertrauka) patalpose prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (M. K. Paco g. 4–4, bendruomenės “Baltoji gervė” patalpose).

Huashan mokyklos meistrė Xiang Xueqiu yra oficialiai sulaukusi Kinijos qigong mokslinių tyrimų instituto, kurio pagrindinis uždavinys – išsaugoti šią sveikatos puoselėjimo techniką, pripažinimo. Xiang Xueqiu, būdama svarbiausio Hui chun gong technikos (taip ji dar vadinama Kinijoje) puoselėtojo Bian Zhizhong mokine, gavo teisę mokyti šio meno visoje Kinijoje. Meistrė spinduliuoja vidine šiluma, pasižymi linksmumu ir skiria ypatingą dėmesį savo mokiniams, todėl su ja dirbti išties malonu.
Daoistų Huashan mokyklos ilgaamžiškumo ir sveikatos puoselėjimo meno istorija siekia daugiau nei 2 tūkst. metų ir ilgus šimtmečius buvo prieinama tik Kinijos aukštuomenei bei daoistams. Šioje tūkstantmečius puoselėtoje qigong praktikoje atsispindi tradicinės kinų medicinos pamatiniai principai – 14 meridianų, yin-yang ir 5 elementų teorijos, dėl to pratimai yra itin naudingi fizinei bei psichinei sveikatai. Huashan mokyklos sveikatos puoselėjimo technikos ypač rekomenduojamos sergantiems diabetu, turintiems viršsvorio, kamuojamiems streso, kenčiantiems nugaros ir pečių skausmus bei besiskundžiantiems virškinimo sutrikimais. Tiek jauni, tiek vyresni gali drąsiai užsiiminėti šia praktika.

Vietų skaičius ribotas, todėl prašome registruotis iš anksto.
Jei bus pageidaujančių, organizuosime papildomus užsiėmimus birželio 14 ir 16 d. nuo 13:00 iki 14:30 val.
Registruotis galite el. paštu do.krup@gmail.com (Dovilė) arba mob. tel. 864620671 (Daiva).

Daugiau informacijos apie meistrę Xiang Xueqiu ir Vilniuje vykstančius užsiėmimus galite rasti mūsų facebook paskyroje: https://www.facebook.com/huichungong/?fref=ts

About Hui Chun Gong – Daoistiniai sveikatos puoselėjimo pratimai

Hui Chun Gong – Daoistiniai sveikatos puoselėjimo pratimai
Community
Hui Chun Gong (Atgal į pavasarį) – sveikatos puoselėjimo ir ilgaamžiškumo pratimų sistema, prieš daugelį metų sukurta Kinijos Huašan daoistų vienuolyne.

5 km nutrintais kulnais

IMG_6414

Lygiai tiek ėjau iš vakarėlio. Ėjau ir keikiau save, batus, vakarėlį, kelią, kuris buvo nepakeliamai sunkus ir apmaudžiai ilgas. Kaip taip galima išeiti į renginį, dėvint batus, kurie jau sykį buvo nutrynę kulnus. Tarsi stovėdami užkišti spintoje jie tampa minkštesni ir patogesni…

Ir kas pikčiausia, jie nė kiek neaukštakulniai, ne kiaunių batai ir ne kokie super madingi. Pirkti  patogiai vaikščioti ir nesukti galvos, jei reikia išbūti apsiavus visą dieną, t.y., mano mylimi baleriniško stiliaus bačiukai.

Keista, kad toks nepretenzingas ir paprastas apavas gali būti toks agresyvus. Žinau, ką galvojau pirkdama – oda viduj, oda viršuj, juodi, geras vardas, nesvarbu, kad nosys auksinės, nukainoti, vienas du, prasinešios.

IMG_3785

O kadangi batų temoje esu beveik Imelda Marcus ar Celine Dion, kurios turi po 3000 porų, na tiek neturiu ir apsaugok Dieve, bet pripažįstu, jog esu batų kaupikė. Ir ne šiaip sau kaupikė, žinau ne vieną auksinę taisyklę: batų niekada nebūna per daug, batai yra bene svarbiausia išvaizdos dalis, batų pakulnės gana greitai nusidėvi, turėti daugiau batų reiškia ilgiau ir gražiau juos dėvėti. Ir svarbiausia – patogius batus įsigyti tolygu ryt nuskristi į Paryžių.

Nežinau kodėl būtent moterims dažniausiai tenka gražūs, stilingi, geidžiami, bet nepatogūs batai. Kodėl tik kartą per metus joms pasitaiko, jog įkiša koją ir nenori jos ištraukti? O visus kitus kartus – įkiša ir visaip bando batą prisijaukinti, ir galvoje sukasi – panešiosiu, pranešiosiu, prisitaikys…

Kelios mano draugės tvirtina tą patį – rasti patogius batelius beveik neįmanoma. Duodu nukirsti koją, tik moterys gali pirkti batus netinkamo dydžio, galvodamos, jog jie išsitemps, maloniai priglus ir taps tarsi šlepetės. Bet kai taip nutinka, batai jau būna tapę vyžomis, išsitampę ir pavargę. Nepaisant to, būtent moterys kaskart pasiryžusios dėl grožio kankintis.

Žiemą filmavau stilistę Austėją Jablonskytę, galvojau, kas jau kas, bet stilistės, kasdien „atsivalgančios“ drabužių ir avalynės gėrio, tikrai nealina savęs. Kur tau! “Galiu kentėti kiek tik reikia, fizinės kančios dėl drabužių ar batų nepatogumo manęs nebaugina”, – atviravo Austėja, nuosekliai pametusi galvą dėl stilingos išvaizdos. 

Ok. Jauna, užaugs, pūslių užsidirbs, pradės rinksis patogumą.

Nė velnio! Kiek aplink matau moteryčių, net nejaunų, nekvailų ir užimančių super geras pareigas, manot, nesikankina… Kas antra dėl grožio vaikšto, akis vartydama, vargsta ne tik pūslėtais kulnais…

Vakar buvau “Sidabrinių gervių” ceremonijoje. Ar tokia progą, įspūdingos kino šventės renginy apsieisi be aukštakulnių? Visos ponios ir panelės juos dėvėjo. Tačiau po ceremonijos kai kurios ir dejavo kaip tos gervės, stovėdamos pakėlusios po vieną koją…

Kodėl iki šiol niekas nesugalvoja patogių aukštakulnių? Gyvenime neturėjau kojoms mielų, patogių, malonių batelių “su kulnais”…

Ko gero, patogiausia būtų dėvėti vyriškus batus. Niekada nemačiau vakarėlyje vyro, stovinčio nusiavusio vieną batą. Arba kaip pastebėjau kituose renginiuose – net abu batus nusiavusios merginos plaikstosi…

Įsivaizduokim kokį vyrioką, basomis lakstantį po oficialios vakarėlio dalies…

Tai va ir reikia dėvėti vyriškus batus.  Arba sportinius. Labai man patinka mada, leidusi  sportukus ramiausiai autis net prie dalykinio sijono. Aišku, gal ne į darbą ministerijoje, bet laisvose profesijoje – varai jais kaip raketa, gera, minkšta, net gražu, ypač jei jie juodi. Nepamiršiu auksinės frazės, kurią išgirdau iš drabužių kūrėjos Audronės Bunikienės – man net uogienė gali būti juoda. Sakė gal prieš 10 metų, bet dabar vėl aktualu.

Beje, Vilniuje geriausia sportinių batų parduotuvė – Springs. Čia man taip. Pirmiausia, ten – tik geros kokybės batai, antra, nuolatos yra nemenki nukainavimai. Trečia, visada yra iš ko išsirinkti ne tik lakstymams laukais ar sporto salei, bet ir dėvėti prie kasdienos drabužių.

Štai kiek visokių minčių užplūsta nusidrožus kulnus, kad ir nepretenzingais batais. Ir tik dėl to, kad papuolė man tie pupuliai, stovėję arčiausiai batų dėžių krašto. Per remontus labai nepasiknisi tarp daiktų, kas po ranka, tą ir stveri. Pavarčiau, manau sau, pranešiosiu dar sykį, susitaikys batas su koja. Ir pirmyn į renginį nužygiavau visai smagiai, o va, pabuvus, keliaujant namo, ištiko grauduma…

Nieko, parėjau. Bet trečia dieną teplioju nugraužtus kulnus tepalais ir lipdau pleistrais. Tik nesakykit,  kokio velnio reikėjo kulniuoti tuos 5 km kruvinais kulnais? Juk yra transporto. Ne, nėra, nes į renginį išėjau  – be pinigų, be rankinės, tik su akiniais kaip Anna Wintour🙂 Kol grįždamos ėjom su bičiule ir plepėjom, nieko blogo ir nejutau. Bet draugė pasuko sau, o aš dar paėjėjus susivokiau – pabaiga bus tragiška.

Buvo. Tikrai tragiška. Bet ėjau kaip didvyrė, galvodama, kad už kruvinas kančias bus atlyginta. Dar vis laukiu, kada gi kas atlygins.

O šiaip nutrinti kulnai reiškia, jog prasideda vasara. Ir sakoma, geriausias receptas žaizdotoms kojoms – žalio kiaušinio vidaus plėvelės kompresas. Gal verta išbandyti?

 

.

Apie avį ir lėktuvą už nugaros

Tikrai tas lėktuvas buvo už nugaros. Už kokių 10-15 metrų, bet mes jo net nepastebėjome.

Ar taip būna? Net labai. Taigi istorija – tragikomiška ir nė kiek neišgalvota. Be to, galinti nutikti dar ne kartą, tad paskaityti ją verta savisaugai. 

Iš smagios kelionės ir maloniai praleisto laiko Paryžiuje namo turėjome grįžti per Frankfurtą. Persėdimai ir lėktuvų kaita šiais laikais man tapo malonesnis reikalas nei pigių skrydžių kompanijos, skraidinančios greitai, “pigiai” ir už 100 km nuo ten, kur reikia. Šiaip viskas gerai su tais Wizzairais ir Raynairais, bet kai galiu, perku bilietą keliais eurais brangiau ir skrendu ramiau, patogiau ir tiesiai į tašką, nesiblaškydama autobusais iš oro uostų laukų laukuose.

Į Paryžių taip tiesiai ir pataikiau, kad ir per Frankfurtą. O atgalios nutikusi istorija, jei būčiau ją girdėjus iš kitų, sakyčiau, taip nebūna. Čia kaip vienas garsintis mėgstantis tautietis praleido progą patylėti ir norėdamas pasiviešinti Briuselio sprogimų kontekste, apreiškė, kad dėl vienos baltos pirštinės oro uoste, Amsterdame ar kažkur, buvo sulaikytas.

Ne, manęs niekas nesulaikė ir baltos pirštinės nedėviu, bet istorija nutiko gerokai prašmatnesnė ir jos nenutylėsiu. Gal kam pravers tokia patirtis.

Pernai, kai Paryžiuje filmavau Nicolas Bourriaud, interviu metu jis prisipažino, neretai pramiegąs lėktuvus arba į juos laiku nepataiko. Na taip, galvojau, menininkas… O paskutinį kartą būdama Paryžiuje sutikau seną pažįstamą, ištekėjusią už menininko, tai su ja išvis priėjom išvados, kad “menininkas” yra net neprastas žmogaus organizuotumo apibūdinimas, o tiesiog diagnozė.

Tai tą diagnozę nuo šiol galiu prisitaikyti ir sau. Nusileidę iš  Paryžiaus, turėjome 1-1,5 val. iki Vilniaus reiso. Frankfurto oro uostas – vienas iš mylimiausių: yra kur nueiti, pažiopsoti, kavos geros išgerti, prizlų pakramtyti. Geras knygynas. Kvepalų naujausių nestinga. Tikrai yra ką veikti. Kai visa tai nuveikę grįžome prie savo lėktuvo vartų, buvo likę per 40 minučių iki laipinimo į orlaivį.

Pasižvalgėme, vietų kur sėst arti vartų kaip ir nėra, nuėjom ir atsisėdom toliau. Išsiėmiau kompiuterį ir įsiknisau į skaitymus. Kai keliauju ne viena ir ne su darbais, atsipalaiduoju taip, kad nei jaučiu laiko, nei matau aplinkos. Avis, tikra avis, kur ir kada liepia, ten tada ir einu.

Tai va šita avis tiek prarado žmogiškus pojūčius ir laiko bei erdvės suvokimą, kad nuo skaitalų galvą pakėlė tik tada kai netikėtai ėmė blaškytis šalia ramiai sėdėjęs gyvenimo draugas. O jis kaip akis išdegęs staiga pašoko, stvėrė daiktus ir nulėkė prie lėktuvo vartų. Iš paskos šokau ir aš, ir skusdama tuos 10-15 metrų iki savo vartų susivokiau – visur tuščia – lėktuvas apsiėjo be mūsų!!!

Tai va, prašom jums situacija, kaip lygioj, teisingoj vietoj sėdint, galima pražiopsoti savo lėktuvą. Nereikia net miegoti, nereikia net būti toli nuo jo. Sėdi čia pat, ramiai. Ir padarai tik vieną klaidą – užsiskaitai.

Ką veikėm toliau? Po akimirkos streso ir pamaldavimo, gal dar įleisite į lėktuvą, ne, jis jau uždarytas ir užsandarintas, bet mūsų daiktai ten, nieko, iškraus, pasiimsite lost&found, buvom nukreipti pasirūpinti savimi patys oro uosto pagalbos centre.

Kadangi lėktuvas buvo net labai neprastas, Lufthansa, mano mylimoji, pakirstomis kojomis nukėblinom iki jos centro. Ten pirmiausia buvo sužiūrėta ar tai ne kompanijos kaltė, ar ne ji pavėlavo iš Paryžiaus. Ne, ne ji.

– Mes patys pavėlavom prieiti prie lėktuvo.

– O laiko tai pakako, kur buvot?

– Sėdėjom už 10 metrų.

– Hm… Ir nematėt, kad keleiviai laipinami?

– Ne, nematėm, nugara į lėktuvą sėdėjom. Beje, o kodėl jūs mūsų neieškojote?

– Mūsų oro uostas yra tylus, laikosi tylumo politikos, be reikalo per garsiakalbius nešūkaujame.

– O kas mes, ar ne reikalas?

Šito, aišku, garsiai nepasakiau. Bet pagalvojau, būtų buvęs reisas Frankfurtas – Paryžius ir bet kuris kitas Europos miestas, garsiakalbiai būtų plyšoję ir draskęsi. Pati savo ausimis girdėjau kaip kelissyk graibė nublūdusius graikus, skrendančius į Atėnus. O va Vilnius, pamanykit…

Aišku, Lufthansa nepaliko ant ledo. Iškart pasiūlė visokių pagalbų. Bet buvo akivaizdu, rytojaus suplanuoti darbai, susitikimai ir visi kiti reikalai nuplaukė. Reikės pirkti bilietus, ieškoti viešbučio, prasideda nauja muzika.

Bet dar viskas neatrodė taip baisu, kol Lufthansos centro konsultantas pats nesuakmenėjo pasiknisęs kompiuteryje kaip geriau mus “reroutinti”. Po pauzės išgirdome.

– Hm… Jums tai laaabai brangiai kainuos. Laaabai brangiai. Net baisu sakyti kiek jums tai kainuos.

Na, galvoju, kokius 200, na gal 300 eurų…

Ne! 1200 eurų!!! Vienam žmogui!!!

Ir lėktuvas į pasaulio kraštą vardu Vilnius tik po paros! Nors eik pėsčias… Ir dar tai reiškė, kad kiekvienas, sumokėjęs po 1200 eurų, dar po beveik šimtą eurų klos už viešbutį, taxi iki jo ir kitą dieną atgal, į Frankfurto oro uostą, ir kad Vilniuje būsim dar kitą naktį, prasitrynę kad ir mylimame oro uoste, sušikta nuotaika ir ką čia daugiau beaiškinti.

Bet pabaiga buvo laiminga. Ir dar syki gyvenime įsitikinau, koks džiaugsmas turėti draugų, ne tik savo odontologą ir ginekologą, bet savo kelionių pagalbininką. Ir kokia laimė, kai šiais laikais, viską pats galėdamas įsigyti per kompiuterį ir internetą, dar gali vidury nakties skambinti į Vilnių, ir ašaroti į telefoną – Vida, padėk, pražiopsojom savo lėktuvą…

Vida padėjo. Ir taip padėjo, kad bilietus rado skristi SAS-u, antra mano mylima kompanija, ankstų rytą, beveik keturiskart pigiau, tiesa, per Kopenhagą ir pirko juos pirmyn ir atgal. Bet koks skirtumas, kur ir kaip skristi? Svarbu patekti namo laiku, spėti sutvarkyti reikalus ir nelikti tuščiomis kišenėmis🙂 Beje, Kopenhagos oro uostas po galutinės rekonstrukcijos pranoksta visus Europos oro kelionių terminalus. Gaila per mažai laiko buvo pasidžiaugti žuvies restoranu, super dideliu knygynu ir NOA NOA – vienu iš mano mylimiausių stiliaus ženklų.

Beje, paskiausias pastebėjimas, kurį jau minėjau, bet dar pakartosiu – nepamirškite, kad Frankfurto oro uostas – tylios politikos, nesivargina ieškoti į Rytų zoną skrendančių keleivių ir nusiteikusių pasiekti Vilnių niekas tikrai negraibo.

Tą patį patvirtino ir kelionių agentūros “Westexpress” atstovė Vida Andriušienė, ta pati Vida, padėjusi ne tik tą “menišką” vakarą, bet ir pridūrusi, jog taip yra nutikę ir kitiems jos klientams.

Ir nebūtinai diagnozuotiems “menininkams”🙂