Iš godumo

20171002_132634

Nieko sau antraštė, parašiau ir išsigandau. Skamba prastai. Bet realiai. Juk žmonės iš esmės yra godūs. Tik vieni mažiau, kiti daugiau. Aš gal prie godesniųjų…

Aišku, gal ne nuo godumo vertėtų rašyti, nebuvus savo bloge ilgai ilgiausiai. Kaip sakoma, kad ir dėl pateisinamų priežasčių. Esu pradėjus rašyti, kur buvau ką veikiau pastarąjį laiką, kuriame ištiko ir smagių, ir graudžių dalykų. Praeis laikas, pabaigsiu, galbūt pravers kitiems, slaugant ir lydint amžinybėn artimus žmones. Kol kas dar negaliu.

Todėl dabar apie linksmesnius dalykus. Pvz., apie godumą. Juk galima į jį žiūrėt ir visai smagiai. Nors artėjant Kalėdoms reikėtų užsiimti misijomis ir kilniais darbais, bet pagalvojau, ateina apsirijimo laikas ir visi tikrai bus godūs ar praradę protą.

Taigi – godumas!

Jau nemažai metų kai sąmoningai atsisakiau važinėti ir atostogauti viešbučiuose turkijose, egiptuose ir kt. Ypač per Naujuosius. Tiesa, tik šiose dviejose šalyse viešbučiuose ir buvau. Būtent su “all inclusive”, baseinais, jakuziais, pirtimis, masažais, drenažais ir lūžtančiais stalais. Bet kiekvieną kartą pabuvusi, sakydavau, never ever. Ir po kurio laiko vėl kažkodėl važiuodavom. Prisipažįstu, pati labai ir stengdavausi, kad važiuotume.

Viena vertus, tokių šalių kurortuose be organizuoto poilsio būtų gal ir nelabai, todėl viskas su viskuo – racionali išeitis. Tik po kiekvieno pabūto karto vis labiau neviltį varė ta pati programa: gulėjimas prie baseino ar jūros, viena kita ekskursija, ėdimas, vėl tas pat iš naujo.

Ilgainiui tokią poilsio formą buvom beveik išguję, bet atsidūrėm Birštone. Mano gyvenimo draugas su reikalais turėjo vykti į garsų ir puikų lietuvišką kurortą. Pasiėmė ir mane. Šiaip šeimoje paisome tam tikrų taisyklių ir stengiamės vienas kitą visada palaikyti. Aišku, išeina kaip jau išeina. Bet kai vienam reikia vykti su antrąja puse arba randasi noras kažką padaryti ne vienumoje, kitas daro viską, kad palaikytų kompaniją ir būtų greta.

Tai šiuo atveju buvau greta. Be to, masino galimybė pamatyti “Vytauto SPA”, kuris yra naujas super duper Birštono produktas. Taip sakoma. Ir jis tikrai yra super duper. Tokia penkių žvaigždučių Turkija, sumiksuota su trijų žvaigždučių Švedija.

Beje, čia ne jokia reklama, niekas man nemokėjo ir neprašė, kad čia laistyčiausi pagyromis ar atsiliepčiau geruoju.

Už buvimą tame naujame high tec komplekse mokėjo mano sutuoktinis, nieko dykai negavome, pigesnį kambarį savo lėšomis pasikeitėme į erdvesnį ir brangesnį. Taigi dėkoju mylimam vyrui ir jo piniginei.

O dabar darkart mėginu grįžti prie godumo. Prisiminiau jį ir buvusias turkijas bei egiptus, nes super duper high tec “Vytauto SPA” yra visos sąlygos būti godžiu ir demonstruoti visas nuvorišams būdingas savybes, gali net kiaurą dieną išvertęs pilvą gulėti prie baseino ar šliaužoti su kambario chalatu ir šlepetėmis nuo baseino baro prie jakuzi. Ir atgal.

Architektūra ir dizainas 5* iš 5*.
Aptarnavimo kokybė 5* iš 5*
Maistas 4* iš 5*
Paslaugų pasiūla ir prieinamumas 5* iš 5*

Tai įsivaizduokim kaip galima nudurnėti esant tokioms sąlygoms… Manau, užsieniečiams išvis stogai nuvažiuotų, ypač nuo paslaugų kokybės bei kainos santykio. O vietiniams, turiu galvoje, geografinę Lietuvos ir aplinkinių šalių aprėptį, irgi būna visaip. Ypač prie stalo.

Tiesa, aš nuo baseinų ir jakuzių labai nealpstu. Vakare apsilankėm, pasiturškėm, antrą dieną jau ir netraukia. Įdomiau apeiti Birštoną, juolab kad vietos kojoms yra nuostabios. Apsukau didžiausius ratus, paskaičiavau nukulniavusi apie 12 km, pargrįžau į SPA, kaip sykis – pietų metas.

Žinau auksinę taisyklę, jei atsidūrei “all inclusive”, laikyk galvą ant pečių, kitaip bus blogai. Taigi grįžau po pasivaikščiojimo, valgyt dar nė nesinori. Pusryčiams buvo išmėginta ir avižinė košė su ananasais, ir keptas kiaušinis su lašiša, ir du pyragėliai su kava. Viskas geros kokybės. Net kava. Ją šiais laikais pagadinti sudėtinga. Aparatai, kaip tie robotai, kokybę užtikrina.

Taigi protu suvoki, jog sotumo ir kalorijų kiekio, likusio nuo pusryčių, pakaks iki vakaro. Bet sutikau savo sutuoktinį, po reikalų su kompanjonais jau papietavusį, tad jo paraginta, kad ir be noro, nuėjau į didžiulį SPA restoraną “užkąsti”.

O čia gali rinktis “a la carte” arba švedišką stalą.

Vos atvykę pirmą vakarą pamėginome “a la carte”. Meniu – teisingas, trumpas, maždaug po keturis patiekalus kiekvienoje grupėje. Aprašai – elegantiški, išsamūs. Kainos – ne kosminės. Šefas, kaip paaiškėjo, seniau dirbęs “Monte Pacis”, irgi daug žadantis bruožas.

Užsisakėme. Vieną šaltą užkandį – paprastai tariant, anties kepenėlių paštetą su brioše. Bet atnešė su saldžiu keksu. Ok. Vieną karštą užkandį – keturių kruopų košę su baravykais ir jautienos juostele. Juostele vidutiniškai kepta, bet guminė. Išgyvensim. Ir dvi vienodas jūros gėrybių sriubas. Perdaug jautėsi grietinėlė.

Kadangi nesu maisto kritikė, tik visko ir visaip ragavusi, galiu pripažinti, jog restorane maisto kokybė nėra prasta, bet patiekalų aprašai pranoksta jų kokybę. Skaityti buvo skaniau nei valgyti.

O labiausiai nustebino maisto pateikimo tvarka. Pirma atkeliavo užkandėlės – su žolelėmis plaktas sviestas ir dviejų rūšių duona. Taip ir turi būti. Bet po to – sriubos. Užkandžiai – po jų. Keistai.

Dažnai nutinka, kad kai interjerai yra konceptualūs ir įspūdingi, įsisvajoji, jog panašiai bus ir su maistu. Sutampa retai.

Todėl pietums nutariau išbandyti švediško stalo meniu. Šalti užkandžiai, sriubos, karšti patiekalai ir desertai buvo aprašyti kukliai, bet kvepėjo gerai.

Sotumas, likęs po pusryčių, išgaravo kaipmat. Ir verta pripažinti, švediško stalo maistas buvo paruoštas teisingai ir paprastai. Va, tuomet ir prabudo godumas. Paragavau sriubos. Šiupininė. Gera. Radau šviežių daržovių. Visai nieko ir pomidorai kažkiek kvepia. Pastebėjau troškintą žuvį. Nelabai skani. Bet jai padėjo jalapeno pipiro griežinėliai. Ir dar užmačiau desertų stalą. Jau buvo apytuštis. Nors pasirinkti liko iš trijų rūšių pyragėlių. Dvi iš jų man tiko. Kava buvo vėl iš to paties aparato, vadinasi, gera.

Tai ar nealkanas žmogus gali tiek suvalgyti? Aišku, kad ne. Bet godumas padeda. Ir nebuvau vieniša prie tų gausių vaišių. SPA pietūs trunka dvi valandas, paskutines pietų minutes salė ūžė. Kas suko kelintą ratą aplink kepsnius, kas kasinėjo bulvių košę ir kuskusą. Kas maišė samčiu sriubos indą. Vaikai ratais zujo aplink desertų stalą. Neįmantrus maistas buvo kokybiškas.

Kartais pagalvoju, pvz., apie karališkąsias ar prezidentines šeimas, kurios maistą gauna patiekiamą gražiausiu ir skaniausiu pavidalu. Kurioms nereikia sukti smegenų, ką paruošti pusryčiams ar vakarienei, nors šiaip ruoša – maloni ir naudinga meditacija. Bet didžioji klausimo potekstė, kaip jie sugeba nevalgyti visko, kas jiems siūloma, kaip jie įjungia stabdžius ir ištobulina saiko bei sotumo receptorius, kaip jie apgauna akis ir nosį, kurie yra didieji išdavikai ir kiauliškai meluoja, siųsdami alkio ir smalsumo ženklus smegenims?

Juk atsisakyti visada nelengva. O va tie, kurie geba, man atrodo tarsi kokie palaimintieji… tik man vis neišeina.

Bet turbūt yra vienas paprastas atsakymas – masina tai, kas neįprasta, kas nekasdieniška. Turbūt jei tų švediškų stalų būtų greta diena dienon, jei kaskart akys matytų tą patį, dvidešimties patiekalų stalą, ko gero, nei vargtum, nei suktum smegenis, jog nori ir to, ir ano, ir dar šito bei kito.

Tai ir godumas prapultų.

 

Advertisements

Žavus vyriškis, būrėja ir širdžių aštuoniukė 

Oro uostai ir lėktuvai yra ta puikioji vieta, kur gali nieko neveikti. Pradžioje pasitikrini paštą, pamaklinėji internete, išgeri puodelį kavos, užkandi šokoladinio torto gabalaitį (širdingai nusidėti!) ir tada imiesi nieko neveikimo.

Kai prieš kelias savaites dariau interviu su verslininku ir investuotoju Ilja Laursu, labai jaudinausi. Tiesą sakant, prieš rimtus interviu jaudintis privalu. Ir labai jaudintis tikrai galima. Pagal tą jausmą gali pasitikrinti, jog dar nesi atbukęs, nesi paniręs į neginčijamo žinojimo karalystę. Yra tokia vieta, kur renkasi visa ką išmanantys. Ačiū, Dievui, ten užsuku retai.

Tad jaudinausi, nes Iljos interviu laukiau mėnesį. Sulaukiau. Kitas etapas buvo susidėti gerus klausimus, kad būtų įdomu ne tik man. Aibes kartų pastebėjau, kad įspūdingi pašnekovai yra labai paprasti. Atrodo, gali su jais kalbėtis tarsi su bičiuliais. Ypač prie TV kameros. Bet visada trokštu, kad tie kalbėjimai būtų įdomūs ir jiems.

Nesmagumas tas, kad pastaruoju metu tų žiauriai įdomių ir stiprių pašnekovų sukrito -niolika. Su kolega prodiuseriu pradėjom naują TV projektą “Gimę tą pačią dieną” apie žmones, gimusius identišku metu ir jų likimų keistumus. Taigi sezono pradžia išėjo intensyvi, sparti ir turininga.

Laimei, Laursas buvo ne iš naujojo projekto. Užpavydėčiau pati sau, jei būtų tekę jį kalbinti ne mano laidai. Ir labai džiaugiausi, kad kolega nepaprašė to padaryti naujam TV darbui. Tad interviu metu pripažintą verslo gigantą su malonumu kamantinėjau pačių netikėčiausių dalykų. O kai po interviu kolega paklausė, ar pavyko ką nors sužinoti apie jo gyvenimą, nes Ilja garsėja itin saugomu privatumu, supratau, jog išgirdau subtilių asmeniškumų, kaip sakoma, “off the records”, kuriais viešai niekada nesidalinsiu.

Bet esmingas džiaugsmas – gavau dar vieną dovaną. Taip vaidinu pašnekovus, po kurių interviu norisi lėkti nesiekiant žemės, versti kalnus ir imtis to, ko gerai pagalvojus ir savo valia gal ir nemėginčiau. Supratot apie ką aš čia? Įkvėpė!

Tai dabar ir grįžtu prie nieko neveikimo, prasidėjusio oro uoste. Apie tai irgi kalbėjome su Ilja. Ir kaip jis sakė, nieko neveikimas yra vienas produktyviausių laiko praleidimo būdų. Ir net ikvepiantis. Jo metu gali daug mąstyti apie save ir tau svarbius žmones, dėliotis gyvenimo veiksmus ir atoveiksmius. Gali svajoti, stebėti kitus ir iš jų mokytis to, ko dar nežinai arba nekartoti to, ką pastebi tik iš šono.

Pvz., tuoj pranešiu ko išmokau, nes dabar nieko neveikimo metu rašau šias eilutes. Kad tik nereikėtų žiūrėti pro langą. Juk neprisipažinsiu, kad skrisdama visada bijau. Ir kai vėpsau pro iliuminatorių, bijau dar labiau. Labai realiai suvoki savo niekingumą, gamtos didybę, atsitiktinumų tikimybę. Bet ne apie tai čia.

Taigi darsyk grįždama prie nieko neveikimo, tuo metu bent stengiuosi galvoti pozityviai. Ypač po Laurso interviu. O jis dar ir medituoja, ir tikina, jog tai tobulas nieko neveikimo imstrumentas. Tikiu, nes tokie žmonės kaip Ilja yra didieji gyvenimo šviesuliai. Nedetalizuosiu, jį tiesiog verta pamatyti spalio 7 d., 19.30 val. per LRT TV.

Ne dėl to, kad Laurso gatvėje nesutiksite ir Maximos eilėje su juo nepasišnekėsite. Ir ne dėl to, kad jis tituluojamas milijardieriumi, ar kad jaučiasi savas Silicio slėnyje. Jis tiesiog – beprotiškai įdomus. Jam prisipažinau, jog nieko neišmanydama apie verslus, jo knygą “Verslas naujai” suvalgiau kaip svaigiausią romaną. Ilja iš to labai juokėsi ir po interviu ant autografui  pakištos knygos užrašė: “Į protingus klausimus duodami tik protingi atsakymai”. Aišku, po to jau visai sutirpau ir net pamiršau kartu nusifotografuoti.

Užsvaigti galima ir dėl to, kad kai su Ilja kalbi apie laiką, gyvenimo kokybę, dejavimo ir sėkmės santykius, supranti, kad gyvenime nėra nesvarbių dalykų. Nieko negalima daryti nepamatavus, nepasvėrus, kaip sakoma, “bele” kaip. Buvo toks rusiškas posakis “šapkami zabrosajem” (pažodžiui verčiant, kepurėmis užmėtysim) prasmingiau lietuviškai išeitų – kaip nors bus.

Tai štai, jei nori ir sieki gyvenimo kokybės, kepurių mėtymas netinka, ir netinka paleisti reikalus, kad jie patys kažkaip būtų ir klostytųsi. Net ir būdamas kūrybiškos prigimties, gražiai piešdamas ar puikiai šokdamas, ir nemokėdamas naudotis interneto bankininkyste, vis tiek turi dėlioti savo gyvenimo kortas. Pats.

Beje, apie kortas. Lėktuve greta manęs sėdi didelė moteris, apsigobusi kailiais, gal 45+ amžiaus. Kadangi vis duoda suprasti, kad ranktūriai jai labiau reikalingi, nes skaito svarbius atšviestus lapus, susiglaudžiu savo alkūnes po savimi ir akies kraštu stebiu ką tokio svarbaus ji šiurena.

Ir ką gi! Apie kortas, būrimo kortas. Ir koks paradoksas – situacija visai priešinga tam, ką čia surašiau, pasakodama apie Laursą ir jo kalbėjimus. Mano kaimynės kortos – tuzai, karaliai, damos, berniukai. Žodžiu, greta manęs būsima būrėja, keliaujanti dėlioti likimų į GB. Kas iškris, tą ir turėsi!

Matau, gilinasi, kaip kortas interpretuoti, jei sieki susigrąžinti meilę, sulaukti daug pinigų, išvengti valdiškų namų. Ne viskas man aišku akies kraštu, bet oi kiek prirašyta, kokių tik ten nėra kombinacijų. Pavyzdžiui, širdžių 8-kė yra emocinės valdžios korta. Bet sukritus su kažkuo, ji dar yra playboy’aus ir femme fatale korta. Greituoju būdu skaitau, jau laukiu kol pervers lapą. Ką toliau su ta aštuoniuke daryti? Tik būrėjos ranka su lapais svyra, linksta, nieko nematau, užsnūdo…

Ant nulinkusios rankos daugybė apyrankių, po žiedą beveik ant kiekvieno piršto. Pasisuku, ir ant kaklo kaba grožis, ir ausys papuoštos masyviais auskarais. Ir plaukai blizga žėrinčiais segtukais. O prie storo megztinio, apsiburbuliavusio, baltos kelnės išdubusiais keliais. Nemandagu spoksoti į miegantį žmogų. Bet čia boba mano viduje, apie kurią neseniai rašiau, prabudo.

Tuoj ją užmigdysiu, nes besišypsantis stiuardas man tiesia raudono vyno. Mosteli, į žmogų už kelių eilių nuo manęs. Sako, jums siunčia. Nustembu, atsisuku, taip šiais laikais nebūna! Šypsosi puikus žavus vyras. Netenku žado. Tokie po vieną neskraido. Jis linkteli. Aš linkteliu. Gerai, kad iš toli nemato, kaip išraustu. Gręsia nusidėjimas.

Va, ką reiškia lėktuve sėdėti greta būrėjos. Ir ne veltui ji skaitė apie feme fatale ir playboy’jų.

Išvarymas kitaip. Jei ką…

IMG_0302

Ne, ne apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bus kalba. Apie kitokį.

Tiesa, prieš kelias dienas jis jau pasirodė nelabai ir aktualus, nes valdžia pradėjo visus raminti ir pasiūlė nepanikuoti dėl „Zapad“ pratybų. Nepolitikuosiu, neanalizuosiu, nebūsiu ta, kuri viską išmano, nes tikrai nieko nesuprantu karo ir taikos klausimu, nepernešu panikos, ir dar greta to esu baili. Bijau aukščio, gilaus vandens ir karo. Turbūt kaip ir dauguma, turinčių savisaugos instinktą.

O grįžtant prie kilusios panikos, kad ir kas kaip dabar kalbėtų ir ramintų, jos jau pasėta nemažai. Ne vienas ausis suglaudė.

Dar vasarą, kai prasidėjo visas „Zapado“ narpliojimas su svarbiais politologais ir valdžios žmonėmis, keli pažįstami prasitarė girdėję, jog tą rugsėjo savaitę iš Lietuvos išvyks dauguma verslo ryklių, bankininkų, turtuolių, galinčių sau leisti save pasaugoti. Maniau, šneka, bet tik. Bet tikrai daug kas išjudėjo. Išvarė kuo toliau nuo netikėtumų, kurių gali būti, gali ir ne.

Viena bičiulė su vyru išlėkė plaukioti jachta. Ir išvarė dar rugpjūčio pabaigoje. Negrįžta iki šiol. Sakė, parskris kai bus pasibaigęs visas erzelis ir panika. Kiti, kaip žadėjo, taip ir padarė, išsipirko poilsį Pietuose. Dabar dalijasi linksmomis nuotraukomis ir nesuka galvos dėl kaimynų pratybų. Treti sakė, važiuos su vaikais bent už Suvalkų koridoriaus. Netoli, bet saugiau nei čia. Ir iš ten lengviau traukti į Vakarus. Jei ką…

Kai paklausai tokių ketinimų ir jau įvykusių faktų, vaizdelis dėliojasi nekoks. O dar viena pažįstama prieš kelias dienas Facebooke papostino keliautojų eiles, nusidriekusias iki pat oro uosto durų, prie registracijos Vilniaus oro uoste. Na, tikrai ne kitaip, masinis išvarymas.

Ir kai viešai buvo paskelbta, jog šiomis dienomis net ir Prezidentė išvyksta Amerikon, visai krito ūpas. Tas “jei ką” neramina – ką veiks karo vadai, kai tikras karinių pajėgų vadas skaitys pranešimą Jungtinėse tautose?

Dar gi kai neseniai vienas pažįstamas prasitarė, jog kariuomenės galvos ir biurokratai atšaukiami iš atostogų ir niekam neleidžiama išvykti iš Lietuvos, iš baimės visai ėmė šiauštis nugara.

Vakar pastebėjau, parduotuvėje garbaus amžiaus moterytes perkant daugokai kruopų, druskos, degtukų. Pažiūrėjau, pažiūrėjau, bet nesiryžau sandėliuoti grikių. Kitų kruopų nelabai pripažįstu. O ką daryti su degtukais, išvis nesupratau. Jei nebus elektros ar dujų, negi ant žvakučių išsivirsi košės?

Pamenu, prieš kelerius metus dėliojosi panaši situacija, kai buvo planuojamos vėlgi tokios pačios didžiojo kaimyno karinės pratybos. Tąsyk irgi buvo užsisukus baimės spiralė. Net rašydama apžvalgą „Intelligent life“ skilčiai, visai rimtai buvau ėmus skaičiuoti lėktuvus, besileidžiančius Vilniaus oro uoste. Tuomet jų gerokai pridaugėjo ir skraidė jie taip garsiai ir sunkiai, kad naktį, nutilus miesto šurmuliui, tik ir girdėjosi orlaivių baubojimas. Anaiptol ne rainieriškas ar wizieriškas gausmas atsklisdavo iš Naujininkų.

Po vidurnakčio skaičiuodavau: vienas nusileido, dar vienas… taip iki kokio septinto, aštunto. Paskui miegas užlenkdavo. Nors atrodė, tikrai per daug tų reisų. Ir faktas, kad nuslūgus neramumui ir pasibaigus pratyboms, baubojančių skrydžių sumažėjo. Vadinasi, buvo jie ne visai civiliniai.

Tada pažįstamas bankininkas patarė, išsigrynink pinigų ir turėk prie savęs. Jei ką, visi bankomatai taps niekinės dėžės. O su grynaisiais neprapulsi. Ir papuošalus susidėk arčiau savęs. Jei reikės trauktis… tik nepasakė kurion pusėn. Beveik kaip ir dabar, jei atkirs koridorių į Vakarus, kaput…

Šįkart ir vėl nesusidėjau savo papuošalų krūvelės. Nespėjau nei išsigrynint, nei išvaryt toliau, net grikių nenusipirkau. O ryt – ketvirtadienis. Filmavimo diena. Filmuosiu man labai imponuojantį milijardierių, oficialiai pripažintą vieną iš įtakingiausių verslo žmonių Lietuvoje ir Amerikoje, Ilją Laursą. Ir kalbėsimės apie tai kodėl Lietuvoje esame liūdni, nelaimingi ir kasdien skleidžiantys neigiamas bangas. Pats tas metas, sakau.

Dėl visa ko šiandien dar pasitikrinau, ar tikrai ryt į susitikimą ateis Ilja. Ar neišvarė? Atstovai pranešė, neišvarė, interviu įvyks. Faktas – raminantis.

Tačiau kad ir kaip smagu ironizuoti, iš tiesų – nejuokingas ketvirtadienis. O vis dėlto gal bus tas įprastas mažasis savaitgalis, kai visi kaip kokiam Londone ar Paryžiuje šėls prieš artėjančius laisvadienius.

Labai linkiu, kad neišvariusieji ryt, poryt ir visą kitą laiką šėltų! Ir liktų tik ironizuoti!

 

Pragaro kelias į rojų

_Q1N4048[1]

Nebus tai nei linksma, nei labai išmintinga tema. Labiau emociškai nesubalansuota. Nors išmintingieji geba karštoje situacijoje nesiginčyti ir pratylėti, man visada išeina kitaip. Ir dar vis nesugebu į kaltinimą: „Tu –kvaila“, atsakyti: „Taip. Kvaila.“ Kad konfliktas baigtųsi. Tai vadinama nekontaktine psichologine kova, kai kaltintojas tiesiog užsičiaupia, nes ar su kvailiu susikalbėsi…

Tokia emocinė pradžia.

Kas greta savęs neturi senyvo amžiaus žmonių, toliau gali neskaityti. Tai rašymas ne apie drabužius, grožį ar neištikimus vyrus. Visa tai – apie situaciją, kurią reikia tiesiog išgyventi ir bent rašymu nuleisti garą.

Leidžiu. Ir viliuosi, kam nors tai kažkada pravers.

Jau nesyk esu čia minėjusi, jog turiu labai garbaus amžiaus tetą, vienišą, kuklią, mažutę kaip Coliukė mamos sesę, dailininkę. Po visokių nuotykių su jos sveikata, kai teko nekart naktimis lėkti su greitosiomis pagalbomis į ligoninę, atėjo dar juodesnė diena. Krito ji savo namuose, nes seniems žmonėms svaigsta galvos, pinasi kojos ir griūva jie kaip stulpai. Su baisiomis pasekmėmis.

Pirmą kartą parkritusi ji susilaužė dubens kaulus. Ligoninė, lova, reabilitacija, namo vežimėlyje. Kažkaip pati išsikapstė, atsistojo ant kojų. Net sriubos išsivirdavo. Bet neprabėgo pusė metų ir vėl tas pat. Krito, susidaužė veidą, kojas, rankas taip, kad kai nuvežiau į greitąją traumatologiją, manęs paprašė leisti apklausti pacientę atskirai nuo lydinčio asmens. Matyt, galvojo, primušiau savo tetutę ir atvežiau su šypsena. Pasirodo, nemušu, ji patvirtino, kad lakstau pas ją geruoju. O chirurgai antrą sykį rado dubens kaulų lūžių ir dar ankstesnių nesugijusių.

Tad šįkart viskas dėjosi gerokai liūdniau nei pirmo lūžio atveju. Nes kai žmogui tuoj stuktels 90, maža tikimybė, kad jis pakels strateginių kaulų operaciją. Pasiūlytas buvo konservatyvus gydymas – gulėti. Keturis mėnesius. Pabuvo kelias dienas ligoninėj, atsigavo, mėlynės ėmė geltonuoti, pradėjo čirškėti, kad nori namo.

O ką namie? Viena. Nei valgio pasiruoš, nei sauskelnių pasikeis. Situacija – graudžiai beviltiška. Tačiau dar liūdniau pasidarė kai gydytojas pranešė, jog po savaitės ligoninėje tikrai teks kažkur išsikraustyti. Sako, vis tiek mes jau nepagydysim.

Man šokas. Kur dėti nevaikštantį ir savimi nepasirūpinantį žmogų.

Pirmiausia giminaitė susiuntė visus laidojimo ceremonmeisterių adresus ir telefonus. Ir dar pridūrė, viską laikyk po ranka. Po dubens lūžių senukai greitai susivynioja anapus. Bet pirmiausia reikėjo spręsti, kur staigiai padėti tetutę.

Išsprendžiau su gerų žmonių pagalba ir patarimais. Pasirodo, tokiu atveju yra palaikomojo gydymo skyriai ir juose galima pacientą laikyti 120 dienų. Atsipūčiau, tos 120 dienų atrodė kaip koks tūkstantis. Pervežiau iš Greitosios pagalbos ligoninės į palaikomąjį gydymą, apkamšiau ir laiminga išėjau gyventi savo gyvenimo.

Kol kas sąmoningai neminiu nei vietų, nei pavardžių, nes tai labai asmeninė patirtis, kuri tikiu, pažįstama ne vienam. Ir dar laukiu kaip ji baigsis. Tad prieš dalgį nešoksiu.

Kadangi teta net nemanė gerėti, o dar sugalvojo ir stipriai blogėti, gydytoja vieną dieną pranešė, bus blogai: balsas silpnėja, plaučiai pilni visko, ko nereikia, ruoškitės.

Išsitraukiau giminaitės atsiųstus paskutinės kelionės adresus, pasidėjau po nosim, nulėkiau į tetos namus, apžiūrėjau svarbiosios kelionės drabužius, dėl visa ko savo mamą, tetos sesę, nuvežiau pabūt pas blogėjančią ligonę. Išėjom liūdnomis akimis, kas bus tas.

Laksčiau ligoninėn kasdien, reikalai tik prastėjo, apžiūrėjau šeimos kapus. O vieną dieną atbėgusi radau tetą sėdinčią lovoje ir krapštančią nagus. Atsikvėpiau, gyva, vadinasi kažkaip bus toliau ir be amžinosios kelionės.

Tačiau iš lovos ji nekilo, visi reikalai vyko po savimi, lėkštės nelabai išgalėdavo nulaikyti. Net pasiremti lovoje vargiai pavykdavo. Žodžiu, ne daržovė, bet lovos gyventojas. Dar kita giminaitė paprotino, tvarkyk SP. Kas nežino, tai tokios medikų išvados, vertinančios ligonio būseną ir pagal kurias leidžiama skirti tam tikrą pinigų sumą, kad žmogus galėtų užsimokėti už slaugą, nes pats savarankiškai nieko nesugeba.

Su tokia protinga žinia nušuoliavau pas gydančią gydytoją ir džiugiai paklausiau, kuo man prisidėti, kai ji pradės tvarkyti SP dokumentus.

„Oi, gal nepradėkit, vis tiek neduos“, – išgirdau ir išsižiojau. Kodėl neduos? „Todėl, kad SP skiria labai sunkiai, kyšiai ir pan. Va, viena moteris kiek pinigų sukišo už paralyžiuotą mamą ir nieko negavo“, – patikino.

Na, galvoju, taip tai jau nebus. Kyšių neduosiu, ligonis pagal objektyvius duomenis neįgalus, privalau padaryti viską, ką įmanoma. O tada jau matysim. Dar po kelių dienų vėl atsiradau pas gydytoją ir sakau, gal vis dėlto tvarkykit, daktare, kaip ten bus, duos ar ne, pamatysim. Net ir nebūnant mediku akivaizdu, jog neįgalumas – visiškas, ir gal ne mums spręsti kaip bus. Gydytoja nenudžiugo ir pareiškė, jog išeina atostogų ir neturi kada tuo užsiimti.

Susivokiau, problema – lietuviška. Ir reikia ją spręsti kitais resursais. Nusipirkau saldainių dėžę, ant jos pripakavau dar kai ko, savaime suprantamo, ir su šypsena ėmiau dėkoti, kad tik pradėtų tvarkyti dokumentus. Reikalai pajudėjo iškart, net gavau gydytojos mobilaus telefono nr.

Ir dar supratau, Hipokrato priesaika – niekai. Laimė priklauso nuo pajamų.

Tuo tarpu teta visai sustojo vietoje. Kojos dar sunkiau judėjo, kamavo skausmai, gyvenimas apsiribojo lova ir spintelės stalčiuku, kur įdėjau maldaknygę ir dantų šepetėlį su pasta. Tik dantis galėdavau išvalyti kai ateidavau, slaugėms ligonių dantys nerūpi.

Tiesa, kai ją lankydavau, slaugytojos buvo be proto malonios ir paslaugios, linksmai  kalbino ir tetą, ir mane. Skubėdavo keisti sauskelnes ir švelniai klausdavo ar pati pavalgys, ar atsigers. Jei tikėti tetos žodžiais, kai išeidavau, šypsenos dingdavo, būdavo ir barimo, ir maisto lėkštės numetimo ant staliuko. Ir patarimo – valgyk kaip nori, neapsimetinėk.

Tada į kovą pradėjo eiti šokoladai, kava, vaisiai, šakočiai. Reikalai pagerėdavo, bet neilgam. Dar teta ėmė prašyti palikti po 5 eurus, kad galėtų atsidėkoti už sauskelnių pakeitimą ir kad jos nemėtytų kai varto lovoje.

Pradžioje mėginau perkalbėti. Bet greit nusileidau. Užgraužė sąžinė, kas tie eurai, kai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas absoliučiai priklauso nuo kitų valios ir malonės.

Taip prabėgo beveik 120 dienų, kurias valstybė skiria pacientui slaugos skyriuje nemokamai. Tiesa, tas nemokamumas – labai sąlyginis. Reikia pirkti sauskelnes, higienines servetėles, normalesnio maisto, vandens ir pan. Pinigai plaukia. Ir stipriai.

Per tą laiką nuo rūpesčių pasiligojo ir mano mama. Išgyvenimai dėl mano vargų aplink slaugos ligoninę ir gailestis dėl sesės neįgalumo apdovanojo ją infarktu. Lakstydavau kaip akis išdegus: rytą į vieną ligoninę pas mamą, popiet – į kitą pas tetą. Stogas pradėjo važiuoti kaip reikiant. Dievo laimė, visa tai prasidėjo vasarą, kai nebuvo darbo.

Tačiau atėjo ruduo ir laukia naujas etapas. Mama išsikapstė, beldžiu į stalą tris kartus. Prasidėjo mano darbai, už laidas ateis pinigų.

Bet norint tetą toliau palikti slaugos skyriuje, mėnuo kainuoja 900 eurų. Pirmas šokas buvo nuo sumos. Sėdau, ėmiau skaičiuoti: tetos pensija, numanomos SP lėšos, viliuosi, jos bus skirtos, padėliojau, išsisuksiu. Bet dar reikia mokėti ir už jos butą…

Dar viena blogybė, laiku juridiškai nesutvarkiau tetos buto reikalų. Įgaliojimas, kurį su ja pasirašėme pas notarę pernai, apibrėžia tik mano galimybę už ją viską ir visur mokėti: komunalinius mokesčius, atsiimti paštą ir pan., bet neleidžia jos buto nei parduoti, nei išnuomoti, kad būtų pajamų tolesniam jos gyvenimui globos įstaigoje.

Ir dar didesnė blogybė, kad toje pat slaugos vietoje pasilikti nelabai ir siūlo. Labiau aiškina, kad viskas priklauso nuo gydytojos teikimo. Ok, bet gydytoja linksmai mini, kad jai ant kulnų lipa kiti, siekiantys slaugos. Viena vertus, dirbti ir namuose prižiūrėti neįgalų žmogų – neįmanoma. Kita vertus, palaikomo gydymo skyriuje esama „komercinių“ vietų, kuriose metų metais guli mokantys pacientai. Kodėl mano tetai negalima mokėti ir gulėti, dar nesuprantu. Kol kas matau, kad vieniems galima, kitiems – ne. Ir turiu įtarimą, kad už galimybę laukiama ne saldainių. Kad gautum vietą už 900 pinigų, avinėli, pasipurtyk.

Tad viso šio išsiliejimo reziumė tokia.

Pirmiausia, jei šeimoje turite ligotų ir senų žmonių, pirmiausia teisingai susitvarkykite juridinius popierius su notarais.

Antra, eilės į slaugos įtaigas – milžiniškos. Susižinokite visą informaciją, kur ir kokiomis sąlygomis ten galima patekti, net kai to dar atrodo nereikia.

Ir kalkite pinigus. Jų reikės. Tikrai labai daug. Ir ne tik šokoladams.

Toks yra pragaro kelias į rojų. Į Amžinąją šviesą.

Boba viduje

Deja. Nevirškinu tų, kurie visose situacijose viską žino ir gali pamokyti kitus.

Dažniausiai tai yra bobos, niekaip jų nenoriu vadinti moterimis ar merginomis, nes “boba” yra kategorija, nusiteikimas ir pareiškimas. Kaip dabar madinga sakyti – doktrina. Nė kiek nepriklausanti nuo amžiaus, išsimokslinimo, pareigų, kūrybiškumo, tautybės ar kito išskirtinumo, susijusio su žmogaus akipločiu. Bobų būna kvailų ir protingų, įdomių ir nuobodžių, bet jas visas vienija vienas bruožas – jos visada teisios ir visada viską žino. Ir kol neįrodo savo teisybės, tol neatstoja, nenusileidžia, nepasitraukia. 

Visi tokių žino, net neabejoju. Jų turi visos draugės, visos bendradarbės, visos merginos ir moterys. Ir Facebooke pilna bobų, kurios nebūtinai yra moteriškos lyties. Nes boba tyliai sėdi kiekviename.

Kodèl taip manau? Todėl kad žmogus, norintis kitą pamokyti, tiki darantis gera ir padedantis nesusipratėliui. Bet ar to kas prašo? Nesvarbu. Boba visada žino geriau.

Kai pavasarį su draugais buvome Romoje, sėdėdami Termini stotyje, kur atradome hip savitarnos restoranų su puikiausiu maistu ir gerais vynais, plepėjome apie šį bei tą ir pažįstamus, kurių gyvenimus tvarkyti iš šalies yra lengviausia. Kalbai pasisukus vienos poros santykių link, prasidėjo diskusijos kaip jiems elgtis tam tikroje delikačioje situacijoje. Viena bičiulė, tyliai klausiusi tų aptarinėjimų, neapsikentė ir taikliai pastatė mus visus į vietą. “Jei jiems reikės, jie tikrai paprašys jūsų patarimo.” Taškas nuskambėjo puikiai.

Akivaizdu, kad moterims duota prigimtinė teisė globoti ir saugoti, domėtis ir rūpintis, suteikti sparnus ir apsaugoti nuo klaidų žmogų, kurį jos paleidžia į gyvenimą. Ir jos tai daro nevalingai ir intuityviai. Tačiau, kai tos gerosios prigimtinės savybės nusiprojektuoja į kitus, iš globėjos ir puoselėtojos lieka pikta ir irzli boba, viską žinanti ir visus mokanti. 

Nesakau, kad pati esu auksinė, išsivadavusi is bobizmo. Net labai neišsivadavusi. Pvz., skaitydama portalus ar žiūrėdama televizorių bambu, kaip rašo, kaip kirčiuoja, kokios kalbos klaidos??? Arba guliu pliaže ir mintiju, kaip tokius gelbėjimosi ratus užsiaugina moterys, kaip tokius kibirus lašinių ant savęs tampo vyrai??? Arba kaip taip rengiasi, kaip nesuvokia kas su kuo ir kur dera. Ką tai reiškia? Ogi viduje sėdi boba!

Prisipažįstu, su savo boba nuolatos deruosi ir net baruosi. Kai tik ji man ima aiškinti kaip kas turėtų būti, bandau jai pasakyti geruoju – ne tavo reikalas! Jei tas nepadeda, patariu pasižiūrėti į save. Jei ir tai neveikia, griežtai liepiu imtis kažko racionalaus. Pvz., padaryti dešimt pritūpimų. Psichologai sako, prastas mintis suvalgo sunkus darbas.

Yra dar vienas metodas, puikiai nuraminantis bobą ir nusukantis jos dėmesį taikia kryptimi. Tereikia liepti jai ko nors nedaryti, pvz., negalvoti apie dramblius. Va šitas dalykas irgi puikiai suveikia. Būtent apie dramblius mintys ir ima vyniotis. Tai čia tokie paprasti saviauklos metodai. Bet jie suveikia tik tada, kai tikrai nori su savimi dirbti ir keistis. 

O dabar grįžtu prie virtualių teisinguolių, dėl kurių kartais norisi patapti užkalniu ir pasisvaidyti taip, kad maža nepasirodytų. 

Po pilnaties FB parašiau kelių sakinių miniatiūrą. Tai, ką aprašiau, yra tokio banalumo situacija, kokių daugybę gali aptikti bet kur: Palangoj, Pabradėj, Vilniuje, Londone. Na, gal Londone būtų kitokie keiksmai.

Bet kai rytais kapoju savo kilometrus nuo jūros, kasdien girdžiu kaip žmonės, artimi artimiausi, eidami į “darbą” pliaže, koneveikia vieni kitus. Vyrai bara žmonas, jos atgal rėkia vyrams, abu šaukia ant vaikų, ant savo miniatiūrinių spalvotais segtukais išpuoštų šunų. Tai ir aprašiau savo FB paskyroje.

Diskusija įsiplieskė nemaža. Bet atsirado kelios bobos, sumaniusios pamokyti ir mane: kaip ir ką turėčiau rašyti, ko nerašyti ir kaip galvoti. Va tai ir nukalė. Kokio bukumo turi būti žmogus, atėjęs į svetimą daržą, šiuo atveju į mano FB teritoriją, ir imantis aiškinti ką turiu ten veikti. Gaila, kol atsotogauju, neturiu savo kompiuterio, per iPadą neišeina “užbaninti” auklėtojų.

Bet vaistas teisinguoliams vienas – kaip sakoma angliškoje tautosakoje – don’t tell me what to do and I”ll not say you where to go.

Be vaizduotės

Ar taip būna? Būna ir dažnokai. Man regis, daug žmonių vaizduotės neturi. Ir net nežino, kad neturi. Kas juos stumia pirmyn, nes visi juk kažkaip gyvena, turi norų, svajonių ar iliuzijų? Net ir be vaizduotės.

Man irgi būna, kad vaizduotė išeina pasivaikščioti. Tiesiog dingsta. Ir nieko negali nei sugalvot, nei sukurt. Sėdi toks visas be vaizduotės, nei ko svajot, tik sėdėt ir tiek. Bet praeina kuris laikas ir vėl madam vaizduotė grįžta, ima kutenti lėkti, dėlioti mintis pirmyn.

Kartais žmonės, dažniau sutikti pirmą kartą, klausia – kaip jūs sugalvote parodyti tiek visokių žmonių? Laidose, turima galvoje. Net nežinau, kaip mes sugalvojame. Bet faktas, kad tų žmonių sugalvoti nereikia, jie gyvena tarp mūsų, tik apie juos mažai kas žino. Ieškom ir randam. Kai nerandam, tada ir sugalvojam. Temą. Ir žiūrim prie kurio žinomo žmogaus ją prikabinti. Ne paslaptis, visiems kažkodėl įdomiau žiūrėt į nesvarbu kuo išgarsėjusį pilietį. Pvz., parodytume kokių gražulių, kaip kolegos komercininkai, tai man patys žiūrovai pirmiausia galvą nurautų, bet net neabejoju, dar ir kaip žiūrėtų į pajacą.

Ir dar atsakant į klausimą, kaip juos “sugalvojame”, kartais informacija ateina, tarsi pati, be vaizduotės, kažkas papasakoja idomią istoriją, kažkas pasiūlo netikėtą požiūrį, kažkas į mus nukreipia savo gyvenime sutiktus kitokius žmones. Mums tereikia prisikalbinti juos filmuoti ir gerai išsiklausinėti, kad išeitų pasakojimas, įkvepiantis ar praturtinantis kitus.

Tai čia tokia realioji vaizduotės išraiška. Bet mane neramina kita vaizduotės pusė.

Ypač ta, kurios daug ir giliai kapsto įvairių saviugdos, gerovės ar lyderystės mokytojai, Tarkim, klausinja labai nekonkrečių dalykų arba liepia vizualizuoti save po 5 ar 10 metų. Kaip matai savo gyvenimą, kokią darai karjerą, kokiu turtiniu pamatu disponuoji, kokius turi siekius ir pan. Va, čia tai jau uždavinėliai… visą gyvenimą tokie man neįveikiami.
Išsisuku, išsivynioju žodžiais, nesyk esu susidūrus su tokiais vaizduotės skatinimais. Bet niekada tuo, ką kalbu netikiu. Ir dar su nuostaba žiūriu kaip kiti laužydami galvas, kurdami visokias pievas, kankinasi mėgindami “triesti marmuru”. Beje, šį posakį vienai žinomai žurnalistei kažkada prisegė kita žinoma teatro kritikė, analizuodama pirmosios laidų verbaliką.

Ir triedimas marmuru man taip gerai įsirėžė, kad rašydama savo tekstus laidoms ar kad ir čia, vis įsižnybu, kad tik nebūtų to triedimo.

Tai va, kai tik reikalas pasisuka vaizduotės skatinimo link, man iškart galvoje atsigamina marmurinis reikalas.

Kita vertus, jei rimtai, vaizduotės ugdymas ir skatinimas labai pravartus vaikui, jaunam žmogui, kai jam prieš akis visas gyvenimas ir didieji pasirinkimai. Tokioje amžiaus grupėje be vaizduotės – prapultis. Jie dar turi išmokti vizualizuoti. Ir tuo patikėti.

Bet kai daug žinai ir daug matei, kartais nuvizualizuoji ne į gerąsias puses.

Kartais pagalvoju apie valstybės pareigūnus ar biurokratus, nuo kurių veiksmų ir sprendimų priklauso kitų dabartis ir ateitis bei gyvenimo kokybė. Ir jei būčiau premjeras ar mažiau atsakingas veikėjas, bet valdantis kitų gyvenimus, turbūt pražilčiau iš gėdos ir nevilties, jei nerasčiau kelių kaip pagerinti mane rinkusių žmonių pasaulį, jei negalėčiau išpildyti lūkesčių, kuriuos sukūrė mano vaizduotė, kai labai norėjau atsirasti politikoje ar vykdomojoje valdžioje.

Tiesa, matyt, yra ir kita pusė. Prisiminsiu neseną interviu, kurį dariau su Inga Valinskiene. Ne, jo nebuvo mano laidoje. Ir nebus. Jį dariau kitam TV projektui “Gimę tą pačią dieną”, startuosiančiam nuo rudens per LRT TV. Įdomus bus darbas ir jam jau prisiruošėm gilių ir turinćių ką pasakyti pašnekovų. Grįšiu po atostogų pulsiu vėl prie istorijos ir asmenybių. Bet kol kas dar apie jas patylėsiu, nesu tos laidos prodiuseris, atsakingas už viešinimą, tik galvą laužau dėl didžiųjų pašnekovų ir pokalbių su jais.

Tai štai grįžtant prie Valinskienės. Ji tikrai įdomus žmogus, tik dažnai rodoma banaliu kampu. Per interviu jos klausiau ir apie politinės patirties bei vaizduotės santykį, t.y. , ar ji pati turėjo viziją eidama į didžiąją politiką. Supratau, nekažin kokią. O dar kitas jos atsakymo leitmotyvas – gali turėti kiek tik nori vizijų, bet atsidūręs ten, aukščiau, susivoki, jog padaryti negali nieko. Suriša rankas, kojas, ir sudie vaizduote!

Kas taip supančioja? Numanoma, ir ne tik blogiečiai bebrai. Ar tuo tikėti, kiekvieno reikalas. 
Tik žinau, kai Zuokas kūrė Vilniaus tramvajaus, Gugenhaimo muziejaus ir kitus utopiniais vadintus planus, visi juokėsi garsiai ir tyliai, ir vadino jį Benderiu. Bet kai dabar sostinės meru išrinktas žmogus, prisiekiu, aš jo nerinkau, net neturi vaizduotės užliejamoms gatvėms sutvarkyti, va, ir paaiškėja, ką reiškia vaizduotės platumos ir siaurumos.

O dar prisiminsiu juokingą rusišką posakį, kuris gal lietuviškai nuskambės ne itin taikliai,  bet anyway, lai skamba.

Kiekvienas taksistas žino kaip valdyti valstybę, bet kažkodėl jie visi dirba taksistais.

Tai va ir prašom, vaizduotės tai jie turi, bet kas iš to.

Einu prie jūros, kol dar nesezonas ir nereikia įdarbinti vaizduotės. Tegul ir ji eina pasivaikščioti…

Dar kartą apie meilę

Iš tiesų tai pasisakysiu apie meilę rytui, vakarui ir kiekvienai mielai dienai. Bet greta to prirašysiu dar visokių smulkmenų. Nes ta meilė susideda iš mažų paprastų dalykėlių, kurie sureikšmėja tik kai esi ramus ir širdis nekala kaip pasiutęs šuo. 

O kadangi jau kažkiek atsipalaidavau ir jaučiuosi atostogaujanti net tris dienas, pagaliau atsivėrė “čakros” ir atsipalaidavo “energijos”. Tikrai. Sakau be jokios ironijos. Jau net nustojau krūpčioti vos tik suskamba telefonas. 

Vis dėlto stresas yra baisus dalykas. Kausto taip, kad maža nepasirodo. Ir kai pirkau vaistus mamai dėl to, ką rašiau prieš kelias dienas, vaistininkė, įdėmiai pasižiūrėjusi į mano vaizdelį, atsargiai patarė – jūs gal kažkaip pradėkit atsipalaiduoti.

Pradėjau. Kai tik aplinkybės leido, iškart. Greitai pakeičiau geografinę vietą ir ėmiau gyventi. Pirma vakarą pajūriu nužygiavau gal 6 km. Ir iškart galvoje pašviesėjo. Atsigulusi dar pagalvojau, rytą būtinai reikia pakartot žygį.

Bet kitą rytą griebiausi kitko. Savo seno ir išmėginto triuko, užmesto prieš metus – šokau į sportinę apranga, ėjimo minkštabačius ir vėl ėmiau labai sparčiai vaikščioti. Nesvarbu kur. Bet tikrai labai sparčiai, beveik arti bėgimo. Iškart užsivedė endorfino gamybos cechas!  Iš ko pajutau? Ogi vos įkišus kojas į sprotbačius ir pasukus į kelią, galvoje išgirstu – koks gražus rytas!  

Nesvarbu, kad vakar buvo debesuota ir pūtė toks vėjas, kad reikėjo irtis net sulinkus pirmyn. Nesvarbu, kad šįryt patekau į tikrą tropinį lietų. Permerkė kiaurai. Tekėjo vanduo į akis, ausis, už kaklo, už apatinių. Kinai apgavikai, siūdami striukes prirašo visko – saugos nuo lietaus, vėjo ir pan. Nesaugo. Bet vis tiek smagu iki begalybės. Eini visa šlapia ir dainuoji, rytas taigi – gražus!

Greta ėjimo dar ir nutariau pasigaminti tortą. Kad ir kitiems, greta esantiems būt smagu. Maistas pusryčiams ir pietums – viena. Buitis, kad ir pagerinta atostogų racionu. O tortas – jau tikra šventė!

Neseniai Beata papostino jogurtinį mèlynių tortą. Svarbu, kad nereikia kepti, nes kaimo sąlygom nėr nei orkaitės, nei tortinės, nei pjaustymo mentelės. Ir kas blogai – man visada labai smagu improvizuoti recepto kontekste. Po to kažkur nugybauju su tom improvizacijom. Ir reikalas tampa nekontroliuojamas. O šįkart susiėmiau – jokių kūrybų, yra aiškus receptas – prašom dirbti.

Tiesa, vis tiek prasimušė kūrybinis pradas, nes širdies draugas nenorėjo uogienės on top. Tai buvo suimprovizuotos braškės braškiausios. Be to, specialiai dėl tortinės formos, plakiklio ir visų grietinėlių lėkėm į miestą! Kokios dar gali būti kitos improvizacijos.  

Viskas buvo atmatuota tiksliai ir atidžiai. Pusè vakarą kūriau, plakiau, maišiau, šildžiau ir šaldžiau. Iki pat vidurnakćio. Ne dèl recepto sudėtingumo, greičiau dėl neįgudimo ir naujo patiekalo jaudulio. Stengiausi, kad tik viską sustyguočiau, nes nuo tikslumo priklauso sustingimo kokybė. O jei jogurto ir grietinėlės su želatina mišinys nesustings, viso gero. Net naktį kėliausi žiūrėt į šaldytuvą. Valio! Stingsta!

O šįryt po sporto pusryčiams prie kavos buvo tortas. Lengvas, purus, nesaldus!!! Braškių ir mėlynių labai nepagailėjau! Reikalas tikrai pavyko iš pirmo karto. Tik darydama kitąsyk, dėsiu daugiau želatinos, nes sustingimas kiek primena celiulitą, o man norėtųsi stangraus reikalo.

Ir dar pasigydžiau shoping terapijos gabaliuku. Anądien atsidūrę Palangoje, greta turėtų reikalų, gavau dovanų pusvalanduką šoktelėti į dvi vietas, kurias visada aplankau kai tik kelias nuveda prie turgaus.

Taigi pirma, dar seniau žadėtas identifikuoti “lariokas”, prekiaujantis angliška ir amerikoniška literatūra. Adreso legenda būtų tokia. 

Jei į turgų įeinama iš Ganyklų gatvės, reikia brautis į patį galą, sukti kairėn ir vėl eiti iki galo. Tiesiai prieš nosį – užuolaidų, pagalvių, antklodžių ir kito miego reikalo atributų kromelis. Būtent į kromelio gilumą ir reikia eiti. Durų nėra, tiesiog lengi kaip į palapinę. Dešinėje pusėje atims žadą gal keturių aukštų ilgiausios lentynos su viskuo angliškai surašytu. 

Atsiraitoji rankoves ir imi viską vartyti. Kad rastum kažko naudingo ir pagal skonį, padirbėti reikia. Patikėkit, verta! Esu tokių knygų ten nukovusi! Puikiausi romanai, pusmečio senumo bestseleriai ir viskas, kaip sakoma, po pigiąja. Buvo. 

Dabar su eurokainų tango, yra kiek kitaip. Bet derėtis galima. Ir ta savininkė, su kuria jau ne vienerius metus pasišnekam, šiemet net dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Džiaugiasi, kad paklausa yra ir didėja. Atvyks į mugę ir kitąmet. Ir aš labai džiaugiuosi, nes LT rasti angliškų knygų nėra lengva, tėra vos kelios vietos. Pati visada atvažiuoju į šį Palangos “larioką” arba Vilniuje suku į “Humanito” knygyną Domininkonų gatvėje.

Na ir paskutinis taškas Palangoje – “United colours of Benetton” išparduotuvė, grįžtant iš Palangos turgaus, Vytauto gatvės link. Nežinau kam priklauso ji, bet asortimentas gerokai skiriasi nuo autentiško Benettono Vilniuje. Beje, mano mėgstamiausias yra Gedimino prospekte, nes ten yra kitas mano mylimas Benettono subbrandas Sisley. 
Tai štai Palangos išparduotuvėje būna ir Sisley, ir kitų, pvz., britiškų reikalų – Soaked, Part two, ir kitų vardų. Kam svarbu ar drabužis naujausio sezono, tegul neina. Naujienos ten nejaunesnės nei pusmetis ar metai, o gal ir keleri. 

Tiesa sakant, man tai dzin. Žinau kas man patinka ir svarbu, kad rūbas nebūtų “polivinilclorheksminparabenilsintetikos”. Visa kitą reikšminga tik tiek, kiek jis tinka prie manęs ir prie mano spintos. 
O kadangi šią vasarą labai norėjau baltų suknelių su visokiomis gėlėmis, bet dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių neturėjau nei noro, nei laiko jomis užsiimti, tadam tadadam!!! kai atsipalaidavau ir pradėjau galvoti, kad kiekviena diena – Dievo dovana, radau kuo pasidžiaugti ir išparduotuvėje.

Tai štai kaip su ta meile klostosi. Atrodo, visiški niekai niekiausi, kuriuos čia suguldžiau. Bet kaip juos vertini kai gauni progą pasidžiaugti. Ir kai tik atleidi varžtelius, kai tik pamiršti rūpesčius ir imiesi savo gyvenimo malonumų, tokia meilė visiems ir viskam apima…

Todėl ir išeina – dar kartą apie meilę!