Dievas medyje

Ar gerai atšventėt?

IMG_4017

Geraai!
Atsakymas taip ir skamba Giedriaus Savicko tartimi, kaip aktorių improvizacijų laidoje “Dar pažiūrėsim”. Prisimenat, kaip tobulai jie traukdavo per dantį mus, televizininkus? 🙂

Taigi atšventėm geraai!
Tiesa, prieš pat Kalėdas, Kūčių vakarą buvau nusiteikusi visai kitaip. Ir ačiū Dievui, kad tų minčių nepaleidau į viešumą.

Tuoj paaiškinsiu. Tekstas buvo apie liūdesį, užklumpantį prieš arba per šventes. Va kaip tai atrodė…

Nekenčiu Kalėdų!

Tikrai tai girdėjote ne sykį. Ir man teko. Tuomet tylomis galvodavau – nesąmonė! Kaip galima nekęsti A Wonderful Christmas Time? https://www.youtube.com/watch?v=6o8-eLZhrOA

Bet ėmė ir užplaukė Kalėdų nekentimo metas ir man. Ir toks stiprus, kad net nesugebėjau savęs nutempti į naujametį „Auksinio balso“ įrašą. O juk ten turėjo būti super duper smagu…

IMG_4021

Ir Arūnas Sakalauskas, ir tas pat Giedrius Savickas… Net jei niekas studijoje nedainuotų, o jie abu tik plepėtų, vis vien būtų nuostabu. Apsieisiu be auksinių balsų. Liūdna.

Ir žąsimi nesirūpinsiu. Nusipirkau upėtakį, kuris per Kalėdas turės pavirsti žąsimi.

Ne sykį esu filmavusi temą, kaip nepasiduoti šventinei melancholijai.

Juk daug kam taip. Ateina Kalėdos, užlieja gėrio ir džiaugsmo bangos, pasaulis ima suktis kitaip. Nė velnio! Jos priartėja, o iš pakampių išlenda melancholija. Gaiži kaip lietus už lango.

Pamenu, psichologai aiškino, jei dūšioje prispjauta, nesėdėk, nesriūbauk. Ieškok kitų ir siūlyk jiems tai, ko pačiam stinga: juokus, pagalbą, žąsį, kalėdines dainas.

Siūliau. Pusę dienos. Vieni užsiėmę kepiniais, kiti galvas pametę dėl dovanų, treti tingi, ketvirti kalba apie tokį patį liūdesį ir nenorą nors ką daryti. Na ir šventės, na ir linksmybės!

IMG_4018

Taip turėjo atrodyti manieji prieškalėdiniai pasisriūbavimai. O va kaip ir kodėl ėmiau mąstyti kitą dieną po Kalėdų.

Ankstyvą Kalėdų rytą iš lovos išvertė krikštamotės skambutis ir jos klyksmas – kraujas, visur kraujas! Maniau, per gerklę iššoks širdis. Supratau, viena gyvenanti mano mamos sesė, garbaus amžiaus, itin gerbianti tikėjimą ir Kūčių vakaro nepraleidžianti be maldos ir Vatikano mišių, dėl sapno košmaro šeštą ryto man neskambins.

Atsitiko kažkas baisaus. Ant pižamos užsimečiau paltą ir šokusi į automobilį, per kelias minutes buvau pas tetutę.

Greitoji pagalba buvo greitesnė, ir ačiū Dievui. Kai įlėkiau, jau tvarstė tetos koją, kurios trūkusi vena namus pavertė kruvina skerdykla. Drebančiom rankom puoliau plauti grindis, kišti į šaldytuvą maistą, likusį po Kūčių nakties. Nesąmonės ir tiek. Kol greitosios pagalbos felčerė neliepė greičiau krapštytis į ligoninę.

Lėkėm tuščiomis Kalėdų ryto tamsos gatvėmis. Keturias valandas pratrypus priimamajame paguldė į ligoninę. Sakė, dar pusvalandis ir būtų buvusi kita giesmė. Ne kalėdinė.

Kodėl tai pasakoju?

Todėl kad iš dyko buvimo, iš didelio rašto aplink save susikuriam liūdesio laukus ir imam lipti sienomis. Ir tik Dievui įsikišus ir likimui drėbtelėjus stipriai baisesnių dalykų, atsibundam, praregim ir susivokiam.

Kokia palaima kai nieko baisaus nevyksta! Kokia šventė, kai esi ramus! Koks džiaugsmas, kad ir vienam kėpsoti prie televizoriaus ir tik laukti Kalėdų!

Ir kokia kiaulystė Dievą varyti į medį!

Džiaukitės viskuo. Tyla. Liūdesiu. Upėtakiu. Televizoriumi. Nieko neveikimu. Viskuo…

IMG_4022

Linksmų likusių švenčių!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s