Sudie, mielasis

stones

Lauk manęs, pasakė mano artima giminaitė. Ir visą gyvenimą mylėtam vyrui perskaičiusi paskutinį savo laišką, metė jį į kapo duobę.

Girdėdami tą meilės prisipažinimą verkė visi. Smaugė ašaros, nes visi esame vienodi.

Ilgesingą, širdį draskantį laišką tik ir gali parašyti paskutinę naktį prieš ilgiausią žmogaus kelionę. Ir sudėti viso gyvenimo meilę išgali tik kai netenki.

Gyvam nesakome per daug gero, nes blogo yra daugiau. Gyvas ir taip viską jaučia pats. Gyvas ir neįvertina taip, kaip norėtume. Gyvas mums – ne visada svarbiausias.

Kodėl yra taip, kaip yra?

Kodėl gėrio ilgimės jam praėjus, kodėl per mažai kalbamės, kodėl nevertinam akimirkų, iš kurių esame patys, kodėl tik kartojam, kad gyvenam čia ir dabar, kodėl pasiduodam beprasmybei, kodėl nelinkstam sureikšminti šilumos ir jausmo?

Kodel tiek daug kodėl?

Todėl, kad protas grįžta tik kai sustoji, kai nusiramini, kai savęs paklausi – kas iš tiesų yra svarbiausia.

Viską, absoliučiai viską, kas tik ateina į galvą geriausio, kas užtvindo širdį meile ir šiluma, iškalbėkime kol esame gyvi ir svarbūs vieni kitiems, kol turime laiko.

Laikas išeina kartu su žmonėmis.

Svarbiausia to nepamiršti kasdien….

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s