Didžiosios prancūzių paslaptys

francuzes2

Kai į elektroninį paštą atlekia pigių skrydžių siūlymai, pirmiausia puolu žiūrėti, kiek kainuoja bilietas į Paryžių ir atgal. Nei važiuoju, nei reikia, bet traukia, nors mirk…

Užbūrė prancūziškas kultas. Viskas, kas susiję su Prancūzija, atrodo tobula. Guodžiuosi, taip išeina ne tik man. Kai draugė svajingai pareiškė gegužį kelioms dienoms su reikalais palėksianti į Paryžių, abi atsidusome. Ji – iš būsimo malonumo, aš – iš apmaudo, kad artimiausiu metu nepalėksiu.

fr

Kai pati nusigaunu į varliadėžių kraštą, prisipažįstu, paskęstu prancūziškame žavesyje. Pamišimas, ne kitaip.
Ypač užklumpantis pavasarį, kai Paryžiuje ima žydėti kaštonai. Ir prašom nesivaipyti. Nė vieno negirdėjau sakant – fu, Prancūzija. Visada girdžiu priešingai – o, Prancūzija!

fr3

Ne pirmą amžių Prancūzija diktuoja ir įkvepia, o nuo prancūzų galvos sukasi visam pasauliui. Atrodyti kaip prancūzui, elgtis kaip prancūzui, mylėti kaip prancūzui, valgyti kaip prancūzui… ką čia ir pridursi.

Viskas, kad ir ką veiktų tie aukštinami prancūzai – tarsi nesibaigiantis romanas.
O kad pamišimas ne iš piršto laužtas, byloja krūvos knygų, filmų, pjesių, video produkcijos.

Prancūzus miela stebėti. Ir kai reikia apibūdinti prancūziškumą, liejasi tik pozityvūs epitetai: jie – natūralūs, originalūs, galantiški, elegantiški ir t.t. Tiesiog – prancūzai! C‘est la vie 🙂

Na gerai, tuojau nusileisiu ant žemės. Ir prancūzų esama visokių, ir elgiasi jie visaip, bet kodėl taip žavi?

fr4

Suprasdama, kad čia bendrauju labiau su moteriška auditorija, tai ir pakalbėsiu apie stebuklą vardu “Prancūzė”.

Pernai „Moters“ žurnalui dariau interviu su tuometine LR ambasadore Prancūzijoje Jolanta Balčiūniene. Kalbėjome apie paryžietišką gyvenimą ir prancūzes. Daug ten visko buvo prišnekėta, bet prisiminiau kai kurias citatas, kurias pravartu retsykiais pasikartoti.

balciuniene

„Prancūzėms nuo mažens diegiama, kad jos – Dievo kūrinys. Jos savim pasitiki ir žino, kad yra vertybė. Prancūzės neturi kompleksų, toks įspūdis, kad jų nejaudina nei raukšlės veide, nei skylė kojinėje. Prancūzės valgo ir netgi storėja. Ir sensta taip, pat kaip ir mes, tik yra disciplinuotesnės. Dabartinė filosofija, kad gyvenu tik kartą, tai kodėl turėčiau kankintis, atpalaidavo ir prancūzes, tačiau pasilepinti sūriu ar prancūzišku batonu, jos leidžia sau tik porą kartų per savaitę, o kasdien lengvai tenkinasi salotomis.“

http://www.moteris.lt/veidai/ambasadore-j-balciuniene-klaidinga-isivaizduoti-kad-visi-paryzieciai-kvepia-kaip-parfumerijos-parduotuve.d?id=62088513

„Prancūzės moka išgyventi, moka sukurti sau šventę, joms nusispjaut, kad kiaura kojinė ar nuklypęs bato kulniukas. Jos gali įsisupti į stulbinamai gražų šaliką, ryškiai pasidažyti lūpas ir keliauti, tarsi būtų nulipusios nuo mados podiumo. Valdo vidinė laisvė ir gebėjimas imti tai, kas tau patinka, mokėjimas būti savimi. Prancūzai net turi tokį posakį „nešti rūbą“. Sakoma, drabužį reikia mokėti dėvėti. Yra žmonių, kuriuos gali aprengti nuo galvos iki kojų prašmatniais diorais, bet vaizdo nebus. Yra moterų, kurios dėvi tik džinsus ir net ne baltą palaidinę, bet visada atrodo stulbinamai elegantiškai. Tai susiję su prigimtimi ir kultūra.“

frenchActresses

Taigi – kultūra yra visa ko pagrindas. Gyvenimo, bendravimo, elgesio, saviraiškos.

Ir pernelyg nesvaigdama toliau, su malonumu pristatau kolegės žurnalistės Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre atsakymus tik į vieną klausimą. Skaičiau pasigardžiuodama.

Vita

„Kai jūs, Violeta, manęs paprašėte pamąstyti, kodėl moterys nori būti panašios į prancūzes, aš lyg ir sutrikau – juk iš tiesų nėra vieno „tikros prancūzės“ tipo, jų yra be galo daug, ir tikrai ne į visas prancūzes aš norėčiau būti panaši.
Kadangi šiuo metu gyvenu Paryžiuje, kasdien tenka susidurti su pačiomis įvairiausiomis prancūzėmis : įvairių rasių, socialinių sluoksnių. Tad pabandysiu apibendrinti.

francuzes3
1. Prancūzė visada pirmiausia galvoja apie save: kaip ji atrodo, elgiasi, ką kalba, ką valgo, ką myli ar jaučiasi laiminga. Ji žino, kad tik ji pati gali geriausiai savimi pasirūpinti – ne vyras, šeima ar valstybė. Kartais jos atrodo arogantiškos, pernelyg formalios, labai savimi pasitikinčios, nes buvo auklėtos manyti, kad tik jos žino, kas yra joms geriausia. Be to, prancūzė niekam, net vaikams, neleis sutrukdyti jai pasimėgauti akimirka.

2. Prancūzės kreipia dėmesį į išvaizdą, nes ji pasakoja apie žmogaus gyvenimo būdą bei priklausomybę socialiniam sluoksniui. Amžius tam yra ne riba.

Štai išėjusi į gatvę, sutikau kelias jaunas studentes: nerūpestingai besiplaikstančiais plaukais, juodais džinsais, ilgomis striukėmis, viena labai trumpu sijonu, atrodė, kad jo net nėra, rudeniniais batais ant kulnų, viena rūkė. Atrodė labai panašios viena į kitą.

Prie parduotuvės pamačiau pagyvenusią elegantišką damą su brangiais kailinukais, atvirais bateliais, nors buvo tikrai šalta, permatomomis kojinėmis. Ji vedžiojo mažą šuniuką.

Pagyvenusi, rubensiškų formų ori tamsiaodė prancūzė plačiu sijonu ir aukštakulniais vedė vaiką iš mokyklos.

14-o Paryžiaus rajono parke susidūriau su šeima: mama ir dukra. Jų lieknumą (ypač šešiasdešimtmetės mamos) pabrėžė siauri džinsai, trumpi, madingi paltukai, ant peties kabėjo nedideli rankinukai, kaklus puošė brangios skarelės. Ypač krito į akis išdidi jų laikysena. Apie jas bet kas drąsiai galėtų pasakyti – tikros paryžietės.

francuzes4

Man patinka, kaip rengiasi aukštesnės vidurinės klasės prancūzės. Jų drabužiai visada bus elegantiški, geros kokybės, klasikinio silueto ir spalvų, lengvai derinami: nieko pernelyg ryškaus, per siauro, bet mažo, per keisto. Jos mano, kad geriau įsigyti vieną gerą daiktą ir nešioti jį kelis metus, o ne kelis pigius, kuriuos išmeta po mėnesio.

Batai (beveik visada su pakulne), rankinės, akiniai visada bus brangūs. Kita vertus, jos dėvi drabužius su tokiu atsainumu, nerūpestingumu, kad gali pasirodyti, jog gerai atrodyti joms visai nereikėjo jokių pastangų. Jos rengiasi pirmiausia sau, nes nori gerai jaustis.

francuzes6

Prancūzės mėgsta pasidažyti, bet daro tai saikingai, mėgsta papuošalus, bet neperkrauna pirštų ir kaklų.

Man ypač patinka, kaip rengiasi „bobo“ – tai terminas, kilęs sutrumpinus žodžius „ buržuazija“ ir „ bohema“, dvi socialinės grupės, kurios lyg ir neturi daug bendro. „Bobo“ – išsilavinę, kūrybingi, ambicingi žmonės, kurie mėgsta retus, brangius malonumus, vidurinės klasės klasiką, bet kartu ir studentišką cheap‘n‘chic.

3. Nepažįstu prancūzės, kuri nemokėtų skaniai gaminti arba ilgai ir įdomiai pasakoti apie maistą bei vyną. Valgis – tai ne katorga, o šventė, kurią reikia švęsti su visa šeima, todėl kasdien vakarieniauja, o savaitgaliais pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja visi kartu. Jos mąsto apie tai, ką valgo, o valgo jos viską, bet po nedaug, stengiasi į dietą įtraukti daug daržovių ir jeigu tik gali, maistą perką šviežią iš turgaus.

4. Prancūzės (net ir pagyvenusios moterys) renkasi aktyvų gyvenimo būdą: jos vaikšto pėstute arba mina dviratį, savaitgalį keliauja į kaimą su vaikais „arčiau gamtos“, slidinėja, mėgsta žygius į kalnus.

5. Prancūzės, kitaip nei amerikietės, retai kalba apie „ naują super dietą“ arba „naują super mankštą“, arba net „naujus super madingus kvepalus“. Jos lieka ištikimos senoms geroms laiko patikrintoms tradicijoms.

6. Būti „nors šiek tiek išsilavinusiai“ prancūzei yra būtinybė. Todėl jos stengiasi lankytis muziejuose, nueiti į teatrą, net jei tik kartą per metus.

7. Įsimylėjusios, prancūzės lengvai pameta galvą, bet lengvai ją ir susigrąžina. Sekso jos tikrai nesureikšmina, todėl ir neištikimybės ribos (arba apskritai neištikimybė) neretai yra partnerių susitarimo reikalas.“

francuzes5

Tai štai kaip grakščiai sudėliotas prancūzių portretas. Ačiū, Vita 🙂
Ir dar sykį grįžtu prie minties, jog prancūzes verta kopijuoti, tinka iš jų mokytis, pravartu stengtis atkartoti joms būdingą savigarbą, meilę sau, skonį, stilių, eleganciją, paprastumą.

Beje, kalbant apie stilių, pasiknisus internete, galima aptikti kalnus stereotipų. Ir ne pačių palankiausių prancūzams ir prancūzėms. Kažin kodėl itin griežia dantį ir tyčiojasi amerikiečiai 🙂

Kita vertus, stereotipai juk nė kiek nekliudo kartoti pamoką apie didžiąją prancūzų paslaptį 🙂

Advertisements

11 thoughts on “Didžiosios prancūzių paslaptys

  1. biruta February 20, 2015 / 6:41 pm

    Aciu, smagu paskaitinet….sekmes Jums… 🙂

    Like

  2. Agnė February 25, 2015 / 8:18 am

    Atrodo gražu, kol artimiau nesusiduri. Prie šiandieninių prancūzų “dziniško” žavesio reikia pridurti ir faktą, kad vienas iš keturių per paskutinius metus vartojo antidepresantus, o Prancūzija tik prieš metelius+ prarado daugiausiai antidepresantų suvartojančios šalies titulą. Štai ir gyvenimo džiaugsmas, kurio patys nejaučia, bet toliau sėkmingai palaiko tokį įvaizdį. Visgi džiugu tai, kad tų, kurie kuria Prancūzijos žavesį, dar yra dauguma :). Netiesa, kad prancūzės neturi kompleksų – turi ir gal daugiau nei mes, šaltosios bemimikės. Dėl skylėtų kojinių nesijaudina, bet “depresija” dėl raukšlių ir joms pažįstama. Tik ten senti maloniau, kai žinai, kad kokį Žaną Pjerą parsivilioti gali ir tu, ne tik ilgakojė jauniklė. Darbo rinka ir kompleksų varymas dėl amžiaus – vėl ideali rinka antidepresantų kimšėjams. Ir naivu manyti, kad prancūzės “tautai” ar “kultūrai” turi būti dėkingos už puikias formas. Deja. Jų gyvenimo būdo sinonimas yra “regime”, t.y. dieta, – savo patirtimi ir kančiomis išlaikant svorį garsiai tikrai nepasidalins, bet atsiverskit bet kurį žurnalą, pažiūrėkit reklamas, paskaitykit jų forumus: regime, regime, stebuklingi papildai ir dar stebuklingesni aliejai/kremai (pasitepi rinkes ir ištirps 🙂 ).

    Like

    • violetalisa February 25, 2015 / 8:31 am

      Dėkui, Agne,
      Iš toliau tikrai gražiau atrodo, dėl to ir klausinėjau tų, kas gerai išmano apie prancūzių fenomeną.
      Ir kiekviena nuomonė verta pagarbos, smagu, kad ją dėstote ir galima išgirsti tai, ko neišeina pamatyti fragmentuose.
      Bet kad ir kaip toms francūzėms klostytųs su tais Jeanais Pierrais ar rinkėmis, laikausi nuomonės, jog iš jų yra ko mokytis 🙂

      Svarbu sau turėti siekiamybę 🙂

      Like

      • violetalisa February 25, 2015 / 1:58 pm

        Aiste,
        Taigi visada traukia tai, ko neturi.
        Aš daug esu keliavus po FR, Paryžiuj irgi pabuvau nemenkai. Ir tikrai neturistiniais ispūdžiais svaigstu. Visuose galuose tos FR buvau ir visokių žmonių pažinau.
        Na ir draugu turiu nemišriose porose gyvenančių ne vieną porą. Ir man imponuoja tai, ko nerandu savo šalyje. Bet visaip galima manyti ir svarstyti.
        Gal norite čia parašyti kas ten tuose prancūzuose esti tokio labai blogo?
        Mielai priimčiau nuomonę su konkrečiais pavedžiojimais.

        Like

  3. Aiste February 25, 2015 / 1:10 pm

    O štai aš, pusę gyvenimo pragyvenus Prancūzijoje, puikiai perpratusi jų būdą, niekaip nesuprantu, kas taip gali žavėti toje tautoje ir versti aikčioti. Tiesa, kad dalis visuomenės yra elegantiška, mokanti gražiai atrodyti ir pan. Bet iš tiesų tai yra tik maža dalelė tos visuomenės. Didesnė dalis prancūzų visai savimi nesirūpina ir tikrai aikčiojimų neverti. Tai ar dėl mažos dalelės galima sakyti, kad Prancūzai yra tokie ir Prancūzija yra tokia? nemanau tikrai … Ir beje, Prancūzija tikrai nėra Paryžius:)
    Ir tiesa, mano vyras (kuris yra Prancūzas) man kiekvieną kartą po darbo kelionių grįžęs iš Prancūzijos , atsidusdamas sako, ech, pagaliau aš vėl Vilniuje. Kokie čia žmonės gražūs, kaip tvarkinga visur! Ir daug mažiau įtampos bei pykčio matosi Lietuvių akyse…
    Tai va, aikčioti galima ir iš kitos pusės.

    Like

  4. Birutė March 4, 2015 / 8:12 pm

    Violeta, atsitiktinai atradau Jūsų blog’ą ir šį straipsnį.
    Pati jau kurį laiką gyvenu ir dirbu Prancūzijoje, todėl su didžiuliu įdomumu perskaičiau ir Jūsų mintis, ir komentarus. Visos mintys teisingos, nėra vienos Prancūzijos, kiekvienas mato, supranta savaip, manau, tai priklauso nuo asmeninių patirčių, nuo aplinkos, amžiaus, galų gale ar žmogus čia gyvendamas save realizuoja, kaip jam viskas einasi. Kasdienybėje būna daug visokių situacijų, kai tu jų nesupranti, ar jie tavęs nesupranta, visgi yra kultūriniai skirtumai, Lietuviai esame daugiau šiauriečiai, o jų gyvenimo filosofija – daugiau pietietiška.
    Dar įdomus Jūsų klausimas, kodėl amerikonai pašiepia prancūzus. Man, atrodo, tai labai skirtingos kultūros, kultūrų ištakos, galų gale gyvenimo, vertybių, vaikų auklėjimo skirtumai. Nors Jūsų pasakojimas apie moteris, pateiksiu priešingą pavyzdį, pvz. vyras prancūzas, tai kažkas madingo, bohemiško, senovinio, atsainaus ar net arogantiško, o amerikonas – tai pirmiausia sportinis tipas, čia toks tik bendrinis įspūdis. Iš vienos pusės prancūzai irgi nesižavi amerikonais, bet kasdienybės pavyzdžiai: keptos bulvytės polpuliarios FR, didžiuojamasi savo vaikus išsiuntus už Atlanto, o kur dar seminaruose, konferencijose cituojami amerikonų pasiekimai… Taigi, jų “meilė – nemeilė”, man atrodo, labai realiatyvu…
    Įvairiapusė prancūziška aplinka mane, beje, įkvėpė rašyti asmeninį tinkliaraštį, ir įdomus sutapimas – nuotrauką irgi pasirinkau tą pačią savo blogui, kurią matau prie šio Jūsų pasakojimo (tiksliau,pamačius nuotrauką “užkibau” ir už straipsnio). Visada įdomu, kaip masto apie FR lietuviai, Lietuvoje ar lietuviai, gyvenantys Prancūzijoje. Deja, lietuviškoje žiniasklaidoje nelabai ką radau, iškskyrus turistinius-gatrsonominius pasakojimus…

    Like

    • violetalisa March 4, 2015 / 8:29 pm

      Birute, ačiū,
      Kaip smagu skaityti mintis iš ten, kur dauguma geidžia būti ir tapatintis:)
      Dėl amerikonų irgi sutinku, jų šalis irgi imponuoja, tačiau skirtingi kultūrų pamatai skatina vienų pašaipas kitų atžvilgiu.
      Bet svarbu gebėti pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir savęs.
      Tai ir stengiuosi daryti čia, blog’e 🙂

      Like

      • Birutė March 4, 2015 / 8:32 pm

        beje, ar turi Jūsų blogas FB paskyrą, norėčiau prisijungti, bet nepavyksta, ačiū

        Like

      • violetalisa March 4, 2015 / 8:58 pm

        Ne, neturi, kol kas bandau sąmoningai be to apsieiti 🙂

        Like

  5. inga February 18, 2016 / 9:28 am

    Mano draugė gyvena Prancūzijoje apie 10 metų, ir labai aiškiai matyti stiliaus ir būdo pokyčiai, kaip čia išvardinta kas būdinga prancūzėms, tapo žaismingesnė, elegantiškesnė, ir netgi atrodo jaunesnė. “Kažką” stipraus turi ta kultūra, nors ir smarkiai jau veikiama kosmopolitinių vėjų.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s