Penktadienio trofėjai

Jau kaip nemėgstu minių, mugių, keptų dešrų kvapo ir emocinio pirkimo, tai net gėda ir prisipažinti. Bet taip jau yra, kad ko nemėgsti, tai ir darai.

Čia kaip su bučiavimusi visur ir visada su visai neartimais žmonėmis. Taip vengiu ir kad tik niekas to neįtartų, beveik pati pirmoji ir puolu bučiuotis 🙂

Taigi penktadienio rytą, grįždama iš odontologės, šiaušiau pagrindinėmis Senamiesčio gatvėmis. Kaziukinės palapinės jau buvo sudygusios. Ir kol aplink jas nebuvo minios žmonių, ramiai žvalgiausi kas kur ką pardavinėja.

Tik neprisipirk, drausminau save, tik nestoviniuok ir nepradėk domėtis tuo, ko visai nereikia. Taip dėliodama mintis, nejučia ėmiau lėtinti savo dalykiškumą ir dairytis. Kokių grožybių vis dėlto esama, kokie kūrybingi mūsų žmonės ir kaip išradingai jie prikuria įdomiausių ir tikriausių daiktų.

Amžinai prisiperku muilo ir medinių mentelių, jau gal galėčiau ir savo kioską atidaryti. Bet šįkart pro muilus ir medieną praėjau susikaupusi ir nejautri.

Suklupau prie kitų grožybių. Akis užkliuvo už nuostabių peteliškių. Tiesiog puikiausių, natūralaus lino, už kurias paryžiuose ir londonuose šauktų labai daug pinigų. O čia moteris prisipažino, dirbanti kūrybinėje agentūroje ir laisvalaikiu raitanti tokias peteliškes. To-bu-la!

Dažniausiai negaliu praeiti ir pro medaus prekeivius. Šįkart prospekte aptikau puikiausio medaus, raseiniškiai pardavinėja. O kaip nuostabiai įpakuotas. Gavau paragauti. Skonis švelnus, koncistencija – kreminė, kažin kokio ketvirto sukimo, sakė, išskaidytomis molekulėmis… Nežinau koks to privalumas, bet įdomus, netipiškas ir gardus. Tikino, jog be priedų.

Apie medų šiek tiek nutuokiu. Bet dėl visa ko nutariau pasitikrinti. Kol mano sūnus gyveno LT, laisvalaikiu kopinėdavo medų ir ganydavo bites. Tokia būdavusi jo pramoga. Ir medaus turėjome savo, patikimo, nuostabiausio ir tikrų tikriausio. Tai štai specialiai sūnui nufotografavau tą, atrastąjį kreminį medų ir išsiunčiau į Kanadą. Bent įvertinti vaizdelį, pasidžiaugti kitų sėkme ir pasakyti – ar tikrai taip būna po ketvirto sukimo 🙂

Ir jau gavau atsakymą –  tikrai taip būna, yra toks būdas, bet daugelis bitininkų vengia to, nes mūsų žmonės nepatiklūs ir labiau pasitiki tradiciniais produktais ir įprastomis spalvomis. Ech kaip gerai, kai turi ko paklausti 🙂

Tad po viso to turiu nuoširdžiai pripažinti, verta eiti į mugę. Ypač rytą, kol tuščia, kol visi linksmi, laukia pirkėjų ir dar nesmirdina degintomis mėsomis.

Nelaukit šeštadienio ir sekmadienio, kai bus neįmanoma prasibrauti, šiandien pat maukit iš ministerijų ir kontorų, esančių aplink Gedimino prospektą.

Yra žiauriai svaigių dalykų, labai vertų būti įvertintais.

Gražaus Kaziuko 🙂

Advertisements

2 thoughts on “Penktadienio trofėjai

  1. Juventa March 6, 2015 / 1:00 pm

    Šerkšno (tokia bitininko pavardė) medų žinau jau nebe pirmi metai. Susipažinau ir su pačiais bitininkais: šaunūs, nuoširdūs, su jumoro jausmu. Žodžiu, tokie, kokie ir turi būti tikri bitininkai. 🙂 Medus jų – geras. Įvairus. Su pikiu, su imbieru-kai žvarbu, su spanguolėmis – kai norisi gardumo, su kakava – jeigu vaikai nelabai dar medų mėgsta. Šie išvardinti yra mano mėgiamiausi. Visų jų turiu po keletą nenidukų stiklainėlių. Tai ir viskas. Einu jau, tą, su kakava, iš spintelės išsitrauksiu…
    🙂

    Like

    • violetalisa March 6, 2015 / 1:10 pm

      Liuks 🙂 Žinosiu kur toliau ieškoti medaus 🙂

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s