Kai nugara pakiša koją

Išėjo visai nelinksmai. Kadangi vasarą teks dirbti be ilgesnių atostogų, sumaniau gudriai – bent ilgus savaitgalius. Kūrybinis darbas – ne staklės, dieną prabimbinėjai, atsigriebei naktį. Svarbu, kad galvoje nežiojėtų skylės tarp minčių ir neužpultų kūrybinės tuštumos. Būna ir taip, sėdi sėdi, ir kad nors kokia mintis pasibelstų. O kad to nepasitaikytų, galvai reikia poilsio.


Ir kai sumaniau suderinti ilgą savaitgalį prie jūros, gėlių ravėjimą ir skersvėjų vaikymą, pušų genėjimą ir nufilmuotos medžiagos šifravimą, ir dar pasivoliojimą pajūriuose, ir net vakarinius žygius po 5 km, mažai nepasirodė. Namo pargrįžau labai keistos pozos: arba stoviu, arba guliu. Kiti judesiai ir kūno posūkiai tapo beveik neįmanomi.

Esu sykį tai patyrusi Egipte. Komiška situacija susiklostė. Po maudynių šlapius drabužius keičiau sausais, bemaudama kelnes susiriečiau ir nebeišsitiesiau. Kokią parą. Po skambučių į Vilnių ir konsultacijų prisirijau galybes nuskausminamųjų ir šiaip ne taip pabaigiau atostogas. Surakinta nugara. Gal net visas dvi savaites.

Panašiai klostėsi ir šįkart. Tik stipriai didesniu greičiu. Parvykus po ilgo ir darbingo savaitgalio atsitiko tas pat. Iš lovos dar išlipau, bet toliau nė krust. O buvo numatytas labai rimtas filmavimas su Art Smith, amerikiečiu, buvusiu Oprah Winfrey ir kelių JAV Prezidentų šefu, garbiu virtuvės menininku, šiomis dienomis pasibuvusiu LT ir mokiusiu mūsiškius šefus lėkštės meno. Interviu turėjo vykti Kaune, o aš vos paėjau aplink lovą Vilniuje.


Apsiverkiau. Po to ėmiausi racionalumų ir prisiminimų. Paskambinau kolegei Ritai Miliūtei, kažkada parodžiusiai stebuklingą tempimo pratimą. Klausiu, kaip ten ką sukti ir tempti. Sako, neatsimenu. Bet greitai pati prigulė su telefonu rankoje ir ištransliavo savo gydymosi būdą. Šiaip ne taip ir aš išsitampiau rankas, kojas ir nugarą, ir ėmiau kiek sukiotis.

Beje, Ritos patarimą galiu paskleisti ir kitiems. Paprastas, bet paveikus. Tereikia atsigulti ant vieno šono, po galva pasidėti ranką ir kiek įmanoma ją ištiesti, taip pat ir koją. Kitą koją sulenkti per kelį ir uždėti ant ištiestosios. Tuomet pečiu, esančiu viršuje, mėginti loštis ir juo pasiekti žemę. Pradžioje labai sunku tai padaryti, bet po kelių spyruokliavimų pavyksta. Kitaip tariant, tenka gerokai persisukti ir nugaros skausmas palengvėja.

Dar prisiminiau savo anytos patarimą – išsitrinti surakintą vietą nakvišų spiritiniu užpilu. Kadangi jis buvo jau išgaravęs, teko griebtis nuskausminamųjų. Kol pasiekiau Kauną, akyse pašviesėjo. O kai pasišnekėjau su Art Smith, nugara grižo į savo vietą ir net sugebėjau pareiti iš darbo pėsčiomis. Vilniuje. Iš Kauno nebūčiau sugebėjusi.

Tiesa, dar viena kolegė patarė – parėjus namo pasikabinti ant skersinio arba durų ir gerokai pakaboti. Sako, tai irgi padeda išsitempti ir atsipalaiduoti nugarai. Jei ryt išlipsiu is lovos, mėginsiu kabėti.

Kokia išvada? 

Nesusikrauti visų darbų į vieną savaitgalį ir negalvoti, kad kas nors iš savų už tai nepakiš kojos.

Advertisements

One thought on “Kai nugara pakiša koją

  1. Erika June 18, 2015 / 7:21 am

    “Sveiko stuburo mokykla”. Vilnius

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s