Nuo Šventosios iki Chanel


Su Angelika Krauze, Austrijos lietuvių bendruomenės pirm. Vienoje.

Užėjo mada taršyti emigrantus. Koneveikti treninguotą išvaizdą, aukso grandines, leksiką, elgesį, valgymo normas. Viską. Nes viskas, kas siejasi su išvažiavėliais, nekvalifikuota darbo jėga, ne harvarduose ir kembridžuose studijuojančia šviesuomene, bet žmonėmis, kalančiais svarą, eurą, dolerį, pinigą prie pinigo, yra blogai. Ypač tas blogis ima badyti akis emigrantų kritikams LT pajūrio kurortuose. Juk gėris liko, o blogis išvažiavo. Ir tas blogis vasarą pasirodo Lietuvoje.

Ironizuoju, jei ką.

Bet juk tiek emigrantų, tiek vietinių esama visokiausių. Ta proga prisimenu ką pernai vasarą “Intelligent life” rašiau apie kurortą, vardu Šventoji. Ir kodėl prie to dabar pridėjau emigrantus? Nes vėl buvau Šventojoje, mačiau ir lyginau. Ir Šventąją, laikomą “prastuomenės” kurortu, ir atostogavusius emigrantus.

Į Šventąją atvažiavau nauju prašmatniu keliu, miestelyje radau tvarkomą vieną iš pagrindinių gatvių, dar daugiau pridygusių “būdelių”. Liuksų, kaip mėgstama rašyti Palangos pakelės skelbimuose. Mano draugė psichologė Aušra, prisimindama, kaip internetu užsisakė poilsį analogiškame namelyje, sakė, radusi tokį “liuksą”, neteko žado ir nutarė – šitam “tulike” negyvensiu. Parsigražino sumokėtus pinigus. O emigrantai, mačiau, ramiai gyvena ir tuose “tulikuose”.

  

Taigi vasarą kurortai ir poilsis tik išryškina daug ką. Ne tik emigrantus. Beje, ar jums kliūva tie žmonės? Bent man neteko “užsirauti” ant blogesnių nei vietiniai. Pastebiu kitką, emigrantai vairuoja mandagiau nei mūsiški “marozai”. Elgiasi irgi tyliau nei vietiniai lėbautojai. Ir dėvi anaiptol ne treningus.

Juk visur esame mes, tie patys mes. Vieni labiau išlavėję, kiti – menkiau. Bet visur – mes.

Kai ima noras urgzti ir piktintis, sau ir kitiems sakau, pakeisk aplinką, “nusinulink” ir po kurio laiko kritinis mąstymas įgis sveikesnių parametrų, nes visur yra visaip.

Taigi ta proga ir prisimenu savo samprotavimus apie kurortus ir gyvenimo skyles, kurios virsta arba nevirsta grožiu ir gėriu.

  

“Būna, kad prasitrynęs akis pamatai, jog esi skylėje. Beviltiškoje, liūdnoje, pro kurią net nešviečia. Skylė gali atsirasti bet kur: kojinėje, jausmuose ar kurorte. Man tokia skyle tapo Palangos dalis, Šventoji, kai ją aplankęs vienas prancūzas, griebėsi už galvos dėl kėpsančių griuvėsių, papuvusių namelių, dvokiančių tualetų ir kito buvusio darbininkų kurorto raugo.

  

Tik įtariu ką galvojo prancūzas, bet jei mes irgi mąstytume gudriau, sumanūs investuotojai jau seniai Šventąją būtų pavertę aukso kasyklomis. Tačiau kas jiems kliudo čia statyti vilas, baseinus, parodų paviljonus, restoranus, viešbučius? Kodėl šventojiškė Baltijos pakrantė niekaip nepražysta? Ir kodėl ją aplankę užsieniečiai žiaukčioja apie nušiurusius kampus, pigias girtuoklystes ir riebius cepelinus? Nors visu tuo mielai naudojasi…

Jau dešimtį metų vasaroju Šventojoje. Todėl apmaudžiai dūsauju, kai ja bjaurimasi arba iš jos šaipomasi. Bet pati dedu ranką prie širdies – na, negraži ji, dar ir nevalyva. Ir nekonceptuali. Dėl to graudu taip, kad kiekvieną pavasarį apeinu miestelį, fotografuoju šabakštynus, dedu tą klaikų grobį į facebooką ir tikiuosi, gal kas nors susirinks savo skęstančias padangas, langų rėmų liekanas ar išdaužytas plytelių krūvas…

Kažkada, vos įsigyvenę Šventojoje ir apčiuopę jos skylių metmenis, nutarėme veikti. Kad atrodytume rimčiau, į pagalbą pasikvietę kolegą, buvusį žurnalistą Joną Čekuolį, tuometinį Seimo narį, nužygiavome pas Šventosios seniūną. O jis pyktelėjo, pasimuistė ir į siūlymą – darom ką nors – drėbtelėjo: “Daug čia visokių atvažiuoja, kiekvienas savo aiškina, o pinigai eina iš Palangos”. Dabar suprantu, tas posakis reiškė – pinigai iš Palangos tiesiog neina. Tačiau tuomet akivaizdžiau buvo kitkas – keliaukit sau ir nedrumskit ramybės…

Iškeliavome, o ramybė liko. Keičiasi valdžios, mainosi postais partiečiai, ateina ir išeina seniūnai, o Šventoji miega griūdama toliau. Dar prisimenu ir liūdnai išgarsėjusį Šventosios uostą. Net ir tam nepasisekė – neveikė nė vasaros ir jame neiškėlė kojos nė vienas užjūrio jachtsmenas, svajojęs savo pinigus palikti Šventojoje. Žuvėdrų ir žvejų nutupėtos prieplaukos trūnija sykiu su iliuzija, turėjusia tapti miestelio klestėjimo pradžia…
Nuotr. iš Šventosios

Yra toks senovinis posakis: “Kad durnas, tai biednas, kad biednas, tai durnas”, – sakydavo mano močiutė. Tobulas tas posakis, nes kažin kodėl pamirštame, kad Dievas slypi smulkmenose, o jos – žmonėse.

normand5

Nežinau kaip statomi miestai, neturiu supratimo kaip skirstomi municipaliniai biudžetai, nesuvokiu kodėl vieni kurortai užgyvena prestižinių ir geidžiamų vardą, o kiti dešimtmečiais lieka atgrasūs. Pajūris – tas pat. Smėlis – irgi. Atstumai tarp Neringos savivaldybės ir Palangos – juokingi. Bet pastarųjų įvaizdžiai ir gyvenimo kokybė nutolę šviesmečiu. Tad nuo ko priklauso, kad vienos poilsiavietės tampa žvaigždėmis, o kitos tik šešėliais?


 
Nuotr. iš Trouville ir Deauville

Pati sau esu tyrinėjusi unikalią dviejų Normandijos kurortų, Deauville ir Trouville sur Mer, nuo XIX amžiaus tapusiais antrąja prancūzų riviera, istoriją. Kaip antrą amžių išsilaiko, regis, tarpusavyje konkuruoti turintys miesteliai, kuriuos skiria tik upė, tiltelis ir socialiniai sluoksniai?

normand3

Aišku, klesti. Ir abu išsyk. Buvęs žvejų kaimelis Trouville sur Mer net nesapnavo tapti kultiniu miestu, kol hercogas de Morny nesumanė greta jo užliejamose pievose pastatyti neprastesnę nei Viduržemio riviera. Vos per ketverius metus (1860-1864) greta Trouville jis įkūrė Deauville su pirmomis prabangiomis vilomis, žirgų lenktynių trasomis, geležinkelio stotimi, uostu.


 

Iki nūdienos, vos su keliais sunkumais dėl dviejų karų, abu miestukai tik kopė į šlovę. Garsiausi menininkai ir kūrėjai pagal kišenės turinį abiejuose rasdavo įkvėpimą skatinusios atmosferos, o prašmatniuose kazino papildydavo savo sąskaitas arba prašvilpdavo viską, ką turėję, ir iš širdies svaigo savo bohemiškame gyvenime.

normand4

Istorija nenutyli kaip Deauville ir Trouville siautėjo G.Flaubert, M.Proust, E.Boduin, G.C.Chanel, I.Dunkan, F.Sagan ir šimtai kitų menininkų ir aristokratų.

normand2

Miestelių lankstukuose rašoma apie moterį su vaiku, kuriuos pamatęs C. Lelouch po metų ten pat filmavo garsiąją juostą “Vyras ir moteris”. Neslepiama ir amerikietiško kino festivalyje Deauville užgimusi M.Douglas meilė C.Zeta Jones.

Vaikštinėdamas po abu kurortus, klimpsti ne tik į atoslūgio metu masinantį La Manche kanalo smėlį, bet ir į pikantišką pasaulio įžymybių istoriją, traukiančią ir dabarties sėkmę.

 
 

Ir sprendžiant iš kiekio renginių, visus metus vykstančių šiame Prancūzijos pajūryje, akivaizdu, jog miestai vienas kitam tik padeda. Net 300 festivalių, parodų, šimtai tūkstančių abiejuose kurortuose apsistojančių žmonių. Nėra tuščio nesezono meto. Jei ne šiluma, tai renginiai neša kapitalą. Ir iš to laimi abu gerokai besiskiriantys kurortai, kad ir išsaugoję kadaise susiformavusius buržuazinės hierarchijos laiptus. Deauville iki šiol laikomas Paryžiaus aukštuomenės poilsio vieta, o Trouville – įkandamas visiems.”

Taigi po metų galima nieko ir nepridurti.

Pas mus, kaip pas prancūzus, irgi esama ryškios takoskyros: Nida – turtuoliams, visi kita – visiems. Vietos turėtų pakakti. O noras tik vienas – kad ne tik turtuolių kurortai klestėtų, kad liktų mažiau nevalyvumo visur. Visomis prasmėmis. Tuomet gal dingtų noras spjaudyti ir į emigrantų pusę. Nes jie tapatinasi su aplinka. Visur.

normand

Advertisements

One thought on “Nuo Šventosios iki Chanel

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s