Koka kola kaip masinio naikinimo ginklas

 

Esu visai prasta gėlininkė, neišmanau net augalų pavadinimų.
Tiesa, ramunę nuo rožės atskiriu, bet su krūmais ir žolėmis yra nekas. Kas iš jų piktžolės, o kas taikiai kerojantis augalas, kuri palikti, o kuri rauti – visiškas galvosūkis. Kiaulpienes dar pažįstu, varputį – irgi, bet su tokioms, kurios visai dailiai atrodo ir gerai želia, mane galima lengvai apmauti.

Pusė vasaros dorai laisčiau visai neblogai atrodančias, mano manymu, gėles, o atvažiavusi draugė nusivaipė, kad neapsiraunu net piktžolių. Pasirodo, tos mano “gėlės” buvo kažkokios nedorėlės žolės, lipančios per kitų galvas ir grobiančios teisingųjų augalų teritorijas.

Tuomet susiėmiau, nugalėjau savo ego, užsukau pas kaimynę gėlininkę, turinčią jaukią spalvingų augalų parduotuvėlę ir ėmiau kvosti. Ką sodinti, kaip pasirinkti? Vien interneto platybių neužtenka, kad susivoktum ir susiformuotum dailią augmeniją.


Na gal nevisai tokią kaip Giverny soduose, bet kažką prieinama ir nemokšoms. Ir ką sau manot? Išgirdau paprastų patarimų: nepirkti gėlių pagal paveiksliukus, nes gyvenime ir sode jos visai kitaip atrodo, nei nuotraukose; neieškoti super duper grožio augmenijos, kurios priežiūra reikalauja žilų plaukų; nekasti į žemę pinigų, nes augalininkystė – brangus malonumas.

Tad abi nutarėm, kad geriausia tą mano “ūkį” apsisodinti sukulentais, katriems gerai patiems su savimi, nejunta jie jokio ilgesio ilgiems pokalbiams ir lengvai pakelia retai apsilankančius šeimininkus.

Taip ir padariau. Tiesa, kol kas negaliu pasigirti gėlyno grožiu, bet labai tikiuosi, kad ir mano augmenija kažkada taps neperkrautu ir elegantišku ploteliu. Tiesa, pasiekti tokio tobulumo, kuri rodėme liepos 28 dienos laidoje, kai kolegė kalbėjosi su botanike, mokslinės oranžerijos vadove Terese Jokšiene, nepavyktų ir per šviesmečius. Bet juk siekti grožio nedraužiama…

Ta proga čia įdedu minimos laidos įrašą, nes LRT mediatekoje jis sulaukė tūkstančių žiūrovų susidomėjimo. Kurgi ne? Vien klausant Teresės pasakojimo, žvalgantis po jos asmeninį sodą, kyla rankos kasti ir sodinti, komponuoti ir gražinti aplinką. Ne veltui šį mokslininkė tikina, jog žmogus, besijaučiantis harmonijoje su aplinka ir gamta, ir pats viduje tampa harmoningas bei nekuria problemų.

http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/S/1455/stilius

Tiesa, pasižiūrėjus tą pasakojimą ir siekdama harmonijos, kad ir plušėjau savo gėlyne, labai ko gero nepasiekiau. Kai minėti mano išsirinktieji sukulentai išsirikiavo prie žemės, kai suplanavau, susidėliojau, kur kas turės įsikurti, apėmė toks kūrybinis polėkis, kad tie vargšeliai, matyt, 1000 kartų pasigailėjo buvę mano nupirkti. Vakare sodindavau, o ryte kasdavau ir kraustydavau juos kitur, tinkamesnėn vieton. Na kartais leisdavau porą dienų pagyventi viename gėlyno gale, bet ir vėl atrasdavau geresnę vietą. Sako, taip būna daugumai staiga susižavėjusiųjų augalininkystę. O sukulentai vis dėlto išgyveno. Tikri stipruoliai.

Negana to, tarp naujokų dar buvo ir kitų augalų bei gėlių. Ypač viena, uoliai išauginta mano mamos palangėje ir pražydusi ištaigingai mėlynai. Bet užpuolė ją maži, juodi niekadėjai. Kadangi gėlių pavadinimų neįsimenu, tai ir negaliu pasigirti koks tai yra grožis. Internete radau, jog tai galimai Brunera stambialapė.

brunera

Tik tie vabalai sugadino visą Bruneros reikalą ir atrodo ji gerokai liūdniau nei šioje nuotraukoje. Palindę po lapeliais, juodieji kenkėjai tyliai dirbo savo niekšingus darbelius, o gėlė kasdien vis labiau liūdo. Ir kalbėjausi su ją, ir vandeniu purškiau, manydama, kad neatlaiko karščio bangos, kol netoptelėjo paglostinėti lapelius. Vieną kitą pakėlusi net žagtelėjau – knibždėlynas mažų, juodų vabalų tyliai šaipėsi iš manojo nesusivokimo. Tad man teliko džiaugtis tik laukinių rožių žiedais.

O pabaiga istorijos tokia. Atvykusi išmanioji draugė, nagi ta, kuri gerai skiria piktžoles nuo gėlių, liepė tą juodulių ordą apipurkšti koka kola!!!

Esą po kelių tokio masinio naikinimo ginklo panaudojimo seansų galėsiu džiaugtis atgijusiomis Bruneromis. Apipurškiau, lauksiu. Kas bus toliau, džiaugsis vabalai ar aš…

Advertisements

2 thoughts on “Koka kola kaip masinio naikinimo ginklas

  1. Donna Silis August 12, 2015 / 12:22 am

    Bus idomu isgirsti,kaip koka kola sunaikino vabalus ir atgaivino graziuosius ziedus.Kinietiskos rozes ziedus labai puola amaras-visada purskiu su muiluotu vandeniu,ne perdaug skysto muilo..padeda.

    Like

  2. Lolita September 11, 2015 / 3:25 pm

    Aš irgi lauko rožių amarus purškiu koka kola 🙂 Bet iš tiesų dvejoju, ar juos kola užmuša, ar savo saldumu pritraukia skruzdes, kurios tą amarą sudoroja.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s