Draudžiu viešinti be žinios

Galvojau, rašyti apie tai ar ne. Yra prasmė ar jokios. Protingi žmonės sako, tyla irgi yra paniekos forma. Tačiau, matyt, dar kartą praleisiu progą patylėti.

Tai, ką savo bloge rašinėju, traktuoju tarsi savotišką dienoraštį tiems, kam su manim pakeliui. Niekada čia nieko nekviečiau nei per FB, nei per kokį kitą media kanalą.

Ir viskas, kas gula šiame bloge, siejasi ne vien su manimi. Kartais situacijas, kurias patiriu pati, mano pažįstami ar bičiuliai, jų atsiklaususi, suasmeninu, patirštinu, pajuokinu, kad išeitų linksmiau, smagiau, kad būtų galima pasijuokti iš savęs.

Tik pradėjusi rašyti šį blogą, supratau, kai kuriems skaitytojams smagiausia būti anonimais ir tyliai kamputyje padergti. Nedaug tokių buvo iš tų kelių šimtų, čia kasdien apsilankančiųjų. Bet buvo. Dažniau sulaukiu konkrečių klausimų į asmeninį paštą ar komentarų po vienu kitu postu.

Nepaisant to, kiti blogeriai pasidalino patirtimi ir patarė įsivesti tik registruotų vartotojų galimybę. Pasiteisino patarimas.

Toliau istorija nusivyniojo dar kita linkme.

“Moters” žurnalo redaktorė Gražina Michnevičiūtė, kurią pažįstu nemažai metų, pasiūlė čia esančius postus dėti į elektroninę žurnalo versiją. Sakė, sugalvojusi tokią rubriką, kurioje dėlios tai, ką rašo blogeriai. Įdomu, pagalvojau, dėkui. Rašau, kaip sakė, “bobiškomis” temomis, auditorija maždaug ta pati, kaip ir mano laidos, taip ir jos leidinio. Pabandom.

Ok. Pabandom, tai pabandom. Didieji portalai ima blogerių raštus, vadinasi, dabar yra ir toks žanras. Juolab kad ne už pinigus, taigi lieka tik malonumas be įsipareigojimų. Maniau.

Pirma indikacija, kad kažkas negerai ir vertėtų baigti tą viešinimosi reikalą su portalu buvo prieš pusmetį, po vieno posto, kurį parašiau susisielojus po artimos giminaitės vyro laidotuvių. Amžinybėn išėjo mielas žmogus. Atrodė, rašau širdingą In memoriam. Kai tas daiktas atsidūrė minimame portale, nuo komentarų giminaitę ištiko tarsi antros laidotuvės.

Nors buvo skaudu, tuomet ją raminau, nekreipk dėmesio, visada kažkam užkliūsi, komentuoja norintys įskaudinti. Dar Lietuvoje populiaru sakyti, loja iš pavydo. Bet ką čia pavydėti mirties atveju. Ir ją, ir save tikinau, jog statistiškai įrodyta, atgrąsiai atsiliepia ir tie, kas šypsosi į akis ar net yra visai greta. Tik neaišku, kodėl. Ir kas iš to? Viskas baigėsi tuo, jog postą iš leidinio paprašiau išimti. Išėmė.

Ilgainiui užsimirsau, rašiau tarsi sau, portalas ėmė postus irgi tarsi sau. Bet kelios draugės vis nerimo – kam tau reikia, tave kažkaip perdėtai pristatinėja, atrodo, jog esi bunkė ar šaltiena, kuri be dėmesio negali gyventi. O komentarai… Tik neskaityk.

Žinau, skaityti komentarų negalima. Ir dauguma to nedaro, nes jei juozukai ir žilvinukai sužinotų, ką apie juos dėsto portalų praeiviai, gal lįstų į burkas, o ne liktų su apatiniais.

Tame kontekste “Moters” redaktorė vis ramino – tave gerai skaito, nekreipk dėmesio, išjungsim komentarus. Ok, variau toliau. Tik, ilgai nesiplečiant, vis dėlto ėmiau stebėti kas su tuo viešinimu darosi.

Kad straipsniu ar laida patrauktum dėmesį, reikia intrigos, iššūkio, sutirštinimo ir sureikšminimo. Ypač antraštėje. Anties, vištos, kraujo, karo, dietos, milijono, nėštumo, meilužio ir pan. Ir tik visiški kibirai ar savo populiarumu be proto suinteresuotieji po tokių antraščių aura gali džiūgauti ir miegoti savo pačių švytėjime.

Po pastarojo “Moters” portalo paimto įprasto mano posto, buvo jis apie kvėpavimo subtilumus, atvirai pripažįstu, reikalas užkniso.

Nenoriu, kad sakiniai be konteksto virstų pavadinimais, nenoriu, kad prie kiekvieno rašto būtų pridedama – Baublienė: tą, aną ir kitą, nenoriu, kad geriau skaitytų, nenoriu, kad skaičiuotų “klikus”, nenoriu, kad pritraukinėtų ir atstūminėtų skaitytojus, o jie kuistųsi po mano menamą gyvenimą.

Gerbiu Užkalnį už jo meistrišką trolinimą. Bet labiau stebiuosi jo dramblio storio oda ir gyvatės liežuviu atsišaudant. Na, ne visiems taip išeina ir teikia pasitenkinimą. Todėl aš tuo tarpu pasuoju. Ačiū, buvo malonu, bet dažniau – nelabai.

Nuo šiol nė vieno savo posto niekam neduodu teisės viešinti be mano žinios.

So long.

Advertisements

One thought on “Draudžiu viešinti be žinios

  1. Donna Silis September 5, 2015 / 12:57 pm

    Teisingas ,Violeta,nutarimas.Jis reikalingas,-tokia tvarka ne tik Lietuvoje.Bukite sveika,-sitai svarbiausia!Prisimenu is vaikyste skaityta Zemaite..Vienas is jos apsakymu vadinosi”Kalbu ir veju nesugaudysi”..niekada neuzmirsau sitaip stipraus sakymo!Vis masciau-nu,kaip gi ta veja galima pagauti..Einu visada pries veja,pakelta galva..Ir vejas nupucia salin nuo manes visus kitu “sakymus”…as ju negirdziu..tai viso mano ilgo gyvenimo rimciausia pamoka!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s