Draudžiu viešinti be žinios

Galvojau, rašyti apie tai ar ne. Yra prasmė ar jokios. Protingi žmonės sako, tyla irgi yra paniekos forma. Tačiau, matyt, praleisiu progą patylėti.

Tai, ką savo bloge rašinėju, traktuoju tarsi savotišką dienoraštį. Ir dar tiems, kam su manim pakeliui. Čia nieko nekviečiu nei per FB, nei per kitą media kanalą.

Ir viskas, kas gula šiame bloge, siejasi ne tik su manimi. Kartais situacijas, kurias patiriu pati, mano pažįstami ar bičiuliai, suasmeninu, patirštinu, kad išeitų linksmiau, kad būtų galima pasijuokti iš savęs.

Bet ilgainiui pradėjusi rašyti šį blogą, supratau, kai kuriems skaitytojams smagiausia būti anonimais ir tyliai kamputyje padergti. Nedaug tokių buvo iš tų kelių šimtų, čia kasdien apsilankančiųjų. Bet buvo. Dažniau sulaukiu konkrečių klausimų ar komentarų.

Vėliau kiti blogeriai pasidalino patirtimi ir patarė įsivesti tik registruotų vartotojų galimybę. Pasiteisino.

Bet toliau istorija nusivyniojo dar kita linkme.

“Moters” žurnalo redaktorė Gražina Michnevičiūtė, kurią pažįstu nemažai metų, pasiūlė čia esančius postus dėti į elektroninę žurnalo versiją. Sakė, sugalvojusi tokią rubriką, kurioje skelbs tai, ką rašo blogeriai. Įdomu, pagalvojau. Pabandom.

Didieji portalai ima blogerių raštus, vadinasi, yra ir toks žanras. Juolab kad ne už pinigus, taigi lieka tik malonumas be įsipareigojimų. Maniau.

Pirma indikacija, kad kažkas negerai ir vertėtų baigti tą viešinimosi reikalą su portalu buvo prieš pusmetį, po vieno posto, kurį parašiau susisielojus po artimos giminaitės vyro laidotuvių. Amžinybėn išėjo mielas žmogus. Atrodė, rašau širdingą In memoriam. Kai tas daiktas atsidūrė minimame portale, nuo komentarų giminaitę ištiko tarsi antros laidotuvės.

Nors buvo skaudu, tuomet ją raminau, nekreipk dėmesio, visada kažkam užkliūsi, komentuoja norintys įskaudinti. Dar Lietuvoje populiaru sakyti, loja iš pavydo. Bet ką čia pavydėti mirties atveju. Ir ją, ir save tikinau, jog statistiškai įrodyta, atgrąsiai atsiliepia ir tie, kas šypsosi į akis ar net yra visai greta. Tik neaišku, kodėl.

Ilgainiui užsimirsau, rašiau tarsi sau, portalas ėmė postus irgi tarsi sau. Bet kelios draugės vis nerimo – kam tau reikia, tave kažkaip perdėtai pristatinėja, atrodo, jog be dėmesio negali gyventi. O komentarai… Tik neskaityk.

Žinau. Ir visi žino, skaityti komentarų negalima. Ir dauguma to nedaro. Antraip, jei juozukai ir žilvinukai sužinotų, ką apie juos dėsto portalų praeiviai, gal lįstų į burkas, o ne liktų su apatiniais.

O iš tiesų reikia dramblio storio odos, kad ramiai švilpautum kai ant tavęs važiuoja, komentuoja, aiškina tai, ko nėra.

Todėl tuo tarpu pasuoju. Ačiū, buvo malonu, bet dažniau – nelabai.

Nuo šiol nė vieno savo posto niekam neduodu teisės viešinti be mano žinios.

So long.

Advertisements

One thought on “Draudžiu viešinti be žinios

  1. Donna Silis September 5, 2015 / 12:57 pm

    Teisingas ,Violeta,nutarimas.Jis reikalingas,-tokia tvarka ne tik Lietuvoje.Bukite sveika,-sitai svarbiausia!Prisimenu is vaikyste skaityta Zemaite..Vienas is jos apsakymu vadinosi”Kalbu ir veju nesugaudysi”..niekada neuzmirsau sitaip stipraus sakymo!Vis masciau-nu,kaip gi ta veja galima pagauti..Einu visada pries veja,pakelta galva..Ir vejas nupucia salin nuo manes visus kitu “sakymus”…as ju negirdziu..tai viso mano ilgo gyvenimo rimciausia pamoka!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s