Ar vartyti akis iš naujo?

Lenkiu prie gyvenimiškos situacijos. Poros darnos. Sakai vienaip, girdi kitaip. Vartai akis, o jis net nepastebi. Jis tyli, o tu matai, kad velnią galvoja. Kaip aklas su kurčiu.

Ir kodėl tuo sumaniau pasidalinti? Atšilo 🙂

O jei rimčiau, paskambino bičiulė, kuriai buvęs vyras padarė akibrokštišką siūlymą. Ne pasibarti, ne pasidalyti vaikų išlaidas. Gerokai rimčiau. Viską pradėti iš naujo…

Jie išsiskyrę. Ne taip seniai. Penketą metų. Aišku, ją visada palaikydavau. Juk draugė. Ir dar tvarkanti savo gyvenimą – ne juokas. Linksėjau galva, kai sakydavo, kad jai viskas dar prieš akis, kad pilnos pievos princų ant baltų žirgų, kad užsieniečiai šimtąkart geresni, kad jie kitaip kvepia ir visą parą šypsosi. Be to, vidury nakties į telefoną prisiunčia krūvą širdelių, pakviečia romantiškam savaitgaliui į Paryžių, prižada aukso kalnus. Nesvarbu, kad tie kalnai vėliau yra kitokie. Vis tiek – vieni pliusai. O žvelgiant į Rūtą Vanagaitę, išrėžusią savo laimės istoriją “Ne bobų vasaroje”, visai rimtai įtiki, jog turi belsti ir bus atidaryta.

Juk gyvenimas – tik tavo rankose. Bet vis dėlto kaip kam pasiseka su tom rankom ir su tuo gyvenimu.

Kad ir sakoma, moterys – stiprios, gali apsieiti be širdingojo, kuris palaikytų, bet būna visaip. Prisimenu, dariau interviu su Zita Kelmickaite ir kai atsargiai paklausiau, kaip jai be to – vienintelio ramsčio, ji tik nusikvatojo – tu ką! Kam man reikia, kad laikytų už rankos, yra turėklų, galiu į juos įsikabinti ir pati.

Tik va tokių zitų yra vienetai. O vienišų moteriškių – daug ir visokių. Vienos, užsidirbusios visus pinigus, laigo po paryžius, gyvena savus gyvenimus, net katėms neturi laiko ir džiaugiasi atrėždamos, kad joms taip – geriausia. Kitos liūdnai dūsuoja, vis pasižvalgydamos į tuščią vietą. To, vienintelio vietą. Kai joje kažkas yra, būna visaip. Kartais nervina, kartais per daug reikalauja, kartais priveda iki ašarų. Bet tuščia vieta daro lygiai tą patį. Ir nervina, ir priveda iki ašarų, gal tik nieko nereikalauja.

Tačiau grįžtu prie savo draugės istorijos. Kodėl jiedu su vyru iširo? Pirmiausia apie tradicines vertybes: jis nei rūkė, nei gėrė, nei ūliojo su mergom. Ji – irgi nieko blogo nedarė. Tik užsikniso rutina ir gyvenimu. Kol augino vaikus, nesusišnekėdavo. Kai vaikai pasakė – čiao, liko du laisvi žmonės, bet visai neliko apie ką šnekėtis. Tada abu ėmė ir iš galvos ištrynė visą judviejų istorijos gėrį. Liko tik blogis.

„Galiausiai viskas, ką jis darė, mane erzino“, – prisimena bičiulė. Ir abu liko po vieną.

Bėgo metai. Akies krašteliu vienas kitą stebėdami, turėjo trumpalaikių pažinčių, mezgė santykius, žymėtus euforija – jau jau jau atsiranda kažkas, suprantantis, tinkamas žiūrėti į akis ir į priekį. Bet tie santykiai kažkodėl baigdavosi, nes vėl imdavo erzinti kito būdas, poelgiai, neapibrėžtumas.

Sakoma, vienam paprasčiau. Ir žvelgdama į savo bičiulę, maniau panašiai: rytai, vakarai, atostogos, ramybė, interesai – viskas buvo tik jos ir jai. Nieko su nieko nereikėjo dalytis, nieko nereikėjo klausyti ar kam priklausyti, jokių įsipareigojimų. Ką norėjo, tą ir darė. Ir gerą, ir blogą minutę. Gyvenimas kaip ir nusistovėjo.

Bet vieną šiltą rudens vakarą buvusysis paskambino kviesdamas pokalbiui.

„Pamėginkim būt kartu, buvai man pati geriausia, po tavęs nesutikau nė vienos, kuri būtų tokia svarbi ir artima. Padariau klaidų, nebuvau toks, kokio tau reikėjo. Dabar viskas bus kitaip“, – kaip kokioje melodramoje kalbėjo buvusysis. O mano bičiulė, sako, klausė netikėdama savo ausimis, įsitempusi ir pasimetusi.

Ką daryti? Pulti į glėbį ar atstumti?

Kai išgirdau visą pasakojimą apie tą skambutį ir pažadus, stipriai ir nuoširdžiai nudžiugau. Net ašarą nubraukiau. Ir pasveikinau kaip su tikrom piršlybom. Bet kai suveikė moteriška logika, paliepiau jai neprarasti galvos. Sėdėjom ir svarstėm, ar galima patirti nauja gera su iki panagių pažįstamu žmogumi?  Ar yra tikslas save peržiūrėti ir pildyti jo keliamus reikalavimus? Ar yra prasmė jam kelti reikalavimus? Ar dar kartą neteks paminti savęs ir vėl nusivilti?

Žydai sako, susitarus galima įveikti viską. O jais dažnai tikiu.

Ir šiuo atveju dar ir todėl, kad du žmonės puikiai pažįsta vienas kitą. Išmano kokius mygtukus vienas kitam gali spaudyti, kad grįžtų jausmų komfortas. Po visų patirčių abu puikiai suvokia, ką reiškia artima siela. Pagaliau turi bendrą istoriją ir jos kontekstus, kai vienodai suprantamos kalbos, juokai, muzika, filmai ir milijonas kitų dalykų. Ypač vakarais prie vyno taurės beplepant apie abiems svarbius dalykus. Jau nekalbant apie intymumus.

Tai ką gi daryti draugei? Priimti buvusios meilės siūlymą? Ar toliau laukti princo ir vartyti akis? 

Juk už vieną muštą devynis nemuštus duoda…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s