Nesibaigiantis karas dėl vandens arba kuo naudingas grafinas ant stalo


Artėjant rūškanai rudens daliai kalbėti apie vandens svarbą neatrodo rimta. Bet gerti tenka ir vasarą, ir žiemą, ir rytą ir vakarą, nes mes esame vanduo ir juo turime gyventi. Tačiau ar esame tikri kiek kasdien būtina jo gauti ir svarbiausia – kokio?

Anot vienų, du litrus, anot kitų, po 30 ml kiekvienam kūno svorio kilogramui, anot trečių, tiek, kiek norisi troškuliui malšinti.

Kai kalba pasisuka vandens kokybės pusėn, prasideda dar painesnės istorijos. Vieni siūlo orientuotis tik į ištirpintą iš ledo. Kiti aiškina, jog vandenį būtina filtruoti, jonizuoti, pakrauti energijomis ir krūviais. Dar kiti liepia gerti tik šaltą, kiti tik – šiltą, vieni – tik ryte, kiti – tik prabėgus kelioms valandoms po valgio, treti – tik prieš valgį. Žodžiu, vandens teorijų ir praktikų yra tokia galybė, kad jose gaudytis gali tik vandens mokslų daktaras.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog smagiausia gerti tiek, kiek norisi, kada norisi ir tik iš čiaupo. Vasarą mielai lakioju apsikabinusi savo ekologišką gertuvę, kurią senokai padovanojo “žalioji” Indrė Kleinaitė, o atšalus orams visur prašau šilto vandens puodelio. Daug kur jo ir gaunu.

Bet…

Problema yra ta, kad nuolatos lepintis vandeniu pas mus nepaprasta. Pavyzdžiui, paprašai vandens restorane. Ypač vasarą. Kad ir koks malonus būtų padavėjas, pirmiausia akylai pažvelgia ir pasitikslina – tik vandens? Taip, kol kas tik vandens. Su burbuliukais ar be? Tik čiaupo vandens. Mes tokio neduodame.

Kodėl?

Seka aibė atsakymų: mums neleidžia pilti iš čiaupo, čia prasta vandens kokybė, negalime rizikuoti jūsų sveikata, nėr kaip “įmušt” į kasą…

Ko tik nesu girdėjusi! Dažniausiai bandau į tai juokauti, bet padavėjai kalba taip, kaip jiems liepta. O jų bosų versli logika orientuota ne į labdarą vandeniu. Tačiau niekada nemaniau, kad vanduo gali būti pelningesnis net už alkoholį…

http://www.davidlebovitz.com

Labai mėgstu Davido Lebovitzo, amerikiečio, prancūziškos virtuvės gerbėjo, puikaus šefo ir rašytojo blogą. Net jis ėmė agituoti už čiaupo vandenį, nutaręs, jog gerti jį verta ir dėl planetą žlugdančios taršos, ir dėl sveikatos, ir dėl pilietiškumo. Taigi anot Lebovitzo, kai jis paklausė savo bičiulio is Kalifornijos, gal ir anas savo restorane pagaliau ims dalyti čiaupo vandenį, tas tik rankom skėstelejo – iš vandens buteliuose per metus galima uždirbti net 60 000 dolerių.

Įspūdinga, tačiau, kad ir kokias sumas plukdytų vanduo, yra dar ir humaniškoji logika.


Prancūzijoje yra įstatymas, įpareigojantis restoranų savininkus klientams tiekti čiaupo vandenį už dyka. Nebent restorane būtų viešai parašyta, jog vanduo iš čiaupo netiekiamas. Tačiau pervažiavusi visą Prancūziją tokio įspėjimo nemačiau niekur.
Tyrimai rodo, jog prancūzai išgeria tik vieną procentą savo vandens resursų, iš kurių net 62 proc. sudaro geros kokybės gruntiniai vandenys. Vien Paryžius vandenį gauna iš 942 požeminių šaltinių. Tad kaip gi jo negerti grafinais?


Beje, tie patys prancūzai net didžiuojasi, jog duona ir vanduo jų restoranuose visada nemokama ir to gero gausite kiek panorėsite. Tiesa, neteko matyti, kad kas piktnaudžiautų duona ar vandeniu… Įtariu, mūsų restoranuose būtent to ir baiminamasi.

Prieš kelerius metus ekologiškų minčių puoselėtoja Indrė Kleinaitė tarsi liūtė kovojo už lietuviško čiaupo vandenį. Viską darė, kad ir mūsų restoranuose prigytų “stalo” vandens kategorija. Situacija tikrai po truputį keičiasi.

Ir tikrai ar nebūtų smagu: atėjai į restoraną, valgysi, nevalgysi, bet prašom – indas stalo vandens. Gaila, yra vis tiek kitaip.

Kai prašai stalo vandens, gauni grafiną su plaukiančiu mėtos lapu, skiltele citrinos ar greipfruto. Ta prasme, prašom, idėjome darbo ir produktų, kad tik negautumėt tyro vandens ir už dyka.

Tiesa, negaliu nutylėti auksinės frazės, padedančios ir pas mus – man reikia vaistams. Bingo! Tai restoranuose suveikia visuomet, tik ilgainiui atsibosta žaidinėti, kad ir ginant ekologišką ar principo logiką. Be to, ir atgrąsu, kad vandens gerbėjai ir restoranų savininkai – tarsi priešingų frontų kariai.

Beje, kai kadencijos pabaigoje dėl interviu užsukau pas Vilniaus miesto merą Artūrą Zuoką, sekretorė išsyk pasiūlė kavos ar arbatos. Paprašiau vandens, jei turėtų. O kaip gi – turime net visą čiaupą, nusijuokė ir netrukus grįžo su taurėmis, sklidinomis skaidrios gaivos.

Kai sulaukėme savo laiko užeiti į mero kabinetą, žvilgterėjau – ir ant jo stalo ąsotis su vandeniu. Iš čiaupo? “Tik iš jo, jokio kito negeriame ir visiems rekomenduojame Vilniuje vartoti tik čiaupo vandenį”, – tuomet išdidžiai atsakė Artūras Zuokas, primindamas, jog turime unikalius gruntinio vandens telkinius, kurių pavydi daugybė Europos miestų.


Tąsyk dar ir prisiminiau vieną prancūzišką patirtį. Regis, prieš trejetą metų prancūzų įmonė “Eau de Paris”, skatinanti Paryžiuje vartoti tik čiaupo vandenį, sukūrė elegantiško dizaino litro talpos grafinus, ant kurių apačios išrašytas mineralų kiekis, esantis vandenyje, pilamame iš čiaupo. Kiekvienam miesto rajonui – vis kitos spalvos ženklas ant grafino, tarsi žinia – gerkite vandenį iš savo žemės gelmių.

Taigi kai prancūzai žaidžia “karafomis”, ar mes prastesni? Upač jei neveikia paprastas skatinimas gerti iš čiaupo ar įrodymai, paremti mokslo tyrimais ir patarimai pamiršti vandenį, konservuotą plastike?


Ir prie to dedu dar vieną prancūzų argumentą – visuose didžiuosiuose Europos miestuose čiaupo vanduo atitinka sanitarines normas ir yra tinkamas gerti. Prasčiau klostosi regionuose, kur ūkininkai gal nežino, jog trąšomis, naudojamomis derliui gausinti, sugadina net gruntinį vendenį. Manau, pas mus kitaip, nes tų ūkininkų, chemiškai nusiteikusių, labai jau nelikę.

Tai tiek pilietiškumo. Beje, ne tik prancūzai žino, jog vandens grafinas ant stalo, dengto staltiese, atrodo nepalyginti elegantiškiau nei plastiko butelys.

Advertisements

3 thoughts on “Nesibaigiantis karas dėl vandens arba kuo naudingas grafinas ant stalo

  1. Lolita October 4, 2015 / 4:52 pm

    Violeta, o jūs netyčia nesidomėjote, ar D. Lebovitz nėra litvakų kilmės? Ir ačiū už malonų skaitinį, Jūsų dėka atradau ne vandenį, bet D. Lebovitz 🙂

    Like

    • violetalisa October 4, 2015 / 6:19 pm

      Sveiki, Lolita,
      Tiesą sakant, dėl David tikrosios kilmės nesu tikra, ar jis litvakas. Kaip pats mini, lyg ir nėr žinios, kad būtų su mumis susijęs.
      Bet kas žino, visi žydai kažkodėl neretai pasitaiko litvakai, o mes, Vilnius, kadaise neveltui buvom vadinti mažąja Jeruzale.

      Čia dar giliau apie jį:

      http://www.davidlebovitz.com/2008/10/where-are-you-from/

      Smagu, kad domitės.
      Linkėjimai,
      V.

      Liked by 1 person

  2. Lolita April 6, 2016 / 5:08 pm

    Nelaikykite reklama, informaciją sužinojau iš paties D. Lebovitz Instagram paskyros – kurį laiką, šiandien tikrinau – dar yra akcija, elektroninė jo knyga My Paris Kitchen tik 2 doleriai (amazon, ibooks).

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s