Prezidentas, meilužė, jos draugė, tos vyras ir prancūziškas skandalas


Iki šiol dar vis su džiaugsmu visiems pažįstamiems, susijusiems su menais, pasakoju, kaip pasisekė Paryžiuje nufilmuoti Nicolas Bourriaud. Koks jis fainas, paprastas ir įdomus.

Tada dažniausiai kyla atsargus klausimas – o kas jis toks?

Na, taigi tas meno filosofas, šiuolaikinių meno analizių autorius, garsiausių pasaulio bienalių kuratorius, žinomiausių privačių meno kolekcijų sudarytojas, buvęs Paryžiaus aukštosios dailiųjų menų mokyklos (ENSBA) rektorius, su baisiausiu skandalu išstumtas iš savo posto ir t.t.

A…a, aišku, stoja tyla, rodanti, kad Bourriaud vardas Lietuvoje skamba kaip kitos galaktikos naujos žvaigždės K16 pavadinimas. O tai koks ten buvo jo skandalas?

Na, didelis, per viso pasaulio menininę bendruomenę ir media nuvilnijęs, sukėlęs pasaulio muziejų ir galerijų direktorius, kuriems Nicolas ruošia ekspozicijas, menininkus, kurie bandė jį palaikyti, garsiuosius kuratorius, surinkusius per 400 parašų už Bourriaud, kad Kultūros ministrė nepasiduotų Prezidento F. Hollando iniciatyvoms atleisti Paryžiaus ENSBA rektorių.

Va taip, tiesiog šiaip, be jokių dalykinių priežasčių, imt ir atleist.

Aišku, tas skandalas mažiausiai būtų rūpėjęs ir man, nes kontakto su meno guru tikslas buvo visai kitas.

Bet taip susiklostė, kad Nicolas Bourriaud tapo “Kauno bienalės” pagrindinės ekspozicijos kuratoriumi. Bienalės vadovė Virginija Vitkienė pasiūlė su Nicolas padaryti interviu Paryžiuje, tuomet teko tartis, derintis, skristi, laukti jo interviu ir pan.

Greta to garsiąją skandalo intrigą teko stebėti iš arti ir su tam tikru nerimu, nes nuo jos eigos priklausė – bus tas ilgai lauktas interviu ar ne.

Kai jau paaiškėjo, kad Nicolas vis dėlto mus priims, reikėjo verstis per galvą, kad tas pokalbis ne tik įvyktų, bet dar ir būtų neformalus.

Vos užėjus į rektoriaus kabinetą išklojau, kad viską žinau, skaičiau spaudoj, artnet.com apie nemotyvuotą jo stumimą iš pareigų, apie dar nesibaigusią situaciją, negana to girdėjau, kad istorija suvelta nuo pat aukščiausio lygio.

Nicolas tik palingavo galva, matėsi, tikrai buvo įsitempęs. Bet leido išsikraustyti dėžes su kamera ir šviesomis. Kol ruošėmės, vaikščiojo savo kabinete iš kampo į kampą, teliuškuodamas pustuštį kavos puodelį, tylėjo. Dar įspėjo, jog laukia svarbaus skambučio iš ministerijos ir bet kurią akimirką gali būti iškviestas pas Kultūros ministrę. Kitaip tariant, be didelių užuolankų buvo leista suprasti, jog tas mūsų interviu jam – kaip penkta koja.

Tačiau užsiėmę pozicijas jo kabinete, buvom pasiryžę čia net ir nakvoti, laukti bet kokių skambučių pabaigos, kad tik gautume sunkiai pasiektą interviu.

Dėl jo perskaičiau krūvas medžiagos apie Nicolas, peržiūrėjau valandas jo samprotavimų apie šiuolaikinio meno genezę, jo kuruotas Venecijos, Taipėjaus bienales, ekspozicijas Londono Saatchi galerijoje, jo įkurto Palais del Tokyo koncepcijas ir ten rengiamas ekspozicijas, varčiausi jo knygose apie reliacijas ir šiuolaikinio meno estetiką ir buvau pati sau tokia pasikausčiusi ir drąsi, kad dėl besivysčiusio Bourriaud atleidimo, nors ir paties Prezidento inspiruoto, iš kabineto be prancūzų žandarmerijos nebūčiaus išėjusi nė už ką.

Visa tai išgirdęs Nicolas, tik šyptelėjo, sakė, puikiai mus suprantąs ir padarys viską, ko tik reikės.

Taigi padarė jis, mes – irgi. Įdomūs jo atsakymai buvo nufilmuoti, Ministrės sekretoriatas ir daugybė kitų žmonių, jam skambinusių, liko be atsako. Bet niekas dėl to pernelyg nenukentėjo.

O finale paklaustas kaip gi taip, dėl aukšto rango asmenų interesų Prancūzijoje gali būti įmanomi tokie dalykai, kaip postų perskirstymas artimiems žmonėms, Nicolas, kaip tikras paryžietis, tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė taiklią frazę: “Tas pat Respublikos Prezidentas mane apdovanojo, tas pat ir atleis”…

Gal dar ne?

“Ryt bus Ministrų kabineto posėdis, tada ir paaiškės”, – sakė Nicolas, jau atsisveikinant su juo, dar einančiu rektoriaus pareigas.

Dar po geros savaitės visoje Prancūzijos spaudoje vėl sumirgėjo antraštės, jog Bourriaud skandalas pasiekė reliacinį lygį. Taip buvo taikliai panaudota jo sukurto termino “reliacijos” prasmė – skandalas susiejo aukščiausio lygio meno kuratorių, Prezidento interesus ir postą mokyklos, laikomos stipriausia aukštąja akademine menų institucija Europoje.

https://news.artnet.com/art-world/supporters-rally-around-nicolas-bourriaud-in-art-school-scandal-40775

Tai tiek intrigų, susijusių su menininkais.

http://conversations.e-flux.com/t/nicolas-bourriaud-unceremoniously-fired-from-ecole-des-beaux-arts/1996

O bulvarinė istorijos pusė buvo tokia. Anot spaudos šaltinių ir paties Nicolas, Prezidento meilužė – itin žinoma aktorė, pasitarnavo savo draugei, kurios vyras, besibaigiant kadencijai Villa Medici – academie de france a Roma – direktoriaus poste, nusižiūrėjo sau kitą neblogą vietą – rektoriaus – ENSBA.

Kaip tarė, taip ir padarė, teliko aukšciausiu lygiu stumtelėti iš jos Nicolas Bourriaud. Tik niekas nesitikėjo, jog ši šachmatų partija taip garsiai nuskambės per visą pasaulį. O ji nuskambėjo. Bet su nenugalima jėga nesukovosi. Situacija liko tokia, kaip sumanė meilužė ir draugė.

“Tai buvo pats kvailiausias būdas mane išreklamuoti visam pasauliui”, – pridūrė Nicolas, kai dar kartą susitikome Kaune, per Bienalės pagrindinės parodos “Gijos  – fantasmagorija apie atstumą” atidarymo vakarą.

Ko gero, Peteris Greenaway iš tokios istorijos sukurtų neblogą fantasmagorinį filmą. Yra net pavadinimas: “Prezidentas, meilužė, draugė ir jos vyras”.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s