Katės prieš terorizmą, bet tinka ir nuo depresijos

Pamaniau, jog verta į antraštę sudėti visą esmę ir tuomet reikės mažiau rašyti. Juokauju, nes kai imu rašyti, vis plečiuosi plečiuosi… Paskui pusę rašliavos išmetu, nes iš visų užsienio mokslų geriausiai išmokau vieną dalyką – kill your lover before he kills you. Čia ne apie meilužį, o apie rašinį, nes kol viską surašai, su tuo reikalu aprašomuoju flirtuoji kaip su kokiu meilužiu.

Bet iš tiesų ne apie tai šįkart. Tikra meilužių tema bus ateityje, nes pasirodo, esu nebloga sąvadautoja, o dabar jau ir stebėtoja dviejų žmonių santykių, kurių užuomazga įvyko po to, kai parašiau apie dalykinius pažinčių mezgimo projektus. Ir turiu pasakyti, jog tikrai pavyko suvesti du teisingus žmones, ir dalykinė plano dalis kol kas veikia. Tad rašyti bus apie ką. Tačiau šįkart ir ne apie tai.

Pagaliau grįžau namo, po Berlyno ir Romos. Taip susiklostė, kad viena kelionė buvo išsyk paskui kitą, tai antrosios gale pradėjau ilgėtis savo lovos, vonios, puodelio, sportinių batų ir visa ko, kas pasitaiko po ranka tik namuose. Ir taip sutapo, kad per abi keliones realybėje pamačiau kaip senoji Europa reaguoja į terorizmą. Ačiū Dievui, neteko patirti to baisumo, nors visi Prancūzijos kaimynai įsitempę ir pasirengę.

Ir kaip jie pasirengę?

Berlyne mačiau kariūnų ir policininkų, bet dar ne taip akivaizdžiai apsiginklavusių ir ne tiek daug kaip Romoje. Tai buvo iki juodojo Paryžiaus penktadienio. Tuo tarpu Romos gatvėse tiesiog dėjosi tankečių ir MP automobilių paradai. Prancūzijos, Amerikos, Britanijos ambasados apsuptos juodomis uniformomis vilkinčių  kareivių. Vatikanas apjuostas policijos ir karabinierių ratais. Kasdien po pranešimą, kur kas ketina padėti bombą. Vieną iš savaitės dienų sukrito net trys tokie gąsdinimai. Esą metro linijoje, jungiančioje Švento tėvo valstybę su Romos centru, padėti sprogmenys. Aišku, tai buvo gąsdinimai ir “F” šifro pacientų suaktyvėjimas.

Jei tokių žinių apie sprogmenis būčiau išgirdusi tuo metu kai tie įvykiai klostėsi realybėje, nebūčiau kėlusi kojos iš namų. Bet kai po visos dienos ramaus vaikštinėjimo po Šv.Petro aikštę, aplink Prezidento rūmus, kitose sausakimšose Romos vietose sužinai, jog buvai ten, kur viskas galėjo išlėkti į orą, jausmas – keistas.

Kita vertus, itališkas atsipūtimas specifinis. Aišku, kad ten visi žino kas vyko Paryžiuje. Aišku, kad italai užjaučia ir labai gaili prancūzų. Bet baimės, kad ir jie gali išskristi į orą su visam, nors nuo gruodžio pradžios į Vatikaną suplūs minios, ten nejusti.

Ir pirmiausia, dėl to, kad Romos kovotojai su terorizmu atrodo tarsi bernai, susirinkę laisvalaikiu pažiopsoti ir pakirkinti mergų – ciao bella! Bet nežinia, kaip greitai jie surimtėtų, jei tikrai kažkas vyktų.

Antra, žiniasklaida nuolatos informuoja kas ir kur dedasi, bet nėra tokios psichozės ir gąsdinimo, kaip buvo Lietuvoje su vienu durniumi ir vienu kalašnikovu.

Trečia, ko gero, kaltas klimatas, kad Europos pietiečiai nėra tokie depresuoti, nors jiems, sėdintiems ant parako statinių, gerokai š..diniau nei mums, kur didžiosios blogybės sukyla dėl politinių batalijų arba žmonių tarpusavio santykių.

Šiandien paskaičiau “The Guardian” ir net žagtelėjau. Tie patys belgai, apie kuriuos sakoma – ramus kaip belgas – tikrai esą stiprių nervų žmogėnai. Nors ir tupi uždaryti Briuselyje jau kelias dienas dėl galimai pavojingos teroristinės situacijos, jie dar geba iš viso to š.. net juoktis. Ir ne šiaip tyliai kikenti, bet juoktis visam pasauliui, drąsiai ir ironiškai.

http://www.theguardian.com/world/2015/nov/22/national-emergency-belgians-respond-with-cats?CMP=share_btn_fb

Kas tingi skaityti, esmė juokų tokia. Kai policija paprašė gyventojų “netwitinti”, jei kas netyčia “sutiktų” už kampo pasirodžiusį teroristą ir jo gaudytoją, daugybė belgų savo kates ir katinus aptaisė islamo ir radikalų skaromis, ir kaip reikiant juos “patwitino”.

Kokia šio rašymo prasmė?

Gyvenimas ir pasaulis eina po velnių. Ne. Greičiau tegul eina po velnių kas nori, nes gyveni tik sykį ir gyventi verta atsipūtus, kuo lengviau, spalvingiau ir su humoru. Koks skirtumas, ar sėdėsi pasislėpęs nuo terorizmo su žvake graudžiai verkdamas, ar kvatodamas iš viso to košmaro. Kam nuo tavo graudžių emocijų bus geriau?

Ir anot didžiųjų filosofų, esminis klausimas – iš kur kyla blogis – vis tiek niekada nebus atsakytas. Jis tiesiog kyla. Kartas nuo karto kyla. Ir tiek. Ir ne mūsų, ne eilinių žmonių, reikalas dėl jo kentėti.

Mes turime gyventi savo gyvenimus: mylėti, rūpintis artimaisiais, globoti tuos, kuriems reikia pagalbos, dirbti malonius darbus ir džiaugtis kiekviena diena. Kaip sakė pavasarį mano kalbintas prancūzų režisierius Michelis Hazanavičius, kurį šiomis dienomis citavo tas pat “The Guardian”, o jis taip skėlė apie gyvenimą, seksą, maistą, gėrimą, kiaušus, perdimus ir vėl seksą ir t.t., aršiau už vieną mūsiškį humoristą. Ir skėlė dėl to, kad neapsikentė gąsdinančių terorizmo šmėklų.

hazanavichius

“Here in France, what we love is life. And the pleasures that go with it. For us, between being born and dying as late as possible, the main idea is to fuck, laugh, eat, play, fuck, drink, read, take a nap, fuck, talk, eat, argue, paint, fuck, take a walk, do some gardening, read, fuck, give, fuck, sleep, watch movies, scratch our balls, fart to make our friends laugh, but above all to fuck, and eventually get a nice little handjob.

“We are the nation of pleasure, more than one of morals. One day, we may even name a plaza after Monica Lewinsky, and that will make us laugh.”

Taigi.

Išeitis tokia. Arba jaustis malonumus vertinančia tauta, arba įsigyti katinų (nors visą gyvenimą esu šunų mylėtoja), kurie geriausiu atveju pasitarnaus kaip streso laidininkai, blogiausiu – kaip terorizmo karikatūros.

Go ahead with your dreams!

 

 

Advertisements

One thought on “Katės prieš terorizmą, bet tinka ir nuo depresijos

  1. amber December 3, 2015 / 6:47 am

    iš kur kyla blogis? ogi iš mūsų prigimties, tad filosofuoti filosofams nėra prasmės. Praskleisiu šydą – pasirodo, tokia mūsų prigimtis specialiai sukurta, kad mes sąmoningai norėtume pasikeisti, iš egoistų taptume altruistais.. o jei nenorėsime keistis, bus dar ne tokių atakų… Paskaitykite Pranašus, jie jau prieš kelis tūkstančius metų aprašė, kad “dienų pabaigoje motinos virs savo vaikus”. Argi ne panašiai vyksta?

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s