No.1 – švarkelis. Megztas švarkelis

Mezgate?

Ir aš. Kartais. Bet va kokius tris, keturis, o gal net ir penkis mezginius esu pradėjusi, bet taip ir palikusi. Guli jie, laukia savo laimės valandos šone. Šone – tai neapibrėžtam laikui padėtas daiktas, kurio negali išmest, bet nelabai ką gali su juo ir nuveikt. Nes kažkodėl kai reikia mezginį pabaigti, lieka pusė rankovės ir apdaila, procesas sustoja, nes atsiranda svarbesnių dalykų. Žinau, kas lemia didelį norą pradėti megzti, bet visai neaišku, kas sukelia norą nebemegzti ir nepabaigti pradėto darbo.

Galvojau esu tokia viena ir unikali. Tiesiog nenuosekli. Bet pašnekėjau su kolege, pasirodžiusia kažkurią dieną nauju dailiu megztiniu, ach, kaip gerai atrodo! Naujas! Ne, sako, kokius trejus metus mezgiau. Ir kaip pabaigei? Grieždama dantimis. Nes vyras pažadėjo vieną dieną išmesti visus maišus su pradėtais mezginiais. Va taip – lygiai kaip ir man. Tik aš pati save vis gąsdinu dūsaudama – oi imsiu ir išmesiu, ir baigsis tie mezgimo nemezgimo vargai.

Bet vis dėlto kas įkvepia megzti? Juk nebe tie laikai, kai nėra kuo apsirengti. Pilnos parduotuvės puikiausių mezginių.

Darbštuolės, kurias sutinku ir matau įdomiai apsimezgusias. Ne tos kur nuo galvos iki kojų ir dar su balta ažūrine kepuraite, o tikrai stilingos moterys. Jos labiausiai ir skatina. Tarsi perduoda elektros impulsą – kaip gražu, originalu, jauku. Ir aš juk moku. Viskas – puolu prie siūlų.

Pastarąjį kartą taip nutiko vasarą, kai filmavau buvusią baleto solistę, pedagogę Aušrą Gineitytę. Ir tema tos laidos buvo apie auksarankę baleriną, kuri laisvomis akimirkomis ne tik save, šeimą, bet ir drauges apmezga. Ir nepaprastai, kaip iš madų žurnalų. Gražu žiūrėti. Žinau, kad kelios draugės jai neša siūlus, o pasiima tarsi mados namų drabužius. Pati savo akimis mačiau.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/1455/limit/30

(Aušros Gineitytės istorija 2015.06.27 datos laidoje)

Kai filmuoji, su pašnekovu praleidi gerą pusdienį. Tuomet Aušra ne tik rodė kaip mezga, išžiūrinėjome ir visus jos rankdarbius. Dar nudrožėm ir į siūlų parduotuvę. Iš tiesų, jai reikėjo naujų siūlų kažkieno megztiniui, o man nieko nereikėjo, nes namie galiu atidaryti savo siūlų parduotuvę. Bet spėkit iš trijų kartų, kuo baigėsi tas mano draugiškas ėjimas kartu. Teisingai!

Prisipirkau nuostabiausių medvilnės ir šilko siūlų, kuriuos jau mačiau labai paprastu megztuku, tinkamu vasaros promenadai. Jau regėjau, kaip tą lengvą megztinį užsirišu ant kaklo vėsiais vasaros vakarais, kai užsimetu ant pečių ir pramogauju su draugais ar vaikštinėju po savo paryžius. Gražus buvo vaizdelis.

O kadangi dar seniau rašiau, kad svajones reikia vizualizuoti, taip ir padariau su ta mažute svajonėle. Ir buvo tas svajonių megztukas jau priderintas prie visų lino ir šilko suknelių, baltų marškinių, mėlynų džinsų, derėjo su visko. Tik kur jis dabar? Maiše – pusantros rankovės ir priekis su nugara. Kodėl stojo įkvėpimas ir darbas?

Vasara baigėsi ir paaiškėjo, kad reikia greičiau pulti prie pilkos vilnos, kuri nuostabiausiai tiks prie visų rudens suknelių, kelnių ir baltų marškinių, nes šalta. O kur ta vilna ir iš jos nusvajotas megztinis? Irgi maiše su nugara ir priekiu, tik be abiejų rankovių. Iki jų neprieita, nes paaiškėjo, jog reikia griebtis kitko.

Ir kodėl kitko?

Todėl, kad vėl sutikau mezginių deivę. Šįkart – Indrą Dovydėnaitę, vis pristatančią po ištaigingų mezginių kolekciją. Kai ji rodė pastarąją savo kolekciją, Romoje žiopsojau į karabinierius. Tad grįžusi puoliau ir nufilmavau Indros interviu su gražiausiais jos kūriniais iš arti.

Kai brauki ranka per Indros voratinklines sukneles ir megztinius, sala širdis – dieviškas rankų darbas ir jam niekaip neprilygsta jokie fabrikiniai ažūrai. O befilmuojant Indra pasakojo įdomiausių dalykų apie mezginių tendencijas, stilistiką, kokybę, ilgaamžiškumą.

Galvoju, mus dar mamos išmokė megzti ir tas gebėjimas labai pravertė, kai tikrai nebuvo kuo rengtis. Bet dabar kai visko per akis, mezginiai vėl gali gelbėti. Kaip sakė Indra, pasipuošusi raudonu megztu sijonu gali paskęsti aguonų lauke ir išsiskirti iš minios mieste, ypač Niujorke, kur buvo išgraibstyti platieji Indros sijonai. Taigi visur ir visada su mezginiu pasijusi jaukiai, patogiai, originaliai 🙂

O žiemą be megztinio apskritai nė krust.

Tad ką verta susikurpti šiai žiemai? Anot Indros Dovydėnaitės, platų megztą sijoną. Derinti jį su odiniu švarkeliu, aukštais odos batais, pasikabinti masyvius auskarus ir tapti lakoniškai stilinga.

Taigi po filmavimo parėjusi namo, vėl atvėriau savo mezginių Pandorą ir pasisakiau – laikas išsitraukti pamestinukus mezginius ir imtis nuoseklaus darbo. Ir kol nebus bent penkių naujų megztinių, net nedrįsti dairytis kad ir į puikiausius siūlus parduotuvėse.

Ir dar. Anot Indros Dovydėnaites, yra vienas dalykas, kurį tiesiog privalo nusimegzti kiekviena stilinga moteris. Juk jos moka megzti? Taigi tas dalykas yra tikras mados klyksmas, nors nieko klykiančio nebus, ir jis turi būti gana kuklus.

svarkel

Taigi kitu metų No.1 arba būtiniausias mezginys yra švarkelis. Megztas švarkelis. Mažiukas, jaukus, patogus, žavus. Kaip kadaise sukurtas Chanel.

Iš tiesų, koks jis bus – vaizduotės ir poreikio reikalas. Tačiau megzti jį verta pradėti jau dabar, nes kūrybinis reikalas užtrunka. Ypač tokioms mezgėjoms, kurios mezga po penkis svajonių daiktus iš karto. Tokiais tempais megztas švarkelis gali pavykti po dar penkerių metų. Bet mezginiai juk kaip konjakas – nesensta…

Advertisements

One thought on “No.1 – švarkelis. Megztas švarkelis

  1. Ech.. December 1, 2015 / 11:04 am

    Ech, pirmiausia reikėtų išmokti megzti…

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s