Prašom džiaugsmo!

Pastaruoju metu sutinku žmonių, atsistojusių ir nuėjusių.

Turiu galvoje žingsnius, kuriuos dauguma ilgai brandina, bet nežengia. Tai štai tie, kurie atsistojo ir nuėjo, kažin kodėl ėmė man pasakoti kaip jie tai padarė. Klausau ir stebiuosi, kokie jie šaunuoliai. Kaip norėčiau ir aš. Bet vakare sulipu į savo šlepetes, susirangau su knyga ir visai nebenoriu užkariauti pasaulio.

O ryte kažkodėl galvoje vėl sukasi – jei man nereikėtų žinoti tų pasikeitimo istorijų, tai ir nesutikčiau tokių pasakotojų, nuėjusių keisti savų gyvenimų. Neklausyčiau ką jie kalba arba net nesuprasčiau apie ką jie. Bet kaip tyčia, jau kelias savaites vis su kažkuo šnekamės apie išėjimą iš įprastumų.

Tiesa, tie įprastumai – kiekvienam vis kitokie ir nebūtinai komfortiški ar jaukūs. Kartais įprastas jungas irgi yra komfortas, nes sukiesi kaip automatas, jausdamas tik pareigas ir atsakomybes, net nesvarstydamas ką darai, kodėl darai. Tiesiog darai, darai, miegi, vėl darai, darai. Arba galvoji, jog esi atsakingas už visus ir viską. O kiek tame džiaugsmo?

Ir išvis kiek galvojame apie džiaugsmą?

Tai štai tie, atsistojusieji ir nuėjusieji, pirmiausia išėjo ieškoti džiaugsmo.

Neseniai sutikau nepažįstamą psichoanalitikę. Taip išėjo viename renginyje, kad reikėjo palaikyti mandagų pokalbį, kuris nuvedė tolokai. Ir sužinojau dalykų, kurių žmonės ieško gulėdami ant Freudo kušetės. Pasirodo, daugybė žmonių stokoja džiaugsmo, knisasi savyje ieškodami liūdesio pradžios, metų metais su specialistu kalbasi apie tai, ko jie nori ir negali, nes kad ir ką bedarytų, nejunta jokio džiugesio.

Klasikinėje rusų literatūroje apie dvarus, dvarininkus ir jų gyvenimą neretai būdavo vartojamas impozantiškas terminas – chandra. Taip iki galo ir nežinau ką jis reiškia. Jaust jaučiu, bet lietuviškai pasakyti nesugebu. Turbūt artimiausia reikšmė būtų – nedžiugina.

Tai štai dabartiniame gyvenime irgi esama pernelyg daug to nedžiuginimo. Atsikeli rytą ir jis nedžiugina. Praleidi dieną ir ji nedžiugina. Išmiegi naktį ir ji nedžiugina.

Manau sau, kad žmogus imtų džiaugtis, jam reikia paprastų dalykų – širdžiai mielos veiklos, supratingo kompaniono ir duonos. Kai to pasiekiama, atsiranda prašmatnesnių poreikių. Kai ir jie patenkinami, užauga ego. O tas niekšas viską suniekina ir pasako – bullshit.

Tuomet viskas ir nustoja džiuginti. Tada drąsieji neria į naujus vandenis, ieškoti labiau džiuginančios veiklos, supratingesnio kompaniono ar duonos su sviestu. O bailieji lieka savo šlepetėse.

Įprasta manyti, jog norint kažką keisti, pirmiausia reikia gerai pasverti ir paskaičiuoti – tautosaka liepia devynis kartus matuoti. Bet dar šio rašymo pradžioje minėti drąsūs gyvenimo keitėjai, išsipasakoję apie savo susapnuotas sėkmes, pripažino nekūrę grandiozinių planų, neskaičiavę pelnų ir nebraižę sėkmės diagramų. Jie tiesiog pasvajojo ir vieną dieną žengė.

Ir žengė taip, kad išėjo – o čia tai bent! Kitaip tariant, viską turėjo, viską galėjo, bet metė ir pradėjo kitaip gyventi. Nes pasiilgo džiaugsmo.

Ir jei ne paskutinis taškas, prasidėję kalėdiniai vakarėliai, kur sutikau dar tris prabilusius lygiai apie tą patį – džiaugsmą – nebūčiau čia ėmusi samprotauti, kaip tai svarbu. Juk džiaugsmas leidžia nepamiršti svajonių, o svajonės – džiaugsmo.

Taigi prašom džiaugsmo!

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s