Bauginantys sveikinimai iš virtualybės

su Dalia
Kai draugė išsigandusi sušnibždėjo – tave akivaizdžiai puola – pastačiau ausis. Dėl visa ko dar susisiekiau su sūnumi Kanadoje, papasakojau, kas čia ir kaip mane užpuolė ir jis šio bei to patarė.
Įgyvendinusi visus gautus patarimus ir susitvarkiusi su atakomis, dabar galiu ramiai kai ką ir išdėstyti. Kad ir kiti žinotų, jog virtualioje erdvėje visi esame stebimi…

O istorija prasidėjo kai tapau FB taikiniu. Juk kiekvienas turime draugų ir nedraugų. Aš irgi tyliai prasivalau savo „draugų“ sąrašą dėl tam tikrų priežasčių, bet niekada nemanau, jog kažkam esu tiek svarbi, kad mane stebėtų ir regztų planą pašūdinti gyvenimą.

Viskas ėmė vykti po kalėdinių vakarėlių. O kadangi jų šią savaitę pasitaikė, bandau atsekti, kuriame baliuje kam užmyniau ant kojos. Bet prisiekiu, elgiausi tyliai ir kukliai, vakaruškas atlaikiau ramiai ir iš visur išėjau laiku. Kaip sakė mano bičiulė – „kas dedasi po to kai išeina padorūs žmonės, geriau nepasakoti, bet savo vyro į tokius pasibuvimus neleisčiau“. Tai va, ten tuo laiku nebuvau ir nemačiau kas dedasi. Ir tai – kita, ne šuo karto istorija.

Taigi paskiausias pasibuvimas klostėsi itin smagiai, nes LRT Kalėdų balius viename iš sostinės klubų išėjo gana linksmas ir temiškas. Ir buvo jis susietas su 1926 metų Kaunu. Būtent tais metais nuskambėjo pirmieji Lietuvos radijo šaukiniai ir prasidėjo nauja viešumo era. Taigi balius buvo apie tai. Bet ne apie A. Smetonos perversmą ar komunarų žudynes, kaip kažkas bandė pašiepti.

O baliuose, šiais laikais visada taip būna, yra fotografuojamasi ir tiesiogiai transliuojama į FB ar Instagramą, ar dar kur tik nori. Tą patį dariau ir aš. Ir vienoje nuotraukoje sustojome su buvusia kolege Dalia Kutraite ir dabartine kolege Rūta, dirbančia laidoje. Taigi pykšt pokšt tą nuotrauką išsyk įsegiau į socialinius tinklus ir nuėjome baliavoti toliau.

Keistumai prasidėjo grižus namo, kai savo e-pašte perskaičiau, jog mano FB profilis „priduotas“ už netinkamus veiksmus ir per 24 val. bus sunaikintas. Be to, bus negrįžtamai prarasta viskas, kas esą su manimi susiję FB erdvėje.

Big deal, pagalvojau ir ramiai nuėjau miegoti. Rytą sulaukiau Dalios Kutraitės skambučio, kad ji nebegalinti pamatyti, kokias nuotraukas iš baliaus įdėjau į FB ir išvis manęs nerandanti FB. Paaiškinau, kokių gąsdinimų sulaukiau, pasijuokėm, jog kažko keisto prisidirbau, jei iš tinklo buvau iššluota.

„Čia matyt, dėl manęs“, – tarp kitko sarkastiškai pasijuokė Dalia, turinti nemenkos politinės patirties ir žinanti kokių pinklių galima sulaukti iš aukštai. 

Tik prie ko čia aš, pamaniau?

Ir tuo tarpu į e-paštą gavau dar vieną griausmingą FB įspėjimą, kad mano profiliai buvo paskųsti dėl netinkamų veiksmų, nederamų foto ir išvis man tame svarbiame tinkle – ne vieta.

Visiški kvailiai, puiku, pagalvojau,  ir apsieisiu be to susireikšminusio tinklo, nė kiek negailėdama ten gaištamo laiko ir Amerikos armijos generolų, ir pulkininkų, našlių, siūlančių rankas ir širdis, ir visokių Jovitų Cool, kurios nori su manim dalytis savo apatinių, gėlėm dekoruotų nagų ir katinų nuotraukomis. Išgyvensiu.

Paskutinis įspėjimas – kokį reikšmingą gyvenimo dalyką prarasiu netekusi FB tinklo –  atėjo sms pavidalu telefoną. Ir vėl tas pat, siūlė atsakyti į svarbiausius pasaulyje klausimus, jei kitaip, iki vakaro mane FB sulikviduos, o mano duomenys pasklis nežinia kur.

Va tuomet jau neištvėriau. Pagailo duomenų. Atsidariau siųstą linką ir ėmiausi atsakinėti į “saugumo” klausimus. Gudrių visokių prigalvota, ir panašu, kad savo narių pats FB visai nenori prarasti, kitaip kam čia labai rūpintis, jei vieni kitus skundžia.

Taigi kai viską padariau taip, kaip jie norėjo, gavau žinią, esą mano profilis pagaliau „atlaužas“ ir galiu juo laimingai naudotis. Tačiau privalau peržiūrėti savo draugus ir sekėjus… Įspūdinga ar ne?

Visą tą istoriją suguldžiau pačiame FB. Ir kaip parašė viena ponia, “atlaužusi” profilį galiu vakarienei išsikepti gerą karką ir nemenką kumpį iš tos didelės kiaulės, kuri mane įdavė FB gestapui, nes stipriai užpavydėjo. Tik kad nors žinočiau ko?

su Juozu

Beje, apie tą lietuviško pavydo reikalą dažnai labai juokingai kalba Juozas Statkevičius, kurį su naujausia kolekcija išskirtinai rodau 12.19 laidoje. Ir pavydo atveju jis rėžia kietai – papūskit man į vieną vietą.

Su Martynu

Taigi pūst nepūsim, bet prisiminus ir akordeonistą Martyną Levickį, jau žinantį, ką reiškia būti kietam ir dėmesio centre, patarimas vienas – iš tų berniukų verta mokytis kietumo,  ypač kai kažkas puola.

Ir jei istorija būtų pasibaigusi tik FB, pavydu ar kitom panašiom nesąmonėm, jokio didelio įvykio čia nebūčiau išpūtusi.

Bet vakar viskas vėl užsivedė iš naujo. Rytą atsidariusi e-paštą – koks idiotiškas įprotis ir prieraišumas rytais tikrinti kompiuterį – radau Gmail‘o  laiškų, raudonai gąsdinančių, kad paryčiais mano paštai buvo stipriai atakuoti, bandant į juos įsilaužti… ir idiotišką klausimą – ar ne aš pati taip dariau iš Slovėnijos…

Va po šito jau pasijutau šlykščiai. Nesu nei svarbus, nei įtakingas žmogus, neturiu draugų, susijusių su žvalgyba, nepalaikau santykių su priešiškomis, kad ir iš kurios pusės jos būtų, jėgomis. Nesu nei politinės scenos, nei ekonominės erdvės specialistas, nedisponuoju nors kokia svarbia informacija. Pagaliau esu tik pati sau įdomi ir pati sau svarbi. Na dar šeimai ir vienam kitam tikram draugui.

Ir kaip sako dar kita mano draugė, situacija – tikras šūdas. Ir jis tame, kad pasijusti kažkieno apžvalgos rate yra labiau nei nemalonu.

Tikiuosi, artėjančios Kalėdos atneš linksmesnių akimirkų. Tik mąstau, kokių idiotizmų esama toje virtualioje erdvėje ir kaip jie bjauriai gadina prieškalėdines nuotaikas…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s