Gerai, kad jis nesuprato ką prarado


Vos prieš mėnesį ėmiausi pažinčių tarnybos funkcijų. Apie tai rašiau šiame bloge (“Geriems berniukams – dangus. Irgi…”). Pasižadėjau vėliau čia ir pasidžiaugti patirties sėkme. Trumpai grįžtant į praeitį istorija buvo tokia.

Per dieną sutikau du žmones, šnekėjusius apie tą patį. Viena pažįstama pasakojo, kaip dideliuose miestuose žmonės, ypač moterys, mezga pažintis. Kitas, irgi netikėtai sutiktas senas pažįstamas, prisipažino, jog pats ieško moters ilgiems ir laimingiems santykiams. Ir dar paprašė, jei ką žinosiu, kad jam rekomenduočiau.

Žinojau. Rekomendavau. Savo gerą draugę. Kuri ne tai, kad sistemingai ieškojo naujų santykių, net tai, kad labai laukė princo, bet normaliam bendravimui buvo atvira. Taigi juodu suvedžiau. Du žmones, du gyvenimai, du patyrimai, du poreikiai greta turėti artimą sielą.

Dabar pats laikas pranešti, kas iš to išėjo, nes jaučiuosi ganėtinai atsakinga už įvykusią pažintį ir bandytus kurti santykius. Ir iš antraštės, ir iš rašymo nuotaikos, ko gero, jau aišku, kad iš to nieko neišėjo. Kodėl? Bandė išeiti, bet kaip dabar suprantu, žmonės kalbėjo skirtingomis kalbomis ir nebuvo sąžininingai atviri. Tiksliau – vienas.


Iš tiesų, nuosekliau žinau kaip santykius matė ir vertino mano draugė. Girdėjau kokių ji iš jo sulaukė komplimentų, kokiais žodžiais buvo maloninta, kaip buvo įvertinta. Sužinojau ir kaip buvo ieškoma jos blogųjų pusių, kokius psichologinius testus lyg juokais, lyg rimtai su ja darė sutiktas vyriškis. Ir viskas tik tam, kad neva ją geriau perprastų. OK. Protu suprasti galima. Bet vertinant širdimi, tai neatrodė normaliai pozityvu.

Detaliau kalbant, po to ką apie minėtas psichoanalizes ir tyrinėjimus išgirdau iš savo bičiulės, man iš nesmagumo degė ausys ir iš pasiutimo piestu stojosi plaukai. Savo draugę pažįstu puikiausiai ir tik blogą naktį galėčiau susapnuoti, kaip iš jos – doro, atviro, nuoširdaus, paslaugaus, visapusiškai gražaus žmogaus – psichologinių triukų metodais buvo bandoma išknisti kažką toookio… Ko ji neva nerodė… Ką ji neva slėpė…

Po kelių susitikimų tų žmonių santykiai nutrūko. Tiksliau, nutrūko iš vyro pusės. Po lavinos jo siuntinėtų sms žinučių, po vakarinių ir rytinių pasilabinimų telefonu, po kelių sykiu praleistų savaitgalių jis tiesiog dingo. Tiesa, verta priminti, jog viena iš pažinties sąlygų buvo sutarimas – bendrauti atvirai ir be užuolankų, ir jeigu žmogus žmogui netinka – jokių uodegos sukiojimų. Tai štai realybėje viskas išėjo kitaip. Ir “tiesiai šviesiai” nebuvo.

Kai vyras dingsta, dažna moteris pirmiausia susijaudina – jam kažkas galėjo atsitikti. Reta, bet patyrusi supranta, kad tas subinė sumanė kažką bjauraus. Taip buvo ir šįkart. Pirmiausia sulaukiau draugės žinios. Neberašo. Staiga. Dingo. Pasiūliau pirmai parašyti, paklausti ar viskas gerai. Bet dar po dienos kitos ėmiau mąstyti kitaip. Dar po kurio laiko nesitvėrusi pati, vis dėlto gerai jį pažįstu, tiesiai jo paklausiau – so what? Atsakymas pribloškė. Čia to nedetalizuosiu, bet žaidimo taisyklės buvo sulaužytos.

Pasirodo, nepažįstu vyro, kuris ir pasiprašė suvesti su mano drauge. Pažinojau tik žmogų. O vyras ir žmogus išeina, kad stipriai skiriasi.  O tiksliau – velnias pakišo koją, kad tądien jį sutikau, kad išsižiojau turinti mielą vienišą draugę. Kad pagalvojau, jog jiedu galėtų būti puiki partija.

Jei sakoma, kad moteris protu suvokti sunku, tai iš pažiūros malonų įspūdį paliekančius vienišus vyrus perprasti dar sudėtingiau. O gal net ir nereikia stengtis jų suprasti. Tiesiog jiems gyvenime nepasisekė dėl tam tikrų, gal ir nepelnytų, priežasčių, bet tas nepasisekimas keičia jų savęs suvokimą ir adekvatų vertinimą.

Kitaip tariant, jei pusamžis vyras yra vienišas ir tai tęsiasi ilgokai, matyt, esama svarių priežasčių.

Pirmiausia, jis akivaizdžiai nežino ko nori.

Antra, laiko save ypatingu.

Trečia, nėra nuoširdus, nei sau, nei kitam.

Ketvirta, turbūt net nesuvokia, jog nori būti vienas ir lakioti kaip kolibris tarp įvairių gėlių, neva nerasdamas “savo” vienintelės.


Blogiausia, kai tokių, ieškančių poros rimtiems santykiams, siekiais ir ketinimais nuoširdžiai patiki net ir protingos, atviros moterys. Susikūrusios savo gyvenimus, puikiai apsirūpinusios, turinčios rimtus verslus ir suvokiančios atsakomybę, keliaujančios, žinančios kelias kalbas, gražiai atrodančios, gyvenančios dailiuose namuose, kepančios fantastiškus pyragus, suprantančios ir palaikančios savą bet kurioje gyvenimo situacijoje.

Jos lieka įskaudintos, nes nežino, kad geriems berniukams – dangus, o joms – niekas.

Gerai, kad jis, tas pažįstamas, geras berniukas, net nesuprato ką prarado…

Su artėjančiais Naujaisiais! Venkite vienišų analitikų!

Advertisements

One thought on “Gerai, kad jis nesuprato ką prarado

  1. Neringa December 29, 2015 / 7:03 pm

    …ir kuris iš mūsų didesnis beprotis :
    aš – paleisdamas vėjais
    gautas progas
    ar gyvenimas –
    vis nesiliaujantis jas siuntęs ?

    (M.Leknickas ”Kniedytos mintys “)

    Manau, šios kelios M.Leknicko mintys puikiai atspinti tai,ką norėjau pasakyti….

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s