Stiprus saiko jausmo silpnumas

 

Paklausiu kvailai, bet paklausiu – ar turite saiko jausmą?

Aš – irgi. Bet tik tam tikriems dalykams, nes kiek teko patirti, kiekvienas esąs dėl kažko pamišęs.

Pamenu kaip sklido legendos apie buvusią Filipinų prezidento žmoną Imeldą Markos, kuri mirdavo dėl batų. Nėr žinios, kiek porų ji buvo sukaupusi, bet skaičiai sukosi apie tūkstančius. Šiais laikais tokių imeldų atsirastų ne viena ir ne dvi. Aš irgi prieš remontą, kai turėjau iškraustyti tamsų kambarėlį, pasijaučiau beveik Imelda. Bet kaip apsieisi be batų, kai reikia jų žiemai, vasarai, sportui, darbui ir pan.

Bet ne dėl batų čia pradėjau.

Iš tiesų daugumą moterų vienija kitas potraukis – šokoladui. Ar klystu?

Turbūt nelabai, nes turiu krūvą draugių, kurios jam irgi niekaip ir niekada neatsispiria. Gali nevalgyti savaites, mėnesius, o vieną dieną, tarsi out of the blue, tvoja tas prakeiktas jausmas – arba šokoladas, arba mirtis. Ir tada, kaip sakau, sudie, proteli, gali eiti nors tris kilometrus dėl vienos saldžios šokolado plytelės.

Vyrams tikrai kitaip. Žiūriu į saviškį ir nesuprantu, atsilaužia du gabalėlius ir viskas. Užtenka, sako. Ir ramu. O aš – vieną, kita, trečia, kol ta visa plyta nepasibaigia…

Šiaip be šokolado galima puikiausiai išgyventi. Ir dienų dienom apie jį net negalvoti. Net minties nekyla jo ieškoti, pvz., parduotuvėje. Prisiperki to, ko reikia, o pro šokolado skyrių praeini be jokių kančių. Nebent labai nukainuoti gerieji šokoladai, bet kadangi taip nutinka retai, tai ir problemos nėra.

Bet kažin kodėl vieną tamsų ar liūdną vakarą kažkas įvyksta, kojos nuneša prie spintelės, kurioje kažkas padeda arba pasideda šokolado juodai akimirkai. Ir kai kojos ten nuneša, rankos paima, o burna, būdama visiška beprotė, valgo valgo valgo. Tol, kol nieko iš tos buvusios plytelės, tiksliau visos plytos, nelieka. Tik tada galvoje prabunda nepataisomos kaltės jausmas, verčiantis eilinį sykį sudejuoti – bet kodėl? Kodėl negalima kaip žmogui, po vieną mažiuką gabaliuką, pasimėgaujant, pasidžiaugiant, pasigardžiuojant?

Ne, negalima. Tiesiog negalima, ir tiek, nėra ko diskutuoti. Yra taip ir taškas. Visa plyta arba nieko.

Bet kodėl?

Prablaivėjus galvoju, gal šokolado gamintojai, ypač gerojo, šveicariškojo, į plyteles prideda kažkokių medžiagų. Kokių nors maisto feromonų? Kad negalėtum sustoti. Kad paėmęs kasnelį, prarastum protą, saiką ir valią.

Kita vertus, puikiai suvokiu, kodėl šokoladas prilygsta orgazmui. Juk jo skonis yra toks užburiantis ir masinantis, kad sukelia to paties maloniausio jausmo – problemos išnyksta, galva nurimsta, jausmai nustoja banguoti. Tai kaip gali nevalgyti ir nepratęsti didžio džiaugsmo?

Be to, smegenys su šokoladu gavusios cukraus, elgiasi tarsi paragavusios kokaino. Praranda stabdžius ir tenori dar ir dar kartotį tą malonumą, kuris apima kai burnoje lėtai tirpsta švelnus, kvapnus, minkštas, saldus šokolado gabaliukas. Būtent saldus. Esu tuo labiau nei tikra, nes jei norėtųsi vien šokolado be cukraus, būtų gerokai lengviau. Proto stabdžiai suveiktų. Bent man. Tikrai susivaldyčiau. Kažkada pirkau šokolado, bet nepasižiūrėjau, kad jis skirtas tirpinti ir naudoti tortams bei kitiems konditeriniams gaminiams. Becukris. O kadangi tortų senokai nekepiau, tai net ir nekyla minčių naikinti tą nesaldžią, bet tikrai valgomą šokolado plytą. Taip ir stovi ji pusmetį, be jokio potraukio.

Na, gerai, jei saldus šokoldas yra viena iš nevaldomų aistrų, tai kaip būna su drabužiais, aksesuarais, automobiliais ir kitais šimtus ir tūkstančius kartų brangesniais dalykais. Žmones juk priklausomi ir nuo tokių gėrybių. Aišku, pinigai suvaldo bet kokias aistras. Nėra galimybių, pasimiršta visi potraukiai.

O kaip būna su lošėjais? Visi žino istorijas, kai jie sąmoningai įsirašo į kazino neįleidžiamųjų sąrašus. Kad tik susivaldytų. Gerai būtų, kad šokolado skyriuose viešai kabėtų sąrašai, skelbiantys kam neparduoti plytelių. Eičiau ir užsirašyčiau. Tikrai. Tik iki to reikėtų su savimi smarkiau pasišnekėti.

Turiu kolegę, visi žino, kam ji nuolatos skolinasi pinigų. Niekada jų neturi ir vis iš kito kolegos prašo neva tam ar kitam reikalui. O visi nudelbę akis mykia esą būtent šiandien kaip tik tiek neturi ar šiaip  negali skolinti. Ech, kaip nemalonu… Ir ką daryti, negali brandžiam žmogui pasakyti – susiimk! Ar siūlytis padėti?  Čia kaip su alkoholikais. Rokas Žilinskas mano laidoje atvirai pasakojo, niekas niekada nepadės tam, kas pats sau nenori padėti. O tos minėtos kolegės atveju, kokia gi gali būti pagalba? Tik kategoriškas, nedraugiškas pinigų neskolinimas. Nes žmogus nepripažįsta savo silpnybės.

Tai su šokoladu irgi panašiai. Pripažįstu, jog turiu silpnybę – potraukį, neduokit man šokolado! Jei tai būtų kitaip, argi dejuočiau?

Aišku, dauguma žmonių turi stipriai rimtesnių prieraišumų nei šokolado istorijos. Ir dėl vienos kitos plytos per mėnesį net nesuka galvos. Bet tas suvalgytas šokoladas ir prisiminta Imelda Markos veda dar toliau, vartojimo ir saiko link.

Neseniai pamėginau Netflix, amerikiečių kino, TV šou, dokumentikos tiekėją, ką tik įžengusį į LT. Ne prancūzai, ne tas stilius, bet geros dokumentikos pakanka. Gal dar prisikasiu ir iki tikrai gerų vaidybinių filmų, nes kol kas to nespėjau. Tačiau vienas labai neblogas dokumentinis apie vartojimo tragediją, paliko apmąstymų ilgam.

Trumpai tariant, nieko labai naujo tame filme nebuvo pasakyta – juo daugiau vartojame, juo baisiau save žlugdome ir globaline, ir asmenine prasme. Tokia jo idėja, tačiau kai pamatai kokiomis sveikatos, jėgų ir ekologijos sąnaudomis gaminama (pigūs ir brangūs drabužiai, batai, galanterija, o kur dar visa imperija padirbinių, kuriuos siuva ir klijuoja basi, alkani, purvini vaikai ir kūdikius sūpuojančios moterys iš vadinamojo trečio pasaulio šalių) madinga ir kas savaitę besikeičianti produkcija, norisi verkti. Prarastas saiko jausmas žmoniją veda į kapus. Į vieną didelį kapą – pasaulio pabaigą, globalų susinaikinimą.

Tai dabar verkt gal ir nepradėsiu, ypač po tiek šokolado, bet kitaip mąstyti apie vartojimą, tikrus poreikius ir jų mastą labai verta. Kiekvienam, kad ir be saiko perkančiam pigią prekę parduotuvėse, kurios ypač neriasi iš kailio didindamos tinklų mastus ir produkcijos kiekius, vis pristatydamos naujas kolekcijas. Kas savaitę atnaujindamos vitrinas, kasdien pakeičiančios daiktų išdėstymo tvarką parduotuvėje!!!

Pernai filmavau Vitalijų Autuką, buvusį mados vunderkindą, išvykusį gyventi į Londoną, darantį visai sėkmingą karjerą taptautiniuose mados namuose. Iš to interviu dabar į galvą šovė šiai temai tinkamas pašnekovo pastebėjimas apie mados generolų ir kareivių – kūrėjų ir gamintojų – drabužius. Vieno tinkamo ir patinkančio modelio drabužio jie perka po 7-10 vienetų. O po to tik dėvi, keičia, dėvi, keičia. Ir aplink niekas nesuvokia, jog tai vis kita eilutė, nes ji – uniforma, lygiai tokia pati, kokia buvo vakar ir užvakar. Bet po antro trečio skalbimo jos keliauja lauk. Pakankamai pigu ir patogu. Mados kareiviai neturi laiko sau: nėra kada ieškoti, puoštis, nėra poreikio sukti smegenis apie savo išvaizdą. Jie galvoja tik apie kitus – ką padaryti, kad tik daugiau būtų perkama ir vartojama.

Gal tie, kas dirba šokolado fabrikuose irgi neturi poreikio jį valgyti be saiko. Svarbu, kad noro valgyti neprarastų kiti. Tiesa, kai filmavau Šveicarijoje ir buvome ne viename šokolado fabrike, jų savininkai nuoširdžiai tikino, kartkartėmis irgi juntantys šokolado priepuolių ir praradantys saiko jausmą ties saldžiosiomis plytomis. Juk jie irgi tik žmonės.

Tai štai prie kokių sunkių minčių priveda saiko stygius ir po jo užplūdęs prablaivėjimas. Sukapoji plytą šokolado, po didelio malonumo imi atgailauti, po to dar ir jaudintis dėl viso pasaulio. Bet gal ir neblogai nors kartais pasamprotauti globalaus nykimo temomis…

Advertisements

3 thoughts on “Stiprus saiko jausmo silpnumas

  1. Daiva February 21, 2016 / 4:41 pm

    Tobula 🙂

    Like

  2. Proto aistros February 21, 2016 / 5:43 pm

    Man tas saiko jausmas atėjo keistai. Kai buvo pinigų daugiau nei reikia, pirmam norui atėjus jį realizuodavai, nors tas noras nebuvo nei labai tikras kartais, nei prasmingas. Gal galia, ne noras? Kai pasikeitė situacija, pirmiausiai finansinė, ir atsirado daugiau laiko, suvokei, tad spintoje yra gerokai daugiau to, ko tau nereikia. O pirkai, nes neturėjai laiko pažiūrėt ką turi. Lėkei ir norėjosi visko, kad būtų po ranka, greit ir be problemų. O kai turi daugiau laiko, pamatei, kad dėvėjai vos 10 proc. savo spintos. Ir pradėjau didinti tą procentą. Iki pusės. Kita reikia išmesti, bet dar laikaisi…Dairaisi nuotraukose ir netiki, kiek tam daiktui metų, o galėtum dėvėt kasdien, tik nehigieniška ir nepatogu prieš kolegas 🙂 Ir visko užtenka. Ir grikiai žiauriai skanūs, žinoma, jūrų šukutės yra dieviškos, bet įdėjus jas į burną nepasijusi geriau.Na, taip, tą pasimėgavimo akimirką. Kaip pirkdama batus, kurie yra dieviškai gražūs ir velniškai brangūs. Kitą dieną ar po poros gali grąžinti. Nes jų nereikia, nes patinka jausmas galėti nusipirkti, sau leisti. Nes turbūt labiausiai myliu
    savo kedus, kurie matė tiek pasaulio, kiek niekada nepamatys tie brangūs batai. Ir nesuteiks tiek gražių emocijų. Emocijoms saiko jausmo neturi būti. Daiktams – taip. Mano tetulytė, kuri visada mėgdavo pataškyti pinigus emocijoms, sakydavo: “Skrandis nepermatomas, koks skirtumas ar aš ikrus, ar aš košę valgau…” Ir kaip smagu nusipirkti brangią ir tobulą rankinę, nes tada nebelieka pinigų pirkti kitoms, netobuloms ir dideliais kiekiais… Va toks tas paradoksalus saiko jausmas.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s