5.8 šaukštelio cukraus ir peroksido metas

Jpeg

Kaip pašneku su mama, labai dažnai pokalbį ji pabaigia fraze, reiškiančia labai daug ir visais gyvenimo atvejais.

Auksinė ta frazė – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Ar tai būtų kalba apie politiką, knygų mugę, ligas, pensijas, darbus, pinigus, migrantų krizę, maisto produktus, stebuklingus patarimus, pabaigos taškas – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Kitaip tariant, tai reiškia nuostabą, pasipiktinimą, ironiją, juoką arba visišką neaiškumą. O to šiais laikais nestinga nei senam, nei jaunam. Šiaip mano mama labai faina: apsiskaičius, išmintinga, elegantiška, daug mačiusi ir daug išmananti. Ir su ja tariuosi visais gyvenimo klausimais. Kaskart gaunu ir atsakymą, ir išrišimą, ir nuraminimą. Bet kai ji vienaip ar kitaip pasvarsčiusi pasako savo auksinę frazę – nei ką sakyt, nei ką daryt – reiškia, reikalas komplikuotas, svarbus ir šią minutę tiesiog neišsprendžiamas.

Kai mano sūnus išvyko gyventi į Kanadą, kaip sakė, trumpam, dabar jau tuoj bus treji metai, jo kompiuterį nuvilkom pas močiutę galvodami, kad močiutė, mano mama, galės naršyti po internetą kaip bitė, rasti visus valgių ir mezginių receptus, skaityti tai, ko nėr po ranka, ir galėsime išdalyti visus frazeologizmų, didžiuosius lietuvių kalbos, kirčiavimo, gramatikos žodynus ir žinynus, ir masę kitko spausdinto, kas dabar naujai plaukioja internete ir pasiekiama per sekundę.

Be to, kas svarbiausia, galės palaikyti ryšius su anūku ir kada užsimanys, plepės su juo per Skypą. Bet reikalas susikomplikavo, nes iki Kanados net septynios valandos. Ir tai toks nemenkas atstumas laiku, kurį susiderinti ir įveikti nepaprasta. Kasdien ir kas savaitę plepėti nėra reikalo, be to, ten, Kanadoje, jie taip užsiėmę, kad ne plepalai su močiutėmis jiems rūpi. Arba jie gali bendrauti tik vakarop. Bet kai pas juos vakarop, mūsiškai išeina stipriai po vidurnakčio.

Na, vienu žodžiu, tada paaiškėjo, kad tupėti internete be ryšio su Kanada irgi nelabai kas, nes kankinasi akys ir kraujospūdis, kurie tam tikrame amžiuje jau nesutaria su kompiuteriais. Tai ir nutarėm, kad dėl kelių straipsnių nėr prasmės.

Problemą sprendėm kitaip, cenzoriaus funkcijų ėmiausi aš, juk perkošiu kalnus straipsnių, tad įdomesnius galiu išspausdinti ir nunešti paskaityti mamai.

Bet vieną dieną, ji, daug skaitanti knygų, klausanti Lietuvos radijo ir matanti visas protingas vakaro žinias, man pasakė, dabar tiek nesąmonių apie viską rašo, kad nei ką sakyt, nei ką daryt.

Tiesa, rinkdavau tuos straipsnius jai selektyviai. Sutinku, patekdavo ir nesąmonių. Pirmiausia griebdavau apie natūralias gydymo priemones, po to apie stebuklingus maistus, kurie prilygsta vaistams, dar apie valymo priemones ir panašias balabaikas. Suprantama, irgi natūralias – soda, actas, vandenilio peroksidas, druska. O po to visokius gerus patarimus ir patiekalų receptus. Na, kitaip tariant, “atradimus“.

Bet tie visi “atradimai” taip iškerojo ir vieni su kitais susipriešino, kad pati pradėjau nebesuvokti kas tiesa, o kas kliedesiai. Viskas patapo panacėjomis ir stebuklais.

Kad naudingiausia skaityti knygas, nelabai verta įrodinėti, kas skaito, tas žino. Bet ar padės knygos, tarkim, medaus ar peroksido klausimu? Nė iš tolo, nes kas buvo rašyta anksčiau, dabar – mesk per tvorą.

Visai neseniai kažkuriame portale praėjo žinia – medus yra vienas iš baisiausių žmonijos priešų! Jis esąs cukrus! Na, taip, medus – labai saldus. Bet anot garsiausio onkofitoterapeuto J. Ruolios, medus – geriausias kuras nervinėms ląstelėms. O pabandyk tų ląstelių nepamaitinti, stogas čiuožia ir užeina šokolado priepuoliai.

Bet dabar reikia kovoti prieš cukrų (tikrai reikia kautis su cukrumi, paslėptu visuose pusfabrikačiuose, saldžiuose kepiniuose), nes pasak medikų, kas antram diagnozuojamas diabetas, tai ta proga ir medus buvo apšauktas priešu, didžiuoju.

Nesu cukraus šalininkė ar draugė, tik anąsyk rašiau, kad esu šokolado naikintoja, bet kad cukrus yra blogis, didysis, turbūt žino kiekvienas ir ypač kiekviena. Moterys tikrai jo suvartoja daugiau, vien dėl to narkotiko – šokolado. Moterys neabejotinai daugiau kepa pyragų ir dėl to irgi daugiau gauna cukraus. Jos gi tankiau gundosi visokiais pyragaičiais, torčiukais ir kitais saldžiais masalais. Dėl to, kad kūno biochemija to reikalauja. Tai va, prašom, paskui lieka kaltas medus.

Už medų stoju mūru. Nes sūnus laisvalaikiu pas kitus senelius laikė bites ir buvo viską apie jas išmokęs. Žodžiu, medus – gėris. Aišku, su saiku ir protu, ir ne kasdien. Bet pvz., namie ir ne namie cukraus nevartoju. Nei rudo, nei balto. Dar bandau savo vyrui įrodyt, kad spalva kokybės nekeičia ir tiek rudas, tiek baltas yra cukrus. Bet jam rudas – labai svarbus.

O mano namų tvarkytoja irgi vieną dieną atsargiai paklausė, nemačiau pas jus cukraus, visai nevalgot? Nevalgau, neturiu su kuo. Jei reikia obuolių pyragui, na, tam – paprastajam, kuris suburiamas iš stiklinės miltų, stiklinės cukraus (mamma mia, stiklinės cukraus!!!), kiaušinio ir obuolių, tai nubėgu ir nusiperku. O šiaip su kuo tą cukrų valgyt?

O va medaus tikrai reikia turėti ir po truputį pakabinėti retsykiais.

Jei labai apkarsta kava, įsimaišau pusė šaukščiuko medaus. Bet dažniau padeda šlakelis pieno. Blynams cukraus nereikia. Košei gardžiau vaisiai arba sojos padažas. Tai kam jo išvis reikia?

Bet šiandien parduotuvėje tyrinėjau kiek cukraus yra tetrapakinėse sultyse. OMG, vadinasi. Geriausiu atveju – 100 g sulčių yra 9g cukraus, tai reiškia pusėje stiklinės yra beveik du šaukšteliai. O blogiausiu – Timbark sultyse – radau 100g net po 29g cukraus, išeina pusėje stiklinės sulčių net 5.9 šaukštelio cukraus. Įspūdinga?

Kitos istorijos, irgi atkeliauja iš interneto, ir įdomu. Negi ne? Pvz., apie sodą, vandenilio peroksidą ir actą. Visų namuose šitų gėrių visada būdavo ir yra. Bet ką mes su jais darėme seniau?

Prisimenu, kai tėtis gerdavo sodos vandenį nuo refliukso, tada Omeprazolio dar ir nebuvo, mama visada dejuodavo, koks tai yra blogis. Dar su soda plaudavom indus, dabar mirkom joje vaisius, bet man nelabai patinka pliurzytis sodoje, kažkaip ne taip išsiplauna lėkštės. O seniau, kai bandydavau su soda šveisti dantis, teta – gydytoja bardavo – nusidroši emalę ir prasidės bėdos. Dabar gi internetas tiesiog verda nuo patarimų kaip verta su soda ir vandeniliu namuose balinti dantis. O vandenilio peroksidas kam anksčiau tiko? Išvis stovėdavo nenaudojamas, nebent jei pirštą įsipjauni – dezinfekcijai. O actas – tik silkei būdavo.

Kaip yra dabar? Jei kliautis naujaisiais patarimais, sodą gerti reikia! Ir vos ne kasdien, esą gydo viską: širdį, skrandį, žarnas, žaizdas. Peroksidu gydytis irgi būtina. Irgi panacėja. Pažįstama vaistininkė, šiurpdama pasakojo, kaip moterytės perka vandenilio peroksidą ir vis klausia, kuo skiriasi maistinis ir farmacinis, ir kurį geriau vartoti. Vaistininkė – formalios akademinės institucijos absolventė – niekaip negali pasakyti, gerkit po tiek ir aniek lašų, nes jos to niekas nemokė. Ir dar ji sako, kad cheminis peroksidas neskirtas vartoti į vidų. Bet et…

O actas, buvęs silkės draugas, dabar tampa obuolių actu ir geriausiu mergaičių draugų lieknėjimo kelyje. Man labiausiai jis patinka, nes gerai suvalgo kalkines nuosėdas nuo arbatinuko sienelių, bet gerti actą… Oi nežinau.

Prieš kelerius metus darėme pasakojimą su garsiąja žolininke Dominika Balčiūne. Labai įdomių dalykų pripasakojo. Kas nori, gali pasisemti išminties, nes iki šiol tą laidą žmonės labai žiūri, įdedu linką.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/30847

Beje, pernai rašiau Dominikai, klausiau, na, kas per painiava su tuo peroksidu ir ką sau žmonės daro gerdami – naudą ar žalą. Atsakymas buvo asmeninis, bet čia, siaurai auditorijai, galiu jį perpasakoti. Beje, nieko labai slapto tame nėra, panašūs dalykai skelbiami Dominikos „Žolininkės patarimai“ paskyroje, FB grupėje. Bet tas atsakymas buvo į mano klausimą, tad jaučiuosi turinti teisę juo pasidalyti. Tikrai įdomus. Taigi citata:

„Daug kas naudoja paprastą vandenilio peroksidą iš vaistinės. Kiek ten tų šalutinių kenksmingų medžiagų bebūtų, visi vaistai jų turi… nėra vaistinės vaisto, kuris nekenktų kuriam nors organui, gydydamas organizmo problemą.

Yra maistinis vandenilio peroksidas, buvau nusipirkusi, bet jis neputoja ir negamina deguonies skrandyje, ten paprasčiausias oksidas – cheminė medžiaga – maisto pramonėje jį naudoja maisto perdirbime: išbalina silkes, mėsą, kitus produktus. Kad turėtų prekinę išvaizdą, ilgai stovėtų ir negestų. Man geriau padeda paprastas iš vaistinės, juk negeriame jo kibirais, o tik po 35-40 lašų su puse stiklinės vandens. Geriame 1 mėnesį, po to darome pertrauką.

Geriame karštame vandenyje užgesintą sodą, imbiero arbatą, maltus linų sėmenis, ciberžolės miltukus su karštu vandeniu, cinamoną su medumi ir pasigamintus naminius imunitetą stiprinančius mišinius. Jų receptų esu parašiusi labai daug.

Jei manote, kad kenksmingas, negerkite. Kaip matote, po trejų metų naudojimo su tam tikromis pertraukomis esu gyva ir sveika… Tik matau, kad į peroksido sudėtį pridėta papildomų cheminių junginių. Tačiau jis vis tiek apsaugo gerąsias ląsteles nuo virusų. Mes su vyru ji naudojame šaltuoju laikotarpiu, eidamas į darbą ligoninėje, vyras pasitepa vandeniliu nosies vidų – sugrįžęs praskalauja burna, plauna rankas ir prieš valgį truputį išgeria su vandeniu. Va, ir visa paslaptis, kad 10 metų be ligų.“

Štai tai ir išeina, kad mano mama vėl teisi – nei ką sakyt, nei ką daryt… Bet kiekvieno valia gyventi savaip, gerti, valgyti, ko norisi ir sutarti su savimi.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s