Ar valgote kiniškai?


Yra tokia “savų” kategorija, kuri tinka viskam.

Savo kirpėja, siuvėja, manikiūrininkė ir t.t. Kai viena mano draugė, visą gyvenimą pragyvenusi Amerikoje, pasakodavo, kad šeštadienio rytais užeina pas savo žalumynų pardavėją turguje ir pasiima visą pundą traškančių žolių, pas mėsininką pietums atsirenka gabaliuką steiko, užsuka pas kepėją ir palaukia eilėje šviežios bandelės, visur paplepa, aptaria naujienas, išgirsta šviežiausių gyvenimo receptų, man tuomet atrodė kaip scena iš gero prancūziško filmo.

Bet vakar, kai susigalvojome pietauti kiniškai, pasiskambinau restoranui, kurį seniai jau atsirinkome Rytų virtuvės etalonu Vilniuje, užsisakiau vietas ir kai palaimingai valgydami su kiekvienu padavėjo atneštu patiekalu vis kažką plepterėdavome, dar kartą pasijutau ir pasidžiaugiau, kad tas “savų” jausmas jau labai neprastai įleidęs šaknis ir pas mus.

Bendruomeniškumas – gana sausa kategorija, bet jei jį išverstume į žmonių kalbą, tai ir būtų tie patys “savi”. Kuo tai puiku?

Pirmiausia tuo, kad jautiesi saugus ir žinai, jog tavimi nuoširdžiai rūpinasi ir galvoja kaip apie žmogų, o ne praeinančią piniginę.

Antra, “savumas” sieja žmones, kelia geras emocijas, skatina paslaugumą ir atsakingumą. Ar ne malonu, kai padavėjas, išgirdęs, jog nori baklažanų Pekino padaže, sako, taigi niekada jų nevalgydavot! Ir kelias minutes ginčijamės, kuriuos baklažanus valgome visada ir kurie yra kurie. Kai nori užsisakyti vyno prie tų baklažanų, atneša du butelius ir siūlo mėginti, kuris tiks ir patiks, ir tik po to užsisakyti. Ragauji tuos vynus, plepi apie slidinėjimą Prancūzijoje, kuri, pasirodo, mūsų padavėjui yra tarsi namai, pasakoja jis kokį vyną rinkosi kuris klientas, ir jauti tarsi tavęs čia niekada nepamiršta, nors nebuvai gal visą žiemą.

Trečia, sužinai, kad kinai, dirbantys LT, jau irgi tampa kitokie. Jie reikalauja gerų algų, be 1000 € net nejudina kojos iš savo šalies ir žuvį jau skuta tik su pirštinėmis. Atrodytų, kas čia tokio ypatingo? Tik tiek, kad pas mus jie važiuoja jau kaip į Vokietiją, nors svajonių šalimi visiems lieka pastaroji. Bet ir čia jie sėkmingai perima kultūringos ir atsakingos virtuvės normas.

Beje, restoranas, apie kurį kalbu yra “Trys klevai”. Senamiestyje. Jame apsilankome per metus gal tris keturis kartus. Ir kas jei ne savas padavėjas pasakytų – dažniau ir nereikia, atsibostų. Ir juokiasi, kad tie, kurie pas kinus pradeda eiti nuolatos, pradeda ir raukytis, esą pasikeitė arba pablogėjo virėjas. Tuomet mūsiškis pasiūlo ateiti rečiau, nes rečiau yra skaniau.

Dar čia randu progą pasisakyti apie padavėjus. Kokia tai svarbi ir ypatinga profesija, kiek daug nuo jos priklauso ir kokio gilumo šaknis ji turi. Keista, kad jos nesugeba įvertinti kad ir neprastų restoranų savininkai, investuojantys į stalus, šviestuvus, šaukštus, bet ne į žmonės. Koks didis gėris, kai restorane daug metų dirba tie patys profesionalūs padavėjai, koks puikumas, kai jie kaip savo ranką išmano kiekvieną patiekalą ir net nemirktelėję gali pasakyti, tas jums šiandien nepatiks ir pasiūlo pamėginti aną!

Kaip esu patyrusi, kinų maistas – specifika, didžioji. Ir pas mus jis labai stipriai skiriasi nuo patiekalų Kinijoje. Anaiptol negaliu tvirtinti, kurie geresni. Skonio reikalas, bet vieni skanesni čia, kiti – ten. Ir kaip juokauja mūsų vakarykštis ir nuolatinis padavėjas, jei kinai čia gamintų taip, kaip pas save, čia niekas to nevalgytų.

Pabaigoje pridursiu ir tai, kad, ko gero, kiekvienas išsirenka savo kinišką restoraną ir ten nuolatos vaikšto. Dar yra kiniško maisto valgytojų kategorija, kurie mėgsta eiti ten, kur eina patys LT kinai. Bet iš visų savo išmėgintų restoranų visada renkuosi “Tris klevus”, o jei surizikuoju eiti kitur, kaskart pamanau – mūsiškiame tikrai būtų buvę skaniau.

Ir kas dar gerai, “klevų” savininkai atsirenka tokius kinų virėjus, kurie produktų neskandina padažuose, ten niekada nepasitaiko per daug krakmolo, nebūna pernelyg užsaldinta ir visada gali paprašyti daugiau įdėti česnako ar suraityti mažesnę porciją.

Kitaip tariant, eini pas savus ir jautiesi kaip pas savus. Ar ne gėris?

Beje, šis rašymas nė kiek nesuderintas su minimu restoranu, jie gal net ir nesužinos, kur ką rašau ar kaip juos miniu. Bet miniu visada tik geruoju ir visus savo svečius, valgančius kiniškai, visuomet veduosi tik ten.

Tik didžioji blogybė, kad toje puikioje vietoje visada valgau tuos pačius patiekalus. Tiesa, vakar padarėme išimtį ir paragavome traškaus sauso karpio, dabinto sezamo sėklomis, ir kitokios anties. Ir vėl buvo be proto skanu.

Skanios ir saulėtos dienos visiems!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s