Šeštadienis Liuksemburge su porceliano servizais ir senomis taurėmis

 

Šeštadienį po viešbučio langais suūžia Liuksemburgo turgus. Sendaikčių ir antikvariato. Prekeiviai jame ima rikiuotis nuo ankstyvo ryto. Suburzgia savo miniautobusiukais ir pradeda krauti.

Stogelius, stalus, o ant jų – savo parduodamus daiktus: indus, stalo sidabrą, stiklą, bižuteriją, knygas, tekstilę, numizmatiką, monetų kolekcijas, žaislus. Aplink dėlioja senovinius baldus, interjero dekoravimo smulkmenas.

Labiausiai į akis krenta begalė indų.

Servizai, stiklo, krištolo taurės – užima didžiausią sendaikčių turgelio dalį. Ir taip yra dėl to, kad stalo serviravimas tuose, prancūziškumu atsiduodančiuose, kraštuose yra namų reikalas nr.1.
Čia negali pusryčiaudamas gerti kavą iš bet kokio puodo. Negali pietaudamas užkandį ir pagrindinį patiekalą kramsnoti iš tos pačios lėkštės. Negali, prie stalo elgtis bet kaip, nes stalo kultūra yra rimtas ir svarbus reikalas, reikalaujantis atsidavimo, supratimo ir pagarbos.

Gal kada susikaupsiu parašyti plačiau apie tai, kaip tuose kraštuose serviruojami stalai, kiek prie jų žmones praleidžia laiko ir ką tuo metu daro. Tik ne dabar, kai taip lyja, šalta, o mintys lakioja kitur nei ramieji stalo reikalai.

Taigi grīžtu prie sendaikčių ir jų pardavėjų bei pirkėjų. Vienoje iš pagrindinių Liuksemburgo miesto aikščių – Place d’Armes susikuria visai nemenkas turgaus miestelis. Į jį parduoti ir pirkti žmonės suvažiuoja iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos.

Viskas čia pat. Visa Europa vienoje vietoje.

Nenuostabu, kad siūlomos senienos čia – kitokios. Be minėtų įspūdingų indų ir taurių, viskas turtingiau, autentiškiau, įvairiau. Ir daiktų gerokai daugiau, nei esame pratę matyti mūsų sendaikčių turguose. Be to, jie ir teisingiau prižiūrėti, išblizginti, sudėti dailiose dėžutėse ar po stiklo gaubtais.

Kol pardavėjai susiruošia savo daiktus, jau ir įdienoja. Kol išgeria kavą iš termosų, kol sukramto kruasanus, atsineštus iš gretimų kepyklėlių, kol paplepa, pasirodo ir pirkėjų. Prieš devynias aikštė jau ūžia.

Pirkėjai traukia ratuotus nešulius, iš kurių jau kūpa salotų ir prieskonių žaluma, mat gretimon aikštėn suvažiuoja ūkininkai. Iš jų prisipirkę sūrių, mėsų ar kitko, su gėlėmis rankose – kas balkonams, kas namams dekoruoti – su išsišiepusiais šunimis, tipenančiais už spalvingų pavadėlių ir snukiais baksnojančių aplinkinių minią, žmonės traukia senienų link.

Žmonės ir šunys šeštadienį Liuksemburge visi vienodo ramumo, idiliško atsipūtimo. Jiems būtų galima naujai pritaikyti seną frazeologizmą – ramūs kaip belgai, tai šie – ramūs kaip kaip liuksemburgiečiai. Ir visa ta ramybės minia iš lėto juda nuo vieno senienų stalo prie kito. Šypsosi, sveikinasi, kalbasi. Gal net visai neketina pirkti.

Tiesiog iš maisto ir gėlių turgaus gretimoje aikštėje dauguma jų suka į sendaikčių turgų – savo šeštadieninio ritualo keliu. Sakoma, tikrieji liuksemburgiečiai visi vienus kitus pažįsta. Nes jų nėra daug, nors statistika skelbia apie kelis šimtus tūkstančių, tų – tikrųjų, tikinama, yra vos keli tūkstančiai. Visi kiti – eurokratija ir bankų darbuotojai, suvažiavę iš ES ir pasaulio.

Man patinka stebėti žmones. Kiekvienoje šalyje, kad ir kur nukeliaučiau, stengiuosi iškirpti savaitgalio valandžiukę, atsisėsti su kava ir patyrinėti aplinką. Kaip žmonės juda – skuba ar lėti? Kaip jie bendrauja tarpusavyje – ramiai ar emocingai? Kaip jie rengiasi – stilingai ar nuosaikiai? Ko savaitgalio rytą gatvėje daugiau – jaunimo ar brandos?

Būtent branda, mano galva, yra tikrasis gyvenimo kokybės indikatorius. Juk tai, kaip kokybiškai gyvena kelią baigiantys žmonės, parodo tikrąjį valstybės veidą, jos brandumą, toleranciją, pagarbą ir pagalbą pažeidžiamiausiems sluoksniams.

Ir kai žilagalvės močiutės, vos paeinančios sudilusių sąnarių kojomis, įsikibusios savo vaikams į parankes, turi reikalą stoti prie kiekvieno stalelio, ant kurio išdėlioti perlų vėriniai, juos matuotis ar prie švarkelio atlapo derinti sagę ir ilgai svarstyti, kaip prie turimo porceliano servizo derėtų parduodamos senovinės krištolinės taurės, tai nėra tik šiaip nieko nereiškiantis šeštadienio veiksmas.

Tai – gražu ir tauru. Tai – įrodymas, jog šioje šalyje visiems gyventi saugu, ramu ir užtikrinta.
Tai – tikroji politikos esmė, leidžianti išsaugoti tikrumo savo gyvenimu ženklus.
Ženklus, kurių mums labiausiai ir stinga.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s