Apie avį ir lėktuvą už nugaros

Tikrai tas lėktuvas buvo už nugaros. Už kokių 10-15 metrų, bet mes jo net nepastebėjome.

Ar taip būna? Net labai. Taigi istorija – tragikomiška ir nė kiek neišgalvota. Be to, galinti nutikti dar ne kartą, tad paskaityti ją verta savisaugai. 

Iš smagios kelionės ir maloniai praleisto laiko Paryžiuje namo turėjome grįžti per Frankfurtą. Persėdimai ir lėktuvų kaita šiais laikais man tapo malonesnis reikalas nei pigių skrydžių kompanijos, skraidinančios greitai, “pigiai” ir už 100 km nuo ten, kur reikia. Šiaip viskas gerai su tais Wizzairais ir Raynairais, bet kai galiu, perku bilietą keliais eurais brangiau ir skrendu ramiau, patogiau ir tiesiai į tašką, nesiblaškydama autobusais iš oro uostų laukų laukuose.

Į Paryžių taip tiesiai ir pataikiau, kad ir per Frankfurtą. O atgalios nutikusi istorija, jei būčiau ją girdėjus iš kitų, sakyčiau, taip nebūna. Čia kaip vienas garsintis mėgstantis tautietis praleido progą patylėti ir norėdamas pasiviešinti Briuselio sprogimų kontekste, apreiškė, kad dėl vienos baltos pirštinės oro uoste, Amsterdame ar kažkur, buvo sulaikytas.

Ne, manęs niekas nesulaikė ir baltos pirštinės nedėviu, bet istorija nutiko gerokai prašmatnesnė ir jos nenutylėsiu. Gal kam pravers tokia patirtis.

Pernai, kai Paryžiuje filmavau Nicolas Bourriaud, interviu metu jis prisipažino, neretai pramiegąs lėktuvus arba į juos laiku nepataiko. Na taip, galvojau, menininkas… O paskutinį kartą būdama Paryžiuje sutikau seną pažįstamą, ištekėjusią už menininko, tai su ja išvis priėjom išvados, kad “menininkas” yra net neprastas žmogaus organizuotumo apibūdinimas, o tiesiog diagnozė.

Tai tą diagnozę nuo šiol galiu prisitaikyti ir sau. Nusileidę iš  Paryžiaus, turėjome 1-1,5 val. iki Vilniaus reiso. Frankfurto oro uostas – vienas iš mylimiausių: yra kur nueiti, pažiopsoti, kavos geros išgerti, prizlų pakramtyti. Geras knygynas. Kvepalų naujausių nestinga. Tikrai yra ką veikti. Kai visa tai nuveikę grįžome prie savo lėktuvo vartų, buvo likę per 40 minučių iki laipinimo į orlaivį.

Pasižvalgėme, vietų kur sėst arti vartų kaip ir nėra, nuėjom ir atsisėdom toliau. Išsiėmiau kompiuterį ir įsiknisau į skaitymus. Kai keliauju ne viena ir ne su darbais, atsipalaiduoju taip, kad nei jaučiu laiko, nei matau aplinkos. Avis, tikra avis, kur ir kada liepia, ten tada ir einu.

Tai va šita avis tiek prarado žmogiškus pojūčius ir laiko bei erdvės suvokimą, kad nuo skaitalų galvą pakėlė tik tada kai netikėtai ėmė blaškytis šalia ramiai sėdėjęs gyvenimo draugas. O jis kaip akis išdegęs staiga pašoko, stvėrė daiktus ir nulėkė prie lėktuvo vartų. Iš paskos šokau ir aš, ir skusdama tuos 10-15 metrų iki savo vartų susivokiau – visur tuščia – lėktuvas apsiėjo be mūsų!!!

Tai va, prašom jums situacija, kaip lygioj, teisingoj vietoj sėdint, galima pražiopsoti savo lėktuvą. Nereikia net miegoti, nereikia net būti toli nuo jo. Sėdi čia pat, ramiai. Ir padarai tik vieną klaidą – užsiskaitai.

Ką veikėm toliau? Po akimirkos streso ir pamaldavimo, gal dar įleisite į lėktuvą, ne, jis jau uždarytas ir užsandarintas, bet mūsų daiktai ten, nieko, iškraus, pasiimsite lost&found, buvom nukreipti pasirūpinti savimi patys oro uosto pagalbos centre.

Kadangi lėktuvas buvo net labai neprastas, Lufthansa, mano mylimoji, pakirstomis kojomis nukėblinom iki jos centro. Ten pirmiausia buvo sužiūrėta ar tai ne kompanijos kaltė, ar ne ji pavėlavo iš Paryžiaus. Ne, ne ji.

– Mes patys pavėlavom prieiti prie lėktuvo.

– O laiko tai pakako, kur buvot?

– Sėdėjom už 10 metrų.

– Hm… Ir nematėt, kad keleiviai laipinami?

– Ne, nematėm, nugara į lėktuvą sėdėjom. Beje, o kodėl jūs mūsų neieškojote?

– Mūsų oro uostas yra tylus, laikosi tylumo politikos, be reikalo per garsiakalbius nešūkaujame.

– O kas mes, ar ne reikalas?

Šito, aišku, garsiai nepasakiau. Bet pagalvojau, būtų buvęs reisas Frankfurtas – Paryžius ir bet kuris kitas Europos miestas, garsiakalbiai būtų plyšoję ir draskęsi. Pati savo ausimis girdėjau kaip kelissyk graibė nublūdusius graikus, skrendančius į Atėnus. O va Vilnius, pamanykit…

Aišku, Lufthansa nepaliko ant ledo. Iškart pasiūlė visokių pagalbų. Bet buvo akivaizdu, rytojaus suplanuoti darbai, susitikimai ir visi kiti reikalai nuplaukė. Reikės pirkti bilietus, ieškoti viešbučio, prasideda nauja muzika.

Bet dar viskas neatrodė taip baisu, kol Lufthansos centro konsultantas pats nesuakmenėjo pasiknisęs kompiuteryje kaip geriau mus “reroutinti”. Po pauzės išgirdome.

– Hm… Jums tai laaabai brangiai kainuos. Laaabai brangiai. Net baisu sakyti kiek jums tai kainuos.

Na, galvoju, kokius 200, na gal 300 eurų…

Ne! 1200 eurų!!! Vienam žmogui!!!

Ir lėktuvas į pasaulio kraštą vardu Vilnius tik po paros! Nors eik pėsčias… Ir dar tai reiškė, kad kiekvienas, sumokėjęs po 1200 eurų, dar po beveik šimtą eurų klos už viešbutį, taxi iki jo ir kitą dieną atgal, į Frankfurto oro uostą, ir kad Vilniuje būsim dar kitą naktį, prasitrynę kad ir mylimame oro uoste, sušikta nuotaika ir ką čia daugiau beaiškinti.

Bet pabaiga buvo laiminga. Ir dar syki gyvenime įsitikinau, koks džiaugsmas turėti draugų, ne tik savo odontologą ir ginekologą, bet savo kelionių pagalbininką. Ir kokia laimė, kai šiais laikais, viską pats galėdamas įsigyti per kompiuterį ir internetą, dar gali vidury nakties skambinti į Vilnių, ir ašaroti į telefoną – Vida, padėk, pražiopsojom savo lėktuvą…

Vida padėjo. Ir taip padėjo, kad bilietus rado skristi SAS-u, antra mano mylima kompanija, ankstų rytą, beveik keturiskart pigiau, tiesa, per Kopenhagą ir pirko juos pirmyn ir atgal. Bet koks skirtumas, kur ir kaip skristi? Svarbu patekti namo laiku, spėti sutvarkyti reikalus ir nelikti tuščiomis kišenėmis 🙂 Beje, Kopenhagos oro uostas po galutinės rekonstrukcijos pranoksta visus Europos oro kelionių terminalus. Gaila per mažai laiko buvo pasidžiaugti žuvies restoranu, super dideliu knygynu ir NOA NOA – vienu iš mano mylimiausių stiliaus ženklų.

Beje, paskiausias pastebėjimas, kurį jau minėjau, bet dar pakartosiu – nepamirškite, kad Frankfurto oro uostas – tylios politikos, nesivargina ieškoti į Rytų zoną skrendančių keleivių ir nusiteikusių pasiekti Vilnių niekas tikrai negraibo.

Tą patį patvirtino ir kelionių agentūros “Westexpress” atstovė Vida Andriušienė, ta pati Vida, padėjusi ne tik tą “menišką” vakarą, bet ir pridūrusi, jog taip yra nutikę ir kitiems jos klientams.

Ir nebūtinai diagnozuotiems “menininkams” 🙂

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s