Paprastumas visame kame

 

ft

Taip man patiko ši mintis, kad net įkėliau ją į antraštę. Ir ne šiaip sau. Ateina galvų laužymo, dovanų ieškojimo ir neurotiško išlaidavimo metas. Tai aišku, Kalėdos, kas daugiau gali lipti ant kulnų ir skatinti psichozę. Banalu?

Galvoju, vertėtų šiais metais pamėginti į tą kosmopolitišką beprotybę pažvelgti nematerialiai ir nepopuliariai. Bent jau kol kas apėmęs toks nusiteikimas. Nežinau kuo jis baigsis, kai visi aplink bėgios su dovanų maišais, gal ir aš nusirausiu ieškoti kokių gaidelių, kurie jau pasirodė parduotuvėse kaip ateinančių metų Kinų kalendoriaus simbolis.

Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, vieną iš temų sudėjau pavadinimu “Laiko sau”. Tokį dorą ir naudingą linkėjimą gavau prieškalėdinio vakarėlio metu ir pamaniau – gera rytietiškos dzen būsenos paradigma, kurios palinkėti labai paprasta, o įgyvendinti ne. Tiesą sakant, jau nepamenu, kaip tada  baigėsi su tuo laiku sau, radau jo tais metais ar ne, bet šiuo atveju turiu irgi pagavų kozirį.

Tą, kuris ir kaba antraštėje. Paprastumas visame kame.

Tai to ir linkėsiu šiais metais prieš Kalėdas, prieš Naujųjų sutikimą, kai atsisveikinsime su kolegomis po naujamečio vakarėlio, kai susiskambinsime su toliau gyvenančiais draugais, kai kelsime šampano taures, lūžtant metams. Dar nesu sumaniusi kur tas taures kiloti, bet man patinka ekspromtai. Paprasti. Tarkim, atskėlei paskutinį metų rytą, išėjai į lauką, apsukai ratą, gal kažką sutikai, nuėjai kur kviestas, patekai nežinia kur. Papramogavai ten, kur nuvedė mintis ir nunešė kojos. Kur radai paprastumo.

Iki švenčių laiko dar daugoka, gal per anksti ėmiau dėlioti ekspromto maršrutus. Bet gyvenimą verta planuoti. Todėl ir papasakosiu iš kur radosi ta paprastumų visame kame idėja.

Žurnalistui daug proto nereikia. Vertingiausia profesijos savybė – gera klausa, neprasta atmintis ir gebėjimas perteikti tai, ką tau sako kiti. O jie prikalba tiek įdomių dalykų, kad kartais panašėju į vaikštantį citatų rinkinį. Visada jaučiu pareiga prieš cituodama gerą mintį, pranešti kas yra jos autorius. Tai sykiais kalbu su žmonėmis ir  išeina kaip kokiai pasakų bobutei: kai filmavau tą ir aną, jis pasakė taip ir kitaip…

Tai va, kai neseniai filmavau Liutaurą Čepracką, šefą, meistrą, gerų valgių kūrėją, nes jis irgi gavo “White guide 2017” pagarbą ir buvo įtrauktas į vertų lankyti restoranų sąrašą lygiai su skandinavais, tąsyk kalbėjom daug visko įdomaus – nuo aukštosios kulinarijos iki sveiko maisto – kas norės, pamatys laidoje gruodžio 10 d. arba LRT mediatekoje. Būtent Liutauras paminėjo, jog kitų metų virtuvės tendencijų kryptyse numatytas paprastumas. Kaip nori, taip suprask. Arba kiekvienam šefui kitaip. Bet mano galva, tai – geros kokybės produktai, paruošti be chemijos, be putojančių ar azotu garuojančių idėjų, o tik su protu ir meile.

Po to pasišnekėjimo man su paprastumu užsisuko dar daugiau istorijų.

Mano vyras chroniškai skaito “Financial Times”, kas savaitę bėga kaip į bažnyčią ir perka laikraštį su visai puikiausiais jo savaitgaliniais priedais, kurie rašo kitaip, apie kitus. Be gąsdinimų, sensacijų ar paviršutiniškų kvailybių. Dalykiškai, įdomiai. Jame matai paralelinį pasaulį. Beje, ar girdėjote, kad  NY bei tam tikroms personoms net VLN madinga po miestą nešiotis FT, pasikišus po pažastimi? Sako, praverčia geriau nei prabangus “Burberry” rankinukas 🙂

Tai štai FT priedai jau nuo lapkričio ėmė “pushinti” kalėdinių pirkinių “must have”. Ir ką? Daiktai, daiktai, daiktai. Vieni už kitus brangesni, prabangesni, ypatingesni. Pažiūri, patyrinėji ir supranti, kad neturi ir niekada neturėsi pinigų savam žmogui dovanoti vyriško sąrašo pažibos Breitling limited edition Chronoliner watch už 23.705 svarus sterlingų. Ir gal net jei turėčiau, su tokiais pinigais daryčiau kitką. Nemanau, kad ir man jis labai pirktų Graff Bobe žiedą su rubinais ir brilikais už 115.000 tų pačių pinigų. Bet tokia yra tam tikros žmonijos dalies realybė ir kasdienybė. Gal nuobodi ir pilka, kad tik Kalėdos gali pralinksminti tūkstantinės vertės grožiais. Ir tai visai ne pagiežos ar proletkulto inspiruotos mintys.

 

Mano draugė, kurios kalbėjimus leista čia panaudoti, malasi po pasaulį visai kitaip nei vidutinė ar pasiturinti LR pilietė. Kur nori ten ir pagyvena. Ne tai, kad važiuoja į egiptus ar turkijas. Va tuoj prieš NM išvyks į US, po to – į Mexica, pabus jai maloniame pasaulyje ir namo grįš kai čia bus praūžusios visos fiestos ir visi bus vėl susitraukę ir įsikinkę į kasdienybę.  Tai štai ji pripažįsta esanti nesuvokiamai suglumusi nuo pasaulinio turčių ir elito siautėjimo, nuo jų susireikšminimo, nuo jų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, užsidarymo “glianciniame” rate – savose pilyse, jachtose, Karibų vasarvietėse, savoje medijoje.

“Kaip galima už namus, mašinas, žiedus, laikrodžius, skudurus tiek mokėti, kaip galima tuo puikuotis?”, – už galvos imasi Eva.

Patikėkit, mačiusi ji visokio gyvenimo – ir gero, ir labai gero, ir blogesnio, bet daug metų, kai nuoširdžiai padirbėjo Argentinoje, Amerikoje, gyvena visai neskursdama. Tačiau niekada, per visus dvidešimt su viršum pažinties metų, negirdėjau ir nemačiau jos besipuikuojančios turtu, daiktais, galimybėmis. Ir kaip ji tikina, visa tas turčių ir snobų nesusivokimas realybėje privedė prie Brexito, prie Trumpo, atkels dangčius ir kitiems džinams, panašiems į tuos, kurie kadaise iškapojo Prancūzijos karalius.

Gi kita žmonijos dalis, nesvarbu, kas jie esą – lietuviai, rusai, amerikonai – visur veikia tie patys dėsniai – varganai bando lygiuotis į turčių gyvenimą. Gal nesąmoningai, bet kas gi nenori gražiau ir turtingiau leisti dienas? Kaip sakė mūsiškis Juozas Statkevičius, gyvena “bendrikuose”, o važinėja BMW. “Juodieji penktadieniai”, “Jamam” ir panašūs triukai kuria iliuzinį pasaulį, kuris leidžia pasijausti – ir aš noriu, ir aš galiu. Ir nesvarbu už kiek pinigų žmogus perka, už tūkstančius ar grašius, gali jis tai sau leisti ar ne, vis tiek perka, perka, perka… Nes dabar taip gyvenama.

“Kas atsitiko žmonėms? Kaip išprotėję krauna vežimus parduotuvėse, tempia beprasmiškus daiktus, kurie nusėda spintose ir garažuose (čia jau gal apie amerikonus) su etiketėmis ir metų metais nemato dienos šviesos. Po to ateina velykiniai, sezoniniai, dar kiti nukainavimai ir vėl viskas sukasi ratu. Kas darosi?”, – šiurpsta manoji bičiulė Eva.

O darosi tai, kad išnyko paprastumas, kurio taip reikia pirmiausia galvose, o po to – visame kame. Jis liko egzotika, išskirtinumas, kuris net numatomas kaip mados tendencija. Taigi ir Kalėdose jis praverstų. Anksčiau nei ateinantys metai su nauja mada būti paprastu.

Nesakau, kad geriausia dovana – šypsena. Bet bent jau pati stengiuosi dar iki Kalėdų žengti paprastumo link. Paprastai galvoti, elgtis, kalbėti, gyventi, į nieką nesidairyti, nesilygiuoti, gyventi pagal save. Paprastai.

Tik nuoširdžiai nežinau kaip bus su tomis Kalėdų dovanomis. Tiesa, mačiau, mama jau primezgė kojinių. Beje, nepaprastų visame kame.

kaledu-kojines

 

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s