Šilkinis aksomas

oscar-de-la-rentaPinterest.com

Nors mano guru, prancūzų blogerė Garance Dore ir sako, jog nėra jokio reikalo sekti madomis ir ultra rėksmingomis tendencijomis, vienu atveju nesutikti verta.

Ypač kai kalba pasisuka apie tas “naujienas”, kurias gali traukti iš savo spintos atsargų arba mamos stalčių.

Kažkada mano mama dėvėjo juodą tobulo šilkinio aksomo suknelę. Tokia ji buvo graži, kad iki šiol negaliu pamiršti. Ir kadangi mano jaunystė sutapo su laikais, kai viską reikėjo arba nusimegzti ir pasisiūti, arba gauti, nemažai drabužių tiesiog iš mamos suknelių man persiūdavo teta. Ta tobula mamos aksominė suknelė ilgainiui pavirto maniške. Tik tuomet dar nelabai suvokiau tokio drabužio gėrio. Eidavau į paskaitas, nes kitų progų tiesiog nebuvo.

Nepamenu, gyriausi čia ar ne, bet mano vaikystėje teta dirbo Operos ir baleto teatro siuvykloje. Ir tai reiškė daug labai gerų dalykų. Pirmiausia, ištisai rymodavau teatre, sėdėdavau salės palubėje, pačiose viršutinėse ložėse, kurios buvo visai netoli siuvyklos, mačiau beveik visą repertuarą, o ypač “Žydrąjį Dunojų” – šimtus kartų. Be to, labai norėjau būti balerina ir iki ketvirtos klasės šokau mokyklos baleto būrelyje. Nesvarbu, kad kojos buvo beveik X, o vakarais valgydavom bulves su pienu.

Bet didžioji gėrybė – pas teta namo matuotis nuostabiausių suknelių ateidavo pačios gražiausios balerinos. Teta joms siūdavo ir privačiai. Už saldainių dėžutę. O gal kelis rublius, tada tas nerūpėjo. Bet už suknelę visada būdavo paliekama saldainių. Paslapčia žiopsodama į balerinas, dailiai besisukiodavusias prieš veidrodį, tyliai tvarkydavau tuos saldainius. Net ir nuoširdžiai trokšdama būti grakšti kaip Žizel.

Po to, kai tos scenoje skraidančios gražuolės iš tetos namų išeidavo raiškiai dėliodamos kojas, artimai pirmajai pozicijai, mėgindavau perimti ne tik balerinišką eiseną. Reikalaudavo, kad man siūtų tokias pačias, “besisukančias” sukneles. Kad irgi galėčiau skrendančiu kliošu pasisukti prieš veidrodį.

Kadangi augau vienas vaikas tarp tetų, senelių ir tėvų, buvau auklėjama geležinėmis rankomis aksominėmis pirštinėmis. Tetos ir seneliai lepino, o tėvai laikydavo griežtų griežčiausiai. Tai štai to lepinimo sudedamoji dalis buvo suknelės. Teta siūdavo ir puošdavo mane kaip lėlę. Dar lankydama darželį turėjau natūralaus aksomo kostiumą – bolero ir banguojantį sijoną, šilko suknelių su plise apačiomis ir tobuliausių mamos nertų mezginių. Vaikystė buvo estetiška.

Bet turbūt daug kam tas laikas yra idiliškas, kad ir koks jis būtų. Esi saugus ir mylimas artimiausių žmonių. Ko daugiau reikia…

Tai po šių sentimentalių prisiminimų pagaliau atsiradau prie esmės. Aksomo esmės.

Tą šilkinio aksomo suknelę, perdarytą iš mamos, turiu iki šiol. Prieš porą dienų šiaip taip į ją įsibraškinau. Ne juokas, pasiūta buvo kai mokiausi pirmame kurse. Ir nesuprantu, kodėl tada teta pasiuvo be užtrauktuko… Dabar išlįsti iš jos buvo taip sudėtinga, kad prakeikiau savo kvailumą ir suardžiau siūlę. Susisiūsiu kol kitą sykį užeis noras vėl matuoti. Bet stebuklas tas, kad senas šilkinis aksomas ir dabar atrodo kaip naujas, jam nieko nereiškia  nei laikas, nei politika, nors metų audiniui – gal apie 60.

Taigi prie dabartinės agrarinės politikos buržuazinis aksomas gal ir nelabai, bet viena iš svarbiausių šios žiemos tendencijų – jo blizgesys. Kuo jis pravartus?

Jei aksomas – tikras, jis visada bus tobulas drabužis puošniai ir iškilmingai progai. Tiesa, iki to suvokimo reikia prigyventi, nes aksomas visais laikais buvo prabangos ir brandos ženklas, kurį dėvėti tiesiog reikėjo mokėti. Nepaisant to, kad jo sugrįžimų į madą visiems būta ne kartą.

Pvz., seniau man dar ir atrodė, kad aksomas – bobiškas reikalas ir moderniam žmogui su juo nėra čia ko vaikščiot. Kelis aksomo švarkus sėkmingai perleidau kitiems, nes su jais nelabai susigyvenom, buvo jie tuomečių madų atstovai. Mados greit praėjo, švarkai su jomis nespėjo, teko skirtis.

Bet iki šiol turiu kažkada nusipirktą Dior švarkelį. Kad ir senas, bet gyvas ir geras tuo, kad jame – jokios mados. Puiki, nuostabi klasika, kurią galėjai dėvėti vienodai teisingai prieš 20 metų ir vienodai teisingai galėsi dar po 20 metų. Tik tas prabangus vargšutis buvo tyliai nukištas į spintos kampą. Bet jau jo, galvojau, neišmesiu nė už ką. Tikrai išsitrauksiu kokiam reikalui, kad ir pagerbdama Dior mados namų 70- metį.

Tik kad jausčiausi oriau, neseniai įsigijau šių laikų aksomo eilutę. Juodą. Klasikinę. Tobulą. Dar vis audžiu mintį Naujųjų sutikimui kažkur nusiduoti, todėl užsukau į po NM grasinančią su visam užsidaryti M&S parduotuvę ir pamačiau! Iš tiesų ėjau gal tris kartus ir vis mąsčiau, ar taip labai jis man patinka, ar taip stipriai man jo reikia, ar tikrai jis man derės. Trečias kartas nemelavo, mes su juo sutapome ir iš parduotuvės išėjome sykiu.

Viskozės aksomas, kaina atitinka kokybę, pasiūtas nepretenzingai, bet stilingai ir jau žinau, kad jį lygiai taip pat sėkmingai pasikabinsiu į savo spintą ilgam, kaip senuką Dior”ą. Ir po 20 metų jis niekur neišeis, nė kiek nepasens, gal ir atrodys kaip iš praeities, bet ir tada bus prabangus. Be to, apsižiūrėjau, turi tas daiktas ir modifikavimo galimybių, yra kaip švarką pakeisti, turiu šilkų, prie ko tinka jį derinti, pritaikyti progoms, kad ir džinsų dienoms be jokių progų. O neseniausiai gavau žinią iš style.com apie seną naują aksomo kultą, kuris yra tiesiog a must Naujųjų šventei ir pasijutau, jog su savuoju M&S kostiumu jausiuosi tiesiog progresyvi.

Beje, kas užsimušdamas neranda gero aksomo eilutės, nuoširdžiai patariu užbėgti į M&S ir pasidairyti. Mačiau yra aksomo suknelių, tų pačių kostiumų, bliuzių, žodžiu, yra kur prasieiti. Investuoti į aksomą verta.

Jei kartais pasirodytų, kad verta ieškoti aksomo kitur, svarbu žinoti, kaip neapsigauti su tuo įmantriu audiniu.

Mano teta sakydavo, geriausias – šilkinis. Tikrai geriausias. Nuo amžių būtent šilkinis laikytas kokybiškiausiu, gražiausiai krentančiu, maloniausiai dėvimu. Bet jis kainuoja. Todėl nemanau, kad jaunas žmogus labai pirks šilkinio aksomo daiktą. Tiesiog gal nelabai ir gebės įvertinti. Tai toms jaunoms stirnoms visokių aksomų yra visur ir, kaip sakoma, po pigiaja.

Bet dabartinių sintetikų laikais svarbu nesusigundyti visai 100-procentiniu poliesteriniu aksomu. Nei jis teisingai kris, nei gerai drapiruosis, nei bus geras kūno draugas. Kaip su juo jaustis, jei tarkim, renginyje karšta ir nėr kam paduoti vandens, nes aplink liejasi vien šampanas… 🙂

O jei rimtai, absoliučiai sintetiniai aksomai man atsiduoda turgumi ir ne švente, anaiptol ne geru tonu, o tik manymu, kad fake yra lygiai taip pat ok, kaip ir tikras daiktas.

Tai štai kaip pavyko surankioti šaltiniuose, geru aksomu galima laikyti tą, kuris yra bent pusiau austas iš natūralių pluoštų. Lašas sintetikos tikrai nepakenks. Pvz., manasis senasis Dior’o švarkelis yra iš tikros 100 procentų medvilnės. Labai mielas dėvėti, bet blogybė ta, kad jei prilimpa koks neprašytas kilogramas, tas gudrusis švarkas iškart ima braškėti. Nes sukirptas, kaip sakoma, tik – tik, tai ir pasiduoti kūno pokyčiams nė kiek nepageidauja.

Jei etiketėje neparašyta aksominės medžiagos sudėtis, verta jį tiesiog paturėti rankose. Pajusti. Super lengvas aksomo drabužis – nieko gero, greičiausiai bus poliesteris. O jei dar galima plauti – visai netikras. Tikrų jų net skalbti rankomis nesiūlo. Beje, medvilnės ir viskozės aksomai be problemų tiks ir kasdienybei. Gi šilkiniam teks ieškoti tikrai ypatingesnių progų, kontorai jis bus ne į temą.

Bet šiaip ar taip, aksomas – audinys, į kurį verta dėti širdį ir yra prasmė investuoti. Juk ilgainiui galima persiūti sukneles dukroms ar net anūkėms.

velvet-suit

Pinterest.com

Advertisements

3 thoughts on “Šilkinis aksomas

  1. Arturas Baublys December 13, 2016 / 6:46 pm

    Turėjau juodus aksominius džinsus iš H&M pirktus Lisabonoje. Kas turėjo žino, jog nešiojant ilgai ir nuoširdžiai, išsinešioja iki plikumo. Sunešiojau. Taip patiko, kad vis ieškojau naujų, bet niekur nebuvo nei ten pat nei kitur. Taip norėjau, jog prieš išmesdamas senuosius nusirašiau modelį nuo įsiūtos etiketės ir parašiau H&M ar neketina vėl išleisti… Deja, neatrašė. O gal į šiukšlių pašto dėžę įkrito.

    Like

  2. Proto aistros December 15, 2016 / 8:05 am

    Skaitau ir pykstu ant savęs – kaip taip visai aš be aksomo???? Pora šalikų ir tiek? Paskui su palengvėjimu – uff turiu, tikros pelkės spalvos švarką. Tai jis man per šventins, tai dar kažkas… O dabar pažiūrėsiu į jį iš naujo, kaip į ateinančio laikotarpio draugą/meilužį ar tiesiog must have. Dėkui už galimybę pravėdinti spintą!

    Liked by 1 person

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s