Baliai ir vakarėliai. Arba kaip juose gerai jaustis :)

lrt-nm

Baliai, vakarėliai, karnavalai.

Kas jų nemėgsta? Aš – kartais labai, kartais negaliu pakęsti. Ypač ruošimosi, spintos prievartavimo, krūvos drabužių, išaugančios ant lovos, ir susivokimo, kad nėra kuo apsirengti. Ar kam pasitaiko tobuliau?

Vakar praūžė LRT kalėdinis ir naujametis balius. Kasmetinis. Teoriškai tam buvo galima ramiai pasiruošti iš anksto. Bet kai lakstai kaip akis išdegęs tarp darbų ir asmeninių reikalų, tie pasiruošimai stumiasi, stumiasi ir taip susistumia, kad likus valandai iki renginio supranti – va, dabar tai tikrai šakės – nei kada ieškoti drabužių, nei kada kitaip išsidažyti veidą, nei ramiai susiruošti.

O mūsų LRT baliai, iš tiesų, būna žiauriai linksmi, smagūs, įdomūs. Įdomūs tuo, kad jei nenori klausyti to, kas vyksta ant scenos, gali plepėti su daugybe žmonių, kuriuos tik prabėgdamas koridoriais visus metus matai vos akimirkomis. Pagaliau tie mūsų baliai – pramoga be pozų, kamerų ir vaidybos. Ir dar tai įvykis, kurio visi laukia ir juo mėgaujasi.

Šiuometinio baliaus tema buvo 1957-ieji. Kitais metais LRT televizijai sukaks 60 metukų. Tad karnavalas, įvaizdžiai ir visas džiaugsmas motyvuotas to laikotarpio įvaizdžių.

O man tai – pats gražiausias, įdomiausias mados laikotarpis, kai vienas iš mados tėvų Christian Dior jau buvo paleidęs į pasaulį grakščios, elegantiškos ir moteriškos būtybės – gėlės – įvaizdį. Kai jis liepė persismaukti liemenį plačiu diržu, pasipūsti sijonus, vos siekiančius žemiau kelių, susivelti kuodus, strėlytėmis apsibrėžti akis ir, atsigręžus į pastelines spalvas ar gėlėtas medžiagas, subtiliai sužydėti.

Kadangi apie to meto madą žinau daugiau negu reikia, buvau tiesiog tikra, kad pasikuitusi spintoje, džiugiai ir lengvai išsirinksiu vieną iš savo mylimų plačių sijonų gausos ir į baliuką susiruošiu per tris minutes.

Negana to, puikiausiai prisimenu, kai mano vaikystėje mama prieš balius, likus iki jų gerokai laiko, repetuodavo kaip apsirengs, kuo apsiaus, kaip suks kuodą. Būdavo taip gražu ir gera žiūrėti. Toks jaukus šventės laukimas apimdavo.

Deja, pamokų iš to laikotarpio neparuošiau ir iki šiol prieš kiekvieną balių tik mintimis perbėgu spintą – kas iš jos geriausiai man tiks. O kai nelieka laiko atrankai, prasideda „lomkės“. Tas per mažas, anas per didelis, šitas atsibodęs. Dažniausiai finalas vienodas – stveriu „budinčią“, visoms progoms derančią, suknelę ir iškeliauju. Pasižadėjusi – kitą kartą pradėsiu ruoštis iš anksto.

Tik tas kitas kartas niekaip neateina. Ypač kai eini į balių tarp savų, gerai pažįstamų ir mielų žmonių, kurie, kaip sakoma, “nepadyvis”, nepajuoks ir jiems vienodai rodys, išsipuošei teisingai ar ne. Ir tik nuėjęs į balių supranti, kad dauguma moterų apie tą balių galvojo gal kokius metus. O jam ruošėsi atsakingai ir rimtai. Ir tada viduje pasijauti tokia Sigutė, vos vos spėjusi laiku atbėgti. Ir be jokių krištolinių kurpaičių 😦

Tai tokiomis mintimis dėliojausi vakar, kai likus tai beviltiškai valandai iki susitikimo su drauge baliaus prieangyje, desperatiškai matavausi savo sijonų arsenalą ir vieni jau smuko, kiti dar braškėjo… Nei akys dažytos, nei kuodas suktas… Visiškas disasteris. Iš nevilties net paskambinau draugei – eik viena, neturiu kuo apsirengti. Ta gi aprėkė ir paguodė, ruoškis – lauksiu kiek reikės.

Sulaukė. Beje, ir nedaug vėlavau, tereikėjo penkiolika minučių daugiau nei tarėmės. Kažkaip susiruošiau, susukau kuodą, paskubomis nusibraižiau akis. Pastvėriau delninukę, į kurią sukišau pusė kasdienio rankinuko (ir kam reikėjo į balių neštis užrašų knygutę, tris lūpdažius ir vieną blizgį – pastvertą iš kasdienybės, du popierinių nosinių pakelius – tarsi verkt reikės, mašinos raktus – nors lėkiau kojomis, dvejas šukas, tris rašiklius – viską radau jau tik grįžus atgal ir iškračius delninę). Bėgdama laiptais, akluoju būdu pavedžiojau lūpas. O po visko, peržiūrėjus vakarėlio nuotraukas, susivokiau, kiek pridariau klaidų. Bet esmingoji – patingėjau knisti ir ieškoti aukštakulnių.

Trumpai tariant, iš to savo neatsakingumo šįryt sėdau ir susirašiau taisykles, kurių bent jau man privalu paisyti prieš bet kokius balius. Ir dar svarbu nepamiršti, jei trisdešimtmetis jau praėjo seniai  ir negrįžtamai, taisyklių tikrai reikia laikytis griežtai.

Taigi reikalai tokie:

  1. Įvaizdis. Prieš bet kurį viešą renginį, geriausia likus savaitei, susikurti įvaizdžio koncepciją.
  2. Repeticija ir matavimas. Nesakau, kad likus savaitei, bet gerokai prieš renginį verta susižiūrėti esminius garderobo akcentus, atkasti batus, susirasti papuošalų skrynelę, iš kurios teks kažkuo dabintis, nes ji kažkodėl pasimeta namuose. Bent manoji.
  3. Strateginės paslaugos. Likus bent trims dienoms iki renginio nubėgti pas kirpėją, antakių dažytoją, nagų lakuotoją. Jei yra galimybė turėti savo natūraliai gražius antakius ir neataugančias plaukų šaknis, punktas iškrenta.
  4. Šukuosena. Į ją reikia pasižiūrėti atskiru svarbumu. Plaukai turi savybę pasižymėti blogais bruožais. Ypač tomis dienomis kai reikia kažkur eiti. Taigi parepetuoti šukuoseną, ypač karnavalinę ar tam tikro mados periodo, iš anksto labai praverstų. Beje, svarbu numatyti, ar nereikės susuktam kuodui „špilkų“, kurių šiais laikas mažai kas namuose ir beturi. Arba esant geram laiko rezervui, susitarti su kirpėja, kad ji visu tuo pasirūpintų, kaip kad pasielgė mano draugė, taikliausiai pataikiusi į šešto dešimtmečio periodą.
  5. Batai. Ne drabužiai, o batai – svarbiausias koziris. Kas to nežino? Bet net ir žinodamas, pralošia. Taigi batai turi būti aukštakulniai. Ne jokie patogūs, ne jokie bet kokie, o tie, kurie tinka prie progos arba neseniai nusipirkti ir padėti į spintą svarbiam reikalui. Tai va, juos ir reikia išsitraukti iš anksto, pasivaikštinėti jais po namus, išsitreniruoti laikyti balansą ir grakščią eiseną. Ir nusispjauti į madą, ir nekreipti dėmesio, kad ji sako dabar rinktis ilgaaulius, aptemptus, kad ir pačius zomšiškiausius ir dailiausius. Baliams reikia batelių! Ir tik batelių!
  6. Kojinės. Jei jau bateliai – baliniai, iš anksto susirasti naujas kojines, nes jos, kad ir kokios geros būtų, dėvimos ilgaauliuose, apsipešioja ir apsipūkuoja. Tad į batelius naujos ir tik naujos.
  7. Makiažas. Yra ponių, kurios nemoka pasidažyti akių. Ok. Tam yra specialistai. Padės. Bet jei nors kiek žinai savo akių formą ir pataikai nupiešti šešėlius, tereikia skirti laiko. Bent valandą iki renginio. Nes jei imiesi tapybos likus 10 minučių iki išėjimo, rezultatas gali pranokti lūkesčius. Deja, ne gerąja prasme. Taigi veidui irgi reikia atsakingai paskaičiuoto laiko.
  8. Rankinė. Smulkmena. Bet kokia svarbi. Maža delninukė labai geras dalykas. O jei šokiai? Kur ją dėti? Ar duoti kam pasaugoti? Ypač kai joje – telefonas su svarbiausia viso pasaulio informacija, namų raktai, krūva netikėtai pagriebiamo kitokio nereikalingo šlamšto, kurį jau išdėsčiau, etc. Žodžiu, geriausias ir patogiausias – mažiukas rankinukas ilga dailia rankena, kurį gali persimesti per petį, kaip karo sanitarės krepšiuką, o atrodo jis dar ir kaip puošmena. Todėl nei kliudys laikyti ir lėkštę, ir taurę, nei mojuoti rankomis, kai skamba labai gera muzika. Nei stabdys šokti, kai kojos nenustygsta vietoje.
  9. Lūpos. Net lūpdažio spalvą verta išsirinkti anksčiau nei einant pro duris. Bet kuris blizgis ar kasdien rankinuke besimėtanti dažo tūtelė – ne baliui. Geriausia baliuose žiūrisi ryškiai raudonos lūpos, pateptos geru lūpdažiu, kuris išsilaiko net valgant karštus patiekalus ir geriant šampanus. Bet kad tobulai nupieštum tą ryškumą, ties juo reikia padirbėti. Neįgudus, išsidažyti raudonai ir tiksliai, nepavyks. Nebent yra talento. Tik ne visoms duota. Bet juk galima išmokti net kalbėti kiniškai – ar ne, Ambasadore Ina? 🙂
  10. Drabužio lengvumas. Na netiko baliaus karštyje tas mano gerbiamas aksominis Dior‘o švarkas. Kad ir atspindi laikotarpį, kad ir prašmatnus, kad ir madingas. Su juo buvo tiesiog per karšta ir nepatogu. Rankovės tokio siaurumo, kaip ir dera Dior, Chanel ir panašioms kokybėms, kad kai pakeli ranką, viršun lipa visas švarkas… Ir kodėl laiku negalėjau iškasti lengvos bliuzės su tobulu kaspinu pakakly, juolab kad prieš geras kelias savaites tokią ir parsinešiau iš mamos spintos, dar net nežinodama apie baliaus konceptą. Tik šiandien ir susivokiau, kaip būtų buvę dailu, elegantiška, lengva. Ir net žiauriai madinga! O dar tie ilgaauliškiausi pasaulyje batai, kurių nė velnio nesimatė iš po plataus sijono. Ech…
  11. Nuotaika. Va čia ir esąs esminis baliaus aksesuaras. Kad ir kaip nebuvo laiko, nuotaikos, gebėjimų įvykdyti aukščiau išdėstytus punktus, viską turi atremti nusiteikimas. Juk didžiąja prasme visuose baliuose svarbu jaustis pasitikinčiai, daug šypsotis ir juoktis. Rūbas sukuria tik pirmos minutės efektą, nuotaika jį palaiko visą vakarą. Todėl į visus balius prašom užsidėti geros nuotaikos kaukę ir išdidžiai dairytis, kalbėtis, linkėti visiems gėrio ir puikiai jaustis. Ir nesvarbu, kad rūbai, batai ir makiažas paveda.

Juk iš esmės stipriausiai pavedi save tik pats. Bet jei taip ir nutinka, verta nusijuokti ir sau išdidžiai pasisakyti – kad tai būtų didžiausia mano gyvenimo problema!

Su ateinančiais Naujaisiais!!!

nm-lrt

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s