Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s