Pracūziškas manikiūras

Kaip visiška kvaiša įvasarojus imu stebėti moterų rankas ir kojas, manikiūrus ir pedikiūrus. Turbūt dėl to, kad pati nespėju kas savaitę lakstyti po kirpyklas. O tvarkingų nagų šalininkių Lietuvoje – daug. Net labai daug. Bent miestuose. Seniai buvau kaime, ten gal irgi moterys prisižiūri…

Kartais, laukdama banke, vaistinėje ar kur kitur, kur matau aptarnaujančias rankas, pastebiu labai gražiai sutvarkytus nagus. Išpuoselėti, nulakuoti, teisingo ilgio. Dailios rankos su dailiais nagais. Giriu jas negailėdama, nes tai malonu ir man, ir gražių rankų savininkei. Dėkoja ir iškart prisipažįsta – ai, tai čia gelinis lakavimas, kad ilgiau laikytų.

 

Taip sako 9 iš 10 giriamų moterų. Kai kurios tikina, geliu gražinasi metų metais. Ir nieko! Nagai auga kaip augę.
Gal man nepasiseka, bet kasmet porą sykių irgi paprašau gelinio lakavimo. Irgi tik dėl to, kad ilgiau nereikėtų grįžti į kirpyklą. Šiais laikais manikiūrai, pedikiūrai, kaip ir visos kitos paslaugos – nepigu. Juk taip? Manikiūras su laku, negeliniu, pas mano manikiūrininkes kainuoja 10-15 eur. Pedikiūras – 30 еur. Gelinis – 40 eur.

Žemiau galėsite palyginti kaip su požiūriais ir kainomis yra Prancūzijoje. Bet greta pinigų temos yra ir kitas aspektas. Kai tas ilgalaikis lakas savo nugyvena ir jį nuvalo, prasideda bėdos – nagų galai ima sluoksniuotis. Matyt, gelis – ne mano draugas.

Turiu dvi manikiūrininkes. Viena – visada lakuota, būtent geliais, kita – visada nelakuota. Spėkit, ką sako viena ir kita.
Ta, kuri lakuota, tikina, negalinti nelakuoti, nes ji klientėms turi rodyti tik sutvarkytas ir pavyzdingai atrodančias rankas. Kai jos klausiu, ar negaila nagų, tikina, jokie lakai nagų nežaloja.

Ta, kuri nesilakuoja geliu ir išvis labai retai lakuojasi, kalba visai priešingai. Kai padaro manikiūrą, visada klausia, ar tikrai lakuosim? Ir stebisi, kai klientės prašo tik gelio. Sako, kam tuos nagus nuolatos alinti chemija. Pakanka daryti tvarkingą manikiūrą, pedikiūrą be lako ir ok.

Tokia profesionalių pozicija, o ką rinktis, kiekvienos ponios valia ir galimybės.

Dabar – atskiras pasisakymas apie nagus ir piešinius ant jų. Mano akimis, tie piešiniai yra tai, kas rankoms gali nutikti baisiausia. Kiek matau rimtų ir linksmų, jaunų ir brandžių ponių ne Lietuvoje, nė viena, kažko gyvenime pasiekusi, niekada nemojavo nagais, apilipdytais gėlėmis ar karoliukais. Juo aukštesnis luomas, juo neryškesnė savęs priežiūra. Geriausiu atveju – prancūziškas manikiūras arba jokio…

Neraginu mesti lauk raudono lako buteliukų, jis – puikus. Bet žalią mėlyną, geltoną ir kt. verta atiduoti dukrai ar draugei, kuriai dar tik bus 18. Tos ryškios, akis gręžiančios spalvos niekada nebus elegancijos sinonimas.

Kaip sako žurnalistas ir estetikos narpliotojas Giedrius Drukteinis, kuo skiriasi patricijai ir plebėjai, ogi tuo, kad išvaizdos niuansai išduoda žmogaus padėtį visuomenėje. Ir ne knygų reikalas eina pirmu numeriu.
Kitaip tariant, nekultūrai būdinga beveik viskas, kas netikra ir neduota gamtos: dirbtinės blakstienos, nagai raštuoti, gėlėti, pripumpuotos ir ryškiu kontūru apvedžiotos lūpos, antakiai – tatuiruoti ir botoksais išlankstyti, ir pan.

Taigi grįžtant prie esmės, raudono lako buteliukus pasiliekam.

Kai pastarąjį kartą ėjau tvarkyti rankas ir kojas, ta manikiūrininkė, kuri nelakuoja savo nagų, padejavo, kad toks moterų antplūdis būtų ir žiemą… O kol gražino galūnes paskaičiavau, kiek kartu pati pas ją ateinu. Vasara dėl kojų 4-5 kartus. Rudenį, žiemą, pavasarį – po porą sykių. Rankų tvarkos periodiškumas, be abejo, kitoks.

Ir žiemą kojų nagų nelakuoju spalvotai. Gražu, net labai. Bet kaip basomis grįši namo? Čia ne NY, kur lakstančių per sniegus ką tik nulakuotais nagais, gali pamatyti kasdien.
NY nebuvau, bet taip rašė mano mylima tinklaraštininkė, prancūzė Garance Dore, iš Prancūzijos persikėlusi gyventi į valstijas ir buvusi priblokšta. Niujorkietės tiesiog pamišę dėl pedikiūro. Ir tuo klausimu stipriai lenkia paryžietes.
O kadangi prancūzės man visada regis moterys, kuriomis galima sekti į pasaulio kraštą vardu Elegancija, tuoj apie jas viską ir išsiaiškinsime.

 

Aušra Lukošiūnienė, IVA vizualaus meno agentūros asocijuota partnerė, prodiuserė, keleri metai gyvena Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto ir, kaip pati sakė, toje pat gatvėje, kur iki išrinkimo Prezidentu gyveno Emmanuelis Macronas. Su reikalais Aušra palaksto ir po Europą, žodžiu, sukasi tarp aukštesniųjų meno sluoksnių.

Ir štai kokie jos pastebėjimai apie Paryžiaus manikiūrus ir pedikiūrus.
”Manikiūras su raudonu laku teatro ir kino padangėje yra retas svečias. Paprastai tos kategorijos moterys rankas prižiūri, bet raudonai lakuota teatre nepasisklaidysi. Ypač jei esi aktorė, režisierė. Darbininkai nagais nelabai domisi. Techninės dalies personalas – irgi ne. Lieka merginos buhalterijoje ir prie kasos. O čia galima jau akis paganyti į spalvų vaivorykštę.

Paryžiuje rankas ir kojas dažniausiai tvarko filipinietės. Aš irgi esu nuoširdi jų gerbėja. Manikiūrą jos padaro per 20 min., bet padaro gerai. Kaina – 25 eur.
Už 50 eur sutvarkomos rankos ir kojos, ir dar su masažu.

Lankydamasi priėmimuose matau gražias rankas. Bet ir ten raudonas lakas – ne madoje. O man patinka. Nors dažniau esu įnikusi į pilką su violetiniu atspalviu.“


Žurnalistė, rašytoja, populiarių knygų autorė Erika Umbrasaitė, jau daug metų gyvena Pietvakarių Prancūzijos miestelyje ir turi meno galeriją. Štai ką ji parašė apie dar kitokią prancūziško rankų ir kojų grožio pusę. 


Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

„Prancūzijos kaime patekti į “Institut de Beauté” – kosmetologijos kabinetą nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Rūpinis savo grožiu prancūzei taip įprasta, kaip senais gerais laikais eiti sekmadieniais į bažnyčia. Tad net ir provincijoje gyvenančios nepamiršta grožio procedūrų.
Norint apsilankyti pas estheticienne – kosmetologę, reikia užsirašyti iš anksto bent porą dienų. Ir ne todėl, kad estetikos kabinetų trūktų.
Štai Villeréal mieselyje, kuriame gyvena kiek mažiau nei pusantro tūkstančio žmonių, yra net trys “Institut de Beauté”. Norinčiųjų juose lankytis netrūksta – ateina ir prabangios provincijos buržua, ir kaimo mokytojos, ir pensininkės, ir jaunos merginos, ir net kuklias pajamas gaunančios moterys.
Tiesa, dažniau nei manikiūrą ar pedikiūrą jos visgi renkasi veido priežiūros procedūras. Skaisti ir kiek įmanoma stangresnė oda – prancūzių kultas, todėl kelią į kosmetikos kabinetus jos mina nuo paauglystės iki gilios senatvės.

Be to, kosmetologės dirba ne tik savo kabinetuose, bet ir pagal iškvietimą į namus, taip pat ir į senelių namus. Nenustebkite, aštuoniasdešimtmetės prancūzės irgi nori būti gražios – žinodamas, kad savaitgalį jų atvyks aplankyti šeima, jos išsikviečia kosmetologę ne tik senatvinių ūsiukų depiliacijai ar antakių patvarkyti, bet ir padaryti manikiūrą, dažniausiai jau be lakavimo. Tačiau yra tekę matyti garbių senjorių ir su koketiškai raudonais nagučiais.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti – pas kosmetologę patekti nelengva ypač vasarą, kai Dordonę užplūsta daug užsienio turisčių ir jos veržiasi išbandyti prancūziškų grožio procedūrų.
Manikiūras nedideliame tarp vynuogynų pasimetusiame kaimelyje vidutiniškai kainuoja 25-28 eur. (be lakavimo) ir 30-36 eur. (su lakavimu).
“Beauté de pieds” – procedūra “gražios pėdos” atitinkamai 40-45 eur. (be lakavimo) ir 45-50 eur., priklausomai nuo estetikos kabineto lygio ir prabangumo.

Beje, Prancūzijoje yra itin griežta hierarchiją, ką gali daryti kosmetologės, ką – diplomuoti daktarai. Todėl tikrąjį pedikiūrą, kuomet yra nemažai pėdų problemų, pvz., suragėję kulnai etc., atlieka tik tam medicininę licenziją turintis podologas – pėdų specialistas.
Kosmetologės rūpinasi tik pėdų grožiu “beauté de pieds” (odelių atstumimu ir karpymu, kulnų šveitimu, nagų formavimu ir lakavimu).
Todėl mano “estheticienne“ mane nuolat taiso, kad aš visgi užsisakiau ne pedikiūrą, o grožio procedūrą, kaip iš įpratimo sakau paskambinusi.

Pusiau ilgalaikio ar ilgalaikio lakavimo kainos svyruoja nuo 31-40 eur. manikiūrui ir 36-45 eur. pedikiūrui. Gelinio lakavimo kainos sukasi apie 44-50 eur. Priklijuotų nagų (kurie čia gana retai sutinkamas fenomenas, nes gerokai prasilenkia su prancūzių estetikos suvokimu) gelinis lakavimas kainuos dar keletą eurų brangiau.

Labai sunku išvesti bendrą vardiklį, kokios mados siaučia prancūzių manikiūro ar pedikiūro, vadinkime šią procedūrą nevisai tiksliai aiškumo ir paprastumo dėlei, pasaulyje.

Vynuogynuose dirbanti darbininkė dažosi nagus namuose ir vaikšto su nuolat apsilaupiusiu laku. Miestelio, kuriame gyvenu merė ir vyndarė taip pat negali sau leisti itin prabangaus manikiūro: gražių nagų, prižiūrėdama vynuoges, neišsaugosi, bet merės postas reikalauja visgi turėti gražiai sutvarkytas rankas. Todėl ji renkasi paprastą prancūzišką manikiūrą.
Buržuazinė provincijos poniutė manikiūrą darosi bent kartą per savaitę. Jeigu jos nagučiai nepadengti pusiau ilgalaikiu ar geliniu laku, šiokiadieniais ji apsiriboja prancūzišku manikiūru, o šventėms renkasi prancūzišką klasiką – sodriai raudoną ar kiek tamsesnę Bordo vyno spalvą.

Be abejo, kojų nagučiai irgi būna prižiūrėti bei nudažyti, vasarą, kuri čia trunka kone pusę metų, – visuomet, žiemą – rečiau, bet ne išimtis.
Mano gera draugė, septyniasdešimtmetė Jacqueline visuomet renkasi prancūzišką manikiūrą, bet kojų nagus žiemą vasarą dažo raudonai, mat ji ne tik mėgaujasi itin ilgu šiltu sezonu Dordonėje, bet ir nemažai keliauja žiemą į šiltuosius kraštus. Taigi, kaip save gerbianti prancūzė, negali apsieiti be raudonų pėdų nagų. Bet ji priklauso senajai buržua kartai, tai nieko stebėtino.
Kadangi dauguma Dordonės moterų, net ir pasiturinčių, visgi gyvena kaime ir turi daržus, sodus, baseinus, kartais pačios su mini traktoriukais pjauna žolę, jos tikrai nesuka sau galvos dėl lakuotų rankų ar kojų nagučių. Vidutiniškai kas savaitę ar dvi jos susitvarko manikiūrą pačios arba patiki tai “estheticienne”, bet ryškiai nelakuoja. Pedikiūras – kartą per mėnesį.
Mano asmeninis romanas su nagų lakavimu tikrai komplikuotas, kaip kokia prancūziška meilės istorija. Kadangi esu alergiška, tai sėdžiu štai ką tik grįžusi iš kosmetologės savo galerijoje ir liūdnai žiūriu į tobulai sutvarkytus, kempinėlė ir minkšta dilde nublizgintus tarsi bespalviu laku padengtus nagus ir taip ilgiuosi raudonų, kurių deja negaliu sau leisti. Jeigu lakas su manimi draugautų, aš tikrai žiemą vasarą vaikščiočiau sodriai raudonais kojų bei rankų nagais.

Mais tant pis – bet tiek to, kaip sako prancūzai, kitam gyvenime atsigriebsiu, jei neatgimsiu kate pas gerą šeimininką, kaip vis supykusi ant pasaulio ir žmonijos kartais grasinuosi.“


http://www.elsamartin.com nuotr.

Tai štai kokia patirtis apie rankas ir kojas iš Lietuvos ir Prancūzijos. O kadangi madam Erika dar ir turi savo nuostabų, puikų ir nepakartojamą tinklaraštį apie visokio prancūziško gyvenimo, kas mane tiesiog hipnotizuoja, niuansus, tad jos rašto adresas štai toks.

Skaitykit ir mėgaukitės kaip geru vynu ☺
https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/

Advertisements

One thought on “Pracūziškas manikiūras

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s