5 km nutrintais kulnais

IMG_6414

Lygiai tiek ėjau iš vakarėlio. Ėjau ir keikiau save, batus, vakarėlį, kelią, kuris buvo nepakeliamai sunkus ir apmaudžiai ilgas. Kaip taip galima išeiti į renginį, dėvint batus, kurie jau sykį buvo nutrynę kulnus. Tarsi stovėdami užkišti spintoje jie tampa minkštesni ir patogesni…

Ir kas pikčiausia, jie nė kiek neaukštakulniai, ne kiaunių batai ir ne kokie super madingi. Pirkti  patogiai vaikščioti ir nesukti galvos, jei reikia išbūti apsiavus visą dieną, t.y., mano mylimi baleriniško stiliaus bačiukai.

Keista, kad toks nepretenzingas ir paprastas apavas gali būti toks agresyvus. Žinau, ką galvojau pirkdama – oda viduj, oda viršuj, juodi, geras vardas, nesvarbu, kad nosys auksinės, nukainoti, vienas du, prasinešios.

IMG_3785

O kadangi batų temoje esu beveik Imelda Marcus ar Celine Dion, kurios turi po 3000 porų, na tiek neturiu ir apsaugok Dieve, bet pripažįstu, jog esu batų kaupikė. Ir ne šiaip sau kaupikė, žinau ne vieną auksinę taisyklę: batų niekada nebūna per daug, batai yra bene svarbiausia išvaizdos dalis, batų pakulnės gana greitai nusidėvi, turėti daugiau batų reiškia ilgiau ir gražiau juos dėvėti. Ir svarbiausia – patogius batus įsigyti tolygu ryt nuskristi į Paryžių.

Nežinau kodėl būtent moterims dažniausiai tenka gražūs, stilingi, geidžiami, bet nepatogūs batai. Kodėl tik kartą per metus joms pasitaiko, jog įkiša koją ir nenori jos ištraukti? O visus kitus kartus – įkiša ir visaip bando batą prisijaukinti, ir galvoje sukasi – panešiosiu, pranešiosiu, prisitaikys…

Kelios mano draugės tvirtina tą patį – rasti patogius batelius beveik neįmanoma. Duodu nukirsti koją, tik moterys gali pirkti batus netinkamo dydžio, galvodamos, jog jie išsitemps, maloniai priglus ir taps tarsi šlepetės. Bet kai taip nutinka, batai jau būna tapę vyžomis, išsitampę ir pavargę. Nepaisant to, būtent moterys kaskart pasiryžusios dėl grožio kankintis.

Žiemą filmavau stilistę Austėją Jablonskytę, galvojau, kas jau kas, bet stilistės, kasdien „atsivalgančios“ drabužių ir avalynės gėrio, tikrai nealina savęs. Kur tau! “Galiu kentėti kiek tik reikia, fizinės kančios dėl drabužių ar batų nepatogumo manęs nebaugina”, – atviravo Austėja, nuosekliai pametusi galvą dėl stilingos išvaizdos. 

Ok. Jauna, užaugs, pūslių užsidirbs, pradės rinksis patogumą.

Nė velnio! Kiek aplink matau moteryčių, net nejaunų, nekvailų ir užimančių super geras pareigas, manot, nesikankina… Kas antra dėl grožio vaikšto, akis vartydama, vargsta ne tik pūslėtais kulnais…

Vakar buvau “Sidabrinių gervių” ceremonijoje. Ar tokia progą, įspūdingos kino šventės renginy apsieisi be aukštakulnių? Visos ponios ir panelės juos dėvėjo. Tačiau po ceremonijos kai kurios ir dejavo kaip tos gervės, stovėdamos pakėlusios po vieną koją…

Kodėl iki šiol niekas nesugalvoja patogių aukštakulnių? Gyvenime neturėjau kojoms mielų, patogių, malonių batelių “su kulnais”…

Ko gero, patogiausia būtų dėvėti vyriškus batus. Niekada nemačiau vakarėlyje vyro, stovinčio nusiavusio vieną batą. Arba kaip pastebėjau kituose renginiuose – net abu batus nusiavusios merginos plaikstosi…

Įsivaizduokim kokį vyrioką, basomis lakstantį po oficialios vakarėlio dalies…

Tai va ir reikia dėvėti vyriškus batus.  Arba sportinius. Labai man patinka mada, leidusi  sportukus ramiausiai autis net prie dalykinio sijono. Aišku, gal ne į darbą ministerijoje, bet laisvose profesijoje – varai jais kaip raketa, gera, minkšta, net gražu, ypač jei jie juodi. Nepamiršiu auksinės frazės, kurią išgirdau iš drabužių kūrėjos Audronės Bunikienės – man net uogienė gali būti juoda. Sakė gal prieš 10 metų, bet dabar vėl aktualu.

Beje, Vilniuje geriausia sportinių batų parduotuvė – Springs. Čia man taip. Pirmiausia, ten – tik geros kokybės batai, antra, nuolatos yra nemenki nukainavimai. Trečia, visada yra iš ko išsirinkti ne tik lakstymams laukais ar sporto salei, bet ir dėvėti prie kasdienos drabužių.

Štai kiek visokių minčių užplūsta nusidrožus kulnus, kad ir nepretenzingais batais. Ir tik dėl to, kad papuolė man tie pupuliai, stovėję arčiausiai batų dėžių krašto. Per remontus labai nepasiknisi tarp daiktų, kas po ranka, tą ir stveri. Pavarčiau, manau sau, pranešiosiu dar sykį, susitaikys batas su koja. Ir pirmyn į renginį nužygiavau visai smagiai, o va, pabuvus, keliaujant namo, ištiko grauduma…

Nieko, parėjau. Bet trečia dieną teplioju nugraužtus kulnus tepalais ir lipdau pleistrais. Tik nesakykit,  kokio velnio reikėjo kulniuoti tuos 5 km kruvinais kulnais? Juk yra transporto. Ne, nėra, nes į renginį išėjau  – be pinigų, be rankinės, tik su akiniais kaip Anna Wintour 🙂 Kol grįždamos ėjom su bičiule ir plepėjom, nieko blogo ir nejutau. Bet draugė pasuko sau, o aš dar paėjėjus susivokiau – pabaiga bus tragiška.

Buvo. Tikrai tragiška. Bet ėjau kaip didvyrė, galvodama, kad už kruvinas kančias bus atlyginta. Dar vis laukiu, kada gi kas atlygins.

O šiaip nutrinti kulnai reiškia, jog prasideda vasara. Ir sakoma, geriausias receptas žaizdotoms kojoms – žalio kiaušinio vidaus plėvelės kompresas. Gal verta išbandyti?

 

.

Advertisements

5.8 šaukštelio cukraus ir peroksido metas

Jpeg

Kaip pašneku su mama, labai dažnai pokalbį ji pabaigia fraze, reiškiančia labai daug ir visais gyvenimo atvejais.

Auksinė ta frazė – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Ar tai būtų kalba apie politiką, knygų mugę, ligas, pensijas, darbus, pinigus, migrantų krizę, maisto produktus, stebuklingus patarimus, pabaigos taškas – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Kitaip tariant, tai reiškia nuostabą, pasipiktinimą, ironiją, juoką arba visišką neaiškumą. O to šiais laikais nestinga nei senam, nei jaunam. Šiaip mano mama labai faina: apsiskaičius, išmintinga, elegantiška, daug mačiusi ir daug išmananti. Ir su ja tariuosi visais gyvenimo klausimais. Kaskart gaunu ir atsakymą, ir išrišimą, ir nuraminimą. Bet kai ji vienaip ar kitaip pasvarsčiusi pasako savo auksinę frazę – nei ką sakyt, nei ką daryt – reiškia, reikalas komplikuotas, svarbus ir šią minutę tiesiog neišsprendžiamas.

Kai mano sūnus išvyko gyventi į Kanadą, kaip sakė, trumpam, dabar jau tuoj bus treji metai, jo kompiuterį nuvilkom pas močiutę galvodami, kad močiutė, mano mama, galės naršyti po internetą kaip bitė, rasti visus valgių ir mezginių receptus, skaityti tai, ko nėr po ranka, ir galėsime išdalyti visus frazeologizmų, didžiuosius lietuvių kalbos, kirčiavimo, gramatikos žodynus ir žinynus, ir masę kitko spausdinto, kas dabar naujai plaukioja internete ir pasiekiama per sekundę.

Be to, kas svarbiausia, galės palaikyti ryšius su anūku ir kada užsimanys, plepės su juo per Skypą. Bet reikalas susikomplikavo, nes iki Kanados net septynios valandos. Ir tai toks nemenkas atstumas laiku, kurį susiderinti ir įveikti nepaprasta. Kasdien ir kas savaitę plepėti nėra reikalo, be to, ten, Kanadoje, jie taip užsiėmę, kad ne plepalai su močiutėmis jiems rūpi. Arba jie gali bendrauti tik vakarop. Bet kai pas juos vakarop, mūsiškai išeina stipriai po vidurnakčio.

Na, vienu žodžiu, tada paaiškėjo, kad tupėti internete be ryšio su Kanada irgi nelabai kas, nes kankinasi akys ir kraujospūdis, kurie tam tikrame amžiuje jau nesutaria su kompiuteriais. Tai ir nutarėm, kad dėl kelių straipsnių nėr prasmės.

Problemą sprendėm kitaip, cenzoriaus funkcijų ėmiausi aš, juk perkošiu kalnus straipsnių, tad įdomesnius galiu išspausdinti ir nunešti paskaityti mamai.

Bet vieną dieną, ji, daug skaitanti knygų, klausanti Lietuvos radijo ir matanti visas protingas vakaro žinias, man pasakė, dabar tiek nesąmonių apie viską rašo, kad nei ką sakyt, nei ką daryt.

Tiesa, rinkdavau tuos straipsnius jai selektyviai. Sutinku, patekdavo ir nesąmonių. Pirmiausia griebdavau apie natūralias gydymo priemones, po to apie stebuklingus maistus, kurie prilygsta vaistams, dar apie valymo priemones ir panašias balabaikas. Suprantama, irgi natūralias – soda, actas, vandenilio peroksidas, druska. O po to visokius gerus patarimus ir patiekalų receptus. Na, kitaip tariant, “atradimus“.

Bet tie visi “atradimai” taip iškerojo ir vieni su kitais susipriešino, kad pati pradėjau nebesuvokti kas tiesa, o kas kliedesiai. Viskas patapo panacėjomis ir stebuklais.

Kad naudingiausia skaityti knygas, nelabai verta įrodinėti, kas skaito, tas žino. Bet ar padės knygos, tarkim, medaus ar peroksido klausimu? Nė iš tolo, nes kas buvo rašyta anksčiau, dabar – mesk per tvorą.

Visai neseniai kažkuriame portale praėjo žinia – medus yra vienas iš baisiausių žmonijos priešų! Jis esąs cukrus! Na, taip, medus – labai saldus. Bet anot garsiausio onkofitoterapeuto J. Ruolios, medus – geriausias kuras nervinėms ląstelėms. O pabandyk tų ląstelių nepamaitinti, stogas čiuožia ir užeina šokolado priepuoliai.

Bet dabar reikia kovoti prieš cukrų (tikrai reikia kautis su cukrumi, paslėptu visuose pusfabrikačiuose, saldžiuose kepiniuose), nes pasak medikų, kas antram diagnozuojamas diabetas, tai ta proga ir medus buvo apšauktas priešu, didžiuoju.

Nesu cukraus šalininkė ar draugė, tik anąsyk rašiau, kad esu šokolado naikintoja, bet kad cukrus yra blogis, didysis, turbūt žino kiekvienas ir ypač kiekviena. Moterys tikrai jo suvartoja daugiau, vien dėl to narkotiko – šokolado. Moterys neabejotinai daugiau kepa pyragų ir dėl to irgi daugiau gauna cukraus. Jos gi tankiau gundosi visokiais pyragaičiais, torčiukais ir kitais saldžiais masalais. Dėl to, kad kūno biochemija to reikalauja. Tai va, prašom, paskui lieka kaltas medus.

Už medų stoju mūru. Nes sūnus laisvalaikiu pas kitus senelius laikė bites ir buvo viską apie jas išmokęs. Žodžiu, medus – gėris. Aišku, su saiku ir protu, ir ne kasdien. Bet pvz., namie ir ne namie cukraus nevartoju. Nei rudo, nei balto. Dar bandau savo vyrui įrodyt, kad spalva kokybės nekeičia ir tiek rudas, tiek baltas yra cukrus. Bet jam rudas – labai svarbus.

O mano namų tvarkytoja irgi vieną dieną atsargiai paklausė, nemačiau pas jus cukraus, visai nevalgot? Nevalgau, neturiu su kuo. Jei reikia obuolių pyragui, na, tam – paprastajam, kuris suburiamas iš stiklinės miltų, stiklinės cukraus (mamma mia, stiklinės cukraus!!!), kiaušinio ir obuolių, tai nubėgu ir nusiperku. O šiaip su kuo tą cukrų valgyt?

O va medaus tikrai reikia turėti ir po truputį pakabinėti retsykiais.

Jei labai apkarsta kava, įsimaišau pusė šaukščiuko medaus. Bet dažniau padeda šlakelis pieno. Blynams cukraus nereikia. Košei gardžiau vaisiai arba sojos padažas. Tai kam jo išvis reikia?

Bet šiandien parduotuvėje tyrinėjau kiek cukraus yra tetrapakinėse sultyse. OMG, vadinasi. Geriausiu atveju – 100 g sulčių yra 9g cukraus, tai reiškia pusėje stiklinės yra beveik du šaukšteliai. O blogiausiu – Timbark sultyse – radau 100g net po 29g cukraus, išeina pusėje stiklinės sulčių net 5.9 šaukštelio cukraus. Įspūdinga?

Kitos istorijos, irgi atkeliauja iš interneto, ir įdomu. Negi ne? Pvz., apie sodą, vandenilio peroksidą ir actą. Visų namuose šitų gėrių visada būdavo ir yra. Bet ką mes su jais darėme seniau?

Prisimenu, kai tėtis gerdavo sodos vandenį nuo refliukso, tada Omeprazolio dar ir nebuvo, mama visada dejuodavo, koks tai yra blogis. Dar su soda plaudavom indus, dabar mirkom joje vaisius, bet man nelabai patinka pliurzytis sodoje, kažkaip ne taip išsiplauna lėkštės. O seniau, kai bandydavau su soda šveisti dantis, teta – gydytoja bardavo – nusidroši emalę ir prasidės bėdos. Dabar gi internetas tiesiog verda nuo patarimų kaip verta su soda ir vandeniliu namuose balinti dantis. O vandenilio peroksidas kam anksčiau tiko? Išvis stovėdavo nenaudojamas, nebent jei pirštą įsipjauni – dezinfekcijai. O actas – tik silkei būdavo.

Kaip yra dabar? Jei kliautis naujaisiais patarimais, sodą gerti reikia! Ir vos ne kasdien, esą gydo viską: širdį, skrandį, žarnas, žaizdas. Peroksidu gydytis irgi būtina. Irgi panacėja. Pažįstama vaistininkė, šiurpdama pasakojo, kaip moterytės perka vandenilio peroksidą ir vis klausia, kuo skiriasi maistinis ir farmacinis, ir kurį geriau vartoti. Vaistininkė – formalios akademinės institucijos absolventė – niekaip negali pasakyti, gerkit po tiek ir aniek lašų, nes jos to niekas nemokė. Ir dar ji sako, kad cheminis peroksidas neskirtas vartoti į vidų. Bet et…

O actas, buvęs silkės draugas, dabar tampa obuolių actu ir geriausiu mergaičių draugų lieknėjimo kelyje. Man labiausiai jis patinka, nes gerai suvalgo kalkines nuosėdas nuo arbatinuko sienelių, bet gerti actą… Oi nežinau.

Prieš kelerius metus darėme pasakojimą su garsiąja žolininke Dominika Balčiūne. Labai įdomių dalykų pripasakojo. Kas nori, gali pasisemti išminties, nes iki šiol tą laidą žmonės labai žiūri, įdedu linką.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/30847

Beje, pernai rašiau Dominikai, klausiau, na, kas per painiava su tuo peroksidu ir ką sau žmonės daro gerdami – naudą ar žalą. Atsakymas buvo asmeninis, bet čia, siaurai auditorijai, galiu jį perpasakoti. Beje, nieko labai slapto tame nėra, panašūs dalykai skelbiami Dominikos „Žolininkės patarimai“ paskyroje, FB grupėje. Bet tas atsakymas buvo į mano klausimą, tad jaučiuosi turinti teisę juo pasidalyti. Tikrai įdomus. Taigi citata:

„Daug kas naudoja paprastą vandenilio peroksidą iš vaistinės. Kiek ten tų šalutinių kenksmingų medžiagų bebūtų, visi vaistai jų turi… nėra vaistinės vaisto, kuris nekenktų kuriam nors organui, gydydamas organizmo problemą.

Yra maistinis vandenilio peroksidas, buvau nusipirkusi, bet jis neputoja ir negamina deguonies skrandyje, ten paprasčiausias oksidas – cheminė medžiaga – maisto pramonėje jį naudoja maisto perdirbime: išbalina silkes, mėsą, kitus produktus. Kad turėtų prekinę išvaizdą, ilgai stovėtų ir negestų. Man geriau padeda paprastas iš vaistinės, juk negeriame jo kibirais, o tik po 35-40 lašų su puse stiklinės vandens. Geriame 1 mėnesį, po to darome pertrauką.

Geriame karštame vandenyje užgesintą sodą, imbiero arbatą, maltus linų sėmenis, ciberžolės miltukus su karštu vandeniu, cinamoną su medumi ir pasigamintus naminius imunitetą stiprinančius mišinius. Jų receptų esu parašiusi labai daug.

Jei manote, kad kenksmingas, negerkite. Kaip matote, po trejų metų naudojimo su tam tikromis pertraukomis esu gyva ir sveika… Tik matau, kad į peroksido sudėtį pridėta papildomų cheminių junginių. Tačiau jis vis tiek apsaugo gerąsias ląsteles nuo virusų. Mes su vyru ji naudojame šaltuoju laikotarpiu, eidamas į darbą ligoninėje, vyras pasitepa vandeniliu nosies vidų – sugrįžęs praskalauja burna, plauna rankas ir prieš valgį truputį išgeria su vandeniu. Va, ir visa paslaptis, kad 10 metų be ligų.“

Štai tai ir išeina, kad mano mama vėl teisi – nei ką sakyt, nei ką daryt… Bet kiekvieno valia gyventi savaip, gerti, valgyti, ko norisi ir sutarti su savimi.

Ikonų magija

BB

Kiekvienam prie širdies vis kiti dalykai, interesai, žavėjimosi objektai. Mano kartos merginos kadaise rinkdavo “artistų nuotraukas”. Taip vadindavom tą pomėgį, kai buvo tokių kolekcijų mada. Iš visos makulatūros kerpi garsenybes ir tas nuotraukas klijuoji, dėlioti, rūšiuoji, renki, perrenki, keitiesi.

– Turiu dvi Bridžitas iš Kobietos, gal turi Fondą ar Kardinalę?

– Bridžitą į Kardinalę? Tu ką? Už vieną Bridžitą dvi Kardinales duoda. O Fondos niekam nereikia…

Ką nors supratot? Brigitte Bardot, Claudia Cardinale, Jane Fonda…  Labai linksma prisiminti anų laikų kolekcines apeigas, kai Vakarų aktorių žinojom gal 10-20, o jų nuotraukų gauti buvo sunkiau nei batų. Bet rinkdavom jas ir keisdavomės su tokiu azartu, kad net dabar būtų įdomu pamatyti, kokius lobius tuomet taip vertinom ir kokios tai buvo senosios kartos aktorių nuotraukos, kurias tiesiog ikonizavome.

Audrey

Ketvirtadieniais po pamokų eidavom prie spaudos kiosko laukt lenkiškų žurnalų: “Kobieta i zycie”, “Wydnoriengi” ir dar kažkokių. Būdavo dar “Uroda”, bet labai nekaip ausiai skambėjo jo pavadinimas, tai ir nepirkdavom. Nors jis buvo spalvotas ir leidžiamas ant kreidinio popieriaus. Bet brangiausias. Ir savaitės pietums skirtų pinigų pakakdavo tik vienam dviem leidiniams. Arba “Kobieta”, arba “Uroda”, arba kiti du menkesni, kur ikonų beveik nepasitaikydavo.

Ir lenkiškai skaityt buvo sunku, be to, tas pirkimas būdavo tik dėl kelių puslapių, kuriuose spausdindavo rubrikas, panašias į serijas “Pliotky o paniach i panach”. Niekas iš mūsų nieko nesuprasdavo ko ten prirašydavo, bet kiek laimės ištikdavo radus didžiulę spalvotą Barbaros Brylskos nuotrauką ar juodai baltą mažą Catrine Denevue. Tiesa, Brylska keitimams visai netikdavo, nors buvo labai graži ir kiek daugiau žinoma iš ekranų, bet niekas jos nenorėjo imti į savo kolekcijas. Visoms rinkėjoms reikėjo Bridžitų, Sofijų, Katrinų, Elizabetų, Claudijų, Alenų, Žerarų ir t.t.

Tai buvo tų laikų ikonos. Ryškios, absoliučiai nepasiekiamos net pamatyti kino ekrane, bet švytinčios savo esybe, išvaizda, mados klyksmais. Rinkom jas kaip brangakmenius. Kol vieną dieną visi rinkimai neteko jokios prasmės ir intereso, o kolekcijos buvo išmestos.

Helen

Pinterest kolekcijų nuotr.

Dabar rinkti ikonas komplikuočiau. Gal niekas net jų ir nerenka. Daug žinių, vaizdų, socialinių tinklų, kuriuose gali matyti, skaityti, žiūrėti ir dėliotis ką nori. Kam rinkti?

Bet ne veltui klesti Pinterest – šių laikų kolekcijos ir rinkyklos. Vadinasi, dabar kolekcionavimas tapo labiau virtualus. Tik va – kitos problemos. Su ikonomis. Jos stačiai ant kiekvieno kampo. Ir vargas iš tokios gausos atsirinkti, kad nesikauptų ikonų šiukšlynai. Kad ir virtualūs.

Pernai čia rašiau apie kelias moteris, į kurias man visada malonu žiūrėti. Kalbinau, kas joms svarbiausia be raudonų lūpdažių ir gerų rankinių. Ir klausinėjau, kaip joms išeina visada nuostabiai atrodyti. Atsakydamos visos, kaip sutarę, kalbėjo apie savo stilių, į kurį įeina ir komfortas patogiai jaustis, ir malonumas nesimėtyti ir saugoti pasiteisinusius vertingus drabužius, ir saikas žvalgantis į naujoves.

Tiesa, tarp tų mano minimų moterų nebuvo garsiai skambančių ikonų. Atvirkščiai, maniškės tylios ir nekrentančios į akis, bet įspūdingos. Bent jau mano požiūriu.

O prieš porą dienų pamačiau, jog vienas portalas kaip tik dabar renka ikonas. Bet tik iš garsiai skambančių. Beje, pats terminas – ikona, prasidėjęs nuo sakralinių paveikslų, dar vis skatina viltį, jog ikona ir šiais laikais yra kažkas tokio… Nepakartojamo, išskirtinio, kerinčio, žavinčio, svaiginančio ir skatinančio. Skatinančio atkartoti, tikėti. Tai va…

Toliau ir nesiplėsiu, nes kad kiti kartotų, reikia turėti ne tik galimybę keisti sukneles… Todėl su autentiškomis ikonomis dabar visai nelengva.

O jei atsisukti tik į mados ir stiliaus kategorijas, tai šeštadienio laidoje pamėginau pakalbinti vieną žavią moterį, pas mus labai dažnai tituluojamą stiliaus ikona. Žinau, apie ką pagalvojote, ne, ne ji. Kita.

Ir ši – tikrai žavinga, turinti gerą humoro jausmą, galinti pasakoti visokių smagių istorijų, susijusių su stiliumi, ir nebijanti prisipažinti, jog drabužius tiesiog sapnuoja. Bet ji jau žino ką padaryti, jog taptum kažkuo bent įvaizdžio prasme ir artėtum stiliaus etalono link, nors jai dar viskas prieš akis. Ir net neabejoju, jog kažkada ši moteris drabužių nebesapnuos, o virs tikra tylia stiliaus ikona.

Telieka sulaukti paskutinio sausio šeštadienio…

DRAUDIMAS

Viešinti ir platinti šio tinklaraščio įrašus be autoriaus sutikimo draudžiama.

Draudimas buvo paskelbtas šiame tinklaraštyje 2015.09.05

Savavališkas nuorodų publikavimas ir įrašų perdavimas kitiems tinklaraščiams, svetainėms, socialiniams tinklams, kitoms viešoms žiniasklaidos formoms pažeidžia draudimo neviešinti reikalavimą ir autoriaus teises bei su tuo susijusius įstatymus.

Continue reading

Grażūs vyrai – didelės nelaimės

Gražių vyrų diskriminuoti nevalia, net mūsų tautosaka byloja, jog vyrą puošia ir snarglys. Tai išeina, kad bet kuris su kelnėmis – jau ir gražus.
O dabar – rimtai. Kol Lietuvoje dar nėra skaudžių istorijų, kuriomis jau gyvena kitų EU šalių moterys, galima laimėti laiko ir įspėti apie baisius dalykus. Turbūt akivaizdu kur lenkiu?

Taip, link kitatikių, gyvenančių šiltuosiuose kraštuose, karinguose ir taikiuose, tačiau siekiančių europiečių moterų, ypač blondinių. Kodėl akcentuoju kitatikius? Todėl, kad tam yra pagrindo, susijusio su dabarties situacijomis, smurto protrūkiais Vokietijoje ir kitur, ir tai jau akivaizdu.

Prisipažįstu, jog neformaliai esu tolerantiška visoms religijoms. Buvau ir mečetėse, mielai klausiau per minaretų garsiakalbius sklindančių mulų šaukimų maldai… Buvau pas budistus, shinto išpažįstančiuosius, pažįstu krišnaistų, giliai tikinčių provoslavų, bet Islamas kelia vis daugiau baimės ir nepasitikėjimo. Nors tu ką.

Suvokiu, taip kalbėti negalima, neleistina tapatinti atskirų žmonių veiklos su tikėjimu. Viską žinau. Bet tyliai manau priešingai. Ir esu tikra, kad lygiai tą patį galvoja ir kiti šimtai tūkstančių, dar likusių gyventi Lietuvoje, tačiau viešai kalbančių tolerantiškus dalykus, nes taip esą reikia, nes privalu atjausti nelaiminguosius.

Tačiau atjausti nelaiminguosius – viena,  suprasti juos – kita. Nors pas mus šalta ir nesotus gyvenimas, ir čia jie nei eis, nei norės gyventi, tai nereiškia, kad jie nenorės mūsų merginų ir moterų. O jos kartais pačios nežinia ko nori ir kaip akis išdegusios puola bet kieno glėbin. Ar tai iš smalsumo, ar tai iš aistros, ar nevilties, ar užliūliuotos saldžių kliedesių…

Kas buvo arti Turkijos, Egipto, Maroko, Saudo Arabijos ir kitų panašių kraštų, puikiai žino ką reiškia tenykščių vyrų leksika ir „žvejojimo“ kabliukai: hello darling, what country are you from, what is your name, labas, ačiū, you are so beautiful, be my Venus ir pan.

Girdėta? Ir po to sekantys klausimai – ar žinai miestą Šiauliai (šioje vietoje gali būti visi LT miestai, kur tik yra turizmo agentūrų biurų), gal pažįsti Rūta … ytę ar …aitę, gal gali nuvežti jai laišką, ji mano draugė, gyveno šitame viešbutyje, aš pas ją greit važiuosiu ir t.t. Lietuvių pėdsakų pilni pietų kurortai. O tenykščiai vyrai puikiausiai žino kaip kirkinti mergas. Iliuzija, jog jie sutverti meilei, verta kinematografo: gražūs, aistringi, moka kalbėti taip, kad linksta ausys (o moterys jomis ir myli), žada aukso kalnus, visada viskam pasirengę, siūlosi ant rankų nusinešti į svajonių karalystę… Bolivudas!

Bet dabar apie liūdnesnes baigtis. Praėjusį šeštadienį laidoje parodžiau verslininkę Eriką Stankevičiūtę, kurį puikiai klesti be svieto lyginimo ir neturi jokio tikslo viešintis religijų nesantaikos klausimais, tačiau jai trūko kantrybė ir ji viešai prabilo apie grėsmę. Išpasakojo žiauriai nesmagių dalykų, susijusių su moterų ir vyrų santykiais, su gyvenimu, kurio būdą, galimai teks perimti ir mums. Kodėl? Todėl, kad keičiasi laikai, vis labiau artėja rimtos grėsmės ir kinematografu jau nekvepia. Ir panašu, jog dar niekada per TV nebuvo taip atvirai kalbama apie dalykus, kuriais pasižymi „džigitai“, aistringai besimeilinantys moterims, užliūliuojantys taip, kad jos meta viską ir keliauja į jų į pasakas…

Kuo gi tos pasakos baigiasi? Depresijomis, psichotropiniais vaistais, daugpatyste, išvarymu iš namų, atimtais vaikais, baltosios prostitutės vardu, grasinimais, fiziniu ir psichologiniu smurtu. Ar gali būti kitaip? Turbūt nelabai. Sako, skiriasi religijos, nesutampa vertybės. Be aistros ir iliuzijų tarp žmonių daugiau nėra jokio bendro pamato.

Nuolatos važinėjanti daryti savo verslų į Maskvą, mano pašnekovė ten prisižiūrėjo baisybių, apie kurias ir pasakojo laidoje. Ir tas baisybes patiria ne kokios vištos prilipintais nagais, o verslios, protingos moteriškės, kažkokiu būdu dėl gražuolių nublūstančios, pametančios protą, paliekančios šeimas ir tekančios už juodaakių.

Protingos moterys žino, jog gražus vyras – moteriai didelė nelaimė, bet kitatikis gražuolis – tiesiog tragedija. Ir dar tokia, kad viską, ką pasakojo Erika Stankevičiūtė, pateikti TV ekrane buvo gana komplikuota. Kai kas liko už kadro, ypač garsios pavardės, kurias minėti nebuvo galima, metodai, kaip tos moterys „patvarkomos“. Tačiau ir to, ką pati pašnekovė matė savomis akimis ir ką dėstė apie bėdon pakliuvusias savo drauges, pakanka susimąstyti.

Labai čia nesiplėsiu, bet nuo pirmadienio ryto daug kas klausinėjo, ką ten šeštadienį rodei? Ir kai po laidos ne viena rimta moteris sms žinutėje parašė: „Klausau ir kaifuoju, bravo, puikus kalbėtojos pasirinkimas, pagaliau nacionalinis transliuotojas kalba tiesiai“ – pamaniau, pataikėme į dešimtuką.

Taigi kas nori, visus tuos detalumus apie grėsmes, slypinčias intymiuose santykiuose, gali rasti LRT TV mediatekoje.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/91881/e_stankeviciute_dar_negirdejau_laimingos_istorijos_moters_istekejusios_uz_musulmono#wowzaplaystart=1089000&wowzaplayduration=1311000

O nuo savęs galiu pridurti, jog turiu draugų musulmonų, pažįstu vieną laimingą mišraus tikėjimo šeimą, bet nesakau, jog tokių daugiau nėra. Galbūt yra, tik tikimybė laimingai nutekėti iš meilės už bet kurio karštakraujo gražuolio yra menka.

Palaikau artimus ryšius su turku, vedusiu suomę. Pati filmavau, pasakojau jų meilės istoriją ir nė velnio ja netikėjau. Bet pasirodo, labai klydau, ir ačiū Dievui. Jie puikiai sugyvena, jis neturi kitų žmonų, nors ir musulmonas, bet prisipažino nesąs giliai tikintis. Tiesa, daugpatystės klausimas suomei vis dėlto buvo kilęs. Nežinau, kaip jis jai išsklaidė dvejones, jog neparves namo antros, trečios žmonos, bet jiedu susilaukę dviejų vaikų, pusę metų taškosi šiltoje Turkijoje, kitą pusę – Suomijoje. Visiškas happyendas.

Tačiau įspėjimai dėl kitatikių gražuolių juodomis akimis – nelaužti iš piršto.

Kaip Alpių slidininkas arba heattech magija

Gal ir prajuokinsiu, bet nesiliauju stebėtis šiuolaikinėmis technologijomis. Drabužių srityje.

Šiuo atveju atradimu tapo slidinėjimo drabužiai.


Ne, neslidinėjau, per kalnus nesibadziojau, į Alpes pramogauti neskridau.

Šaltis užklupo pajūryje, kur pasidariau trumpas kalėdines ir naujametes atostogas. Jūra, vaikščiojimas pajūriais, draugų lankymas Nidoje, knygos, šampanas ir kiti tobuli malonumai. Bet staiga bac ir minus -niolika!

Kai vyksti pramogauti į pajūrį, visai negalvoji, jog ten gali užspausti nesuvokiami šalčiai. Kad gelia, kad drėgna, kad pučia be perstojo, esu nekart girdėjusi iš pajūriečių. Tik kad toks minusas ištiktų ir pradžioje dar nuožmiais vėjais kankintų, stebėjosi net vietiniai.

Bet ką darysi, laisvadienių negali pasirinkti kada nori, ir jei jau pramogaut, tai pramogaut, negi dėl šalčio atsisakysi vaikščiojimo ir pro langą į pasaulį žiūrėsi. Beliko ieškot deramų drabužių. Nors išlaidauti tam visai nesinorėjo.

Šokom ir nusigavom į Kretingą, o intuicija užvedė į pirmą pasitaikiusią antrų rankų parduotuvę. Žinau, kad “antrose rankose” daug kas perka specifinius drabužius: sodo, sniego, ūkio darbams. Daug kas ir pasakojo, randa visai naujų. Pardavėjų paklausiau, ar turi slidinėjimo kelnių, striukių ir panašių gėrių. Turi. Mostelėjo ranka į kampą, kur kabėjo rūbai, sudrožti, išplyšusiais pamušalais, kitaip tariant, nieko gero.

O išeinant dar užmečiau akį į “prabangos” daiktų eilę, kur brangios naujienos kaba arčiau kasos. Bingo! Vienas moteriškas kelnių su striuke derinys – naujas, naujutėlis ir vienos vyriškos kelnės. Kaip tik ko reikia. Puolėm matuotis, liuks, telpam, perkam. Už tokius daiktus specializuotoje parduotuvėje supliektum mažiausiai tris ir daugiau šimtų €. Gi Kretingoje tai kainavo: moteriškas kostiumas be kelių eurų 70, o vyriškos kelnės – 40.

Įtariu, už naujus drabužius su etiketėmis – gera kaina, nes kai žiemos pradžioje ieškojau kelnių lauko sportui su minuso temperatūra, “Sportland” centre, Vilniuje be 150€ nieko neradau. “Audime” irgi nebuvo pigesnių nei 50€, o tos, kurių užnorėjau, būtų atsiėję per 70€. Ai, pagalvojau, nei šalčių čia labai bus, nei čia kokia didelė sportininkė, kad lakstyčiau su naujų technologijų kelnėm, išgyvensiu su turimomis timpomis.

Bet neišgyvenau ir dėl to grižtu prie to, nuo ko ir pradėjau – nuostabos technologijoms.

Faktas tas, kad naujų technologijų drabužiams taupyti neverta. Tik verta skrupulingai rinktis tinkančius, bet ne pigiausius. Specifiniai rūbai turi specifinę paskirtį ir jie “atidirba” savo kainas. Aišku, už vardą dar daugiau suploji, bet tiek vardinių prekių gamintojai, tiek ir kuklesnieji, dažniausiai viską gamina daugmaž iš tokių pat technologinių medžiagų. Tad kiekvieno valia rinktis už ką mokėti, už daiktą ar vardą, nes jo kaina visada bus aukštesnė.

Su slidinėjimo kostiumu man labai pasisekė, jei LT tokių būtų, kainuotų tikrai nesvietiškai. Pagooglinus radau, jog tai super duper kanadietiškas vardas – “Whistler”, kainuojantis kaip reikiant. O įsigyti kokybę už juokingą kainą – liuks. Gal dėl to vaikštau kaip kosmonautas, kuriam neskauda galvos: ar -10C, ar -20C. Tiesa, ant kostiumo etiketės pažymėta, jog tinka iki -15C, bet išbandyta ir tikrai dera gilesniam šalčiui.

Įdomumas, dar ir tas, kad po kostiumu, dėviu tik vieną ploną termopuloverį, irgi pirktą be jokios nuovokos ir orientavimosi į “vardiškumą”, o tik dėl šalčio. Kai rudenį buvau Berlyne, užsukau į savo mylimą “Uniqlo” ir radau “Heattech” liniją. Pagalvojau, ech, žiema yra žiema, gal pravers, daiktas nebrangus, verta įsigyti.

Kad pravertė, faktas. Abu daiktai pravertė. Ir kažkam netikęs kostiumas, ir netyčia įsigytas puloveris. Bet labiausiai smagu, kad pagaliau susivokiau, jog trys vilnoniai megztiniai ir dvejos kelnės nėra tai, kuo verta gelbėtis per šalčius.

Ir dar galvoju, kaip smagu mažiems vaikams dėvėti tokius drabužius: lengvus, nevaržančius judesių, maloniai šildančius ir nekaitinančius iki devinto prakaito. Tad kas turi galimybę lankyti UNIQLO didžiuosiuose Europos, CA ir US miestuose, labai rekomenduoju, susiraskite HEATTECH liniją.

http://www.uniqlo.com/us/women/heattech.html

O dar sau manau, visai būtų neprastai su atrasta uniforma vaikščioti ir po sostinę. Jei jau prie jūros slidinėjimo drabužiai ir “Heattech” sudaro puikiausią sąjungą, tai pravers jie ir visokio stiprumo šaltyje didesniame mieste. Ir nusispjaut, jog tai kalnų drabužiai. Kaip sakoma, it’s up to me 🙂

Taigi, jei ateinantį pirmadienį Vilniuje dar laikysis toooks minusas, į darbą eisiu kaip Alpių slidininkas.

Kam karvei jūra arba malonumas vardu Palmira


“Kur lendi be eilės! Sena karvė skub į pliažą! Liek, liek, spies prei tos jūrs, nepavieluos į pliaž!” – grėsminga tirada, skamba per visą parduotuvę. Palanga, 9 valanda ryto, pats miesto centras. Lauke tvieskia saulė, termometras net zvimbia nuo karščio, gerai atvėsintoje parduotuvėje spirga eilės. Žmonių kaip po darbo dienos. Tik vieni čia balti kaip sūriai, susisukę ir pikti, su maisto maišais išvargusiose rankose, kiti – jau paskrudę, apsikaišę paplūdimio skėčiais, viltingai nusiteikę jūrai.

Nemačiau, kas kam užlindo be eilės, bet susikibo dvi garbaus amžiaus ponios. Tiksliau, viena puolė taip, kaip seniai neteko girdėti. Piktoji – iš tarties – labai palangiškė. Užpultoji – skrybėlėta, pakylėta, poilsiautoja. Ir ji tik vos krūptelėjo į paleistas koliones. Dar po minutės, kaip niekur nieko, ramiai šyptelėjo atsisukusi į piktąją.

“Pasidžiaugtumėt, pagaliau kiek poilsiautojų privažiavo į Palangą…”

“A man tas pats, važiouj a nevažiouj, atsibodot čia visi! I ko ti tokiai senai lėkt į pliažą? Biek, liek, galą greičiou gausi!”, – piktoji, nesustodama bartis demonstratyviai perėjo į kitą eilę.

“Kou čia riek? Kas nepatink?”, – prie jos prisigretino garbaus amžiaus vyras.

“Tik loterijos bileit”, – įsispraudė priešais rėksmingąją.

“Pirk, pirk, o tai bob kaip be prot prie tos jūros liak! Be eilės lend. Sena karvė į pliaž, prei jūros! Kou?” – nerimo piktoji.

Laimė, ponia, kuriai buvo skirti piktumai, sugebėjo išstovėti, neatsiliepusi nė žodeliu. Elgėsi pagal visus psichologijos ir sveikiausius tautinės savimonės dėsnius – duok durniui kelią. Lygiai taip pat tyliai linktelėjusi kasininkei išėjo iš parduotuvės. Piktoji liko putoti toliau.

Bet visai ne apie tai norėjau pranešti. Tiesiog vieną dieną sutapo du nutikimai, keliantys labai skirtingas emocijas. O kadangi geros nuotaikos turėjau per akis, nes laukiau ypatingo pasimatymo, tai ir į aplinką žvelgiau su šypsenėle.

Taigi ankstų rytą atvažiavau iš kito kaimo, specialiai į Palangą, pas Palmirą. Beveik burtininkę, tik ne astrologę. Buvau užrašyta priėmimui, o laiko turėjau kiek daugiau nei reikėjo, tad užsukau į parduotuvę įsigyti gumytę plaukams suimti ir pakliuvau į tą piktąjį šou.

Gumytės reikėjo tam, kad nekliudyčiau Palmirai daryti savo stebuklo. O kadangi jo seansas trunka ilgiau nei valandą, nusiteikti reikėjo rimtai. Taigi koks tai turėjo būti stebuklas?

Per draugus sužinojau, jog Palangoje kas antrą dieną dirba puiki, nuostabi, nepakartojama, profesionali masažuotoja. Ir daro ji tokius dalykus, kurie prilygsta, o gal net ir pranoksta rimtus gydomuosius masažus.  Kadangi šiais laikais beveik neliko žmonių, pasižyminčių tobulomis ir sveikomis nugaromis, tai yra iš ko gaudyti informaciją apie paveikiausius veiksmus, susijusius su nugara. Ir apie tai, kaip Palmiros rankos pasielgia su šia sujautrėjusia kūno dalimi, išgirdau ne iš vieno šaltinio.

Išbandžiau tas Palmiros rankas jau net tris sykius, laukiu ketvirto. Sako, reikia bent penkis kartus tokį reikalą patirtį, tuomet ištiks ne tik sunkiai pasiekiamas psichologinis atsipalaidavimas, bet ir bus justi paveiki nauda fiziniam kūnui. Viliuosi, spėsiu patekti pas Palmirą ir penktą kartą.

Beje, kaip išsiklausinėjau, ji – Talino tarptautinės masažo mokyklos, kur studijos trunka dvejus metus ir mokoma gydymo tikslams, absolventė, tad nieko nuostabaus, kad ir jos darbas su kūnu stipriai skiriasi nuo anksčiau išbandytųjų. O kadangi su Palmira dar ir plepterėjome apie masažų specifiką ir skirtybes, akivaizdžios priežastys, kodėl neretai grožio salonuose ar SPA masažai gerokai kitokie. Neteigiu, jog prastesni, bet labiau sietini su pasiglostymu atpalaidavimo tikslais. 

Tik bijau, kad po šio pasidžiaugimo bus gerokai sunkiau sulaukti savo eiles pas Palmirą. Bet kadangi apie ją žinia mane pasiekė iš kitų susižavėjusiųjų, tad širdingai ją paleidžiu toliau… Geru verta dalytis…

Ir kai atsibos jūra ar klasikiniai laiko leidimo būdai Palangoje, pamėginkite užsirašyti pas masažuotoją Palmirą, dirbančią groźio centre “Sakura”.

  
Gal pavyks, ypač kai “senos karvės liak į pliaž” 🙂

P.S.

Beje, šiandien galiu pridurti, jog penkto karto laimėti pas Palmirą nepavyko. Kaip sakoma, pilnas užrašymas. Gaila. Kita vertus, bus proga grįžt į Palangą vien dėl masažo…