Sviesto. Ir kuo daugiau

Unik

Televizoriaus beveik nežiūriu. Na, nebent filmus ir informacines laidas. Smaksoti prie teliko nėr nei laiko, nei intereso. Ir kai pakvietė ateiti į pokalbių šou „Klauskite daktaro“, mažumėle pasimečiau. Juk nepripažinsi, kad nė vienos laidos nematei. Ir nesakysi, ai, tingiu eit šeštadienį.

Juolab kad mano laidoje kalbinome profesorių Alvydą Unikauską. Neatsisakė. Nors vaikėm su filmavimais ne vieną gerą pusdienį. Dėl to pajaučiau pareigą nueiti ir pas juos, ir padaryti tai, ką reikia. Šnekėti.

Apie ką?

Apie Ghee sviestą. O Jėzus Marija, nieko nežinau. Ir net sąmoningai nesidomiu. Ypač kai sveikos mitybos gerbėjų ratuose prasideda kalbos apie ajurvedinius maistus, raunu toliau. Ranką prie širdies, mes iš runkelių ir morkų, tai paprasti ir įprasti genetiniai maistai mums labiau ir pritinka. Gal ne taip tiesmukai mąstau, bet tikiu, kas europietiška, tas skaniau ir teisingiau.

Bet maloni redaktorė, kvietusi laidon, sako – apie Ghee jums viską ir paaiškinsime.

Aišku, šiek tiek perdedu. Žinau šio bei to ir apie Ghee, ir kitus panašius indiškus dalykus, bet dažniau nulemia pasąmoninis nusiteikimas prieš anos kultūros transplantavimą visur kur. Lietuvon – taip pat.

Ir kad laidoje jiems labai nereikėtų man aiškinti to ypatingojo sviesto privalumų, šiek tiek pasiskaitinėjau, pasirankiojau informacijos ir jaučiausi neatremiama, pasitvirtinus savo tiesas. Nuėjau išdidžiai nusiteikusi, jog mums geriau mūsiškas sviestas.

Kol grimavo, redaktorė paaiškino, koks bus mano vaidmuo laidoje. O lia lia… Maniau, paklaus, atsakysiu, taip arba ne, dar kaip nors sublizgėsiu išmintimi ir – laisva. Juolab išpuolė šiltas ir saulėtas šeštadienis, stovėti studijoje – ne pats dėkingiausias laiko leidimo būdas.

Bet, o broleli, pasirodo, toje laidoje tiek visko prigalvota… Ne tik kalbėti, bet sviestą tirpinti, virti, kauliukus mėtyti, ragauti ir dar kalbėti. Šou kaip reikiant. Įklimpau…

Nors kai prasidėjo įrašas, buvo visai smagu ir įdomu. Kai ko sužinojau, bet įdomiausia – užsimezgė draugiškas ryšys su profesoriumi Alvydu Unikausku. Prie jo dar grįšiu kiek vėliau.

O dabar apie tą mano nemėgtą ajurvedinį sviestą. Kuo gi jis naudingas ir kaip jį galima pasiruošti Lietuvoje, išaiškės laidoje. Bet kad jis visai pamanomo skonio, tai faktas. Ir kad jį verta ruošt pačiam ir visai nesunkiai, irgi faktas. Tik svarbu nepirkti konservuoto metaliniuose induose. Dėl visai suprantamų priežasčių. Po įrašo dovanų gavau Ghee sviesto stiklo indą, kurį, pasirodo, pagamino viena iš laidos redaktorių, sakė, jos tėvai – ūkininkai, turi savų karvių pieno į valias. Ghee išvirti – juokų darbas.

Ir kai profesorius pasakė, valgyk ir Ghee, ir visokį kitokį kokybišką sviestą, va, tada man ir prasidėjo įdomioji dalis.

Kad riebalai – ne žala, o nauda, jau ne vienerius metus kalba progresyvūs medikai. Kad visokie cholesterolio parametrai auga ne nuo riebalų, o miltų ir cukraus, daktarai po truputį aiškina ir pas mus. Bet formalioji medicina dar vis šnairai žiūri į išsišokėlius, kurie apdainuoja ketoninę mitybą, riebalais varvančius keptus kiaušinius ir sviesto centimetrus ant duonos riekės. O apie taukus net baisu išsižioti, bet po truputį jau sako, jie irgi geriau nei aliejai…

Taigi įrašo metu, po jo ir dar kitais kartais su profesoriumi Alvydu labai įdomiai šnekėjomės apie mitybos ir riebalų reikalus. Nežinau, gal čia išduosiu didelę paslaptį, bet tikiuosi, profesorius mano blog‘o neskaitys, tad prasitariu – jis pats per kelerius metus numetė 30 kg!!!!

Skamba? Taip, beveik neįtikėtinai. Ir kas galėtų pagalvoti, jog toks išvaizdus vyras, atsisakęs cukraus ir miltų, šitaip reikšmingai pasidarbavo savo kūno labui? O tikrai pasistengė. Ir dar sako, be kančių ar alinančio triūso. Tiesiog išbraukė iš raciono saldumus ir purumus, t. y., miltus. Ir prašom – puikus rezultatas!

Klausiu, ar sportavo? Tikina, nė kiek.

Ar valgė dažnai ir po nedaug? Sako, nieko panašaus.

Ar nevalgydavo vakarais? Valgydavo ir dešimtą vakaro.

Tai kur šuo pakastas?

Pasninkas!

Taip taip. Ne religinis, ne prieš Kalėdas ir Velykas. Bet kasdienis pasninkas. Profesorius tikina, organizmas neturi gauti maisto medžiagų 16 valandų per parą. Tuomet užsiveda vidinių riebalų naikinimo programa.

Apie tą teoriją esu nesyk skaičius, girdėjusi iš užsieniečių. Ten toliau, Europoj, pasninkauti dabar yra madinga. Dar nuolatos gaunu švediško portalo “Dietdoctor” naujienlaiškius. Ir ten teigiama – 16 valandų nė kąsnio. Tiesa, jie labiau įsijautę į ketoninės mitybos privalumus, bet ir apie pasninką cituoja nemažai mokslo darbų.

Taigi visą mano skaitytą informaciją savo patirtimi tiesiog akivaizdžiausiai patvirtino daktaras Unikauskas. O kai vėliau jam nusiunčiau linką iš „Dietdoctor“, pritarė, jog irgi rado gerų bei vertingų naudoti tiesų.

Nelabai seniai su drauge kalbėjomės, tiksliau, ji svarstė, parodyk man bent vieną žmogų, sėkmingai suliesėjusį ir išlaikiusį pasiektą kūno masę. Ir dar kad veidas nenukentėtų, nevirstų suvytusiu obuoliu. Mąsčiau mąsčiau ir niekaip negalėjau jai nepritarti. Kai tik svorio metimo imasi moterys, kam per 30, kūną susitvarko (kuriam laikui), o veidas išeina ten, kur nereikia. Nenuostabu, dauguma intuityviai ir renkasi: veidas ar kūnas.

Čia kaip su Chanel ir jos tezėmis dėl raukšlės ant veido ar ant kojinės. Kuri geriau?

Tai štai profesorius Alvydas savo pasninkavimo metodu raukšlių teoriją ir praktiką paneigė. Tiesa, vyrų oda storesnė, nelinkusi stipriai vysti, bet 30 kg netekties ir ji būtų neatlaikiusi. O atsilaikė. Taigi prašom – pavyzdys įkvepiantis.

Ir kaip jūs pasninkaujat, klausiu.

Nuo paskutinio vakarinio valgymo atskaičiuoju 16 valandų ir tiek, šypsosi profesorius.

Skaičiuoju ir aš: jei paskutinį kartą valgiau 8 val. vakare, tai kitas valgymas turi būti 12 val. dienos? Nieko baisaus.

Pabandžiau, ir tikrai nieko baisaus. Tik gaila, nespėjau sulaukti efekto, vos kelias dienas pasninkavau, paskui reikalai pašlijo, nes buvo ekstra situacija su tetos sveikata, lakiojau tarp darbų ir ligoninių, neišėjo nuosekliai pasninkauti, pakako kitokio streso.

Bet akivaizdu, reikalas įmanomas ir, sakyčiau, nesunkus. Bent man. Tikrai lengviau rytinę pusę dienos lakstyti tuščiu pilvu, nei vakarinę prie kompiuterio ar su knyga graužti alkūnę ir tuščiai varstyti šaldytuvo duris, pasižiūrint kaip gražiai jis šviečia.

Dar atsiminiau kitą klausimą, užduotą profesoriui, o kaip su teorija, jog pusryčiai – būtini?

Niekai, sako jis.

Tai ir skrandis pats savęs nesugrauš?

O ko jam graužtis, nustemba Alvydas.

Tik jokios kavos, arbatos, jokių sulčių. Vien vanduo. Ir kiek tik nori, priduria populiarusis gydytojas. Esą kava ir kiti panašūs gėrimai, patekę į organizmą, užkuria signalą, jog teks virškinti. Tuomet užsiveda fermentų muzika ir t.t.

Tai štai pripažįstu, reikalas su vandeniu iki vidurdienio pasirodė esąs puikus, nesudėtingas ir prasmingas. Tereikia cikliško gyvenimo ritmo, kad tokia maitinimosi schema taptų įpročiu.

Beje, dar vienas įdomus Alvydo Unikausko pastebėjimas. Valgyti dienoje tris ir daugiau kartų, visai nėra būtina. Sakė, pats valgo du, kartais tik kartą.

O keletą sykių per savaitę, prisipažino, užsitepa juodos duonos riekę sviestu ir kaifuoja. Bet užsitepa taip, kad sviesto pločio yra tiek, kiek ir duonos!

Va čia ir vėl išsižiojau. Ir pamėginau užsitepti. Labai patiko. Ypač vakare. Padeda nustoti slankioti aplink šaldytuvą.

Tai va, ir grįžtu į rašymo pradžią. Prie sviesto. Ghee ir kitokio. Išeina, verta jo valgyti ir kuo daugiau. Na, žinoma, ne kasdien, ne triskart per dieną. Bet dusyk per savaitę – malonus naudingumas. Ir pakankamai to sviesto gaudamas, įveiki emocinį norą kažką vis pagraužti.

Kitaip tariant, dar kas išeina, jog visos mitybos teorijos apie dažnai ir mažai, ne po 6 vakaro ir pan. griūva. Norint sveikatintis ir lieknėti, nesukti galvos, kada valgei, kada ne, irgi eina šipuliais. Nes valgyti visai ir nebūtina… Ypač kai žinai kodėl 🙂

P.S.

Vis dėlto, prabilus sąžinei, nusiunčiau savo išsimąstymus profesoriui A. Unikauskui. Jei jau cituoju žmogaus mintis, privalau su juo tai ir suderinti.

Profesorius patikslino štai ką:

“Tam tikrų mano žodžių netikslumų yra, bet visumoje viskas taip. Pvz., aš niekuomet nesakau, kad valgyti pusryčių nereikia. Tiksli mintis būtų “tai individualu ir kiekvienas turi rinktis atsižvelgdamas į savo pojūčių patirtį”.

Po profesoriaus pataisymo mano sąžinė nurimo 🙂

 

 

 

 

Poros. Lėkštėje

 

Tikrai visi girdėjo apie maisto derinimą. Tikrai visi žino, kad bulves su mėsa valgyti nepatariama. Kodėl, negaliu atsakyti. Bet kai tai kartoja mitybos žinovai, jie mini fermentus ir kt. Ir tikina, esą vieni iš jų skaido krakmolą, kiti – baltymus, ir užsiveda visa muzika. Lemianti antsvorį ir t.t. Galbūt. Bet nelabai tikiu, nes kūnas – tokia protinga mašina, kad šimtus metų skaidė viską, o dabar staiga nebesugeba…

Tiek to. Kas kuo nori, tas tuo tiki.

Bet radau visai įdomų straipsnį apie produktų poras, kas su kuo geriausiai draugauja pilve ir lėkštėje. Jau esu minėjusi, yra toks auksaburnis Webmd saitas, kur tarp visokių dalykinių temų pasitaiko ir popso. O tas popsas sykiais dar ir racionalus. Nes sau priminti tvarką, kurios galima (nereikia, bet galima) laikytis prie stalo, visai smagu ir pravartu.

Taigi ilgai nesiaiškinant, ką siūloma su kuo poruoti lėkštėje.

Tik pirmiausia – kodėl verta poruoti valgomus produktus?

Dėl to, kad kiekvienas iš jų turi skirtingų cheminių medžiagų, susiporavus veikiančių geriau organizmo metabolizmą. Jie kaip komanda, kuri padeda ilgiau išlikti sočiam, geriau deginti kalorijas. Ir tai vyksta racionaliau nei valgant tuos produktus po vieną. Oi dar pamiršau svariausią dalyką – visos šios poros ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl lieknėjimo 🙂

Avokadas ir tamsiai žali lapiniai

Špinatai arba kalė salotų lapai – mažai kaloringi, bet maistingi. Avokado naudos nereikia aiškinti niekam. Taigi tokia pora arba net trio naudinga, nes maistinga, skanu. Ir net 23 % stipriau pakelia pasitenkinimo jausmą pavalgius.

Vištos krūtinėlė ir Kajeno pipirai

Kas jaudinasi dėl antsvorio, puikia žino, kad baltymas Nr.1- vištos krūtinėlė. Viena krūtinėlė, vidutinio dydžio, duoda net 27 g proteino ir tik 150 kcal. Vištą ilgai virškinam, ilgai jaučiamės sotūs. O Kajeno pipiras ne tik skanina, bet ir spartina kalorijų deginimą.

Avižų košė ir graikiški riešutai

Ką čia beaiškinti: avižų nauda seniai išaukštinta, o teisingi riešutų riebalai – irgi ne naujiena. Puodukas avižų košės ir keli gramai riešutų esą daro stebuklus. Tik svarbu nei to , nei ano nepadauginti.

Kiaušinienė, juodosios pupelės, pipirai

Puikus pusryčių pasirinkimas, nes anot Journal of American College of Nutrition, ryte nieko nėra geriau už kiaušinius. Jei valgai juos rytą, perpiet sukiši gerokai mažiau maisto, ypač tortukų su kava. Kam dar pupelės ir pipirai? Vėlgi sočiau ir greičiau dega kalorijos.

Sriuba su pupelėm ir daržovėm

Na, tikrai laaaabai skanu ir sotu. Pasak kelių studijų, kas valgo tokią sriubą, rečiau išalksta, gauna daugiau skysčių, suvartoja daugiau ląstelienos ir proteinų. Viskas tik į naudą. Ypač tai, kad per savaitę suvartojus tris puodelius pupelių, labai pagreitėja nereikalingo svorio kritimas. Va kaip 🙂

Steikas su brokoliais

Kas čia gero? Kalnas baltymų, kaip sako, atstatyti raudoniesiems kraujo kūneliams. Brokolis ypatingas tuo, kad turi C vitamino, kuris padeda pasisavinti geležį iš to mėsos kalno. O pusė puodelio brokolių lygi C vitamino dienos normai.

Žalia arbata su citrina

Jei tokiu bjauriu metu laiku reikia stipriau prabusti, geriam žaliąją arbatą. Nors man geriau kava, bet amerikonai ir japonai siūlo žaliąją su citrina. Nes tie, kurie kasdien geria butelį (nepaaiškino kokio dydžio tas butelis, bet gal 0,5 l) tokio gėrimo, geriau mėto riebalus. Sako, po dviejų savaičių tokio vartojimo sijonai aplink juosmenį ima suktis labai garsiai 🙂 Nes citrina padeda absorbuoti katechinus (iš arbatos).

Lašiša su saldžiom bulvėm (batatais)

Jei žuvis vadinama smegenų maistu, tai saldžios bulvės – kūno degalais. Vėl svarbu šiųjų nepadauginti, nes racionaliausia per pietus gauti  17g proteino (išeitų 85g žuvies) ir 5 riekeles saldžių bulvių. Jos suteiks net 4g ląstelienos ir tik 112 kcal.

Jogurtas ir avietės

Jogurtas – nesaldus, o riebus – Kalcis ir D vitaminas, o avietės – ląsteliena. Todėl puodelį jogurto reikia gardinti puse puodelio aviečių ir išeina truputį saldu, truputį skanu ir labai naudinga.

Grybai ir jautienos faršas

Čia gal burgelių valgytojams toks receptas? Grybų puodelyje yra tik 16 kcal, o grybai apgauna ir sukuria miltų efektą, skanina faršą, palaiko nuosekliai pastovų cukraus lygį kraujyje, dėl to neištinka bado priepuolis. Bet abejoju, ar man taip labai norėtųsi tokio makalūzo…

Žiediniai kopūstai ir aliejus

Kas čia gero? Žemas glikeminis indeksas, palaiko nuoseklų cukraus lygį kraujyje, vadinasi, nėr alkio. Ne viena studija rodo, jog žemo glikeminio indekso produktai labai dera lieknėti, sukuria palankią biocheminė reakciją ir šiaip naudingi, nes nėra krakmolo. Siūloma juos trumpai pakepinti su alyvuogių aliejumi, tikrai tik neilgai, kad išliktų daržovės traškumas, ir skanaus 🙂

Pistacijos ir obuoliai

O čia tai naujiena! Bet sakoma, jog tai puikus vidurdienio užkandis, jei nėra kada sėst prie stalo, nes derinys supažindina skaidulas, geruosius riebalus ir proteinus. Aišku, irgi tik nedaug to gėrio reikia, ir gal net nesūdytų pistacijų. Bet ar tokių pas mus yra?

Juodas šokoladas ir migdolai

Na, štai prašom, vadinasi, ne veltui jis – geriausias pasaulyje meilužis – visada traukia! Ir sakoma, jog dar skatina svorio kritimą. O poruojant tą skanųjį malonumą su migdolais, kuriuose esama proteinų, gaunamas tiesiog nepakartojamas derinys gomuriui, palaikomas pastovus cukraus lygis kraujyje, užtikrinamas sotumas, išsaugoma gera nuotaika.

Na, tiesą sakant, čia jau kaip kam… Vieną gabaliuką to gerojo meilužio atsilaužus, gali būti nelengva ir sustoti.

Bet kodėl tokių porų neišbandyti? Skanaus!

Info foto webmd.com

 

 

Su riebalais ar be jų? Ir su kokiais?

Šiais atgrasumo riebalams laikais, pripažinsiu, painiavos nestinga. Vienu metu (ir gana ilgu) nepirkdavau nei sviesto, nei grietinės, nei jokių mėsų, kuriose būdavo riebalo žymės. Tvirtai žinojau, kad gyvuliniai riebalai yra blogis, didysis. Ir ne pati taip buvau sugalvojusi. Visi sveiko gyvenimo šaukliai apie riebalus kalbėjo ir dar dabar kalba gana griežtai. Ir skatina(o) teoriją, kad gėris yra augaliniai aliejai, ypač visi tyrieji, alyvuoginiai. Tačiau paskui radosi nauja aliejų grupė ir scenoje pasirodė palmių riebalai. O dar po kurio laiko kilo klyksmas ir panika, koks tai esąs baisus žudikas!!!

Kaip yra iš tiesų, negaliu pasakyti ir šiandien, tik žinau, kad daug gydytojų, susijusių su dietologija ir besispecializuojančių maisto produktų tyrimuose, staiga apsisuko 180 laipsnių ir ėmė tikinti, jog gyvuliniai riebalai žmogui stipriai naudingesni nei buvo tikinama visą 20 metų. Esą be sviesto, grietinės ir lašinių žmogaus organizmas padeda daryti nesąmones.

Kas teisus, kas vėl klysta? Kokius riebalus tinka valgyti? Ir kas žmogui kenkia labiausiai?

Kaip vieną iš atsakymo versijų galiu pateikti neseniai mano laidoje kalbėjusios biochemijos mokslų daktarės Skaidros Kordušienės samprotavimus. Šiuo atveju labiau aiškinomės apie palmių aliejų, hidrintus ir grynus riebalus bei aliejus. Ta laida sulaukė labai daug peržiūrų, bet tam, kas mėgsta rašto naudą, ko gero, paskaičius viską savo akimis, gal atsivers naujų požiūrių į riebalų pasaulį. Kitiems, žiūrintiesiems, primenu, kad laida “kaba” LRT TV mediatekoje, jos data – 2016.03.26

O čia – Skaidros Kordušienės žodžiai, tauriai išrašyti mano kolegės ir padariusios tą interviu.

Citata:

“Palmių aliejus yra nuostabus gamtos produktas. Jame yra labai daug E vitamino, karotinoidų. Aišku, rafinuotame aliejuje karotinoidų nelieka, E vitamino sumažėja, tačiau jis iš esmės labai tinka skrudinimui arba kepimui aukštose temperatūrose.

Labai įdomu tai, kad palmių aliejus žmonių vadinamas nuodais, bet jeigu mažose krautuvėlėse jie perka nerafinuotą palmių aliejų, kur visai mažuliukas indelis, kuriame telpa vos šaukštas palmių aliejaus, kainuoja vos ne dešimtį eurų, tai jau jį laiko ir vaistu, ir tinkamu išoriniam vartojimui, pvz., odai tepti. Tuo tarpu, jei tai esąs rafinuotas aliejus, nors iš tiesų rafinavimas aliejui nepriduoda jokių nuodų, tai jau neva yra blogai. Realiai tikrai nėra tokių mokslo tyrimų, kurie įrodytų, kad palmių aliejus yra nuodingas. Tai tik mitas”.

Pasak mokslininkės, šis nuostabus aliejus visai nepelnytai koneveikiamas, priskiriant jam nebūtų savybių. Palmių riebalai išgaunami iš gvinėjinės alyvpalmės vaisiaus minkštimo, ir jie maistui Afrikos šalyse naudojami nuo neatmenamų laikų. Pas mus palmių aliejus ypač išpopuliarėjo prieš kelis dešimtmečius. 

Citata:

“Maždaug 8-ame dešimtmetyje prasidėjo vajus auginti alyvpalmes, dėl to, kad tie riebalai yra gana pigūs, jų daug išgaunama. Palygint su kitais, pvz., saulėgrąžų, rapsų, palmių aliejaus derliais, alyvpalmių derliai yra didžiausi, dėl to ir jų kaina mažiausia. Tuomet JAV spaudoje pasirodė kritinių straipsnių, neva alyvpalmių aliejus yra žalingas. Tačiau iš tikrųjų tai buvo užsakyti tyrimai, kurie vėliau buvo paneigti mokslo bendruomenės”.

Prasta nuomonė apie palmių riebalus susidarė dar ir todėl, kad jie hidrinami. Tačiau lygiai taip pat hidrinamas ir saulėgrąžų, ir rapsų aliejus, bet palmių, dėl mažos kainos – dažniausiai. O tai jau tikrai negerai, pripažįsta Skaidra. Pasiremdama įrodytais mokslo tyrimais, ji sako, kad per didelis hidrintų riebalų vartojimas iš tiesų gali sukelti nemenkus sveikatos sutrikimus, pakenkti širdžiai ir lemti antrojo laipsnio diabeto atsiradimą.

Citata:

“Hidrinti riebalai nėra alyvpalmių aliejus. Žmonės dažnai šiuos riebalus painioja, iš tikrųjų, alyvpalmių aliejus gali būti hidrintas, gali būti ir nehidrintas. Jeigu alyvpalmių aliejus arba riebalai yra hidrinti, taip etiketėje ir privalo būti parašyta.

Hidrinimas tai yra aliejaus kietinimas. Prijungiami vandenilio atomai ir aliejaus virsta riebalais. Jis yra patogus vartoti. Buvo vajus, kad gyvulinių riebalų reikia vartoti kuo mažiau, o hidrinti riebalai pagaminti iš augaliniu aliejų, esą yra puikus produktas.

Šiuo metu skaičiuojama, kad iš visų gaunamų dienos 2000 kalorijų, kad nekenktų sveikatai, hidrintų riebalų galima suvartoti 1 procentą, maždaug apie 2 gramus. Todėl reikia atidžiai skaityti visas pakuotes, ženklinimą ir galvoti, ką valgai. Hidrinti riebalai Lietuvoje nėra uždrausti, juos galima vartoti, tik reikia įvertinti jų keliamą riziką.

Kaip sakė Filomena Taunytė, mes, lietuviai, esam pratę atsipjauti juodos duonos, lašinių ir to mums norisi. Viduržemio jūros pakrančių gyventojai maitinasi kitaip, nes pas juos ir klimatas kitoks, jiems nereikia sėdėti kambary žiemą. Mes irgi ėmėm vartoti vien alyvuogių aliejų, nors turime tikrą Lietuvos auksą – linų sėmenų aliejų. Puikus produktas. Bet, pvz., nerafinuoto sėmenų aliejus galiojimas yra tik 6 savaitės, vėliau jis oksiduojasi, apkarsta, maistui ar kepimui jau netinka.

Todėl kiekviena šeimininkė virtuvėje turėtų naudoti dviejų tipų aliejaus arba riebalų. Nerafinuoti tinka apšlakstyti salotas, kiti, kurių kaitimo taškas aukštesnis, skirti kepti. Tai rapsų, saulėgrąžų, kokosų ir alyvpalmių aliejus”.

Mokslininkė prisipažįsta, kad labiausiai ją erzina diletantiškos kalbos ir rašiniai, skatinantys skandalus ir sėjantys paniką. Ji pataria atidžiai rinktis ne tik aliejų, bet ir informacijos šaltinius, kuriuose aptariami maisto produktai. “Nepasiduokite masinei vieno kurio nors madingo vajaus psichozei. Neretai bauginantys dalykai tėra tik išgalvoti mitai”, – pataria biochemijos mokslų daktarė ir mini keletą tipiškų pavyzdžių.

Citata:

“Sakoma, viskas iš miltelių. Taip, visas mūsų maistas yra iš miltelių. Jeigu mes jį džiovinsim ir sumalsim, jis bus iš miltelių. Gal prieš 15 ar daugiau metų, buvo toks baisėjimasis – uždegi sausainį ir jis dega. Kaip taip gali būti? Bet kaip sausainis gali nedegti, jeigu jis pagamintas iš organinių medžiagų? Tai yra produktas, kuriame yra riebalų, savaime aišku, kad jis degs. Tai elementarus chemijos, fizikos, net nekalbu apie biologiją, dalykų nesuvokimas, skatinantis mitus.

Kaip ir apie hidrintus riebalus. Kalbame apie augalinius hidrintus riebalus. Bet iš tikrųjų, yra ir toks natūralus produktas. Pvz., gyvūninės kilmės riebaluose natūraliai gali būti susidarę hidrintų riebalų. Tai gali būti atrajotojų riebalai, pvz., lajus, nedideli jo kiekiai būna pieno produktuose. O augalinės kilmės hidrinti riebalai yra tiesioginis žmogaus sukurtas produktas.

Nenoriu labai drąsiai teigti, bet manoma, kad būtent hidrinti gyvūninės kilmės riebalai nesukelia tokių didelių problemų kaip augalinės kilmės”.

Pasak mokslininkės, perskaičius etiketę, pirmiausia reikia žiūrėti, kurioje ingredientų sąrašo vietoje nurodyti hidrinti riebalai. Jei antroje ar trečioje eilutėj, tokį gaminį geriau dėti atgal į lentyną. O jei penktoje, šeštoje ar dar toliau, transriebalų tame produkte bus vos vos.

Citata:

“Viskas priklauso nuo vartotojo. Jeigu vartotojas pasakys, ne, šito produkto neperku, tai gamintojas ir negamins. Yra paklausa, yra pasiūla. Kaip sakau, maisto technologo darbas yra labai nedėkingas, gali sukurti labai gerą maisto produktą, kuris bus skanus, maistingas ir atrodys gerai, bet jei bus aukšta kaina, jo žmonės nepirks.

Juk maisto pramonės gamintojai tyčia nesako, pridėsim jums hidrintų riebalų arba tyčia pridėsim jums alyvpalmių. Yra ženklinimas, pirkėjas pamatė, kad yra hidrintų riebalų, lai nepirks, tuomet įmonė ir negamins.

Kaip mano močiutė sakydavo: pigią mėsą šunys ėda. Jeigu produktas yra pigus, būtinai pasižiūrėkit ženklinimą, iš ko jis padarytas. Ir viskas bus aišku”.

Tokie tad šios dienos reikalai apie riebalus ir aliejus. Kaip nuspręsit, taip ir valgysit. Svarbu žinoti, ką sako mokslo atstovai.

P.S.

Atsiprašau už korektūros klaidas, pasiteisinimas – svarus. Remontas, ne namai, neturiu savo gerojo kompiuterio, kuris raudonai pavingiuoja visus netikslumus.

Ar valgote kiniškai?


Yra tokia “savų” kategorija, kuri tinka viskam.

Savo kirpėja, siuvėja, manikiūrininkė ir t.t. Kai viena mano draugė, visą gyvenimą pragyvenusi Amerikoje, pasakodavo, kad šeštadienio rytais užeina pas savo žalumynų pardavėją turguje ir pasiima visą pundą traškančių žolių, pas mėsininką pietums atsirenka gabaliuką steiko, užsuka pas kepėją ir palaukia eilėje šviežios bandelės, visur paplepa, aptaria naujienas, išgirsta šviežiausių gyvenimo receptų, man tuomet atrodė kaip scena iš gero prancūziško filmo.

Bet vakar, kai susigalvojome pietauti kiniškai, pasiskambinau restoranui, kurį seniai jau atsirinkome Rytų virtuvės etalonu Vilniuje, užsisakiau vietas ir kai palaimingai valgydami su kiekvienu padavėjo atneštu patiekalu vis kažką plepterėdavome, dar kartą pasijutau ir pasidžiaugiau, kad tas “savų” jausmas jau labai neprastai įleidęs šaknis ir pas mus.

Bendruomeniškumas – gana sausa kategorija, bet jei jį išverstume į žmonių kalbą, tai ir būtų tie patys “savi”. Kuo tai puiku?

Pirmiausia tuo, kad jautiesi saugus ir žinai, jog tavimi nuoširdžiai rūpinasi ir galvoja kaip apie žmogų, o ne praeinančią piniginę.

Antra, “savumas” sieja žmones, kelia geras emocijas, skatina paslaugumą ir atsakingumą. Ar ne malonu, kai padavėjas, išgirdęs, jog nori baklažanų Pekino padaže, sako, taigi niekada jų nevalgydavot! Ir kelias minutes ginčijamės, kuriuos baklažanus valgome visada ir kurie yra kurie. Kai nori užsisakyti vyno prie tų baklažanų, atneša du butelius ir siūlo mėginti, kuris tiks ir patiks, ir tik po to užsisakyti. Ragauji tuos vynus, plepi apie slidinėjimą Prancūzijoje, kuri, pasirodo, mūsų padavėjui yra tarsi namai, pasakoja jis kokį vyną rinkosi kuris klientas, ir jauti tarsi tavęs čia niekada nepamiršta, nors nebuvai gal visą žiemą.

Trečia, sužinai, kad kinai, dirbantys LT, jau irgi tampa kitokie. Jie reikalauja gerų algų, be 1000 € net nejudina kojos iš savo šalies ir žuvį jau skuta tik su pirštinėmis. Atrodytų, kas čia tokio ypatingo? Tik tiek, kad pas mus jie važiuoja jau kaip į Vokietiją, nors svajonių šalimi visiems lieka pastaroji. Bet ir čia jie sėkmingai perima kultūringos ir atsakingos virtuvės normas.

Beje, restoranas, apie kurį kalbu yra “Trys klevai”. Senamiestyje. Jame apsilankome per metus gal tris keturis kartus. Ir kas jei ne savas padavėjas pasakytų – dažniau ir nereikia, atsibostų. Ir juokiasi, kad tie, kurie pas kinus pradeda eiti nuolatos, pradeda ir raukytis, esą pasikeitė arba pablogėjo virėjas. Tuomet mūsiškis pasiūlo ateiti rečiau, nes rečiau yra skaniau.

Dar čia randu progą pasisakyti apie padavėjus. Kokia tai svarbi ir ypatinga profesija, kiek daug nuo jos priklauso ir kokio gilumo šaknis ji turi. Keista, kad jos nesugeba įvertinti kad ir neprastų restoranų savininkai, investuojantys į stalus, šviestuvus, šaukštus, bet ne į žmonės. Koks didis gėris, kai restorane daug metų dirba tie patys profesionalūs padavėjai, koks puikumas, kai jie kaip savo ranką išmano kiekvieną patiekalą ir net nemirktelėję gali pasakyti, tas jums šiandien nepatiks ir pasiūlo pamėginti aną!

Kaip esu patyrusi, kinų maistas – specifika, didžioji. Ir pas mus jis labai stipriai skiriasi nuo patiekalų Kinijoje. Anaiptol negaliu tvirtinti, kurie geresni. Skonio reikalas, bet vieni skanesni čia, kiti – ten. Ir kaip juokauja mūsų vakarykštis ir nuolatinis padavėjas, jei kinai čia gamintų taip, kaip pas save, čia niekas to nevalgytų.

Pabaigoje pridursiu ir tai, kad, ko gero, kiekvienas išsirenka savo kinišką restoraną ir ten nuolatos vaikšto. Dar yra kiniško maisto valgytojų kategorija, kurie mėgsta eiti ten, kur eina patys LT kinai. Bet iš visų savo išmėgintų restoranų visada renkuosi “Tris klevus”, o jei surizikuoju eiti kitur, kaskart pamanau – mūsiškiame tikrai būtų buvę skaniau.

Ir kas dar gerai, “klevų” savininkai atsirenka tokius kinų virėjus, kurie produktų neskandina padažuose, ten niekada nepasitaiko per daug krakmolo, nebūna pernelyg užsaldinta ir visada gali paprašyti daugiau įdėti česnako ar suraityti mažesnę porciją.

Kitaip tariant, eini pas savus ir jautiesi kaip pas savus. Ar ne gėris?

Beje, šis rašymas nė kiek nesuderintas su minimu restoranu, jie gal net ir nesužinos, kur ką rašau ar kaip juos miniu. Bet miniu visada tik geruoju ir visus savo svečius, valgančius kiniškai, visuomet veduosi tik ten.

Tik didžioji blogybė, kad toje puikioje vietoje visada valgau tuos pačius patiekalus. Tiesa, vakar padarėme išimtį ir paragavome traškaus sauso karpio, dabinto sezamo sėklomis, ir kitokios anties. Ir vėl buvo be proto skanu.

Skanios ir saulėtos dienos visiems!

5.8 šaukštelio cukraus ir peroksido metas

Jpeg

Kaip pašneku su mama, labai dažnai pokalbį ji pabaigia fraze, reiškiančia labai daug ir visais gyvenimo atvejais.

Auksinė ta frazė – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Ar tai būtų kalba apie politiką, knygų mugę, ligas, pensijas, darbus, pinigus, migrantų krizę, maisto produktus, stebuklingus patarimus, pabaigos taškas – nei ką sakyt, nei ką daryt.

Kitaip tariant, tai reiškia nuostabą, pasipiktinimą, ironiją, juoką arba visišką neaiškumą. O to šiais laikais nestinga nei senam, nei jaunam. Šiaip mano mama labai faina: apsiskaičius, išmintinga, elegantiška, daug mačiusi ir daug išmananti. Ir su ja tariuosi visais gyvenimo klausimais. Kaskart gaunu ir atsakymą, ir išrišimą, ir nuraminimą. Bet kai ji vienaip ar kitaip pasvarsčiusi pasako savo auksinę frazę – nei ką sakyt, nei ką daryt – reiškia, reikalas komplikuotas, svarbus ir šią minutę tiesiog neišsprendžiamas.

Kai mano sūnus išvyko gyventi į Kanadą, kaip sakė, trumpam, dabar jau tuoj bus treji metai, jo kompiuterį nuvilkom pas močiutę galvodami, kad močiutė, mano mama, galės naršyti po internetą kaip bitė, rasti visus valgių ir mezginių receptus, skaityti tai, ko nėr po ranka, ir galėsime išdalyti visus frazeologizmų, didžiuosius lietuvių kalbos, kirčiavimo, gramatikos žodynus ir žinynus, ir masę kitko spausdinto, kas dabar naujai plaukioja internete ir pasiekiama per sekundę.

Be to, kas svarbiausia, galės palaikyti ryšius su anūku ir kada užsimanys, plepės su juo per Skypą. Bet reikalas susikomplikavo, nes iki Kanados net septynios valandos. Ir tai toks nemenkas atstumas laiku, kurį susiderinti ir įveikti nepaprasta. Kasdien ir kas savaitę plepėti nėra reikalo, be to, ten, Kanadoje, jie taip užsiėmę, kad ne plepalai su močiutėmis jiems rūpi. Arba jie gali bendrauti tik vakarop. Bet kai pas juos vakarop, mūsiškai išeina stipriai po vidurnakčio.

Na, vienu žodžiu, tada paaiškėjo, kad tupėti internete be ryšio su Kanada irgi nelabai kas, nes kankinasi akys ir kraujospūdis, kurie tam tikrame amžiuje jau nesutaria su kompiuteriais. Tai ir nutarėm, kad dėl kelių straipsnių nėr prasmės.

Problemą sprendėm kitaip, cenzoriaus funkcijų ėmiausi aš, juk perkošiu kalnus straipsnių, tad įdomesnius galiu išspausdinti ir nunešti paskaityti mamai.

Bet vieną dieną, ji, daug skaitanti knygų, klausanti Lietuvos radijo ir matanti visas protingas vakaro žinias, man pasakė, dabar tiek nesąmonių apie viską rašo, kad nei ką sakyt, nei ką daryt.

Tiesa, rinkdavau tuos straipsnius jai selektyviai. Sutinku, patekdavo ir nesąmonių. Pirmiausia griebdavau apie natūralias gydymo priemones, po to apie stebuklingus maistus, kurie prilygsta vaistams, dar apie valymo priemones ir panašias balabaikas. Suprantama, irgi natūralias – soda, actas, vandenilio peroksidas, druska. O po to visokius gerus patarimus ir patiekalų receptus. Na, kitaip tariant, “atradimus“.

Bet tie visi “atradimai” taip iškerojo ir vieni su kitais susipriešino, kad pati pradėjau nebesuvokti kas tiesa, o kas kliedesiai. Viskas patapo panacėjomis ir stebuklais.

Kad naudingiausia skaityti knygas, nelabai verta įrodinėti, kas skaito, tas žino. Bet ar padės knygos, tarkim, medaus ar peroksido klausimu? Nė iš tolo, nes kas buvo rašyta anksčiau, dabar – mesk per tvorą.

Visai neseniai kažkuriame portale praėjo žinia – medus yra vienas iš baisiausių žmonijos priešų! Jis esąs cukrus! Na, taip, medus – labai saldus. Bet anot garsiausio onkofitoterapeuto J. Ruolios, medus – geriausias kuras nervinėms ląstelėms. O pabandyk tų ląstelių nepamaitinti, stogas čiuožia ir užeina šokolado priepuoliai.

Bet dabar reikia kovoti prieš cukrų (tikrai reikia kautis su cukrumi, paslėptu visuose pusfabrikačiuose, saldžiuose kepiniuose), nes pasak medikų, kas antram diagnozuojamas diabetas, tai ta proga ir medus buvo apšauktas priešu, didžiuoju.

Nesu cukraus šalininkė ar draugė, tik anąsyk rašiau, kad esu šokolado naikintoja, bet kad cukrus yra blogis, didysis, turbūt žino kiekvienas ir ypač kiekviena. Moterys tikrai jo suvartoja daugiau, vien dėl to narkotiko – šokolado. Moterys neabejotinai daugiau kepa pyragų ir dėl to irgi daugiau gauna cukraus. Jos gi tankiau gundosi visokiais pyragaičiais, torčiukais ir kitais saldžiais masalais. Dėl to, kad kūno biochemija to reikalauja. Tai va, prašom, paskui lieka kaltas medus.

Už medų stoju mūru. Nes sūnus laisvalaikiu pas kitus senelius laikė bites ir buvo viską apie jas išmokęs. Žodžiu, medus – gėris. Aišku, su saiku ir protu, ir ne kasdien. Bet pvz., namie ir ne namie cukraus nevartoju. Nei rudo, nei balto. Dar bandau savo vyrui įrodyt, kad spalva kokybės nekeičia ir tiek rudas, tiek baltas yra cukrus. Bet jam rudas – labai svarbus.

O mano namų tvarkytoja irgi vieną dieną atsargiai paklausė, nemačiau pas jus cukraus, visai nevalgot? Nevalgau, neturiu su kuo. Jei reikia obuolių pyragui, na, tam – paprastajam, kuris suburiamas iš stiklinės miltų, stiklinės cukraus (mamma mia, stiklinės cukraus!!!), kiaušinio ir obuolių, tai nubėgu ir nusiperku. O šiaip su kuo tą cukrų valgyt?

O va medaus tikrai reikia turėti ir po truputį pakabinėti retsykiais.

Jei labai apkarsta kava, įsimaišau pusė šaukščiuko medaus. Bet dažniau padeda šlakelis pieno. Blynams cukraus nereikia. Košei gardžiau vaisiai arba sojos padažas. Tai kam jo išvis reikia?

Bet šiandien parduotuvėje tyrinėjau kiek cukraus yra tetrapakinėse sultyse. OMG, vadinasi. Geriausiu atveju – 100 g sulčių yra 9g cukraus, tai reiškia pusėje stiklinės yra beveik du šaukšteliai. O blogiausiu – Timbark sultyse – radau 100g net po 29g cukraus, išeina pusėje stiklinės sulčių net 5.9 šaukštelio cukraus. Įspūdinga?

Kitos istorijos, irgi atkeliauja iš interneto, ir įdomu. Negi ne? Pvz., apie sodą, vandenilio peroksidą ir actą. Visų namuose šitų gėrių visada būdavo ir yra. Bet ką mes su jais darėme seniau?

Prisimenu, kai tėtis gerdavo sodos vandenį nuo refliukso, tada Omeprazolio dar ir nebuvo, mama visada dejuodavo, koks tai yra blogis. Dar su soda plaudavom indus, dabar mirkom joje vaisius, bet man nelabai patinka pliurzytis sodoje, kažkaip ne taip išsiplauna lėkštės. O seniau, kai bandydavau su soda šveisti dantis, teta – gydytoja bardavo – nusidroši emalę ir prasidės bėdos. Dabar gi internetas tiesiog verda nuo patarimų kaip verta su soda ir vandeniliu namuose balinti dantis. O vandenilio peroksidas kam anksčiau tiko? Išvis stovėdavo nenaudojamas, nebent jei pirštą įsipjauni – dezinfekcijai. O actas – tik silkei būdavo.

Kaip yra dabar? Jei kliautis naujaisiais patarimais, sodą gerti reikia! Ir vos ne kasdien, esą gydo viską: širdį, skrandį, žarnas, žaizdas. Peroksidu gydytis irgi būtina. Irgi panacėja. Pažįstama vaistininkė, šiurpdama pasakojo, kaip moterytės perka vandenilio peroksidą ir vis klausia, kuo skiriasi maistinis ir farmacinis, ir kurį geriau vartoti. Vaistininkė – formalios akademinės institucijos absolventė – niekaip negali pasakyti, gerkit po tiek ir aniek lašų, nes jos to niekas nemokė. Ir dar ji sako, kad cheminis peroksidas neskirtas vartoti į vidų. Bet et…

O actas, buvęs silkės draugas, dabar tampa obuolių actu ir geriausiu mergaičių draugų lieknėjimo kelyje. Man labiausiai jis patinka, nes gerai suvalgo kalkines nuosėdas nuo arbatinuko sienelių, bet gerti actą… Oi nežinau.

Prieš kelerius metus darėme pasakojimą su garsiąja žolininke Dominika Balčiūne. Labai įdomių dalykų pripasakojo. Kas nori, gali pasisemti išminties, nes iki šiol tą laidą žmonės labai žiūri, įdedu linką.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/30847

Beje, pernai rašiau Dominikai, klausiau, na, kas per painiava su tuo peroksidu ir ką sau žmonės daro gerdami – naudą ar žalą. Atsakymas buvo asmeninis, bet čia, siaurai auditorijai, galiu jį perpasakoti. Beje, nieko labai slapto tame nėra, panašūs dalykai skelbiami Dominikos „Žolininkės patarimai“ paskyroje, FB grupėje. Bet tas atsakymas buvo į mano klausimą, tad jaučiuosi turinti teisę juo pasidalyti. Tikrai įdomus. Taigi citata:

„Daug kas naudoja paprastą vandenilio peroksidą iš vaistinės. Kiek ten tų šalutinių kenksmingų medžiagų bebūtų, visi vaistai jų turi… nėra vaistinės vaisto, kuris nekenktų kuriam nors organui, gydydamas organizmo problemą.

Yra maistinis vandenilio peroksidas, buvau nusipirkusi, bet jis neputoja ir negamina deguonies skrandyje, ten paprasčiausias oksidas – cheminė medžiaga – maisto pramonėje jį naudoja maisto perdirbime: išbalina silkes, mėsą, kitus produktus. Kad turėtų prekinę išvaizdą, ilgai stovėtų ir negestų. Man geriau padeda paprastas iš vaistinės, juk negeriame jo kibirais, o tik po 35-40 lašų su puse stiklinės vandens. Geriame 1 mėnesį, po to darome pertrauką.

Geriame karštame vandenyje užgesintą sodą, imbiero arbatą, maltus linų sėmenis, ciberžolės miltukus su karštu vandeniu, cinamoną su medumi ir pasigamintus naminius imunitetą stiprinančius mišinius. Jų receptų esu parašiusi labai daug.

Jei manote, kad kenksmingas, negerkite. Kaip matote, po trejų metų naudojimo su tam tikromis pertraukomis esu gyva ir sveika… Tik matau, kad į peroksido sudėtį pridėta papildomų cheminių junginių. Tačiau jis vis tiek apsaugo gerąsias ląsteles nuo virusų. Mes su vyru ji naudojame šaltuoju laikotarpiu, eidamas į darbą ligoninėje, vyras pasitepa vandeniliu nosies vidų – sugrįžęs praskalauja burna, plauna rankas ir prieš valgį truputį išgeria su vandeniu. Va, ir visa paslaptis, kad 10 metų be ligų.“

Štai tai ir išeina, kad mano mama vėl teisi – nei ką sakyt, nei ką daryt… Bet kiekvieno valia gyventi savaip, gerti, valgyti, ko norisi ir sutarti su savimi.

Stiprus saiko jausmo silpnumas

 

Paklausiu kvailai, bet paklausiu – ar turite saiko jausmą?

Aš – irgi. Bet tik tam tikriems dalykams, nes kiek teko patirti, kiekvienas esąs dėl kažko pamišęs.

Pamenu kaip sklido legendos apie buvusią Filipinų prezidento žmoną Imeldą Markos, kuri mirdavo dėl batų. Nėr žinios, kiek porų ji buvo sukaupusi, bet skaičiai sukosi apie tūkstančius. Šiais laikais tokių imeldų atsirastų ne viena ir ne dvi. Aš irgi prieš remontą, kai turėjau iškraustyti tamsų kambarėlį, pasijaučiau beveik Imelda. Bet kaip apsieisi be batų, kai reikia jų žiemai, vasarai, sportui, darbui ir pan.

Bet ne dėl batų čia pradėjau.

Iš tiesų daugumą moterų vienija kitas potraukis – šokoladui. Ar klystu?

Turbūt nelabai, nes turiu krūvą draugių, kurios jam irgi niekaip ir niekada neatsispiria. Gali nevalgyti savaites, mėnesius, o vieną dieną, tarsi out of the blue, tvoja tas prakeiktas jausmas – arba šokoladas, arba mirtis. Ir tada, kaip sakau, sudie, proteli, gali eiti nors tris kilometrus dėl vienos saldžios šokolado plytelės.

Vyrams tikrai kitaip. Žiūriu į saviškį ir nesuprantu, atsilaužia du gabalėlius ir viskas. Užtenka, sako. Ir ramu. O aš – vieną, kita, trečia, kol ta visa plyta nepasibaigia…

Šiaip be šokolado galima puikiausiai išgyventi. Ir dienų dienom apie jį net negalvoti. Net minties nekyla jo ieškoti, pvz., parduotuvėje. Prisiperki to, ko reikia, o pro šokolado skyrių praeini be jokių kančių. Nebent labai nukainuoti gerieji šokoladai, bet kadangi taip nutinka retai, tai ir problemos nėra.

Bet kažin kodėl vieną tamsų ar liūdną vakarą kažkas įvyksta, kojos nuneša prie spintelės, kurioje kažkas padeda arba pasideda šokolado juodai akimirkai. Ir kai kojos ten nuneša, rankos paima, o burna, būdama visiška beprotė, valgo valgo valgo. Tol, kol nieko iš tos buvusios plytelės, tiksliau visos plytos, nelieka. Tik tada galvoje prabunda nepataisomos kaltės jausmas, verčiantis eilinį sykį sudejuoti – bet kodėl? Kodėl negalima kaip žmogui, po vieną mažiuką gabaliuką, pasimėgaujant, pasidžiaugiant, pasigardžiuojant?

Ne, negalima. Tiesiog negalima, ir tiek, nėra ko diskutuoti. Yra taip ir taškas. Visa plyta arba nieko.

Bet kodėl?

Prablaivėjus galvoju, gal šokolado gamintojai, ypač gerojo, šveicariškojo, į plyteles prideda kažkokių medžiagų. Kokių nors maisto feromonų? Kad negalėtum sustoti. Kad paėmęs kasnelį, prarastum protą, saiką ir valią.

Kita vertus, puikiai suvokiu, kodėl šokoladas prilygsta orgazmui. Juk jo skonis yra toks užburiantis ir masinantis, kad sukelia to paties maloniausio jausmo – problemos išnyksta, galva nurimsta, jausmai nustoja banguoti. Tai kaip gali nevalgyti ir nepratęsti didžio džiaugsmo?

Be to, smegenys su šokoladu gavusios cukraus, elgiasi tarsi paragavusios kokaino. Praranda stabdžius ir tenori dar ir dar kartotį tą malonumą, kuris apima kai burnoje lėtai tirpsta švelnus, kvapnus, minkštas, saldus šokolado gabaliukas. Būtent saldus. Esu tuo labiau nei tikra, nes jei norėtųsi vien šokolado be cukraus, būtų gerokai lengviau. Proto stabdžiai suveiktų. Bent man. Tikrai susivaldyčiau. Kažkada pirkau šokolado, bet nepasižiūrėjau, kad jis skirtas tirpinti ir naudoti tortams bei kitiems konditeriniams gaminiams. Becukris. O kadangi tortų senokai nekepiau, tai net ir nekyla minčių naikinti tą nesaldžią, bet tikrai valgomą šokolado plytą. Taip ir stovi ji pusmetį, be jokio potraukio.

Na, gerai, jei saldus šokoldas yra viena iš nevaldomų aistrų, tai kaip būna su drabužiais, aksesuarais, automobiliais ir kitais šimtus ir tūkstančius kartų brangesniais dalykais. Žmones juk priklausomi ir nuo tokių gėrybių. Aišku, pinigai suvaldo bet kokias aistras. Nėra galimybių, pasimiršta visi potraukiai.

O kaip būna su lošėjais? Visi žino istorijas, kai jie sąmoningai įsirašo į kazino neįleidžiamųjų sąrašus. Kad tik susivaldytų. Gerai būtų, kad šokolado skyriuose viešai kabėtų sąrašai, skelbiantys kam neparduoti plytelių. Eičiau ir užsirašyčiau. Tikrai. Tik iki to reikėtų su savimi smarkiau pasišnekėti.

Turiu kolegę, visi žino, kam ji nuolatos skolinasi pinigų. Niekada jų neturi ir vis iš kito kolegos prašo neva tam ar kitam reikalui. O visi nudelbę akis mykia esą būtent šiandien kaip tik tiek neturi ar šiaip  negali skolinti. Ech, kaip nemalonu… Ir ką daryti, negali brandžiam žmogui pasakyti – susiimk! Ar siūlytis padėti?  Čia kaip su alkoholikais. Rokas Žilinskas mano laidoje atvirai pasakojo, niekas niekada nepadės tam, kas pats sau nenori padėti. O tos minėtos kolegės atveju, kokia gi gali būti pagalba? Tik kategoriškas, nedraugiškas pinigų neskolinimas. Nes žmogus nepripažįsta savo silpnybės.

Tai su šokoladu irgi panašiai. Pripažįstu, jog turiu silpnybę – potraukį, neduokit man šokolado! Jei tai būtų kitaip, argi dejuočiau?

Aišku, dauguma žmonių turi stipriai rimtesnių prieraišumų nei šokolado istorijos. Ir dėl vienos kitos plytos per mėnesį net nesuka galvos. Bet tas suvalgytas šokoladas ir prisiminta Imelda Markos veda dar toliau, vartojimo ir saiko link.

Neseniai pamėginau Netflix, amerikiečių kino, TV šou, dokumentikos tiekėją, ką tik įžengusį į LT. Ne prancūzai, ne tas stilius, bet geros dokumentikos pakanka. Gal dar prisikasiu ir iki tikrai gerų vaidybinių filmų, nes kol kas to nespėjau. Tačiau vienas labai neblogas dokumentinis apie vartojimo tragediją, paliko apmąstymų ilgam.

Trumpai tariant, nieko labai naujo tame filme nebuvo pasakyta – juo daugiau vartojame, juo baisiau save žlugdome ir globaline, ir asmenine prasme. Tokia jo idėja, tačiau kai pamatai kokiomis sveikatos, jėgų ir ekologijos sąnaudomis gaminama (pigūs ir brangūs drabužiai, batai, galanterija, o kur dar visa imperija padirbinių, kuriuos siuva ir klijuoja basi, alkani, purvini vaikai ir kūdikius sūpuojančios moterys iš vadinamojo trečio pasaulio šalių) madinga ir kas savaitę besikeičianti produkcija, norisi verkti. Prarastas saiko jausmas žmoniją veda į kapus. Į vieną didelį kapą – pasaulio pabaigą, globalų susinaikinimą.

Tai dabar verkt gal ir nepradėsiu, ypač po tiek šokolado, bet kitaip mąstyti apie vartojimą, tikrus poreikius ir jų mastą labai verta. Kiekvienam, kad ir be saiko perkančiam pigią prekę parduotuvėse, kurios ypač neriasi iš kailio didindamos tinklų mastus ir produkcijos kiekius, vis pristatydamos naujas kolekcijas. Kas savaitę atnaujindamos vitrinas, kasdien pakeičiančios daiktų išdėstymo tvarką parduotuvėje!!!

Pernai filmavau Vitalijų Autuką, buvusį mados vunderkindą, išvykusį gyventi į Londoną, darantį visai sėkmingą karjerą taptautiniuose mados namuose. Iš to interviu dabar į galvą šovė šiai temai tinkamas pašnekovo pastebėjimas apie mados generolų ir kareivių – kūrėjų ir gamintojų – drabužius. Vieno tinkamo ir patinkančio modelio drabužio jie perka po 7-10 vienetų. O po to tik dėvi, keičia, dėvi, keičia. Ir aplink niekas nesuvokia, jog tai vis kita eilutė, nes ji – uniforma, lygiai tokia pati, kokia buvo vakar ir užvakar. Bet po antro trečio skalbimo jos keliauja lauk. Pakankamai pigu ir patogu. Mados kareiviai neturi laiko sau: nėra kada ieškoti, puoštis, nėra poreikio sukti smegenis apie savo išvaizdą. Jie galvoja tik apie kitus – ką padaryti, kad tik daugiau būtų perkama ir vartojama.

Gal tie, kas dirba šokolado fabrikuose irgi neturi poreikio jį valgyti be saiko. Svarbu, kad noro valgyti neprarastų kiti. Tiesa, kai filmavau Šveicarijoje ir buvome ne viename šokolado fabrike, jų savininkai nuoširdžiai tikino, kartkartėmis irgi juntantys šokolado priepuolių ir praradantys saiko jausmą ties saldžiosiomis plytomis. Juk jie irgi tik žmonės.

Tai štai prie kokių sunkių minčių priveda saiko stygius ir po jo užplūdęs prablaivėjimas. Sukapoji plytą šokolado, po didelio malonumo imi atgailauti, po to dar ir jaudintis dėl viso pasaulio. Bet gal ir neblogai nors kartais pasamprotauti globalaus nykimo temomis…

DRAUDIMAS

Viešinti ir platinti šio tinklaraščio įrašus be autoriaus sutikimo draudžiama.

Draudimas buvo paskelbtas šiame tinklaraštyje 2015.09.05

Savavališkas nuorodų publikavimas ir įrašų perdavimas kitiems tinklaraščiams, svetainėms, socialiniams tinklams, kitoms viešoms žiniasklaidos formoms pažeidžia draudimo neviešinti reikalavimą ir autoriaus teises bei su tuo susijusius įstatymus.

Continue reading