Kuo mintys panašios į atsibodusias kaimynes ir Wind of changes

 

Nieko nėra lengviau kaip nutarti, jog pradėsiu nuo sausio 1-osios.

Ypač dietas ir sportą. Kas ginčysis, jog tai nėra esmingiausi gyvenimo atsparos taškai, nebus nuoširdus. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris nėra sakęs frazės – po Naujųjų pradedu… Bet kam laukti reikšmingos datos ir tik tada imtis rimtų dalykų?

Tiesa, tokių pokyčių klausimu esama ne vienos teorijos. Man patinka dvi. Viena iš jų – tarsi čia ir dabar, kita – užsibrėžto tikslo metodas. Ir abi teisingos, nes kiekvienas žmogus yra kitoks ir jei vienam reikia griežto bizūno sistemos, kitam – kūrybiško požiūrio.

Sausio 2 dienos laidai kolegė nufilmavo Ilką Adams – gražuolę namibietę, Lietuvoje atradusią savo veiklos nišą ir net parašiusią knygą apie supermaistą. Tai štai ji laidoje kalbėjo labai teisingai: esą bent jau dietų ir sporto atžvilgiu apskritai negalima nustatinėti pradžios. Sugalvojai – ir varyk. Ar gruodžio 15, ar sausio 16 – jokio skirtumo, svarbu nepaleisti minties ir nestumti sumanymo nuo savęs tolyn. Nes progų nesilaikyti gero nestinga visomis dienomis.

Tiesa, rašau apie tai ne sausio pirmąją, bet esu tikra, jog data turi tam tikros prasmės ir ritualinės įtaigos. Kitaip tariant, lyg ir lengviau pasąmonėje pastatyti barjerą, kuris padės susikauti su silpnybe.

Bet iš savo patirties galiu pastebėti kitą paprastą dėsnį: jei sugalvotos minties išsyk nerealizuoju, sudie! Juo ilgiau ją nešioju galvoje, juo labiau ji atsibosta ir labiau blunka. Kol galiausiai su ja susigyveni kaip su kaimyne, kuri kaskart užsuka su kokiu reikaliuku ir tiesiog į tuos vizitus nebekreipi dėmesio – užsuko šiandien, užsuks ir ryt…

Taigi kad tos mintys nevirstų atsibodusiomis kaimynėmis, labai verta jas griebti už ragų ir vestis su savimi iki pergalingos pabaigos. Arba bent paversti užsirašytu veiklos planu, privalomu įgyvendinti per tam tikrą laiką. Bet man geriau nieko nelaukti, sugalvojai – darai.

Įrodymas. Vieną dieną sumaniau, jog kasryt turiu padaryti po žygį, kitą – jau ėjau ratais. Nors išėjusi pro namų duris dar nežinojau nei kokiu maršrutu suksiu, nei kiek laiko tam skirsiu, tiesiog išėjau. Ir net neturėjau vaikščiojimo batų, tinkamos aprangos. Viskas atsirado laipsniškai: per savaitę susidėjo maršrutas, kilometražas, suvokiau vaikščiojimo intensyvumą. Dar po savaitės perpratau, kokie drabužiai geriausi kokiam orui. Susiformavo įprotis rytą susitvarkyti taip, kad darbus pradėčiau tik po žygio. Skubėdavau keltis, kad tik spėčiau pavaikščioti.

Taip pragyvenau tris su puse mėnesio. Išsiugdžiau refleksą ir nervindavausi kai negalėdavau rytą sukarti savo kilometrų. Visiškas liūdesys ištiko kai prieš Kalėdas reikalas subyrėjo, nes susikrovė tiek darbų, kad teko nuo pat ankstyvo ryto spartųjį vaikščiojimą keisti į neatidėliotinus reikalus. Dabar laukiu nesulaukiu, kada baigsis šalčiai, kad vėl grįžčiau prie savo ritualo. Ir patirtimi dalijuosi ne dėl to, kad žygiavimą laikau žygdarbiu, o kad visą gyvenimą buvau ir dar vis esu visokių sportų nemėgėja, net sporto salių nemylėtoja, bet jei šalčiai užsitęs, eisiu ir į sporto salę, kad tik galėčiau vaikščioti. Nors ant takelio. Vadinasi, įprotis jau susiformavo.

Kita kalba apie valgymą ir apsirijimus. Per pastarąsias Kalėdas ir Naujuosius sutikau nemažai stipriai pavalgiusių žmonių. Vienas iš jų net prisipažino – per tris dienas priaugau gal 60 kg. Šiurpokai, ar ne? Bet baisybė, jog jis nebuvo vienišas. Laisvadienių nestigo ir visi, ką tik pažįstu, sėdėjo ir valgė, valgė ir sėdėjo. Tai prie savo, tai prie svetimo stalo. O paskui visus maistus nuo stalų guldė į Facebooką ir džiaugėsi gardžiaisiais rankdarbiais. Ir stenėjo nuo persivalgymo. Tačiau kokios Gargantiua sveikatos reikia, kad atlaikytų tokius šventinius apsirijimo maratonus?

Šiaip jau net saikingai ir sveikai valgant, vis dažniau patariama, kad organizmui kas savaitę reikia pasninko ar bado – vieną dieną atsisakyti bet kokio maisto ir net vandens. Esą nuo to ne tik apsivalo virškinamasis traktas, bet ir užsisuka ląstelės atsinaujimo mechanizmas. O jis lemia imuninės sistemos stiprumą ir pan. Tikrai pažįstu ne vieną taip pasninkaujantį žmogų ir visi jie sako, nelengva tik pradžia. Vėliau organizmas tai skatina pats ir laukia išsivalymo dienos. Panašiai kaip su vaikščiojimu, sumanei – daryk ir nelauk pasnininko pradžiai pirmadienio. Nevalgyk šiandien. Vėliau pamatysi, kokia savaitės diena tam tinkamiausia, kaip organizmas elgiasi tą dieną, kaip ir ko jam pasiruošti.

Kad būtent taip ir nutinka, ir kūnas pats pareiškia norą badauti, irgi jau galiu patvirtinti. Po Roto viruso, su kuriuo “linksmai” praleidau Kalėdas, po dviejų bado dienų kūnas nė kiek nepageidavo kimšti kad ir gardžiausių šventinių likučių, jokio džiaugsmo nekėlė tobulai paruošti patiekalai. Ta proga ir aplankė mintis – kūno verta paklausyti ir be Roto viruso reguliariai pasidaryti pasninko ritualą. Taip be ilgų įsikalbinėjimų ėmiausi kassavaitinio bado dienos. Tiesa, įpročio dar neišsiugdžiau, bet viliuosi, per du tris mėnesius ir jis užaugs.

O dabar laikas prieiti prie antrosios teorijos – užsibrėžto tikslo metodo, bylojančio, jog viską reikia tikslingai planuoti, 0 ne akis išdegus griebtis naujo reikalo. Tai šis metodas bus artimesnis sisteminių veiksmų gerbėjams, kurie labiau linksta į “step by step” schemas, bet tinka ir dietų, ir sporto, ir pasninko įpročiams ugdyti.

Beje, ši teorija tikina, jog kiekvienoje srityje esama paslapčių. Ir sveikų įpročių ugdymas taip pat nėra atsitiktinis reikalas. Jie, įpročiai, irgi paklūsta dėsniams, kurie lemia seką ir sėkmę. Taigi dabar cituosiu WebMD, nes pati nemoku kurti tikslo siekimo schemų, bet suprantu, jog už viską gyvenime reikia kovoti su strategijomis. Taigi – klausimai ir atsakymai.

1. Ar savo tikslą, jog imiesi pokyčių laikyti paslaptyje, ar paskelbti visam pasauliui?

Skelbk, dalykis savo tikslais, rask bendraminčių ir palaikančiųjų, taip bus lengviau įveikti iššūkius.

2. Jei nori pakeisti tris įpročius, kovoti su visais iššyk ar imtis po vieną?

Susidėk prioritetų eilę, imkis vieno, po to – kito, galiausiai – trečio. Vienu ypu trim frontais nelaimėsi.

3. Ar pavyks įveikti savo silpnumą?

Pradėk ir nebijok paslydimų. Jie – proceso ir tikslo siekiamybės dalis. Paslysti nereiškia pralaimėti. Svarbu nemesti pagrindinio tikslo.

4. Ar už tikslo siekimą save skatinti ir apdovanoti?

Už svarbaus tikslo pasiekimą priklauso didelė dovana, tarkim, atostogos ar papuošalas, kad įveiktas įprotis primintų, ką pasiekei. Pusiaukelėje galima save lepinti mažesniais malonumais: masažu, manikiūru, batelių pora. Tik ne tortu!

5. Per kiek laiko įsitvirtina naujas įprotis?

Tikinama, jog naujas įprotis įsitvirtina per 21 dieną. Deja, tyrimai rodo kitaip – per 2 mėnesius ir net ilgiau. Gaila, bet smegenys naujus įpročius įprastais verčia lėčiau nei norėtųsi.

6. Kaip lengviau atsisakyti senų pomėgių ir ritualų?

Svarbu nusibrėžti naują tikslą ir jo įveikimo laikotarpį. Taip smegenims lengviau, jos orientuojasi į naujos programos reikalavimus, o tu turi daugiau šansų pasiekti tikslą. Nepamiršk, kad visada lengviau susikurti naują įprotį nei atsisakyti seno.

7. Ar atsisakydamas seno įpročio nors kartą per savaitę, palengvinu artėjimą tikslo link?

Būtent! Vieną dieną per savaitę skirk naujam įpročiui. Seno pomėgio ar žalingo ritualo atsisakymas tik vieną savaitės dieną leidžia augti pasitikėjimui, jog tai galėsi daryti nuolatos. Jei kitokia nei įprasta diena pavyksta lengvai, kitą savaitę pasunkink užduotį, su nauju įpročiu gyvenk jau dvi dienas per savaitę.

8. Kodėl užsibrėžti tikslai sunkiai įgyvendinami?

Didelis tikslas – sunki užduotis. Gali palūžti. Kad to išvengtum, savo užduotį suskaidyk į kelias mažesnes ir įveik jas etapais, iš lėto. Pvz., kad per savaitę prarastum pusę kilogramo, vieną desertą pakeisk vienu vaisiumi.

P.S.

Tai tiek apie naujas mintis, sveikus  įpročius ir jų ugdymą. Šiaip ar taip, galvoti apie prasmingus tikslus prasidėjus metams yra geras dalykas. Svarbu kažko imtis, jei ne realybėje, tai bent savo galvoje. O jei galvoje prasideda, kažkada vis tiek imsies pokyčių.
Kaip dainuoja senukai “Scorpions” – “Wind of changes…”

Žuvis kompote 

Na ką gi, brangieji, vėl sąskaitų suvedimas su silke ir aguonų pienu. Vėl susitikimas su giminėmis, kurie sykiais nelabai ir  svarbūs, brangūs ar artimi. Bet Kūčios ir Kalėdos – stebuklų metas. Kai visi visus pamilsta ir sėda prie vieno stalo arba dovanomis atlieka giminės pareigą.

Ką čia dabar šneku? Visai galva susisuko… Nors nelabai susisuko. Vakar darbe buvo kalėdine mugė su kumpiais ir šoninėm, medum ir muilais, žolėmis ir pyragais. Dar ir silkės buvo atvežę, sako, pigesnės ir geresnės. Nespėjau “ant ” silkės, pernelyg užsimontavau bedirbdama kalėdinę laidą. Buvo taip įdomu klausyti rašytojo Sauliaus Šaltenio išvedžiojimų apie gyvenimą, kad silkė nusidavė į paskutinę vietą.

Tai čia taip bus šeštadienį, kai visi jau bus atsivalgę silkių ir keptų žąsų. Mokysime kaip šventes ir patiekalus supaprastinti.

O kol kas vyksta aršus pasirengimas kalėdinėms užstalėms. Bet man vis pasiseka sutikti kitaip nei šventėms nusiteikusių žmonių – depresuotų, paliūdusių, dejuojančių, jog kalėdinis košmaras prasidėjo. Gal tikrai tik vaikai džiūgauja dėl masinių šventimų?

Šiaip kai pagalvoji, koks gi čia košmaras? Atėjo ir praeis, pamanykit, vienas savaitgalis. Na ir kas, kad visi kaip išprotėję zuja su maisto maišais. Šluoja dovanas. Vakar vieną bičiulę auklėjau, kokio velnio depresuoji ir skandiniesi minoriška poezija? Rankas turi, kojos – vietoje, darbą pati susikūrei ir nuo jo kaifuoji, užsidirbi, išsilaikai – gyventi gali, na ir kas, kad normalaus diedo šalia nėra. O tai problema?!

“Pas visus atėjo šventės, o aš neturiu net kam silkės paruošti”, – sriūbavo ji į ragelį. Na taip, pagalvojau, liūdnai, kai nėr su kuo sėsti prie Kūčių stalo. Esmė juk ne stale ir ne silkėje. Be to, dažniausiai mažai kas tas silkes ir mėgsta, tai kam išvis jas ruošti? Gal be silkių palengvėtų gyvenimas ir nesijaustų vienatvės. Jau kažkada rašiau ilgą samprotavimą – ar keliese, ar vienas, vis tiek gali skęsti vienišume, jei tik nori. Viskas priklauso nuo savęs, kaip galvoje susidėlioji savo mintis, taip ir jautiesi.

Bet tiesa, dar apie silkę. Nors ją ir galiu valgyti, bet kad alpčiau iš pasimėgavimo, tai neprisipažinsiu. Ir verčiau aprašysiu mano mamos būdu ruoštą silkę. Kaip mano vyras vadina – vienintelę valgomą iš visos silkių šeimos. O prieš rašydama, receptą dar pasitikslinau pas mamą. Nejau taip paprasta, kaip trys eurocentai? Ogi tikrai 🙂

Silkės filė supjaustoma gabaliukais. Pakepinami svogūnai, morkos ir truputis pomidorų padažo. Ir juo užpilama silkė. Galima dar gardinti grybais, bet nebūtina. Viskas! Visai neypatinga, bet skanu ir net labai.

Tačiau man pats skaniausias Kūčių patiekalas – irgi mano mamos. Žuvis. Kompote. Skamba tarsi juokas, bet reikalas tikrai panašus į kompotą. Receptas, kaip mama minėjo, senas, lenkiškas, gautas iš vienos ponios, kuri perdavė jai tą aprašą kaip didelę paslaptį.

Taigi išsikepame gerai miltuose išvoliotą žuvį (kokią tik pageidaujate), apskrudusią, traškią, tokią, kokią skanu valgyti. Išsiverdame tikrą vaisių kompotą. Tik vandens turi būti mažai. Kompotui tinka džiovinti obuoliai, razinos, kriaušės, slyvos. Išvirusius vaisius išgriebiame, jais apdėliojame žuvį.

Plonais ilgais šiaudeliais pasipjaustome morkų, jas verčiame į likusį kompotą, vos vos, lengvai paverdame, bet kad morkos liktų traškios. Žuvį, apdėtą vaisiais, užpilame atšalusiu kompotu ir dekoratyviai apkaišome tomis pavirtomis, pusgyvėmis morkomis, kurias galima visaip įmantriai išraityti aplink žuvį.

Visą tą grožį – į šaldytuvą, kad vaisiai su žuvimi susigyventų, o kompotas susigertų į žuvies gabalėlius. Kitą dieną žuvis bus stalo karalienė, svečiai laižys pirštus ir susimuš dėl paskutinio gabaliuko. Toks patiekalas tiks ir Kūčioms, ir Kalėdoms.

Tai štai tokie prieškalėdiniai nusiteikimai. O grįžtant prie stalo tradicijų, dar kartą pasiremsiu savo mamos žiniomis. Vos tik išsižiojau apie 12 patiekalų, išgirdau labai pralinksminusią naujieną. Pasirodo, per Marijos radiją kunigas visiems nevalgymo gerbėjams paaiškino ir juos parėmė, jog nėra 12 patiekalų prievolės, kurią mintinai žino kiekvienas doras lietuvis. Ir nėra mūsų religijoje tokio liepinio, kad turime ragauti didelius kiekius maisto. Tas skaičius buvo būdingas lenkams ir lenkiškoms tradicijoms.

Tad nieko blogo sėsti prie stalo su penkiais ar šešiais patiekalais ir nesiplukti stengiantis, ruošiant ir kemšant pilvus ragaujant.

Ir galiausiai, jei liūdna dėl to, kad nėra su kuo sėsti prie stalo, reikia padėkoti Dievui, kad išvis galite prie jo sėsti ir turite ką ant jo pasidėti.

Ramaus Kūčių vakaro ir linksmų Kalėdų!

Krevetės su kukurūzų kruopomis arba kas svarbu Amerikai

Į Amerikos virtuvės ekspertus nepretenduosiu.

Buvau seniai, tada turėjau visokių kitokių nei virtuvė reikalų, McDonaldas dar atrodė vertybė, tad nuomonės apie tenykštę mitybą neturiu. Žinau apie ją tik iš nuogirdų ir kulinarinių knygų bei laidų. Bet atvažiavo Amerikos garsenybių šefas Art Smith į Lietuvą ir panorusius tobulintis vietinius šefus mokė plonybių.

Kokių plonybių?

Pačių ploniausių, nes dirbo vaikinas šimtą metų gubernatoriams, Prezidentams ir kai pradeda vardyti savo ištrepsėtas virtuves, mažai nepasirodo. Žodžiu, kaip sakė, net gyveno su Obamom per du blokus, tai žino ne tik ką anieji valgo, bet ir kaip laikosi.

Tai va, valgo Amerikos prezidentai paprastus maistus, gal tik gražiau atrodančius nei mūsų vėdarai, apie kuriuos sakoma labai nepagarbiai – shit out, potato in. Tai tokių visokių kimšalų aukštosiose virtuvėse jie nemėgsta. Art Smith jiems ir nesiūlė, ir nesiūlo.

Tiesa, labai mokydamas viso pasaulio šefus, jis jau tose prezidentinėse virtuvėse dienų dienom ir nesisuka, bet kai tik kokia proga, Art kūrybos reikalaujama pirmu numeriu. Net pats draugiškai giriasi, kad kai Princesė Diana lankėsi Amerikoje, jis buvo vienintelis šefas, prileistas prie maisto Dianai ruošos.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/1455

Daug kas prašė pranešti, kada gi rodysiu per TV tą garsenybę iš prezidentų ir įžymybių pasaulio, kulinarinių knygų autorių ir TV šou vedėją, kitaip tariant, haute cousine maestro. Tai “premjera” – spalio 10d.,  o LRT TV mediatekoje seansai vyksta kiekvienam patogiausiu laiku.

Todėl kaip jis maitino Princesę Dianą, Oprah Winfrey ir visą plejadą US Prezidentų, matysis ir girdėsis laidoje. Po kurios eterio dar ir paviešinsiu, jei kas labai prašys, Art Smith patiekalų receptus, kurių mokė atvykęs į LT.

Aš tik ragavau krevečių lašą, tai galiu pripažinti, buvo labai skanu ir įdomu. Todėl kas turi kantrybės, galės rytojaus pietums pasižaisi, šiandien jau nespės.

Receptas toks, kokį gavau iš US ambasados

Krevetės su avižinėmis arba kukurūzų kruopomis

Pomidorų padažas

1 raudonoji paprika, susmulkinti

1 žalioji paprika, susmulkinti

2 maži saldūs svogūnai, susmulkinti

1 šaukštelis smulkinto česnako

2.7 kg aukštos kokybės konservuotų pomidorų, be odelių

225 g sviesto

2 lauro lapai

1/2 śakelės šviežio čiobrelio

1/2 šakeles šviežio baziliko

Druska, pipirai

Paskrudinti saldžiąsias paprikas, svogūnus, česnaką svieste kol taps skaidrūs. Ranka sutraiškyti pomidorius ir sudėti į puodą su žolelėmis ir lauro lapu. Virti valandą, paskaninti druska ir pipirais.

Ancho krevetės

15 g Kajeno pipirų

285 g džiovintų paprikų

90 g Čili pipirų

90 g Ancho miltelių

118 g rudojo cukraus

900 g tigrinių krevečių

Sumaišyti visus prieskonius ir apskrudinti keptuvėje. Krevetes sudėti į indą, aptepti jas augaliniu aliejumi, apibrastyti priekoniais. Marinuoti 6 val. Po to aliejuje apkepti kiekvieną krevetę, vartant nuo šono ant šono kas 1-2 min. Užpilti jas pasiruoštu pomidorų padažu, šiek tiek pakaitinti, kol padažas sutirštės.

Avižinės arba kukurūzų kruopos

900 g maltų avižinių kruopų

945 g grietinelės

2.83 l daržovių sultinio

450 g nesūdyto sviesto

druska, pipirai

Avižines arba kukurūzų kruopas puode sumaišyti su daržovių sultiniu, ant vidutines ugnies virti ir maišyti  kol išgaruos visas skystis. Pilti grietinėlę, sviestą ir vėl maišyti, kol išgaruoja skystis. Šiek tiek pasūdyti ir užbert pipirais.

Tikėkimės, skanaus 🙂

Nesibaigiantis karas dėl vandens arba kuo naudingas grafinas ant stalo


Artėjant rūškanai rudens daliai kalbėti apie vandens svarbą neatrodo rimta. Bet gerti tenka ir vasarą, ir žiemą, ir rytą ir vakarą, nes mes esame vanduo ir juo turime gyventi. Tačiau ar esame tikri kiek kasdien būtina jo gauti ir svarbiausia – kokio?

Anot vienų, du litrus, anot kitų, po 30 ml kiekvienam kūno svorio kilogramui, anot trečių, tiek, kiek norisi troškuliui malšinti.

Kai kalba pasisuka vandens kokybės pusėn, prasideda dar painesnės istorijos. Vieni siūlo orientuotis tik į ištirpintą iš ledo. Kiti aiškina, jog vandenį būtina filtruoti, jonizuoti, pakrauti energijomis ir krūviais. Dar kiti liepia gerti tik šaltą, kiti tik – šiltą, vieni – tik ryte, kiti – tik prabėgus kelioms valandoms po valgio, treti – tik prieš valgį. Žodžiu, vandens teorijų ir praktikų yra tokia galybė, kad jose gaudytis gali tik vandens mokslų daktaras.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog smagiausia gerti tiek, kiek norisi, kada norisi ir tik iš čiaupo. Vasarą mielai lakioju apsikabinusi savo ekologišką gertuvę, kurią senokai padovanojo “žalioji” Indrė Kleinaitė, o atšalus orams visur prašau šilto vandens puodelio. Daug kur jo ir gaunu.

Bet…

Problema yra ta, kad nuolatos lepintis vandeniu pas mus nepaprasta. Pavyzdžiui, paprašai vandens restorane. Ypač vasarą. Kad ir koks malonus būtų padavėjas, pirmiausia akylai pažvelgia ir pasitikslina – tik vandens? Taip, kol kas tik vandens. Su burbuliukais ar be? Tik čiaupo vandens. Mes tokio neduodame.

Kodėl?

Seka aibė atsakymų: mums neleidžia pilti iš čiaupo, čia prasta vandens kokybė, negalime rizikuoti jūsų sveikata, nėr kaip “įmušt” į kasą…

Ko tik nesu girdėjusi! Dažniausiai bandau į tai juokauti, bet padavėjai kalba taip, kaip jiems liepta. O jų bosų versli logika orientuota ne į labdarą vandeniu. Tačiau niekada nemaniau, kad vanduo gali būti pelningesnis net už alkoholį…

http://www.davidlebovitz.com

Labai mėgstu Davido Lebovitzo, amerikiečio, prancūziškos virtuvės gerbėjo, puikaus šefo ir rašytojo blogą. Net jis ėmė agituoti už čiaupo vandenį, nutaręs, jog gerti jį verta ir dėl planetą žlugdančios taršos, ir dėl sveikatos, ir dėl pilietiškumo. Taigi anot Lebovitzo, kai jis paklausė savo bičiulio is Kalifornijos, gal ir anas savo restorane pagaliau ims dalyti čiaupo vandenį, tas tik rankom skėstelejo – iš vandens buteliuose per metus galima uždirbti net 60 000 dolerių.

Įspūdinga, tačiau, kad ir kokias sumas plukdytų vanduo, yra dar ir humaniškoji logika.


Prancūzijoje yra įstatymas, įpareigojantis restoranų savininkus klientams tiekti čiaupo vandenį už dyka. Nebent restorane būtų viešai parašyta, jog vanduo iš čiaupo netiekiamas. Tačiau pervažiavusi visą Prancūziją tokio įspėjimo nemačiau niekur.
Tyrimai rodo, jog prancūzai išgeria tik vieną procentą savo vandens resursų, iš kurių net 62 proc. sudaro geros kokybės gruntiniai vandenys. Vien Paryžius vandenį gauna iš 942 požeminių šaltinių. Tad kaip gi jo negerti grafinais?


Beje, tie patys prancūzai net didžiuojasi, jog duona ir vanduo jų restoranuose visada nemokama ir to gero gausite kiek panorėsite. Tiesa, neteko matyti, kad kas piktnaudžiautų duona ar vandeniu… Įtariu, mūsų restoranuose būtent to ir baiminamasi.

Prieš kelerius metus ekologiškų minčių puoselėtoja Indrė Kleinaitė tarsi liūtė kovojo už lietuviško čiaupo vandenį. Viską darė, kad ir mūsų restoranuose prigytų “stalo” vandens kategorija. Situacija tikrai po truputį keičiasi.

Ir tikrai ar nebūtų smagu: atėjai į restoraną, valgysi, nevalgysi, bet prašom – indas stalo vandens. Gaila, yra vis tiek kitaip.

Kai prašai stalo vandens, gauni grafiną su plaukiančiu mėtos lapu, skiltele citrinos ar greipfruto. Ta prasme, prašom, idėjome darbo ir produktų, kad tik negautumėt tyro vandens ir už dyka.

Tiesa, negaliu nutylėti auksinės frazės, padedančios ir pas mus – man reikia vaistams. Bingo! Tai restoranuose suveikia visuomet, tik ilgainiui atsibosta žaidinėti, kad ir ginant ekologišką ar principo logiką. Be to, ir atgrąsu, kad vandens gerbėjai ir restoranų savininkai – tarsi priešingų frontų kariai.

Beje, kai kadencijos pabaigoje dėl interviu užsukau pas Vilniaus miesto merą Artūrą Zuoką, sekretorė išsyk pasiūlė kavos ar arbatos. Paprašiau vandens, jei turėtų. O kaip gi – turime net visą čiaupą, nusijuokė ir netrukus grįžo su taurėmis, sklidinomis skaidrios gaivos.

Kai sulaukėme savo laiko užeiti į mero kabinetą, žvilgterėjau – ir ant jo stalo ąsotis su vandeniu. Iš čiaupo? “Tik iš jo, jokio kito negeriame ir visiems rekomenduojame Vilniuje vartoti tik čiaupo vandenį”, – tuomet išdidžiai atsakė Artūras Zuokas, primindamas, jog turime unikalius gruntinio vandens telkinius, kurių pavydi daugybė Europos miestų.


Tąsyk dar ir prisiminiau vieną prancūzišką patirtį. Regis, prieš trejetą metų prancūzų įmonė “Eau de Paris”, skatinanti Paryžiuje vartoti tik čiaupo vandenį, sukūrė elegantiško dizaino litro talpos grafinus, ant kurių apačios išrašytas mineralų kiekis, esantis vandenyje, pilamame iš čiaupo. Kiekvienam miesto rajonui – vis kitos spalvos ženklas ant grafino, tarsi žinia – gerkite vandenį iš savo žemės gelmių.

Taigi kai prancūzai žaidžia “karafomis”, ar mes prastesni? Upač jei neveikia paprastas skatinimas gerti iš čiaupo ar įrodymai, paremti mokslo tyrimais ir patarimai pamiršti vandenį, konservuotą plastike?


Ir prie to dedu dar vieną prancūzų argumentą – visuose didžiuosiuose Europos miestuose čiaupo vanduo atitinka sanitarines normas ir yra tinkamas gerti. Prasčiau klostosi regionuose, kur ūkininkai gal nežino, jog trąšomis, naudojamomis derliui gausinti, sugadina net gruntinį vendenį. Manau, pas mus kitaip, nes tų ūkininkų, chemiškai nusiteikusių, labai jau nelikę.

Tai tiek pilietiškumo. Beje, ne tik prancūzai žino, jog vandens grafinas ant stalo, dengto staltiese, atrodo nepalyginti elegantiškiau nei plastiko butelys.

Kvėpavimo pamokos iš naujo

Vakar žiūrėjau visai idiotišką filmą apie meilę.

Įdomumas tas, kad herojai, kai tik susinervindavo dėl tarpusavio nesutarimų, vienas kitam nepamiršdavo priminti – kvėpuok giliai. Jei apie kvėpavimą neseniai nebūčiau prisiskaičiusi ir prisiklausiusi visokių įdomiausių dalykų, tas raginimas kvėpuoti tikrai nebūtų užkliuvęs. Bet pagalvojau, tikrai racionalūs žmonės – vienu metu pykstasi ir vienas kitu atidžiai rūpinasi.

Tačiau šiuokart labiau norėjau pasireikšti apie realią naudą, filmas buvo tik pretekstas tai prisiminti.

Kad visi kvėpuojame, nieko čia iš esmės naujo. Tik labai retas tai darome teisingai, racionaliai ir naudingai sau. Pamanykit, įkvėpt, iškvėpt, kas to nežino. Bet tikrai nežino ir dar kaip.

Kas nuolatos nusidavęs į jogą, puikiausiai išmano kvėpavimo technikas ir vadina tą, ypatingą veiksmą – diafragaminiu. O paprasčiau tariant, kvėpavimu pilvu. Pati esu lankiusi jogą, bet kažkodėl nė vienas instruktorius nuosekliai ir neišaiškino, kaip suprasti ir pajusti, jog kvėpuoji taisyklingai.

Tiesiog būdavo sakoma – kvėpuok pilvu, ir tiek. Na taip, papūti pilvą įkvepiant, sutrauki iškvepiant. Atrodo, viskas. Bet kad toks būdas taptų reguliarus ir nesąmoningas, faktas, vien pasakymo ir pabandymo nepakanka.

Taigi grįžtu prie savo patirties. Dariau ne žurnalistinį tyrimą, bet pati mokiausi teisingai kvėpuoti. Pusantros valandos. Įtariu, dar ir neišmokau, nes ganėtinai nelengvai išeina, nemąstant apie tokį įprastą dalyką kaip pasisemti oro.

Jau esu čia padejavusi dėl nugaros reikalų, bet šįsyk kalbos nuvedė toliau. Ėmiausi ieškoti priežasčių – kas toje nugaroje ir kodėl darosi, kad ji laikas nuo laiko man pakiša koją. Gerokai seniau esu filmavusi alternatyvius gydymo būdus bei jų puoselėtojus LT ir tuomet susipažinau su gydytoju Eduardu Lakštausku. Tada galvojau, daro labai įdomius ir europinei medicinai neįprastus dalykus, paremtus tūkstantmečių Rytų metodais.

Tą savo pastebėjimą prisiminiau ir turėdama laiko neseniai užsirašiau vizitui pas jį. Ir kol kas nepasigailėjau. Kas patiko? Kad nebuvo kalbos apie jokius vaistus, išvis buvo mažai kalbų. Jis kažką čiupinėjo, maigė, spaudė, sukiojo, ieškojo, kilojo rankas, kojas, paskui, padaręs porą labai nemalonių suktelėjimų, gerokai mane sutraškino ir pasakė – reikia mokytis kvėpuoti. Vizitas kainavo 50 eurų. Kai kas sako – brangu, bet kiti, išmanantys privačios medicinos įkainius, pastebi, jog kitur analogiški dalykai kainuoja dar brangiau. Tačiau ne pinigai šiuokart esmė.

http://lakstauskas.lt

Dar savaitę kitą lukterėjau, ir smalsumas nugalėjo. Užsirašiau pas kvėpavimo mokytoją, gydytoją reabilitologę. Ėjau nusiteikusi, kaip čia teisingai pasakius, ne skeptiškai, ne ironiškai, bet dvejodama – ką bendra turi nugara su mano kvėpavimu. Ir per tą minėtą pusantros valandos pas fizinės medicinos gydytoją, gulėdama, sėdėdama, stovėdama ir kvėpuodama, išklausiau giliausią paskaitą, kas kur su kuo susiję, kokie raumenys ką laiko ir kaip jie nieko nelaiko, ypač kai leki, stresuoji, kvėpuoji nežinia kuriuo galu, paskui sportuoji, galvodamas, kaip čia save naudingai popini, o iš tiesų sau nieko naudingo nė kruopelytės ir nepadarai.

Kadangi tas kvėpavimo užsiėmimas man tikrai patiko ir net savarankiškai to ėmiausi rytais ir vakarais, tai manau, verta apie tai kalbėti plačiau. Įrudenėjus tikrai filmuosiu ir parodysiu laidoje kaip iš tiesų tatai sudėtinga ir naudinga išmokti. Jau sutariau su gydytoja Brigita Pauliene, kuri ir šokinėjo aplink mano pilvą, kaišiodama rankas iki pat žarnų ir rodydama, kada tinkamai  įkvepiu ir dorai iškvepiu.

Įdomiausia, kad iškvėpus pats savomis rankomis turi panerti po šonkauliais ir dar kažką ten paspausti. Ir pasirodo, vienoje rankų pusėje išeina spustelėti giliau, o kitoje – mažiau. Na žodžiu, visiškai kitas pasaulis tame pilve gyvena, ypač kai vieni raumenys pertempti, o kiti – neįtempti arba nusigalavę nuo neteisingų sportų. Beje, kasdien tokių veiksmų reikia daryti po 12 kartų, spaudant rankomis, aplink visą pilvą (trys pozicijos) ryte ir tiek pat vakare. Išeina 36 ištobulinti įkvėpimai ir iškvėpimai. O paskui dar ir 10 kartų visus vidinius raumenis sutraukti taip, kad dubuo susisiektų su šonkauliais. Juokauju,  bet jausmas buvo panašus. Ilga istorija išeina, jei nuosekliai viską pasakočiau, bet mėginti kvėptelėti kitaip – įdomu.

kvepav2kvepav

Ir po viso to sunkaus darbo dar man įdavė specialiai sudarytą kvėpavimo mankštą, kuria jau buvau pasižadėjusi pasidalyti su keliomis draugėmis. Taupumo sumetimais – vis tik vienas kvėpavimo užsiėmimas kainuoja 30 eurų. Galvojau, jei jau išmoksiu pati, suteiksiu naudos ir kitoms. O kai apie dalybas, klausdama ar visiems tai tinka, prasitariau gydytojai  Brigitai, ji tik smagiai pasijuokė – pilnas internetas patarimų, kaip kvėpuoti taisyklingai, tik kažkodėl čia ateidami visi brenda tarsi į mišką, o gatvėje man norisi pulti prie žmonių ir aiškinti, kaip jie neteisingai elgiasi kvėpuodami. Žodžiu, anot Brigitos, mokytis yra ko ir net labai. Ir svarbiausia – dėl savęs.

Dar kas įdomu. Anot Brigitos, kvėpuoti reikia tik per nosį. Ir iš nežinia kur atėjęs sporto trenerių raginimas įkvėpti pro nosį, o iškvėpti per burną, kaip sako specialistė, yra nesąmonė. Taip mokoma kvėpuoti žmones, patyrusius infarktą.

Tai štai tokios pirminės įžvalgos apie diafragminio kvėpavimo paieškas ir prasmes. O apie jo naudą net nesiplėsiu, tikrai pilnas internetas. Sako, puiku viskam: kūnui, protui, grožiui, jausmui ir net svoriui mažinti.

Telieka sėst 90 laipsnių kampu ir padaryti kvėpavimo pratimų. Dar papildomus 12 🙂

Brigita sakė, per daug nebūna.

Minus 3 kg ir grikių marmalas

agurkai

Ėmė ruoštis mano bičiulė į balių. Puolė prie spintos, išdundėjo ją visą, išsimatavo gražiausias  sukneles, netiko nė viena. Norimai atrodyti sukliudė keli saldžių vasaros uogų kilogramai. Moteris ji – ryžtinga.  Iki įvykio dar turėjo savaitę, užsibrėžė tikslą atsikratyti bent šiokio tokio nelemto antsvorio. Ir ką gi?

http://tipsen.altervista.org/tips/energy-diets-for-wei10605_10605.html

kokteilis

Kas rytą – kokteilis, na, tas, kur dabar visos geria (proteinai, vitaminai ir dar kažkas stebuklingo mineralinio). Pietums – vanduo. Vakarienei – kad neraibuliuotų akyse – du agurkai su kefyru. Prisipažino, pirmą dieną buvo ne kas, antrą – labai ne kas, o trečią – išdygo sparnai ir t.t.

agurkai2

Per tas dienas bičiulė sugebėjo numesti kelis kilogramus, laisvai užsisegė suknelę ir visa laiminga išėjo baliavoti. Kai parodė nuotrauką, iš tiesų, svetimomis akimis žvelgiant, nereikėjo jai mesti nė vieno gramo – liekna, aukšta, ko dar norėti. Ir neabejoju, visos nemanekeniškų polinkių ir išmintingai mąstančios moterys dėl to menamo antsvorio irgi pasukiotų pirštą prie smilkinio.

Ruta

Bet va susisuka žmogui taip, kad turi suknelių, kurios, pakabėjusios spintoje, kažin kodėl susitraukia, o namų veidrodžiai ima rodyti keistus vaizdus. Tiksliau – nedžiuginančius.

Vienas iš mano kolegų operatorių vis kartoja – nėra tobulesnio aparato už akį ir jokia kamera neatspindi realybės. Tai ką jau kalbėti apie veidrodžius…

veidrodis

O jei pastebėti rimtai, taip yra, kad parduotuvių veidrodžiai rodo vienus vaizdus, o namų – kitus. Ir ne akys čia kaltos, o veidrodžiai, gaminami su subtilia paklaida, kad parduotuvėje sau atrodytumėm gražiau. Anei jokia čia problema, tačiau to neverta pamiršti, kai verkiant reikia kažką įsigyti. Tiesa, yra išeitis – namams irgi susirasti kiek gražinantį veidrodį, tuomet bus ramiau dairytis į save ir neteks pajusti kontrastuojančių skirtumų.

grikiai

Bet kadangi vasarą vis dar aktuali liekninimosi tema, prisiminiau ir kitą neseniai kažkur skaitytą patarimą, ko gero, mažiausiai žalojantį, kaip per savaitę negrįžtamai pasiliekninti.

Kas vakarą du valgomus šaukštus grikių (pageidautina nekepintų ir gerai perplautų) užmerkti puodelyje (200 ml) kefyro ar pasukų. Rytą tą marmalą suvalgyti vietoje pusryčių ir su daina keliauti į darbus. Nežinau, ar tai tiesa, bet tikinama, jog neapdoroti grikiai, išmirkę kefyre ar pasukose, valgomi tik vieną savaitę, efektyviai skatina metabolizmą ir tiesiog spirgina riebalus.

grikiai2

O jei jau visai rimtai kalbėti, pažiūrėjusi šio vakaro savo laidą ir paklausiusi išmintingosios Aistės Jasaitytės – Čeburiak, kurios pavardę titruose dėl nepaaiškinamų priežasčių parašėme su klaidomis ir nė vienas to nepamatėme, dėl ko nuoširdžiai apgailestaujame ir laukiame rudens, kad galėtume pasitaisyti, nes dabar montažinės išėjo atostogauti.

http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/S/1455/stilius

Taigi paklausius buvusio modelio, o šiandien puikios psichologės, dirbančios su merginomis, turinčiomis mitybos sutrikimų, akivaizdu, jog visi tie pezalai apie dietas, kg ir cm yra padarę baisingą žalą moterų protams ir savivertės jausmui. Tik 2 procentai pasaulio moterų natūraliai atitinka tobulumą atkartojančius kūno matmenis, tačiau kažkodėl tie du procentai laikomi siekiamybe ir idealu, kuris sėkmingai aukštinamas ir pripažįstamas šių laikų vertybe.

Iman

Ir ne tik Aistės paklausius, dar šią savaitę užklydau ant Iman (vienas garsiausių pasaulio juodaodžių, iš Afrikos kilusių modelių, šiomis dienomis švenčiančių 60-tąjį jubiliejų) interviu, kalbėjusios apie stulbinamą savo karjerą mados versle. Tačiau tarp eilučių išskaičiau ir kitą įdomią mintį – pastaraisiais dešimtmečiais, mados ir modelių įtakotas moters kūnas tapo tarsi bandymų poligonas, kuriame savanoriškai atliekama masė eksperimentų, susijusių su dietomis, farmaciniais preparatais, chirurginiais stebuklais, sykiu ir siaubingu alinimu. Savaime suprantama, šiuo atveju nekalbama apie liguistą nutukimą ir dėl persivalgymo atsirandančias negalias.

Tai sulig ta baisia mintimi apie kūniškus ir mitybinius eksperimentus, pamąsčiau, vakare pats laikas kefyre pasimerkti grikių ir išmėginti tą liaupsinamą marmalą. Juk įdomu 🙂

grikiai3

Kai nugara pakiša koją

Išėjo visai nelinksmai. Kadangi vasarą teks dirbti be ilgesnių atostogų, sumaniau gudriai – bent ilgus savaitgalius. Kūrybinis darbas – ne staklės, dieną prabimbinėjai, atsigriebei naktį. Svarbu, kad galvoje nežiojėtų skylės tarp minčių ir neužpultų kūrybinės tuštumos. Būna ir taip, sėdi sėdi, ir kad nors kokia mintis pasibelstų. O kad to nepasitaikytų, galvai reikia poilsio.


Ir kai sumaniau suderinti ilgą savaitgalį prie jūros, gėlių ravėjimą ir skersvėjų vaikymą, pušų genėjimą ir nufilmuotos medžiagos šifravimą, ir dar pasivoliojimą pajūriuose, ir net vakarinius žygius po 5 km, mažai nepasirodė. Namo pargrįžau labai keistos pozos: arba stoviu, arba guliu. Kiti judesiai ir kūno posūkiai tapo beveik neįmanomi.

Esu sykį tai patyrusi Egipte. Komiška situacija susiklostė. Po maudynių šlapius drabužius keičiau sausais, bemaudama kelnes susiriečiau ir nebeišsitiesiau. Kokią parą. Po skambučių į Vilnių ir konsultacijų prisirijau galybes nuskausminamųjų ir šiaip ne taip pabaigiau atostogas. Surakinta nugara. Gal net visas dvi savaites.

Panašiai klostėsi ir šįkart. Tik stipriai didesniu greičiu. Parvykus po ilgo ir darbingo savaitgalio atsitiko tas pat. Iš lovos dar išlipau, bet toliau nė krust. O buvo numatytas labai rimtas filmavimas su Art Smith, amerikiečiu, buvusiu Oprah Winfrey ir kelių JAV Prezidentų šefu, garbiu virtuvės menininku, šiomis dienomis pasibuvusiu LT ir mokiusiu mūsiškius šefus lėkštės meno. Interviu turėjo vykti Kaune, o aš vos paėjau aplink lovą Vilniuje.


Apsiverkiau. Po to ėmiausi racionalumų ir prisiminimų. Paskambinau kolegei Ritai Miliūtei, kažkada parodžiusiai stebuklingą tempimo pratimą. Klausiu, kaip ten ką sukti ir tempti. Sako, neatsimenu. Bet greitai pati prigulė su telefonu rankoje ir ištransliavo savo gydymosi būdą. Šiaip ne taip ir aš išsitampiau rankas, kojas ir nugarą, ir ėmiau kiek sukiotis.

Beje, Ritos patarimą galiu paskleisti ir kitiems. Paprastas, bet paveikus. Tereikia atsigulti ant vieno šono, po galva pasidėti ranką ir kiek įmanoma ją ištiesti, taip pat ir koją. Kitą koją sulenkti per kelį ir uždėti ant ištiestosios. Tuomet pečiu, esančiu viršuje, mėginti loštis ir juo pasiekti žemę. Pradžioje labai sunku tai padaryti, bet po kelių spyruokliavimų pavyksta. Kitaip tariant, tenka gerokai persisukti ir nugaros skausmas palengvėja.

Dar prisiminiau savo anytos patarimą – išsitrinti surakintą vietą nakvišų spiritiniu užpilu. Kadangi jis buvo jau išgaravęs, teko griebtis nuskausminamųjų. Kol pasiekiau Kauną, akyse pašviesėjo. O kai pasišnekėjau su Art Smith, nugara grižo į savo vietą ir net sugebėjau pareiti iš darbo pėsčiomis. Vilniuje. Iš Kauno nebūčiau sugebėjusi.

Tiesa, dar viena kolegė patarė – parėjus namo pasikabinti ant skersinio arba durų ir gerokai pakaboti. Sako, tai irgi padeda išsitempti ir atsipalaiduoti nugarai. Jei ryt išlipsiu is lovos, mėginsiu kabėti.

Kokia išvada? 

Nesusikrauti visų darbų į vieną savaitgalį ir negalvoti, kad kas nors iš savų už tai nepakiš kojos.