Prezidentas, meilužė, jos draugė, tos vyras ir prancūziškas skandalas


Iki šiol dar vis su džiaugsmu visiems pažįstamiems, susijusiems su menais, pasakoju, kaip pasisekė Paryžiuje nufilmuoti Nicolas Bourriaud. Koks jis fainas, paprastas ir įdomus.

Tada dažniausiai kyla atsargus klausimas – o kas jis toks?

Na, taigi tas meno filosofas, šiuolaikinių meno analizių autorius, garsiausių pasaulio bienalių kuratorius, žinomiausių privačių meno kolekcijų sudarytojas, buvęs Paryžiaus aukštosios dailiųjų menų mokyklos (ENSBA) rektorius, su baisiausiu skandalu išstumtas iš savo posto ir t.t.

A…a, aišku, stoja tyla, rodanti, kad Bourriaud vardas Lietuvoje skamba kaip kitos galaktikos naujos žvaigždės K16 pavadinimas. O tai koks ten buvo jo skandalas?

Na, didelis, per viso pasaulio menininę bendruomenę ir media nuvilnijęs, sukėlęs pasaulio muziejų ir galerijų direktorius, kuriems Nicolas ruošia ekspozicijas, menininkus, kurie bandė jį palaikyti, garsiuosius kuratorius, surinkusius per 400 parašų už Bourriaud, kad Kultūros ministrė nepasiduotų Prezidento F. Hollando iniciatyvoms atleisti Paryžiaus ENSBA rektorių.

Va taip, tiesiog šiaip, be jokių dalykinių priežasčių, imt ir atleist.

Aišku, tas skandalas mažiausiai būtų rūpėjęs ir man, nes kontakto su meno guru tikslas buvo visai kitas.

Bet taip susiklostė, kad Nicolas Bourriaud tapo “Kauno bienalės” pagrindinės ekspozicijos kuratoriumi. Bienalės vadovė Virginija Vitkienė pasiūlė su Nicolas padaryti interviu Paryžiuje, tuomet teko tartis, derintis, skristi, laukti jo interviu ir pan.

Greta to garsiąją skandalo intrigą teko stebėti iš arti ir su tam tikru nerimu, nes nuo jos eigos priklausė – bus tas ilgai lauktas interviu ar ne.

Kai jau paaiškėjo, kad Nicolas vis dėlto mus priims, reikėjo verstis per galvą, kad tas pokalbis ne tik įvyktų, bet dar ir būtų neformalus.

Vos užėjus į rektoriaus kabinetą išklojau, kad viską žinau, skaičiau spaudoj, artnet.com apie nemotyvuotą jo stumimą iš pareigų, apie dar nesibaigusią situaciją, negana to girdėjau, kad istorija suvelta nuo pat aukščiausio lygio.

Nicolas tik palingavo galva, matėsi, tikrai buvo įsitempęs. Bet leido išsikraustyti dėžes su kamera ir šviesomis. Kol ruošėmės, vaikščiojo savo kabinete iš kampo į kampą, teliuškuodamas pustuštį kavos puodelį, tylėjo. Dar įspėjo, jog laukia svarbaus skambučio iš ministerijos ir bet kurią akimirką gali būti iškviestas pas Kultūros ministrę. Kitaip tariant, be didelių užuolankų buvo leista suprasti, jog tas mūsų interviu jam – kaip penkta koja.

Tačiau užsiėmę pozicijas jo kabinete, buvom pasiryžę čia net ir nakvoti, laukti bet kokių skambučių pabaigos, kad tik gautume sunkiai pasiektą interviu.

Dėl jo perskaičiau krūvas medžiagos apie Nicolas, peržiūrėjau valandas jo samprotavimų apie šiuolaikinio meno genezę, jo kuruotas Venecijos, Taipėjaus bienales, ekspozicijas Londono Saatchi galerijoje, jo įkurto Palais del Tokyo koncepcijas ir ten rengiamas ekspozicijas, varčiausi jo knygose apie reliacijas ir šiuolaikinio meno estetiką ir buvau pati sau tokia pasikausčiusi ir drąsi, kad dėl besivysčiusio Bourriaud atleidimo, nors ir paties Prezidento inspiruoto, iš kabineto be prancūzų žandarmerijos nebūčiaus išėjusi nė už ką.

Visa tai išgirdęs Nicolas, tik šyptelėjo, sakė, puikiai mus suprantąs ir padarys viską, ko tik reikės.

Taigi padarė jis, mes – irgi. Įdomūs jo atsakymai buvo nufilmuoti, Ministrės sekretoriatas ir daugybė kitų žmonių, jam skambinusių, liko be atsako. Bet niekas dėl to pernelyg nenukentėjo.

O finale paklaustas kaip gi taip, dėl aukšto rango asmenų interesų Prancūzijoje gali būti įmanomi tokie dalykai, kaip postų perskirstymas artimiems žmonėms, Nicolas, kaip tikras paryžietis, tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė taiklią frazę: “Tas pat Respublikos Prezidentas mane apdovanojo, tas pat ir atleis”…

Gal dar ne?

“Ryt bus Ministrų kabineto posėdis, tada ir paaiškės”, – sakė Nicolas, jau atsisveikinant su juo, dar einančiu rektoriaus pareigas.

Dar po geros savaitės visoje Prancūzijos spaudoje vėl sumirgėjo antraštės, jog Bourriaud skandalas pasiekė reliacinį lygį. Taip buvo taikliai panaudota jo sukurto termino “reliacijos” prasmė – skandalas susiejo aukščiausio lygio meno kuratorių, Prezidento interesus ir postą mokyklos, laikomos stipriausia aukštąja akademine menų institucija Europoje.

https://news.artnet.com/art-world/supporters-rally-around-nicolas-bourriaud-in-art-school-scandal-40775

Tai tiek intrigų, susijusių su menininkais.

http://conversations.e-flux.com/t/nicolas-bourriaud-unceremoniously-fired-from-ecole-des-beaux-arts/1996

O bulvarinė istorijos pusė buvo tokia. Anot spaudos šaltinių ir paties Nicolas, Prezidento meilužė – itin žinoma aktorė, pasitarnavo savo draugei, kurios vyras, besibaigiant kadencijai Villa Medici – academie de france a Roma – direktoriaus poste, nusižiūrėjo sau kitą neblogą vietą – rektoriaus – ENSBA.

Kaip tarė, taip ir padarė, teliko aukšciausiu lygiu stumtelėti iš jos Nicolas Bourriaud. Tik niekas nesitikėjo, jog ši šachmatų partija taip garsiai nuskambės per visą pasaulį. O ji nuskambėjo. Bet su nenugalima jėga nesukovosi. Situacija liko tokia, kaip sumanė meilužė ir draugė.

“Tai buvo pats kvailiausias būdas mane išreklamuoti visam pasauliui”, – pridūrė Nicolas, kai dar kartą susitikome Kaune, per Bienalės pagrindinės parodos “Gijos  – fantasmagorija apie atstumą” atidarymo vakarą.

Ko gero, Peteris Greenaway iš tokios istorijos sukurtų neblogą fantasmagorinį filmą. Yra net pavadinimas: “Prezidentas, meilužė, draugė ir jos vyras”.

Advertisements

Cartier savaip įvertino lietuvį

Netrukus prasidės naujas TV sezonas. Ir kai prieš mėnesį iš NY paskambino juvelyras Žilvinas Bautrėnas, nesusilaikiau nutraukti kad ir trumpų atostogų ir dėl susitikimo su senu pažįstamu pulti į darbus ir nufilmuoti jo naujausius kūrinius, atvežtus į Lietuvą. Tačiau ta istorija bus ne tik apie kūrybą.

2432B6F6-D562-42BC-A487-35B74A0D326E

Prieš 15 metų išlošęs žaliąją kortą ir išvykęs gyventi į US, Lietuvoje jau tuomet žinomas juvelyras, tikina, nei siekęs Amerikos, nei labai ketinęs ten vykti. Tačiau garsioji korta yra sąlyginės sėkmės dalykas, o ja nepasinaudoti būtų buvę ganėtinai neracionalu. Taigi Žilvinas su šeima įsikūrė NY ir, kaip dera emigrantui, visko patyrė toje svajonių ir galimybių šalyje. Labai čia nesiplėsiu, nes viską išpasakosiu laidoje sustiprėjus rudeniui, kai nesinorės lėkti laukais ir dažniau namie veiks televizorius. Mat su Žilvinu praleidome gerą pusdienį ir prisišnekejome intriguojamų dalykų ne tik apie Ameriką, bet net ir apie mūsiško Seimo sesijas.

IMG_4654-0

Tačiau viena iš įdomiųjų pokalbio dalių, kad ir gerokai nustebinusi, yra ta, kad būtent Amerikoje lietuviui teko patirti tik kuluaruose aptarinėjamą reiškinį. Ir ko gero, labiau tik numanomą, bet iki šiol nelabai įrodomą.

Beje, ne sykį iš mūsų mados kūrėjų lūpų esu girdėjusi, jog jų idėjos vagiamos. Tiesą sakant, į tokius rypavimus visada žvelgdavau su tam tikra ironija. Na ką jau čia toje madoje pavogsi, kai viskas iš esmės sukurta. Lieka tik interpretacijos ir technologijų atradimai. Kadangi nesame mados technologijų pionieriai, tad būtent jų ir nenugvelbsi. O interpretacijos – tolokai nuo vagysčių. Kaip sakoma, idėjos sklando ore ir jei vienas sugalvojo, tuo pat metu tą patį sumąsto ir kitas. Juk taip klojasi visur, ne tik madoje.

Bet grįžtu prie mano pašnekovo Žilvino ir jo patirtos istorijos. Dirbdamas nemenkame juvelyrikos koncerne “Ippolita”, laisvalaikiu jis kuria ir autorinę juvelyriką. Prieš kelerius metus sumąstė itin originalią trimačių ir keturmačių žiedų formą. Ir pabaigęs tuos žiedus, juos oficialiai patentavo.

IMG_4638-0

Tačiau dar po metų, vartydamas, nepamenu kokį reikšmingą žurnalą, aptiko… savo žiedą. Tik papuošalas buvo priskirtas Cartier. Žymiam, garbingam prabangios juvelyrikos ir laikrodžių gigantui, su kuriuo autorius neturėjo nei jokių sąsajų, nei reikalų.

IMG_4637

Filmavimo metu nupaveikslavau tuos garsiuosius žiedus, kad jei pamatyčiau Cartier kataloguose, žinočiau ir nepamirščiau, jog tai – Bautrėnas.

Na o Žilvinas išpasakojo visą istorijos tąsą. Kaip kreipėsi į patentų registrą, kaip tie susisiekė su Cartier, kokį gavo kompanijos teisininkų atsaką ir kuo tai baigėsi. Suprantama kuo. Ir ne lietuvio naudai.

Taigi idėjų medžioklė vyksta kaip reikiant. Neaplenkdama ir mūsiškių.

Kodėl tik kartais?

Vakar Vilnius siautė “Kultūros naktyje”.

Nuostabu, kad esama tiek žmonių, neabejingų parodoms, renginiams, akcijoms. Neįtikėtina, jog Lietuvoje gyvena tiek vertinančiųjų menus. Vieną kartą per metus į Senamiestį, ko gero, suvažiuoja visa pusė milijono sostinės gyventojų. Dėl dvasios peno.


Suprantama, nekalbu apie kaziukus ir kitas namudininkų muges, amatininkų rojų, kai senoji sostinės dalis irgi tampa milžiniškos traukos meka. Pirkimo ir pardavimo meka. Sutinku, visokių švenčių reikia, jos kelia nuotaiką, skatina bendravimą, augina ekonomiką, atpalaiduoja nuo rutinos ir politikos gąsdinimų.

  

  

Ir gerokai įdomiau kai vienu ypu gali apeiti daugybę vietų, renginių, susijusių su skirtingais menų vyksmais. O juk jų lankomumas atskleidžia išprusimo ir interesų lygį. Nuteikia, jog esame išsilavinusi nacija, turinti elitinių interesų, stovinti eilėse ne tik prie keptų dešrelių per muges ir sakinius skaldanti keiksmais arba deminutyvais. Bet ir kantriai laukianti savo eilės į galerijas ir muziejus.

  
  
“Kultūros naktyje”, vaikštinėdami su bičiuliais nuo vienos parodos prie kitos, ir apšnekėjome tą keistą reiškinį.

Kodėl tokio susidomėjimo menu nėra kitais laikais ir be specialių įvykių? Kodėl gyvenime į parodas vaikštoma retai? Kodėl net savatgaliais tokie lobynai kaip NDG, ŠMC, TDM, VPG, kitos galerijos sulaukia vos kelių dešimčių ar kelių šimtų lankytojų?

  
  
Metų metais muziejai stovi tose pat vietose. Kasmet dar randasi naujų meno galerijų. Bet kasdien jie žiovauja ir snaudžia lygiai taip pat, kaip jų ekspozicijų prižiūrėtojai. Tiesą sakant, šiokiadieniais ir pati niekada neturiu laiko užsukti į parodas. Ir gal klystu, bet ar mūsų vaikams būna muziejuose dailės ar kitų diciplinų, susijusių su meno suvokimu, pamokų? Jei – taip, labai smagu. Jei – ne, visai liūdna.

  
  
Visų didžiųjų (ir ne tik jų) Europos miestų muziejuose ir nacionalinese galerijose visada gali sutikti krūvas gulinėjančių ir tupinėjančių vaikiukų, visai mažuliukų darželinukų, kuriems pasakojamos įdomiausios meno istorijos, aiškinami siužetai, mokoma pažinti meną ir skatinama jį suvokti. Tiesa ir ta, kad muziejų nakties metu visa Europa stovi eilėse prie meno savo miestuose. Bet ir šiokiadieniais tenykščiuose muziejuose ir meno centruose snaudulio stipriai mažiau. Nei pas mus.

Žinau, kad kažkas dabar jau piktinasi ir burba, atsirado aiškintoja. Taip, atsiradau 🙂 Nes norėčiau, kad čia būtų Paryžius, o ne Kalabybiškės ir Bravopisioniškės.

Tik nenorėčiau ir negalėčiau būti Užkalnis ir spjaudytis tulžimi, provokuoti ir erzinti. Nemokėčiau, nors gal būtų įdomu pamėginti pasitaškyti. Jo įžvalgas skaitau tarp eilučių ir stipriai bei labai linksmai juokiuosi.

Bet grįžtu prie to paties, kartinio kultūrinio vajaus. Meno, šventinių eilių ir paprastų savaitgalių. Kodėl laisvadieniais plukiamės maximiniuose akropoliuose? Kodėl kanonizuojame alaus, ledų ir kitas ėdimo bei gėrimo šventes? Kodėl vartojimo kultūros prisisėmėme kosminiu greičiu? Kodėl meno lankymo ritualų turime vos vieną kitą?

Kas lemia? Laikas, kad vasarą smagu išeiti į naktį? Pinigai, kad nereikia mokėti už bilietą kelių eurų? Minia, kad su ja gali plaukti ten, kur neša? Draugai, su kuriais gali susitikti “drinkui” ir puikiai praleisti laiką?

Ko gero, visi atsakymai teisingi. Gal kokio vieno ir trūksta. Bet lemia viskas. Esame tokie. Minioje smagiau, įdomiau, saugiau, skaniau.

  
  
Bet kuriuo atveju, pasibaigus unifikuotos kultūros progai, kitais savaitgaliais verta sukti visais įmanomais muziejų maršrutais. Tereikia pasisakyti, turiu įprotį šeštadienio pusdienį skirti menams. O po to jau ir savaime to reikės labiau nei akropolių.

O čia panaudotos nuotraukos iš VDA “Titaniko” ir “Jaunojo dizainerio” konkurso, kurio geriausių darbų ekspozicija truks dar ilgokai. Puikios idėjos, originalūs, progresyvūs jaunosios kartos darbai. Gal rasite laiko. Nieko nekainuoja, bet garantuoja indėlį į funkcinio dizaino suvokimo platumas.

Sužavėjo Evelina Kudabaitė ir jos “Giria” – medžių (ne šiaip medžio, o medžių!!!) indai. Sveika ir technologine prasme unikali koncepcija.

Dolce vita 

Senokai buvau išėjusi pasižmonėti. O kai nusigavau į Juozo Statkevičiaus maudymosi kostiumų kolekcijos (vyriškų apatinių irgi) pristatymą, sužinojau – pagaliau ateina! Vasara ir šiluma! Elegantiška, saldi, rieboka ir su šampano purslais!

  
  

Taip pranašauja žinomiausias drabužių dizaineris, sukūręs paplūdimio ansamblių kolekciją.

Beje, išsirinkti derantį ir patogų maudymosi kostiumą, iš tiesų, nelengva. Arba netinka, arba nepatinka. O Juozas dar sako tiesiai – LT žmonės apskritai skiria per mažai dėmesio šiems rūbams. Nublukę, išsitampę, per maži, per dideli. Tokie drabužių vaizdai vyrauja pajūriuose.

  
  

O ką aukština jis pats?

Pirmiausia – tobulą šou. O jame – gal net nelietuviško gyvenimo normos.

Balto šilko chalatai, susiaučiami paplūdimio sijonai, maudymosi apdarai, dabinti ir marokietiškais motyvais, puloveriai, karštis, podiumo pakraščiai, imituojantys smulkiausią baltą smėlį, medžio lentelių takai, vingiuojantys tarsi vandens link, tobulas muzikos takelis, net žuvėdros klykia. Užsimerki – tiesiog jūra ir Kanai.

  
  

Beje, giliau ieškodamas, supranti, kad Meistras puikiai valdo situaciją. Džiugu, kad jį renkasi tarptautinė kompaniją, viešinanti savo produktą. Ledus. Dar iki šou visi buvo gerokai jais užganėdinti. Ir ilgiau kaip valandą laukdami pasirodymo, ramiai sau virškino suvalgytas porcijas ir spragsėjo telefonais. Geras atradimas. Paryžiuj, kai kolekcijos vėluoja po valandą, neduoda net vandens.

  
  

Su Žilvinu Grigaičiu (šou eilės kaimynu) juokavome, kad Juozo lediniai rėmėjai sujaukė protą visiems. Patys sušlamštėme po stiklinę cukraus, mažiausiai. Bet kas nepasidavė saldžiajam ledų gėriui, sulaukė prašmatnaus šampano po kolekcijos pristatymo.

O Juozas, kaip ir Juozas – visada aukštumoje. Jis žino, ką daro, kai kuria šou pagal užsakovo mostus, kai pristato savo autorines kolekcijas, kai po šou fotografuojasi su gerbėjais ir draugais tarp ledų ir motorolerių. Jis išmano ir kaip išsukinėti produktą, ir kaip įtikti publikai.

  
  

Patirtis leidžia daryti stebuklus lygioje vietoje.

Tad kokius maudymosi kostiumus Juozas siūlo?

Baltus, nude, rudus. Kaip ir priklauso solidiems ledams: pienas, vanilė, šokoladas. Linijos – ištisos, o drabužis sudėliotas taip, kad ilgintų ir lieknintų, kad dengtų tai, ko nebūtina matyti kitiems.

Ant galvų jis suka tiurbanus arba riša kaspinus, juosmenį juosia dirželiais, liepia autis kūno spalvos aukštakulnius, ant rankų kabinti daugybę apyrankių, ant kaklo – perlų vėrinius. Ką tai reiškia? E-le-gan-ciją!

Nukabinus šou variantui būtinus aksesuarus, liktų geros kokybės pajūrio drabužiai, atsiduodantys juozišku braižu. Jokių vulgarumų, akiplėšiškumų, nuogumų. Viskas atrodo paprasta. Bet taip tik atrodo…

  

Dar iki šou darydama interviu su Juozu, išgirdau, jog šio žanro drabužiai – intymi, subtili ir sunkiai įveikiama patirtis kiekvienam kūrėjui. Gali būti pravalgęs dantis su suknelėmis ir paltais, bet kai tenka sustyguoti paplūdimio apdarą, lengva nebūna.

Ką dar jis pataria vartotojui?

Ieškoti tokio paplūdimio apdaro, kuris būtų su specialiu pamušalo audiniu, nes sintetiniai pluoštai (ypač nebrangūs) yra ploni ir nepadeda nei figūros linkiams, nei kostiumui. Aišku, medžiagos turi gerai kvėpuoti, lengvai džiūti, netroškinti kūno sintetiniame apvalkale.

Savai kolekcijai jis, kad ir naudojo nepigius pluoštus, visus maudymukus siuvo tik keliasluoksnius, tvirtai apgobiančius net ir tobulas manekenių figūras. Bet po šou prisipažino, kad sunku buvo rasti gerų figūrų merginų. Ne veltui “Victoria’s Secret” angelai taip aukštinami. Liekna ir estetiška – ne visada tapatu.

Dar Juozas liepia žvalgytis ištiso apdaro. Būtiniausiai. Sako, atskiros dalys turi amžiaus cenzą. Ir gana trumpą.

Ir dar siūlo atsipalaiduoti ir nesukti galvos dėl mados.

A propos pridurčiau Juozo kolegės, VDA docentės Renatos Maldutienės pastebėjimą kita tema, tačiau tinkama ir chrestomatiniam požiūriui: “neturiu kuo apsirengti, viskas išėjo iš mados…”

Mada yra galingas drakonas, monstriška pramonė, įtakingas verslas. Toks pat didelis, kaip farmacija ar nafta. Tad joje nieko nebūna atsitiktinio, o tendencijas dėlioja ne dizaineriai. Bet tai jau kitos operos uvertiūra, apie kurią parašysiu po kurio laiko.

Grįžtu dar prie vienos puikios Juozo minties, tinkamos ne mados kuluarų tyrėjams.

Tik sulaukus 40- ties, aplanko savaiminis stiliaus jausmas, nes tik tuomet susiformuoja žmogaus tapatumas. O išvaizdos reikale jis ir yra didžioji sėkmė.

Beje, panašiai tikino ir Susanna Kebelka, meilės romanų dainė, gyvenimas prasideda tik nuo 40!

Dolce vita!

Juozo triusikai ir visi kiti labai svarbūs žmonės

vb6

Užsisukau darbuose, nors reikšmingais jų rezultatais pasigirti negaliu. Tik ar visada daug veikdami, kažką svarbaus padarome? Žinoma, kad ne. Bet kai atsisėdu ir pagalvoju, viskas, šiandien darbus baigiau, pirma kilusi mintis būna pati banaliausia ir kvailiausia – ką dar galėčiau nuveikti…

Taigi veikiu, bent rašydama.

is Vienos2

Pabuvau Vienoje. Ne, ne Eurovizijoje. Kitame reikale teko pasibūti, aplankėme du įdomius žmones, kurių istorijas jau paruošiau eteriui, bet kadangi užgriuvo krepšinio vakarai, laidų, tikėtina nebus net iki birželio. Bet paskui atsigriebsime vasarą, rodysimės su visokiomis prikauptomis temomis, kalbėsime, ką žmonės veikia visą vasarą ir kuo gyvena…

viena3viena2

Taigi grįžtu prie Vienos. Beje, šioje nuotraukoje kaip austrų televizininkai repetavosi prieš Euroviziją. Tiksliau grįžtu ne prie Vienos, o į už jos gerokai nutolusį Limbergo miestelį, kur pasimatėme su Erwinu Wurmu. Kas žino tą pavardę? Manau, mažai kas, net ir patys austrai nelabai išmano, kas jis toks.

wurm intrwurm intr3wurm intr2

Bet pasaulio galerijos ir muziejai šį menininką didžiai gerbia, stvarsto jo kūrinius, jei tik įperka. Šiuolaikinio meno pasaulis jau neįsivaizduojamas be E.Wurmo skulptūrų. Apie tą apsilankymą greitai parašiau pasipasakojimą žurnalui “Žmonės”, nes jau buvo atėjusi mano eilė išsipažinimams, o kadangi kažin ką gero pasamprotauti nebuvau iš anksto sugalvojusi, tad išgelbėjo austrų avangardistas, sykiu ir meno provokatorius, besirūpinantis ne tik menais, bet ir gyvenimo kokybe. Nors sako, pilis, kurioje gyvena, jam nelabai rūpi, bet su kokia meile apie ją kalbėjo…

Net mano operatorius Raimis, visko matęs, visko filmavęs,  sakė – ohooo…

raimis

Nesiplėsiu, pačias sultingiausias dalis palikau laidai. Va ten tai ir Erwinas Wurmas pasipasakos. Ir apie gyvenimą, ir menus, ir aš pastebėsiu tai, už ko akys kliuvo jo gigantiškose valdose.

wurm castle2wurm castle

Ir birželio 6d. labai prašom pasižiūrėti ir pasigrožėti, koks tas šiuolaikinių meno legendų gyvenimas.

O dar svarbiau paskui nepraleisti paties menininko apsilankymo Lietuvoje. “Vartų” galerijoje ir ŠMC Erwino Wurmo darbus bus galima apžiūrinėti visą vasarą. Bet siūlyčiau labai netempti ir parodas aplankyti kuo anksčiau, net kai pats autorius jas pristatinės. Verta, tikrai labai verta jo pasiklausyti, pamatyti darbus, nuo kurių meninių poteksčių alpsta pasaulis. O šiaip, ganėtinai impozantiškas tatai vyriškis, tyliai sau gyvenantis pilyje.

Krauze

Kita ponia, kurią irgi pažinau Vienoje, Angelika Krauzė, Lietuvių bendruomenės pirmininkė. Vėjas, ne moteris. Gal net visas uraganas. Taip išpasakojo savo kelius ir idėjas, kad pagalvojau, gyvenime viską lemia ryžtas: sumąstei, turi minčių ir varyk pirmyn. Norėsi, savo būtinai pasieksi, kaip tai daro Angelika, kurios vyras ir uošvis darbuojasi Lichtenšteino princo sode. Kaip ten pateko? Kol kas neišsiduosiu, bet jei pasakotų ne pats, nepatikėčiau.

Išvaikščiojom tą sodą skersai ir išilgai su Martynu, Angelikos vyru. Nei kokių apsaugų, nei kampuotų vyriškių – prašom, slampinėkite visi. Tik nelieskite vejos… Ir ką sau manote, kaip Martynas sako, viskas su Princu ir darbu būtų gerai, jei tik daugiau mokėtų… O žmona priduria, iš tokio darbo išeinama tik į pensiją… Gera istorija bus.

su angelikaviena operaviena centr

Kiek kas kam moka ir kaip austrai taiso dantis už dyka, viską laidoje išpasakos Angelika. Klausimas, kada rodysim, dar neatsakytas, bet irgi birželį.

viena4

O kol kas einu ruoštis kitos savaitės “Dermės linijai” – konferencijai. Net jaudinuosi, rinksis respektabilus moterų būrys ir dalykiškai kalbėsimės apie labai svarbias gyvenimo atsparas: santykiai, grožiai, stilius. Ne pačios kalbėsimės, bet minkštai gyventi mokys patikimos lektorės.

https://violetalisa.com/2015/04/22/dermes-linija-2/

Ir dar skubu išrašinėti nufilmuotą Juozo Statkevičiaus interviu, kitą savaitę jis pristato maudymosį kostiumų kolekciją. Ir pats kalba, juokindamas iki ašarų, kad nusibodo jam tuos triusikus matuotis… Interviu jau turiu, telieka sulaukti vaizdų iš renginio. Ir išsiaiškinti, kokie tie Juozo triusikai.

Na vėl Juozas kals be skrupulų…

jsjs2

Iš šiaip atšilo…  Gal praeis noras dirbti…

Valio, pavasaris! Valio, “Kino pavasaris”!

wild tales

Ar yra kas nemėgsta kino ir filmų? Ar yra kam nerūpi kas bus rodoma kitą savaitę prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“? Ir man jau neramu kaip tvarkytis su gyvenimu, ir žiauria trauka pamatyti kuo daugiau filmų.

http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Jau pusmetį mums, žurnalistams, festivalio rengėjai vis pateikia žinių apie filmus, jų žvaigždes, į Lietuvą atvyksiančius režisierius, parodo ir po vieną kitą filmą.

Michel Hazanavicius

Ir didžiausioji intriga, jog festivalyje ketina lankytis  Michel Hazanavicius, “Artisto” laimėjusio kelias Oskaro statulėles, režisierius ir scenaristas.  Žmogus, gerokai susijęs su Lietuva tiesioginės giminės šaknimis.
Planuoju jį pasikalbinti laidoje, cross fingers, kaip sakoma 🙂

http://www.theguardian.com/film/2012/feb/27/artist-oscar-best-picture

O visai neseniai rašiau apie su didžiausiu džiaugsmu pažiūrėtą „Šiuolaikiniai žvėrys“. Prie šio darbo rankas prikišo ir broliai: Agustín Almodóvar ir Pedro Almodóvar. Nuoširdžiai patariu įsiminti šio filmo pavadinimą ir būtiniausiai susirasti jį „Kino pavasario“ programoje. Nė minutės nesigailėsite, ypač jei prijaučiate juokams. Nebanaliems.

wild
O būsimą šeštadienį savo laidoje kalbinu „Kino pavasario“ direktorę Vidą Ramaškienę. Visko ten prišnekėjome apie gyvenimą, kiną, festivalius ir net Rembo 🙂

V.Ramaskiene_2013 kanaiSan Sebastiano uždarymas

Be kita ko Vida dar ir nurodė, jos manymu, būtiniausius aplankyti filmus. Trumpai čia ir suminėsiu.
1. „Šiuolaikiniai žvėrys”

2. „Mamytė“

3. “Gėlės“

4. „Feniksas“

5. „Eizenšteinas Gvanachuate“ (rež. Peter Greenaway)

Su Sarajevo kino festivalio direktoriumi Mirsad Purivatra

Greta šių rekomendacijų apie kiną ir televizijoje turime su kuo pasitarti bei ko pasiklausti.
Mano kolegė, laidos „Durys atsidaro“ vedėja Lolita Bytautaitė kasmet mums pateikia visą paletę patarimų, susijusių su „Kino pavasariais“.

su Lola Kanuose

Jau daug metų Lolita gilinasi į kiną ir nusimano apie jo gelmes iš esmės. O rengdama laidą „Kino pasaulis“ ji išmaišė visus kino festivalius. Ir net turėjo pačią žaviausią pravardę – Lola Kanskaja.

Taip pajuokaujam iki šiol, nes Lolita, nuo 1997 metų pradėjusi važinėti į Kanų kino festivalį, jame nesilankė tik pastaruosius dvejus metus. Nors ji pastebi, kad Kanai kinta į komercinę pusę, tačiau tikina, bet kuriuo atveju ten pasibūti yra didžioji palaima.

Su Una ir Lola

O ką Lolitai reiškia „Kino pavasaris“?
„Tai – gyvenimo būdas, tai – intelektualios atostogas, kurias planuoju kruopščiai ir atidžiai. „Kino pavasaris“ sudėlioja savotišką gyvenimo ritmą, kai kas vakarą po darbo einu į kiną ir tuo ritmu gyvenu visas dvi savaites. Be to, ten pamatau geriausius Europos ir pasaulio filmus, sutinku žmonių, kurių niekur kitur nesutiksiu.“

Ką ji rekomenduoja žiūrėti Vilniaus kino festivalyje?
„Pirmiausia tai, ką pati mačiau festivaliuose: „Šiuolaikiniai žvėrys“, „Mamytė“, „Rami širdis“, „Gėlės“, „Timbuktu“, „Trapus gyvenimas“, „Nulis motyvacijos“, „Feniksas“.

Patariu rinktis meistrų darbus: „Ponas Terneris“ (M. Leigh), „Rūsyje“ (tiems, kam patiko praeitų metų trilogiją apie meilę, tikėjimą ir t.t.), “Pazolinis” (A. Ferara), „Taksi“ (kas mėgsta stilingą Irano kiną).

Komedijas : „Meilės sala“, „Šaunūs senukai“.

Festivalių favoritus : „Magiška mergina“, „Užkadrinis balsas“.

Kritikai rekomenduoja pamatyti „Meilė yra keista“.

Metų atradimais laikomi šie filmai: „Žiaurumas“, „Jos vietoje“, „Kiek valandų tavo pasaulyje?“.

Taigi prašome griebti „Kino pavasario“ programą ir atidžiai ją išstudijuoti. Susitiksime kine 🙂

Vida Kanuose

Trumpiau ir dažniau

Gavau vertingų patarimų kaip rašyti blog’ą iš kolegės Beatos Nicholson, patyrusios blogerės ir visokių reikalų žinovės.

Susitikom išankstinėje “Kino pavasario” peržiūroje. Žiūrejome puikų, nuostabų ir absoliućiai viso dėmesio vertą filmą “Šiuolaikiniai žvėrys”. Jei dar nenumatėte, ką rinktis kino festivalyje, be šio filmo neapsieikite. Juoksitės iki ašarų arba kaip sakė kino kritikas Edvinas Pukšta, tikra ta žodžio prasme žvengsite.

Ir besilinksmindami pažinsite ryškiausias šiuolaikinio gyvenimo ydas. Nesvarbu, kad veiksmas vyksta Argentinoje, visi visur esame vienodi, todėl pasižiūrėti į save iš šono labiau nei pravartu, ypač kai tai atspindima juodojoje komedijoje. Kritikų teigimu, “Šiuolaikiniai žvėrys” – vienas iš puikiausių festivalio darbų, nuominuotų “Oskarui”.

Apie tai, į ką dar festivalyje verta griebti bilietus, pranešiu netrukus, jau turiu išklausiusi svarių kino žinovų ir net festivalio direktorės Vidos Ramaškienės rekomendacijų.

O grįžtant prie Beatos patarimų, sulaukiau idėjos, jog rašyti blog’e reikia trumpiau ir dažniau. Ji žino ką sako, nes savo populiarų blog’ą rašo kasdien! Oi, man taip neišeis.

Ir ko gero, vieni esame trumpų, kiti – ilgesnių distancijų bėgikai. Matyt, esu prie ilgųjų, bet niekada nevėlu keistis. Taigi imsiuos trumpesnio žodžių žaismo.

Pažiūrėsim kas iš to išeis.

Ar ne per trumpai šįsyk? 🙂

 

Panaudotos “Kino pavasario” nuotraukos