Išvarymas kitaip. Jei ką…

IMG_0302

Ne, ne apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bus kalba. Apie kitokį.

Tiesa, prieš kelias dienas jis jau pasirodė nelabai ir aktualus, nes valdžia pradėjo visus raminti ir pasiūlė nepanikuoti dėl „Zapad“ pratybų. Nepolitikuosiu, neanalizuosiu, nebūsiu ta, kuri viską išmano, nes tikrai nieko nesuprantu karo ir taikos klausimu, nepernešu panikos, ir dar greta to esu baili. Bijau aukščio, gilaus vandens ir karo. Turbūt kaip ir dauguma, turinčių savisaugos instinktą.

O grįžtant prie kilusios panikos, kad ir kas kaip dabar kalbėtų ir ramintų, jos jau pasėta nemažai. Ne vienas ausis suglaudė.

Dar vasarą, kai prasidėjo visas „Zapado“ narpliojimas su svarbiais politologais ir valdžios žmonėmis, keli pažįstami prasitarė girdėję, jog tą rugsėjo savaitę iš Lietuvos išvyks dauguma verslo ryklių, bankininkų, turtuolių, galinčių sau leisti save pasaugoti. Maniau, šneka, bet tik. Bet tikrai daug kas išjudėjo. Išvarė kuo toliau nuo netikėtumų, kurių gali būti, gali ir ne.

Viena bičiulė su vyru išlėkė plaukioti jachta. Ir išvarė dar rugpjūčio pabaigoje. Negrįžta iki šiol. Sakė, parskris kai bus pasibaigęs visas erzelis ir panika. Kiti, kaip žadėjo, taip ir padarė, išsipirko poilsį Pietuose. Dabar dalijasi linksmomis nuotraukomis ir nesuka galvos dėl kaimynų pratybų. Treti sakė, važiuos su vaikais bent už Suvalkų koridoriaus. Netoli, bet saugiau nei čia. Ir iš ten lengviau traukti į Vakarus. Jei ką…

Kai paklausai tokių ketinimų ir jau įvykusių faktų, vaizdelis dėliojasi nekoks. O dar viena pažįstama prieš kelias dienas Facebooke papostino keliautojų eiles, nusidriekusias iki pat oro uosto durų, prie registracijos Vilniaus oro uoste. Na, tikrai ne kitaip, masinis išvarymas.

Ir kai viešai buvo paskelbta, jog šiomis dienomis net ir Prezidentė išvyksta Amerikon, visai krito ūpas. Tas “jei ką” neramina – ką veiks karo vadai, kai tikras karinių pajėgų vadas skaitys pranešimą Jungtinėse tautose?

Dar gi kai neseniai vienas pažįstamas prasitarė, jog kariuomenės galvos ir biurokratai atšaukiami iš atostogų ir niekam neleidžiama išvykti iš Lietuvos, iš baimės visai ėmė šiauštis nugara.

Vakar pastebėjau, parduotuvėje garbaus amžiaus moterytes perkant daugokai kruopų, druskos, degtukų. Pažiūrėjau, pažiūrėjau, bet nesiryžau sandėliuoti grikių. Kitų kruopų nelabai pripažįstu. O ką daryti su degtukais, išvis nesupratau. Jei nebus elektros ar dujų, negi ant žvakučių išsivirsi košės?

Pamenu, prieš kelerius metus dėliojosi panaši situacija, kai buvo planuojamos vėlgi tokios pačios didžiojo kaimyno karinės pratybos. Tąsyk irgi buvo užsisukus baimės spiralė. Net rašydama apžvalgą „Intelligent life“ skilčiai, visai rimtai buvau ėmus skaičiuoti lėktuvus, besileidžiančius Vilniaus oro uoste. Tuomet jų gerokai pridaugėjo ir skraidė jie taip garsiai ir sunkiai, kad naktį, nutilus miesto šurmuliui, tik ir girdėjosi orlaivių baubojimas. Anaiptol ne rainieriškas ar wizieriškas gausmas atsklisdavo iš Naujininkų.

Po vidurnakčio skaičiuodavau: vienas nusileido, dar vienas… taip iki kokio septinto, aštunto. Paskui miegas užlenkdavo. Nors atrodė, tikrai per daug tų reisų. Ir faktas, kad nuslūgus neramumui ir pasibaigus pratyboms, baubojančių skrydžių sumažėjo. Vadinasi, buvo jie ne visai civiliniai.

Tada pažįstamas bankininkas patarė, išsigrynink pinigų ir turėk prie savęs. Jei ką, visi bankomatai taps niekinės dėžės. O su grynaisiais neprapulsi. Ir papuošalus susidėk arčiau savęs. Jei reikės trauktis… tik nepasakė kurion pusėn. Beveik kaip ir dabar, jei atkirs koridorių į Vakarus, kaput…

Šįkart ir vėl nesusidėjau savo papuošalų krūvelės. Nespėjau nei išsigrynint, nei išvaryt toliau, net grikių nenusipirkau. O ryt – ketvirtadienis. Filmavimo diena. Filmuosiu man labai imponuojantį milijardierių, oficialiai pripažintą vieną iš įtakingiausių verslo žmonių Lietuvoje ir Amerikoje, Ilją Laursą. Ir kalbėsimės apie tai kodėl Lietuvoje esame liūdni, nelaimingi ir kasdien skleidžiantys neigiamas bangas. Pats tas metas, sakau.

Dėl visa ko šiandien dar pasitikrinau, ar tikrai ryt į susitikimą ateis Ilja. Ar neišvarė? Atstovai pranešė, neišvarė, interviu įvyks. Faktas – raminantis.

Tačiau kad ir kaip smagu ironizuoti, iš tiesų – nejuokingas ketvirtadienis. O vis dėlto gal bus tas įprastas mažasis savaitgalis, kai visi kaip kokiam Londone ar Paryžiuje šėls prieš artėjančius laisvadienius.

Labai linkiu, kad neišvariusieji ryt, poryt ir visą kitą laiką šėltų! Ir liktų tik ironizuoti!

 

Advertisements

Pragaro kelias į rojų

_Q1N4048[1]

Nebus tai nei linksma, nei labai išmintinga tema. Labiau emociškai nesubalansuota. Nors išmintingieji geba karštoje situacijoje nesiginčyti ir pratylėti, man visada išeina kitaip. Ir dar vis nesugebu į kaltinimą: „Tu –kvaila“, atsakyti: „Taip. Kvaila.“ Kad konfliktas baigtųsi. Tai vadinama nekontaktine psichologine kova, kai kaltintojas tiesiog užsičiaupia, nes ar su kvailiu susikalbėsi…

Tokia emocinė pradžia.

Kas greta savęs neturi senyvo amžiaus žmonių, toliau gali neskaityti. Tai rašymas ne apie drabužius, grožį ar neištikimus vyrus. Visa tai – apie situaciją, kurią reikia tiesiog išgyventi ir bent rašymu nuleisti garą.

Leidžiu. Ir viliuosi, kam nors tai kažkada pravers.

Jau nesyk esu čia minėjusi, jog turiu labai garbaus amžiaus tetą, vienišą, kuklią, mažutę kaip Coliukė mamos sesę, dailininkę. Po visokių nuotykių su jos sveikata, kai teko nekart naktimis lėkti su greitosiomis pagalbomis į ligoninę, atėjo dar juodesnė diena. Krito ji savo namuose, nes seniems žmonėms svaigsta galvos, pinasi kojos ir griūva jie kaip stulpai. Su baisiomis pasekmėmis.

Pirmą kartą parkritusi ji susilaužė dubens kaulus. Ligoninė, lova, reabilitacija, namo vežimėlyje. Kažkaip pati išsikapstė, atsistojo ant kojų. Net sriubos išsivirdavo. Bet neprabėgo pusė metų ir vėl tas pat. Krito, susidaužė veidą, kojas, rankas taip, kad kai nuvežiau į greitąją traumatologiją, manęs paprašė leisti apklausti pacientę atskirai nuo lydinčio asmens. Matyt, galvojo, primušiau savo tetutę ir atvežiau su šypsena. Pasirodo, nemušu, ji patvirtino, kad lakstau pas ją geruoju. O chirurgai antrą sykį rado dubens kaulų lūžių ir dar ankstesnių nesugijusių.

Tad šįkart viskas dėjosi gerokai liūdniau nei pirmo lūžio atveju. Nes kai žmogui tuoj stuktels 90, maža tikimybė, kad jis pakels strateginių kaulų operaciją. Pasiūlytas buvo konservatyvus gydymas – gulėti. Keturis mėnesius. Pabuvo kelias dienas ligoninėj, atsigavo, mėlynės ėmė geltonuoti, pradėjo čirškėti, kad nori namo.

O ką namie? Viena. Nei valgio pasiruoš, nei sauskelnių pasikeis. Situacija – graudžiai beviltiška. Tačiau dar liūdniau pasidarė kai gydytojas pranešė, jog po savaitės ligoninėje tikrai teks kažkur išsikraustyti. Sako, vis tiek mes jau nepagydysim.

Man šokas. Kur dėti nevaikštantį ir savimi nepasirūpinantį žmogų.

Pirmiausia giminaitė susiuntė visus laidojimo ceremonmeisterių adresus ir telefonus. Ir dar pridūrė, viską laikyk po ranka. Po dubens lūžių senukai greitai susivynioja anapus. Bet pirmiausia reikėjo spręsti, kur staigiai padėti tetutę.

Išsprendžiau su gerų žmonių pagalba ir patarimais. Pasirodo, tokiu atveju yra palaikomojo gydymo skyriai ir juose galima pacientą laikyti 120 dienų. Atsipūčiau, tos 120 dienų atrodė kaip koks tūkstantis. Pervežiau iš Greitosios pagalbos ligoninės į palaikomąjį gydymą, apkamšiau ir laiminga išėjau gyventi savo gyvenimo.

Kol kas sąmoningai neminiu nei vietų, nei pavardžių, nes tai labai asmeninė patirtis, kuri tikiu, pažįstama ne vienam. Ir dar laukiu kaip ji baigsis. Tad prieš dalgį nešoksiu.

Kadangi teta net nemanė gerėti, o dar sugalvojo ir stipriai blogėti, gydytoja vieną dieną pranešė, bus blogai: balsas silpnėja, plaučiai pilni visko, ko nereikia, ruoškitės.

Išsitraukiau giminaitės atsiųstus paskutinės kelionės adresus, pasidėjau po nosim, nulėkiau į tetos namus, apžiūrėjau svarbiosios kelionės drabužius, dėl visa ko savo mamą, tetos sesę, nuvežiau pabūt pas blogėjančią ligonę. Išėjom liūdnomis akimis, kas bus tas.

Laksčiau ligoninėn kasdien, reikalai tik prastėjo, apžiūrėjau šeimos kapus. O vieną dieną atbėgusi radau tetą sėdinčią lovoje ir krapštančią nagus. Atsikvėpiau, gyva, vadinasi kažkaip bus toliau ir be amžinosios kelionės.

Tačiau iš lovos ji nekilo, visi reikalai vyko po savimi, lėkštės nelabai išgalėdavo nulaikyti. Net pasiremti lovoje vargiai pavykdavo. Žodžiu, ne daržovė, bet lovos gyventojas. Dar kita giminaitė paprotino, tvarkyk SP. Kas nežino, tai tokios medikų išvados, vertinančios ligonio būseną ir pagal kurias leidžiama skirti tam tikrą pinigų sumą, kad žmogus galėtų užsimokėti už slaugą, nes pats savarankiškai nieko nesugeba.

Su tokia protinga žinia nušuoliavau pas gydančią gydytoją ir džiugiai paklausiau, kuo man prisidėti, kai ji pradės tvarkyti SP dokumentus.

„Oi, gal nepradėkit, vis tiek neduos“, – išgirdau ir išsižiojau. Kodėl neduos? „Todėl, kad SP skiria labai sunkiai, kyšiai ir pan. Va, viena moteris kiek pinigų sukišo už paralyžiuotą mamą ir nieko negavo“, – patikino.

Na, galvoju, taip tai jau nebus. Kyšių neduosiu, ligonis pagal objektyvius duomenis neįgalus, privalau padaryti viską, ką įmanoma. O tada jau matysim. Dar po kelių dienų vėl atsiradau pas gydytoją ir sakau, gal vis dėlto tvarkykit, daktare, kaip ten bus, duos ar ne, pamatysim. Net ir nebūnant mediku akivaizdu, jog neįgalumas – visiškas, ir gal ne mums spręsti kaip bus. Gydytoja nenudžiugo ir pareiškė, jog išeina atostogų ir neturi kada tuo užsiimti.

Susivokiau, problema – lietuviška. Ir reikia ją spręsti kitais resursais. Nusipirkau saldainių dėžę, ant jos pripakavau dar kai ko, savaime suprantamo, ir su šypsena ėmiau dėkoti, kad tik pradėtų tvarkyti dokumentus. Reikalai pajudėjo iškart, net gavau gydytojos mobilaus telefono nr.

Ir dar supratau, Hipokrato priesaika – niekai. Laimė priklauso nuo pajamų.

Tuo tarpu teta visai sustojo vietoje. Kojos dar sunkiau judėjo, kamavo skausmai, gyvenimas apsiribojo lova ir spintelės stalčiuku, kur įdėjau maldaknygę ir dantų šepetėlį su pasta. Tik dantis galėdavau išvalyti kai ateidavau, slaugėms ligonių dantys nerūpi.

Tiesa, kai ją lankydavau, slaugytojos buvo be proto malonios ir paslaugios, linksmai  kalbino ir tetą, ir mane. Skubėdavo keisti sauskelnes ir švelniai klausdavo ar pati pavalgys, ar atsigers. Jei tikėti tetos žodžiais, kai išeidavau, šypsenos dingdavo, būdavo ir barimo, ir maisto lėkštės numetimo ant staliuko. Ir patarimo – valgyk kaip nori, neapsimetinėk.

Tada į kovą pradėjo eiti šokoladai, kava, vaisiai, šakočiai. Reikalai pagerėdavo, bet neilgam. Dar teta ėmė prašyti palikti po 5 eurus, kad galėtų atsidėkoti už sauskelnių pakeitimą ir kad jos nemėtytų kai varto lovoje.

Pradžioje mėginau perkalbėti. Bet greit nusileidau. Užgraužė sąžinė, kas tie eurai, kai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas absoliučiai priklauso nuo kitų valios ir malonės.

Taip prabėgo beveik 120 dienų, kurias valstybė skiria pacientui slaugos skyriuje nemokamai. Tiesa, tas nemokamumas – labai sąlyginis. Reikia pirkti sauskelnes, higienines servetėles, normalesnio maisto, vandens ir pan. Pinigai plaukia. Ir stipriai.

Per tą laiką nuo rūpesčių pasiligojo ir mano mama. Išgyvenimai dėl mano vargų aplink slaugos ligoninę ir gailestis dėl sesės neįgalumo apdovanojo ją infarktu. Lakstydavau kaip akis išdegus: rytą į vieną ligoninę pas mamą, popiet – į kitą pas tetą. Stogas pradėjo važiuoti kaip reikiant. Dievo laimė, visa tai prasidėjo vasarą, kai nebuvo darbo.

Tačiau atėjo ruduo ir laukia naujas etapas. Mama išsikapstė, beldžiu į stalą tris kartus. Prasidėjo mano darbai, už laidas ateis pinigų.

Bet norint tetą toliau palikti slaugos skyriuje, mėnuo kainuoja 900 eurų. Pirmas šokas buvo nuo sumos. Sėdau, ėmiau skaičiuoti: tetos pensija, numanomos SP lėšos, viliuosi, jos bus skirtos, padėliojau, išsisuksiu. Bet dar reikia mokėti ir už jos butą…

Dar viena blogybė, laiku juridiškai nesutvarkiau tetos buto reikalų. Įgaliojimas, kurį su ja pasirašėme pas notarę pernai, apibrėžia tik mano galimybę už ją viską ir visur mokėti: komunalinius mokesčius, atsiimti paštą ir pan., bet neleidžia jos buto nei parduoti, nei išnuomoti, kad būtų pajamų tolesniam jos gyvenimui globos įstaigoje.

Ir dar didesnė blogybė, kad toje pat slaugos vietoje pasilikti nelabai ir siūlo. Labiau aiškina, kad viskas priklauso nuo gydytojos teikimo. Ok, bet gydytoja linksmai mini, kad jai ant kulnų lipa kiti, siekiantys slaugos. Viena vertus, dirbti ir namuose prižiūrėti neįgalų žmogų – neįmanoma. Kita vertus, palaikomo gydymo skyriuje esama „komercinių“ vietų, kuriose metų metais guli mokantys pacientai. Kodėl mano tetai negalima mokėti ir gulėti, dar nesuprantu. Kol kas matau, kad vieniems galima, kitiems – ne. Ir turiu įtarimą, kad už galimybę laukiama ne saldainių. Kad gautum vietą už 900 pinigų, avinėli, pasipurtyk.

Tad viso šio išsiliejimo reziumė tokia.

Pirmiausia, jei šeimoje turite ligotų ir senų žmonių, pirmiausia teisingai susitvarkykite juridinius popierius su notarais.

Antra, eilės į slaugos įtaigas – milžiniškos. Susižinokite visą informaciją, kur ir kokiomis sąlygomis ten galima patekti, net kai to dar atrodo nereikia.

Ir kalkite pinigus. Jų reikės. Tikrai labai daug. Ir ne tik šokoladams.

Toks yra pragaro kelias į rojų. Į Amžinąją šviesą.

Apie mamą, Briliką ir filmą, kurį verta pažiūrėti

Žinau, kad ilgai nerašyti savo blogo labai nerekomenduojama. Ir kai čia neužsuku, temas sukioju savo galvoje, tik sėsti ir jas suguldyti neleidžia aplinkybės bei nusiteikimai. Todėl kai sėdu, prirašau 2 km.

Su Beata Nicholson sykiais persimetam FB žinutėse. Už pozityvumą ir užkrečiamai gerą kasdienę viešinamą nuotaiką, ją vis giriu. Ir džiaugiuosi, kad Beata nuo rudens ateina į LRT.

Tačiau kodėl apie tai kalbu?

Taip sutapo, kad susirašėm kai vieną dieną abi pamatėm naują filmą apie ledi Dianą. Taip, taip, žinau, banalu prisipažinti, kad ta tema domina, nes net ir keli britai, kuriuos pažįstu, anos liūdnos istorijos nelaiko reikšminga domėtis. Juk rimti ir išlavėję žmonės turi rimtesnių reikalų.

Bet man yra kitaip. Kiek jau esu išlavėjusi, tiek, bet nuo jaunystės, kai čia dar nebuvo jokių info šaltinių, turėjau draugę. Ji gidavo, o užsieniečiai padovanodavo užsienio žurnalų, kas tais laikais atrodė didelė vertybė. Paskaitinėdavau ir aš, o juose nuolatos būdavo rašoma apie Princesę, Princą ir Princiukus. Gyva pasaka!

Be to, mano sūnus ir vyresnis princiukas gimė beveik identišku metu, dar ir fiziškai gerokai panašūs, tik maniškis nenupliko. Dar vienas stimulas atkreipti dėmesį į būsimą Karalių. Bet ne tai svarbu. Tiesą sakant, įdomi man buvo ta Dianos istorija, neeilinis asmenybės skrydis, liūdna pabaiga ir tikra tragedija, kuria viskas baigėsi.

Lyg ir pasiteisinau, bet naujausią filmą apie Dianą, tiksliau apie jos sūnus, kurie atvirai prakalbo apie baisų poveikį, kurį jiems padarė mamos mirtis, pažiūrėti tikrai verta.
Tai apie tai su Beata ir susirašėm, nes mamos klausimas skaudus abiems. Ji mamos neturi jau seniai. Gi su maniške susijusi tolesnė rašymo eiga.

Prieš kurį laiką mano mamai staiga teko atgulti į ligoninę, patirti širdies operaciją, o man visa tai išėjo sužinoti naktį, kai buvau nuo jos nutolus šimtus kilometrų.

Dabar kai praėjo tam tikras laikas, sukėlęs visokių revoliucingų minčių ir dėkingumo bangų, jau galiu išsirašyti atvirai.

Tokioje situacijoje, kurioje atsidūrė mano mama, pripažįstu, LT medicina ir jos sistema suveikia tobulai. Ir atvirai sakau, buvau ne prie ko. Nes dažnai išgirstu “užvažiavimų” – tave rodo per telika, tau gerai, iškart atsidaro vartai. Ne, čia ne tas. Nes kartais nuo rodymo būna tik prasčiau, juk yra žmonių, kuriems “telikas” siejasi su blogiu arba milijonais pinigų. Todėl jie demonstratyviai rodo kelis dalykus:
nepalankumą, nusiteikimą skaičiuoti daugiau nei kitiems, norą parodyti “vietą”.

Bet visa tai – niekai niekiausi ir dėl to nė kiek neišgyvenu. Vieni myli, kiti nekenčia – tai suprantama.

Ir grįžtu prie svarbiausio – Santariškių ligoninėje žmogui padaro viską, ką gali.

Tad situacija buvo tokia. Kai mano mamai pasidarė prastai su širdimi, ji dar spėjo nubėgti iki kaimynų, paprašyti kviesti greitąją pagalbą. Kadangi pati visą gyvenimą dirbo tarp daktarų, puikiausiai nupasakojo juntamus simptomus ir dar užtikrino, kad jai – infarktas. Greitoji buvo greita, ačiū Dievui, Vilnius mažas miestas, tad kardiograma patvirtino diagnozę, po trumpo vežimo į Antakalnio ligoninę, kur, darkart ačiū Dievui, jos neėmė, ji atsidūrė Santariškėse ir buvo skubiai operuota.

Tuo metu aš, nieko nežinodama, ramiai sėdėjau pajūryje ir skaičiau Palangos turguje rastą anglišką romaną. Beje, tame turguje yra labai geras “lariokas”, kurio savininkai kas vasarą priveža pačių įvairiausių knygų iš GB. Bet čia kita naudinga istorija. Ne šiam kartui.

Tad kai sulaukiau mamos skambučio, o ji linksmu balsu pranešė, kad jai truputį infarktas, ją veža operuoti, atima telefoną, ir kad aš ramiai atostogaučiau toliau… galvojau, pati numirsiu.

Beje, paskambino ji, tik prispausta gydytojo. Aš, išgirdusi tą “linksmą” žinią apie truputį infarktą, sugebėjau surėkt, duok kokį gydytoją. Telefoną perėmęs gydytojas, dalykiškai pasakė, jog situacija stabili, ligonė išvežama į operacinę, o kiek truks procedūra niekas nežino. Net nežinau to gydytojo pavardės. Tik spėjau išverkti, kur man jos toliau ieškoti. Atsakė – reanimacijos skyriuje. Toliau – pypt, pypt, ir išjungtas telefonas.

Dabar jau galiu pripažinti, kad eilinei garbaus amžiaus pilietei tądien budėję gydytojai padarė viską, kad išgelbėtų gyvybę. Tik po to jau sužinojau, jog ją operavo daktaras Čibiras, kuriam širdingai dėkoju, kad operuodamas pasišnekėjo su mama apie Ignaliną, nes ta pati protėvių gimimo vieta. Jau kitą dieną mama pasakojo, jog operuojant daktarui varvėjo prakaitas taip, kad jis prašė sesutės paduoti rankšluostį. Žinau, kad po to mamą gydė daktarė kardiologė Rasa Kugienė, ir žiūrėjo ne prasčiau kaip savo mamą, už ką jai irgi dideliausias ačiū.

Tad po viso to labai tikiu, jog kokybiška ir tiksli medicinos pagalba LT yra prieinama be kyšių, protekcijų ir pažįstamų.

Kita istorijos dalis, irgi paminėta antraštėje.

Taigi padėjo gydytojai. Pirmiausia, profesionalai, kuriems, kaip rašiau FB, už darbą reikėtų mokėti tūkstančius pinigų. Nes kol kas jie gelbsti gyvybes už vidutinį atlyginimą. Ne ligoninių direktoriai, ne ministrai, ne Seimo nariai, gaunantys tūkstančius, iš tiesų daro tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Mačiau kaip reanimacijoje pluša sesutės, slaugės, kaip jos varto už save dvigubai didesnius vyrus, gulinčius tarsi daržovės. Mačiau kokioje įtampoje dirba gydytojai, nes krintančius nuo infarktų veža ir veža, ir veža. Ir pinigai, besisukantys biudžeto eilutėse, tenka ne tiems, kurie gelbėja. 

Kai žmogus atsitokėja ir daktarai per savaitę jį pargrąžina į gyvenimą, pagal įstatymus jam leista keliauti į reabilitaciją. Tuomet prirašoma begalė vaistų. Ir vėl ačiū gydytojai Rasai Kugienei, kad įspėjo, jog vienas svarbusis vaistas, ypatingu vardu Brilikas, užkainuos šimtą pinigų. Tiktai kaip “brilikas”. Ir vartoti jį teks mažiausiai metus. Bet LT jo nekompensuoja.

Ko nepadarysi dėl sveikatos. Vartot tai vartot. Ir kai lėkiau per kelias Vilniaus vaistines, kad rasčiau ypatingąjį Briliką, nes visur gi jo ir nėra, sužinojau dar šio bei to.

Toje pačioje Lenkijoje tas stebukladarys Brilikas kainuoja lygiai pusę pinigų, t.y. 50€. Ne jokį 100€ kaip yra pas mus. O ir šiaip po naujos kompensuojamų vaistų reformos visą ką perkuriantis blaivybės puoselėtojas ministras ir jo biurokratai sugebėjo geresnės kokybės vaistus pabranginti, o kompensuoti tuos, kurių iš tiesų žmonėms reikia mažiau ir jie prastesnės kokybės.

Nesu stipri taip teigti, bet informacija atėjo iš dviejų sutiktų vaistininkių ir reabilitacijos gydytojo, kurie pašiurpę nuo naujos tvarkos kalbėjo itin atvirai.

“Kas padaryta – baisu! Skriaudžiami nelaimėliai dažniausiai – pensininkai, gaunantys vos po 200€, iš ko jiems gyventi, kai tiek kainuoja vaistai. Arba pirk tuos, kurie nepadeda, arba galuokis kaip nori. Vaistinėse žmonės verkia.”

Tai tiek politikavimo. Nenorėjau revoliucingai rašyti, gyvenimas ir taip nelengvas, ir dar nuolatos sunkinamas interesų susaistytos valdžios. Bet taip išėjo.

Labiau ketinau pasireikšti, jog dokumentinį filmą “Diana – mūsų mama, jos gyvenimas ir palikimas” arba originalo kalba – Diana Our Mother Her Life and Legacy. Jį pamatyti visai verta. Ypač jei patinka biografiniai romanai ir faktais pagrįstas kinas.

Per savaitgalį išmokti laimės

musee de la mode

Ar galima išmokti laimės?  O džiaugtis? O gal sėkmė irgi prie tų pačių, mokytis skirtų kategorijų? Ir viską greitai. Per savaitgalį.

Ne, man nepasimaišė, bet sudėjau temas, kurias pasakojo studijavusios bičiulės. Ir ne vienos, o su laimės mokytojomis. Pastačiau ausis ir vienai kvailai leptelėjau – o gal dar pamokė kaip teisingai liūdėti? Supyko, bet labai protingai atsikirto – to moko pats gyvenimas.

Bet ar džiaugsmo ir laimės pamokų neužduoda tas pat didis mokytojas, Gyvenimas? Bet čia jau perlenkiau. Mat draugė užsirovė. Ir to nepripažįsta. Ant savamokslės “mokytojos”, kuri skambiai ir greitai moko stebuklų.

Kita vertus, ko čia stebėtis. Juk stebuklų laukia visi, net lošia loterijose, nors puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. O va “mokytojai” gali išmokyti tikėti kuo tik nori. Beveik kaip tie čigonai, kur prie parduotuvių pardavinėja puodų rinkinius, kurių esą kažkodėl negali vežti per Lietuvos sieną. Žinau ne vieną atvejį, kai ant tų pasakų puodų pasimovė ir protingos damos.

Tik čia ne apie puodus ir čigonus. Čia apie laimę, kurios kokius 200 g galima nusipirkti  savaitgalio seminaruose.

Bet ką reikia daryti, kad jos nusipirkęs tikrai pasijustum apgobtas laimės? Žinau, kad renginiai, pažymėti raktiniais žodžių deriniais – kaip prisišaukti laimę, kaip pasijusti laimingu, kaip sulaukti sėkmės, kaip rasti svajonių vyrą, kaip išgyventi tikrą meilę ir t.t. – yra tikri sėkmės nešėjai ir pinigų šaukliai. Teisingai perskaitėt, jūsų pinigų šaukliai tiems, kurie jums žada įpūsti stebuklingas metodikas ir paslaptis kaip pasiekti to, ko labiausiai trokšti.

Kita draugė irgi lankėsi pas mokytoją, besiverčiančią laimės pamokomis. Tai pat nemažai kainavo tos laimės paieškos. Gerai, kad nors ne individualios, o grupėje mokėsi. Bent pigiau atsiėjo. Supratau, neskursta ir jos ponia mokytoja, moko dalykų, kurių išmokimo rezultato niekaip nei išmatuosi, nei įvertinsi, jei prastai žinias sudėstė. Ir nėra būdo pasverti mokytojos kompetenciją. Beje, to niekas net neklausia. Net Google nenaršo. Tik svaigsta, kad gavo laimės. Bet nemandagu aptarinėti mokytojų turtinę padėtį, kai diegiamos aukštumos.

„Tai ko seminare išmokai?“

„Į gyvenimą žvelgti pozityviai, išlaisvinti savo vidinį vaiką, apsisaugoti nuo blogos energijos, kas rytą šauktis laimę…“

Dar daug visokių kitokių gėrių vardija. O aš taip ir įsivaizduoju, kaip ji rytą stovi savo terasoje su naktiniais, nesusitepusi bloga svetima energija ir šaukia laimę…

Na gerai, truputį patikėjau, kad tikrai kažko naudingo išmoko, bent jau nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes labai užsidegusi pasakojo ir dar ketino paskui mokytoją važiuoti į Klaipėdą, kai toji mokys kitą grupę. Bet staiga man nuoširdžiai pagailo jos pinigų ir vėl įkišau savo trigrašį.

“Už tiek, kiek jau išleidai laimei, galėjai pigiomis linijomis nuskristi į Paryžių, dvi naktis panakvoti prie “Opera Garnier” (žinau viešbutį gero kokybės ir kainos santykio) ir apeiti kelias parodas. O už kelionę į Klaipėdą galėtum Paryžiuje papietauti “Lazare” restorane, “Saint Lazare” geležinkelio stotyje, kur prancūzai užsuka geros kokybės maisto su neprastu vynu. Ir dar šio bei to artimo širdžiai nuveiktum. Apturėtum nuostabų savaitgalį. Ar patirtum mažiau laimės ? Ir dar kiek prisiminimų liktų…”

Linguoja galva pritardama. Ir prisipažįsta, prabėgus keletui savaičių po mokymų, jai atrodo, kad laimės jau beveik nejaučia. Tai klausiu, gal blogai pamokas ruoši? Ne, kasdien darau visus užduotus pratimus, o laimės kažkodėl mažėja…

Jei visai tiesmukai, akivaizdi blogybė, kai žmonės, dažniau moterys, tiki lengvais raganavimais ir nesąmonėmis. Tiksliau, lengvai kažkam patiki savo emocinius laukus, kad svetimi žmonės į juos pripūstų iliuzijų su laimės, džiaugsmo, sėkmės prieskoniais ir užtikrintų džiugesį nuo ryto iki vakaro.

Neseniai buvau viename didelės šeimos baliuje. Sutikau psichologę, profesionalią problemų sprendėją. Kažkaip išsikalbėjome apie bendrą laimės siekį ir būdus, kuriais neva mokoma pajusti harmoniją su savimi ir kitais, užsitikrinti siekiamybes ir norą gyventi be rūpesčių. Juk taip žmogiška norėti smagiai gyventi darnoje ir vartytis sėkmėje diena dienon, justi vien pozityvius impulsus.

Bet kas išeina?

Psichologai pastebi, po panašių laimės mokymų tik daugėja nelaimingų ir su savo pojūčiais bei jutimais nesusitvarkančių žmonių, nemažėja liguistų sėkmės ieškotojų, pasiryžusių bet kokia kaina nusipirkti džiaugsmo. Tik bėda, kad eina jie ne į tas parduotuves. Labiau linksta į pardavėjus, kurie prekiauja pasakomis apie neišlaisvintus vidinius vaikus, nesubalansuotas energijas, uždarytas čakras ir išblukusias auras bei kitas teorijas, kurių mūsų laikais galima prisigraibyti internete.

Ne paslaptis, jog mokyti gali ne kiekvienas. Reikia ne tik gerų komunikacinių įgūdžių, gebėjimo valdyti auditoriją, bet ir žinių. O žinios – reikalas nepaprastas. Tos, už kurias teikiami universitetų magistrų diplomai, dažniausiai mažai kuo siejasi su džiaugsmo ir laimės doktrinomis. Ir čakrų diplomuoti specialistai neatidarinėja. Metafizikos jų mokymuose nebūna, kaip ir avantiūrizmo per kelias dienas į gyvenimą paleisti naujai iškeptą laimingą žmogų.

Dėsningumai akivaizdūs – yra paklausa, bus pasiūla. O verslas yra verslas, todėl gyventi galima net iš noro džiaugtis. Prieš dvidešimt metų didžiąją laimės ieškotojų kapitalo dalį susirinkdavo ekstrasensai, paskui į jų gretas įsiliejo astrologai ir būrėjai. O štai pastaraisiais metais „mokytojų – gydytojų“ kastą papildė ir džiaugsmo “terapeutai”.

Taigi grįžtu prie baliuje sutiktos psichologės. „Kad tu žinotum, kiek tų laimės ir džiaugsmo mokinių paskui ateina pas mane ir kolegas. Pasimetę, persigandę, iš gyvenimo kasdien reikalaujantys to, ko nėra ir negali būti. Nustebę, kad jų vidinis vaikas nė velnio neklauso ir nė kiek nesidžiaugia kiekvienu rytu. Kad lakstydami laukais palaidais plaukais (čia jau aš prikūriau, ji sakė apie laimės mantrų kartojimą) nė kiek neranda ramybės. Ir nuolatinis poteriavimas: aš – laimingas, aš – džiaugsmingas, aš – sėkmingas – nė velnio nepadeda“.

Tai va.

Ir dar didesnė blogybė, kurios pati mokausi iš knygučių, parsisiųstų apie Vabi Sabi, kad mes kaip paklaikę siekiame tobulumo. Ir nevertinam netobulumo. Jį net niekiname.

Beje, praėjusią savaitę laidoje rodžiau temą apie Vabi Sabi ir netobulumo žavesį. Tiesa, ten labiau kalbėjome apie estetikos platumas ir apčiuopiamo netobulumo grožį, kuris sukuriamas ne žmogaus, o aukščiausios galios – Gamtos, ir išmintingai aukštinamas Japonijoje. LRT mediatekoje galima tai pamatyti bet kuriuo paros metu.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667331/stilius

Bet netobulumas, kaip įvairiapusė kategorija, vertas būti pripažintu ir emociniame lygmenyje. Na, negali žmogus nuo ryto iki vakaro būti laimingas, sėkmingas, džiugus. Negali vien džiaugtis ir svaičioti apie laimę. Kad ir kaip jos trokštų.

Pamenu, kažkada interviu metu mano mylima aktorė Eglė Gabrėnaitė, kalbėdama apie sėkmę ir laimę, pasakė žiauriai išmintingai: “Negali būti ir gera žmona, ir nuostabi mama, ir gražuolė, gulinti prie baseino, ir puiki aktorė, besifilmuojanti pas Felini. Taip nebūna. Turi pasirinkti.”

Ir šiaip žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga ir paini, kad beveik nenuostabu, jog ją gali veikti visai nelogiški dalykai. Ypač iliuzijos. Juk kartais taip ko nors nori, kad atrodo, padarytum bet ką, kad tik pasiektum savo svajonę…

Net per savaitgalį išmoktum laimės…

art oriental

Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Paprastumas visame kame

 

ft

Taip man patiko ši mintis, kad net įkėliau ją į antraštę. Ir ne šiaip sau. Ateina galvų laužymo, dovanų ieškojimo ir neurotiško išlaidavimo metas. Tai aišku, Kalėdos, kas daugiau gali lipti ant kulnų ir skatinti psichozę. Banalu?

Galvoju, vertėtų šiais metais pamėginti į tą kosmopolitišką beprotybę pažvelgti nematerialiai ir nepopuliariai. Bent jau kol kas apėmęs toks nusiteikimas. Nežinau kuo jis baigsis, kai visi aplink bėgios su dovanų maišais, gal ir aš nusirausiu ieškoti kokių gaidelių, kurie jau pasirodė parduotuvėse kaip ateinančių metų Kinų kalendoriaus simbolis.

Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, vieną iš temų sudėjau pavadinimu “Laiko sau”. Tokį dorą ir naudingą linkėjimą gavau prieškalėdinio vakarėlio metu ir pamaniau – gera rytietiškos dzen būsenos paradigma, kurios palinkėti labai paprasta, o įgyvendinti ne. Tiesą sakant, jau nepamenu, kaip tada  baigėsi su tuo laiku sau, radau jo tais metais ar ne, bet šiuo atveju turiu irgi pagavų kozirį.

Tą, kuris ir kaba antraštėje. Paprastumas visame kame.

Tai to ir linkėsiu šiais metais prieš Kalėdas, prieš Naujųjų sutikimą, kai atsisveikinsime su kolegomis po naujamečio vakarėlio, kai susiskambinsime su toliau gyvenančiais draugais, kai kelsime šampano taures, lūžtant metams. Dar nesu sumaniusi kur tas taures kiloti, bet man patinka ekspromtai. Paprasti. Tarkim, atskėlei paskutinį metų rytą, išėjai į lauką, apsukai ratą, gal kažką sutikai, nuėjai kur kviestas, patekai nežinia kur. Papramogavai ten, kur nuvedė mintis ir nunešė kojos. Kur radai paprastumo.

Iki švenčių laiko dar daugoka, gal per anksti ėmiau dėlioti ekspromto maršrutus. Bet gyvenimą verta planuoti. Todėl ir papasakosiu iš kur radosi ta paprastumų visame kame idėja.

Žurnalistui daug proto nereikia. Vertingiausia profesijos savybė – gera klausa, neprasta atmintis ir gebėjimas perteikti tai, ką tau sako kiti. O jie prikalba tiek įdomių dalykų, kad kartais panašėju į vaikštantį citatų rinkinį. Visada jaučiu pareiga prieš cituodama gerą mintį, pranešti kas yra jos autorius. Tai sykiais kalbu su žmonėmis ir  išeina kaip kokiai pasakų bobutei: kai filmavau tą ir aną, jis pasakė taip ir kitaip…

Tai va, kai neseniai filmavau Liutaurą Čepracką, šefą, meistrą, gerų valgių kūrėją, nes jis irgi gavo “White guide 2017” pagarbą ir buvo įtrauktas į vertų lankyti restoranų sąrašą lygiai su skandinavais, tąsyk kalbėjom daug visko įdomaus – nuo aukštosios kulinarijos iki sveiko maisto – kas norės, pamatys laidoje gruodžio 10 d. arba LRT mediatekoje. Būtent Liutauras paminėjo, jog kitų metų virtuvės tendencijų kryptyse numatytas paprastumas. Kaip nori, taip suprask. Arba kiekvienam šefui kitaip. Bet mano galva, tai – geros kokybės produktai, paruošti be chemijos, be putojančių ar azotu garuojančių idėjų, o tik su protu ir meile.

Po to pasišnekėjimo man su paprastumu užsisuko dar daugiau istorijų.

Mano vyras chroniškai skaito “Financial Times”, kas savaitę bėga kaip į bažnyčią ir perka laikraštį su visai puikiausiais jo savaitgaliniais priedais, kurie rašo kitaip, apie kitus. Be gąsdinimų, sensacijų ar paviršutiniškų kvailybių. Dalykiškai, įdomiai. Jame matai paralelinį pasaulį. Beje, ar girdėjote, kad  NY bei tam tikroms personoms net VLN madinga po miestą nešiotis FT, pasikišus po pažastimi? Sako, praverčia geriau nei prabangus “Burberry” rankinukas 🙂

Tai štai FT priedai jau nuo lapkričio ėmė “pushinti” kalėdinių pirkinių “must have”. Ir ką? Daiktai, daiktai, daiktai. Vieni už kitus brangesni, prabangesni, ypatingesni. Pažiūri, patyrinėji ir supranti, kad neturi ir niekada neturėsi pinigų savam žmogui dovanoti vyriško sąrašo pažibos Breitling limited edition Chronoliner watch už 23.705 svarus sterlingų. Ir gal net jei turėčiau, su tokiais pinigais daryčiau kitką. Nemanau, kad ir man jis labai pirktų Graff Bobe žiedą su rubinais ir brilikais už 115.000 tų pačių pinigų. Bet tokia yra tam tikros žmonijos dalies realybė ir kasdienybė. Gal nuobodi ir pilka, kad tik Kalėdos gali pralinksminti tūkstantinės vertės grožiais. Ir tai visai ne pagiežos ar proletkulto inspiruotos mintys.

 

Mano draugė, kurios kalbėjimus leista čia panaudoti, malasi po pasaulį visai kitaip nei vidutinė ar pasiturinti LR pilietė. Kur nori ten ir pagyvena. Ne tai, kad važiuoja į egiptus ar turkijas. Va tuoj prieš NM išvyks į US, po to – į Mexica, pabus jai maloniame pasaulyje ir namo grįš kai čia bus praūžusios visos fiestos ir visi bus vėl susitraukę ir įsikinkę į kasdienybę.  Tai štai ji pripažįsta esanti nesuvokiamai suglumusi nuo pasaulinio turčių ir elito siautėjimo, nuo jų susireikšminimo, nuo jų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, užsidarymo “glianciniame” rate – savose pilyse, jachtose, Karibų vasarvietėse, savoje medijoje.

“Kaip galima už namus, mašinas, žiedus, laikrodžius, skudurus tiek mokėti, kaip galima tuo puikuotis?”, – už galvos imasi Eva.

Patikėkit, mačiusi ji visokio gyvenimo – ir gero, ir labai gero, ir blogesnio, bet daug metų, kai nuoširdžiai padirbėjo Argentinoje, Amerikoje, gyvena visai neskursdama. Tačiau niekada, per visus dvidešimt su viršum pažinties metų, negirdėjau ir nemačiau jos besipuikuojančios turtu, daiktais, galimybėmis. Ir kaip ji tikina, visa tas turčių ir snobų nesusivokimas realybėje privedė prie Brexito, prie Trumpo, atkels dangčius ir kitiems džinams, panašiems į tuos, kurie kadaise iškapojo Prancūzijos karalius.

Gi kita žmonijos dalis, nesvarbu, kas jie esą – lietuviai, rusai, amerikonai – visur veikia tie patys dėsniai – varganai bando lygiuotis į turčių gyvenimą. Gal nesąmoningai, bet kas gi nenori gražiau ir turtingiau leisti dienas? Kaip sakė mūsiškis Juozas Statkevičius, gyvena “bendrikuose”, o važinėja BMW. “Juodieji penktadieniai”, “Jamam” ir panašūs triukai kuria iliuzinį pasaulį, kuris leidžia pasijausti – ir aš noriu, ir aš galiu. Ir nesvarbu už kiek pinigų žmogus perka, už tūkstančius ar grašius, gali jis tai sau leisti ar ne, vis tiek perka, perka, perka… Nes dabar taip gyvenama.

“Kas atsitiko žmonėms? Kaip išprotėję krauna vežimus parduotuvėse, tempia beprasmiškus daiktus, kurie nusėda spintose ir garažuose (čia jau gal apie amerikonus) su etiketėmis ir metų metais nemato dienos šviesos. Po to ateina velykiniai, sezoniniai, dar kiti nukainavimai ir vėl viskas sukasi ratu. Kas darosi?”, – šiurpsta manoji bičiulė Eva.

O darosi tai, kad išnyko paprastumas, kurio taip reikia pirmiausia galvose, o po to – visame kame. Jis liko egzotika, išskirtinumas, kuris net numatomas kaip mados tendencija. Taigi ir Kalėdose jis praverstų. Anksčiau nei ateinantys metai su nauja mada būti paprastu.

Nesakau, kad geriausia dovana – šypsena. Bet bent jau pati stengiuosi dar iki Kalėdų žengti paprastumo link. Paprastai galvoti, elgtis, kalbėti, gyventi, į nieką nesidairyti, nesilygiuoti, gyventi pagal save. Paprastai.

Tik nuoširdžiai nežinau kaip bus su tomis Kalėdų dovanomis. Tiesa, mačiau, mama jau primezgė kojinių. Beje, nepaprastų visame kame.

kaledu-kojines

 

 

 

 

 

“Ružavos” tabletės su idėja

Vakar į svečius užsuko vieno populiaraus žurnalo redaktorė. Ėjo pro šalį, ieškojo savo draugės, nerado, pataikė pas mane. Tai išgėrėme kavos, paplepėjome apie gyvenimą ir jo prasmes. Sužinojau, kad vasarą žmonės nė velnio neskaito jokių portalų, blog’ų ir kitos elektroninės žiniasklaidos formų. Į paplūdimius ir hamakus miškuose visi nešasi žurnalus ir knygas. Bet visi visi visi, kad ir ką skaitytų, kad ir kaip gražiai gyventų, turi labai labai labai daug visokių problemų.

Vieni jose skęsta kankindamiesi, kiti sprendžia pokalbiais su draugais ir vaistais. Būtent “ružavomis” tabletėmis.

Taip sakė kaimynas, kai prieš porą dienų išgyvenau nemalonią situaciją. Tas kaimynas, gydytojas, ne šiaip koks vyriokas, patarė išgerti ružavų tablečių. Kai išsižiojau nustebusi, kas tai per tabletės, jis šyptelėjo – tai išgerk raudonų. Aha… Tik tada sumečiau, kad stresui tiesiog reikia turėti savų tablečių, kurios padeda bet kuriuo atveju. Kol kas dar tokių nebuvau atradusi, bet išgėriau draugės psichologės patarta “neružavų” ir palengvėjo. O tas daktaras vėliau sms’u parašė, kad moterys dažniausiai net nežino ką geria, todėl tai būna gal “ružavos”, gal raudonos tabletės…

Kodėl tai pranešu? Nes manau, atėjo laikas  ir šiame bloge daryti pakitimų, sukurti “ružavų” tablečių skyrelį. Nes per pusantrų blog’o gyvenimo metų kritalizavosi lankytojų interesai ir prieraišumai, skaitymo dinamika ir periodiškumas.

Juk blogas – tarsi vaikas, tarsi kempinė, susiurbianti visokių dalykų. Tik atrodo, parašei ir nuėjai tolyn gyventi savo gyvenimo. Tačiau to vaiko negali palikti be priežiūros ir dėmesio. Vis užmetu akį. Pastebiu, kai parašau postą, tas naujas darinys tarsi ima elgtis savaip. Kasdien jį perskaito 30-50 žmonių, žiema būna net ir 100-150. O jei papostinu Facebook’e, ateina ir keli tūkstančiai lankytojų per dieną.

Tik sąmoningai vengiu sieti blog’ą su Facebook’u, nenoriu jų kartu maišyti dėl tam tikrų priežasčių. Nebent kartais, kai kalbu itin bendrinėmis temomis. Pvz., kaip šįsyk apie “ružavas” tabletes. Juolab kad kasdien kelios dešimtys skaitytojų išsitraukia ne tik naujausius, bet ir vos ne pirmuosius pusantrų metų amžiaus postus. Žodžiu, gyvenimas SO/ON’e verda ir be manęs.

Dar įdomu ir kokie skaitytojų skaičiai dominuoja šiokiadieniais, kokie laisvadieniais. Ir ko gero, teisūs tikinantieji, jog žmonės aktyviausiai socialinius tinklus ir blog’us “vartoja” darbo savaitės metu ir darbo valandomis. Mano pastabėjimai tai irgi patvirtina.

Bet yra ir specifinė naktinių skaitytojų kategorija, kuri nuosekliai gilinasi į jausmingus postus apie žmonių tarpusavio santykius, bendrabūvio ir sutarimo principus, meiles, išdavystes, prieraišumus, etc. Būtent tos skaitytojos, kažkodel įtariu, jog tai – moterys, užvedė ant vienos minties. Iš tos “ružavų” tablečių serijos. Minties apie virtualias psichologines konsultacijas, kai lengviausia gauti gerą patarimą iš nesuinteresuoto žmogaus, atsiverti nesiviešinant ir neskalbiant savo gyvenimo su pažįstamais ir šališkai nusiteikusiais artimaisiais. Anonimiškumas turi ir privalumų, priklausomai nuo paskirties.

Todėl skelbiu naujovę – nesikankinkite vienumoje! 

Dalinkites, formuluokite savo problemą, klausimą, rūpestį. Nuo rudens į tai bus atsakyta, nes blog’e įsivedu psichologinių konsultacijų “Ružavos tabletės” skyrių, kuriame kartą per savaitę, ketvirtadieniais specialistai pateiks atsakymų jūsų klausimus. 

Neabejoju, jog šiais laikais, kai bemaž kasdien susiduriame su stresais darbe, namie, su tėvais, vaikais, vyrais, žmonomis ir meilužėmis, neįmanoma išgyventi be profesionalių patarimų. Juos teiksime kartu su keliomis psichologėmis. O vėliau plėsimės ir į kitas gyvensenos sritis.

Gerų specialistų – draugų ir pažįstamų – turiu daug, panaudodama jų žinias bei patirtį, irgi galiu padėti daug kam. Ir kol tokia pagalba nekainuos man, nekainuos ji ir jums. Iki Naujųjų viską darysime veltui, vėliau matytsme kiek laiko ir jėgų tai atima. Kol kas svarbu užpilti klausimais, o jau mes pasistegnsime.

Tad dar kartą skelbiu: jau galite rašyti, klausti, aiškintis tai, kas neramina, slegia, erzina, neleidžia miegoti.

Adresas: soonplace@gmail.com

Atsakymą išknisime iš po žemių. Padėsime šiuolaikiškai, tyliai, in corpore. Net pelės necyptels.

O kol kas pasiimu seną senučiuką tėvų laikais garbintą romaną “Moterų laimę” (E. Zola) ir atsipalaidavusi išeinu kaifuoti. Ir svajoti apie laimę…