Per savaitgalį išmokti laimės

musee de la mode

Ar galima išmokti laimės?  O džiaugtis? O gal sėkmė irgi prie tų pačių, mokytis skirtų kategorijų? Ir viską greitai. Per savaitgalį.

Ne, man nepasimaišė, bet sudėjau temas, kurias pasakojo studijavusios bičiulės. Ir ne vienos, o su laimės mokytojomis. Pastačiau ausis ir vienai kvailai leptelėjau – o gal dar pamokė kaip teisingai liūdėti? Supyko, bet labai protingai atsikirto – to moko pats gyvenimas.

Bet ar džiaugsmo ir laimės pamokų neužduoda tas pat didis mokytojas, Gyvenimas? Bet čia jau perlenkiau. Mat draugė užsirovė. Ir to nepripažįsta. Ant savamokslės “mokytojos”, kuri skambiai ir greitai moko stebuklų.

Kita vertus, ko čia stebėtis. Juk stebuklų laukia visi, net lošia loterijose, nors puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. O va “mokytojai” gali išmokyti tikėti kuo tik nori. Beveik kaip tie čigonai, kur prie parduotuvių pardavinėja puodų rinkinius, kurių esą kažkodėl negali vežti per Lietuvos sieną. Žinau ne vieną atvejį, kai ant tų pasakų puodų pasimovė ir protingos damos.

Tik čia ne apie puodus ir čigonus. Čia apie laimę, kurios kokius 200 g galima nusipirkti  savaitgalio seminaruose.

Bet ką reikia daryti, kad jos nusipirkęs tikrai pasijustum apgobtas laimės? Žinau, kad renginiai, pažymėti raktiniais žodžių deriniais – kaip prisišaukti laimę, kaip pasijusti laimingu, kaip sulaukti sėkmės, kaip rasti svajonių vyrą, kaip išgyventi tikrą meilę ir t.t. – yra tikri sėkmės nešėjai ir pinigų šaukliai. Teisingai perskaitėt, jūsų pinigų šaukliai tiems, kurie jums žada įpūsti stebuklingas metodikas ir paslaptis kaip pasiekti to, ko labiausiai trokšti.

Kita draugė irgi lankėsi pas mokytoją, besiverčiančią laimės pamokomis. Tai pat nemažai kainavo tos laimės paieškos. Gerai, kad nors ne individualios, o grupėje mokėsi. Bent pigiau atsiėjo. Supratau, neskursta ir jos ponia mokytoja, moko dalykų, kurių išmokimo rezultato niekaip nei išmatuosi, nei įvertinsi, jei prastai žinias sudėstė. Ir nėra būdo pasverti mokytojos kompetenciją. Beje, to niekas net neklausia. Net Google nenaršo. Tik svaigsta, kad gavo laimės. Bet nemandagu aptarinėti mokytojų turtinę padėtį, kai diegiamos aukštumos.

„Tai ko seminare išmokai?“

„Į gyvenimą žvelgti pozityviai, išlaisvinti savo vidinį vaiką, apsisaugoti nuo blogos energijos, kas rytą šauktis laimę…“

Dar daug visokių kitokių gėrių vardija. O aš taip ir įsivaizduoju, kaip ji rytą stovi savo terasoje su naktiniais, nesusitepusi bloga svetima energija ir šaukia laimę…

Na gerai, truputį patikėjau, kad tikrai kažko naudingo išmoko, bent jau nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes labai užsidegusi pasakojo ir dar ketino paskui mokytoją važiuoti į Klaipėdą, kai toji mokys kitą grupę. Bet staiga man nuoširdžiai pagailo jos pinigų ir vėl įkišau savo trigrašį.

“Už tiek, kiek jau išleidai laimei, galėjai pigiomis linijomis nuskristi į Paryžių, dvi naktis panakvoti prie “Opera Garnier” (žinau viešbutį gero kokybės ir kainos santykio) ir apeiti kelias parodas. O už kelionę į Klaipėdą galėtum Paryžiuje papietauti “Lazare” restorane, “Saint Lazare” geležinkelio stotyje, kur prancūzai užsuka geros kokybės maisto su neprastu vynu. Ir dar šio bei to artimo širdžiai nuveiktum. Apturėtum nuostabų savaitgalį. Ar patirtum mažiau laimės ? Ir dar kiek prisiminimų liktų…”

Linguoja galva pritardama. Ir prisipažįsta, prabėgus keletui savaičių po mokymų, jai atrodo, kad laimės jau beveik nejaučia. Tai klausiu, gal blogai pamokas ruoši? Ne, kasdien darau visus užduotus pratimus, o laimės kažkodėl mažėja…

Jei visai tiesmukai, akivaizdi blogybė, kai žmonės, dažniau moterys, tiki lengvais raganavimais ir nesąmonėmis. Tiksliau, lengvai kažkam patiki savo emocinius laukus, kad svetimi žmonės į juos pripūstų iliuzijų su laimės, džiaugsmo, sėkmės prieskoniais ir užtikrintų džiugesį nuo ryto iki vakaro.

Neseniai buvau viename didelės šeimos baliuje. Sutikau psichologę, profesionalią problemų sprendėją. Kažkaip išsikalbėjome apie bendrą laimės siekį ir būdus, kuriais neva mokoma pajusti harmoniją su savimi ir kitais, užsitikrinti siekiamybes ir norą gyventi be rūpesčių. Juk taip žmogiška norėti smagiai gyventi darnoje ir vartytis sėkmėje diena dienon, justi vien pozityvius impulsus.

Bet kas išeina?

Psichologai pastebi, po panašių laimės mokymų tik daugėja nelaimingų ir su savo pojūčiais bei jutimais nesusitvarkančių žmonių, nemažėja liguistų sėkmės ieškotojų, pasiryžusių bet kokia kaina nusipirkti džiaugsmo. Tik bėda, kad eina jie ne į tas parduotuves. Labiau linksta į pardavėjus, kurie prekiauja pasakomis apie neišlaisvintus vidinius vaikus, nesubalansuotas energijas, uždarytas čakras ir išblukusias auras bei kitas teorijas, kurių mūsų laikais galima prisigraibyti internete.

Ne paslaptis, jog mokyti gali ne kiekvienas. Reikia ne tik gerų komunikacinių įgūdžių, gebėjimo valdyti auditoriją, bet ir žinių. O žinios – reikalas nepaprastas. Tos, už kurias teikiami universitetų magistrų diplomai, dažniausiai mažai kuo siejasi su džiaugsmo ir laimės doktrinomis. Ir čakrų diplomuoti specialistai neatidarinėja. Metafizikos jų mokymuose nebūna, kaip ir avantiūrizmo per kelias dienas į gyvenimą paleisti naujai iškeptą laimingą žmogų.

Dėsningumai akivaizdūs – yra paklausa, bus pasiūla. O verslas yra verslas, todėl gyventi galima net iš noro džiaugtis. Prieš dvidešimt metų didžiąją laimės ieškotojų kapitalo dalį susirinkdavo ekstrasensai, paskui į jų gretas įsiliejo astrologai ir būrėjai. O štai pastaraisiais metais „mokytojų – gydytojų“ kastą papildė ir džiaugsmo “terapeutai”.

Taigi grįžtu prie baliuje sutiktos psichologės. „Kad tu žinotum, kiek tų laimės ir džiaugsmo mokinių paskui ateina pas mane ir kolegas. Pasimetę, persigandę, iš gyvenimo kasdien reikalaujantys to, ko nėra ir negali būti. Nustebę, kad jų vidinis vaikas nė velnio neklauso ir nė kiek nesidžiaugia kiekvienu rytu. Kad lakstydami laukais palaidais plaukais (čia jau aš prikūriau, ji sakė apie laimės mantrų kartojimą) nė kiek neranda ramybės. Ir nuolatinis poteriavimas: aš – laimingas, aš – džiaugsmingas, aš – sėkmingas – nė velnio nepadeda“.

Tai va.

Ir dar didesnė blogybė, kurios pati mokausi iš knygučių, parsisiųstų apie Vabi Sabi, kad mes kaip paklaikę siekiame tobulumo. Ir nevertinam netobulumo. Jį net niekiname.

Beje, praėjusią savaitę laidoje rodžiau temą apie Vabi Sabi ir netobulumo žavesį. Tiesa, ten labiau kalbėjome apie estetikos platumas ir apčiuopiamo netobulumo grožį, kuris sukuriamas ne žmogaus, o aukščiausios galios – Gamtos, ir išmintingai aukštinamas Japonijoje. LRT mediatekoje galima tai pamatyti bet kuriuo paros metu.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667331/stilius

Bet netobulumas, kaip įvairiapusė kategorija, vertas būti pripažintu ir emociniame lygmenyje. Na, negali žmogus nuo ryto iki vakaro būti laimingas, sėkmingas, džiugus. Negali vien džiaugtis ir svaičioti apie laimę. Kad ir kaip jos trokštų.

Pamenu, kažkada interviu metu mano mylima aktorė Eglė Gabrėnaitė, kalbėdama apie sėkmę ir laimę, pasakė žiauriai išmintingai: “Negali būti ir gera žmona, ir nuostabi mama, ir gražuolė, gulinti prie baseino, ir puiki aktorė, besifilmuojanti pas Felini. Taip nebūna. Turi pasirinkti.”

Ir šiaip žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga ir paini, kad beveik nenuostabu, jog ją gali veikti visai nelogiški dalykai. Ypač iliuzijos. Juk kartais taip ko nors nori, kad atrodo, padarytum bet ką, kad tik pasiektum savo svajonę…

Net per savaitgalį išmoktum laimės…

art oriental

Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Paprastumas visame kame

 

ft

Taip man patiko ši mintis, kad net įkėliau ją į antraštę. Ir ne šiaip sau. Ateina galvų laužymo, dovanų ieškojimo ir neurotiško išlaidavimo metas. Tai aišku, Kalėdos, kas daugiau gali lipti ant kulnų ir skatinti psichozę. Banalu?

Galvoju, vertėtų šiais metais pamėginti į tą kosmopolitišką beprotybę pažvelgti nematerialiai ir nepopuliariai. Bent jau kol kas apėmęs toks nusiteikimas. Nežinau kuo jis baigsis, kai visi aplink bėgios su dovanų maišais, gal ir aš nusirausiu ieškoti kokių gaidelių, kurie jau pasirodė parduotuvėse kaip ateinančių metų Kinų kalendoriaus simbolis.

Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, vieną iš temų sudėjau pavadinimu “Laiko sau”. Tokį dorą ir naudingą linkėjimą gavau prieškalėdinio vakarėlio metu ir pamaniau – gera rytietiškos dzen būsenos paradigma, kurios palinkėti labai paprasta, o įgyvendinti ne. Tiesą sakant, jau nepamenu, kaip tada  baigėsi su tuo laiku sau, radau jo tais metais ar ne, bet šiuo atveju turiu irgi pagavų kozirį.

Tą, kuris ir kaba antraštėje. Paprastumas visame kame.

Tai to ir linkėsiu šiais metais prieš Kalėdas, prieš Naujųjų sutikimą, kai atsisveikinsime su kolegomis po naujamečio vakarėlio, kai susiskambinsime su toliau gyvenančiais draugais, kai kelsime šampano taures, lūžtant metams. Dar nesu sumaniusi kur tas taures kiloti, bet man patinka ekspromtai. Paprasti. Tarkim, atskėlei paskutinį metų rytą, išėjai į lauką, apsukai ratą, gal kažką sutikai, nuėjai kur kviestas, patekai nežinia kur. Papramogavai ten, kur nuvedė mintis ir nunešė kojos. Kur radai paprastumo.

Iki švenčių laiko dar daugoka, gal per anksti ėmiau dėlioti ekspromto maršrutus. Bet gyvenimą verta planuoti. Todėl ir papasakosiu iš kur radosi ta paprastumų visame kame idėja.

Žurnalistui daug proto nereikia. Vertingiausia profesijos savybė – gera klausa, neprasta atmintis ir gebėjimas perteikti tai, ką tau sako kiti. O jie prikalba tiek įdomių dalykų, kad kartais panašėju į vaikštantį citatų rinkinį. Visada jaučiu pareiga prieš cituodama gerą mintį, pranešti kas yra jos autorius. Tai sykiais kalbu su žmonėmis ir  išeina kaip kokiai pasakų bobutei: kai filmavau tą ir aną, jis pasakė taip ir kitaip…

Tai va, kai neseniai filmavau Liutaurą Čepracką, šefą, meistrą, gerų valgių kūrėją, nes jis irgi gavo “White guide 2017” pagarbą ir buvo įtrauktas į vertų lankyti restoranų sąrašą lygiai su skandinavais, tąsyk kalbėjom daug visko įdomaus – nuo aukštosios kulinarijos iki sveiko maisto – kas norės, pamatys laidoje gruodžio 10 d. arba LRT mediatekoje. Būtent Liutauras paminėjo, jog kitų metų virtuvės tendencijų kryptyse numatytas paprastumas. Kaip nori, taip suprask. Arba kiekvienam šefui kitaip. Bet mano galva, tai – geros kokybės produktai, paruošti be chemijos, be putojančių ar azotu garuojančių idėjų, o tik su protu ir meile.

Po to pasišnekėjimo man su paprastumu užsisuko dar daugiau istorijų.

Mano vyras chroniškai skaito “Financial Times”, kas savaitę bėga kaip į bažnyčią ir perka laikraštį su visai puikiausiais jo savaitgaliniais priedais, kurie rašo kitaip, apie kitus. Be gąsdinimų, sensacijų ar paviršutiniškų kvailybių. Dalykiškai, įdomiai. Jame matai paralelinį pasaulį. Beje, ar girdėjote, kad  NY bei tam tikroms personoms net VLN madinga po miestą nešiotis FT, pasikišus po pažastimi? Sako, praverčia geriau nei prabangus “Burberry” rankinukas 🙂

Tai štai FT priedai jau nuo lapkričio ėmė “pushinti” kalėdinių pirkinių “must have”. Ir ką? Daiktai, daiktai, daiktai. Vieni už kitus brangesni, prabangesni, ypatingesni. Pažiūri, patyrinėji ir supranti, kad neturi ir niekada neturėsi pinigų savam žmogui dovanoti vyriško sąrašo pažibos Breitling limited edition Chronoliner watch už 23.705 svarus sterlingų. Ir gal net jei turėčiau, su tokiais pinigais daryčiau kitką. Nemanau, kad ir man jis labai pirktų Graff Bobe žiedą su rubinais ir brilikais už 115.000 tų pačių pinigų. Bet tokia yra tam tikros žmonijos dalies realybė ir kasdienybė. Gal nuobodi ir pilka, kad tik Kalėdos gali pralinksminti tūkstantinės vertės grožiais. Ir tai visai ne pagiežos ar proletkulto inspiruotos mintys.

 

Mano draugė, kurios kalbėjimus leista čia panaudoti, malasi po pasaulį visai kitaip nei vidutinė ar pasiturinti LR pilietė. Kur nori ten ir pagyvena. Ne tai, kad važiuoja į egiptus ar turkijas. Va tuoj prieš NM išvyks į US, po to – į Mexica, pabus jai maloniame pasaulyje ir namo grįš kai čia bus praūžusios visos fiestos ir visi bus vėl susitraukę ir įsikinkę į kasdienybę.  Tai štai ji pripažįsta esanti nesuvokiamai suglumusi nuo pasaulinio turčių ir elito siautėjimo, nuo jų susireikšminimo, nuo jų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, užsidarymo “glianciniame” rate – savose pilyse, jachtose, Karibų vasarvietėse, savoje medijoje.

“Kaip galima už namus, mašinas, žiedus, laikrodžius, skudurus tiek mokėti, kaip galima tuo puikuotis?”, – už galvos imasi Eva.

Patikėkit, mačiusi ji visokio gyvenimo – ir gero, ir labai gero, ir blogesnio, bet daug metų, kai nuoširdžiai padirbėjo Argentinoje, Amerikoje, gyvena visai neskursdama. Tačiau niekada, per visus dvidešimt su viršum pažinties metų, negirdėjau ir nemačiau jos besipuikuojančios turtu, daiktais, galimybėmis. Ir kaip ji tikina, visa tas turčių ir snobų nesusivokimas realybėje privedė prie Brexito, prie Trumpo, atkels dangčius ir kitiems džinams, panašiems į tuos, kurie kadaise iškapojo Prancūzijos karalius.

Gi kita žmonijos dalis, nesvarbu, kas jie esą – lietuviai, rusai, amerikonai – visur veikia tie patys dėsniai – varganai bando lygiuotis į turčių gyvenimą. Gal nesąmoningai, bet kas gi nenori gražiau ir turtingiau leisti dienas? Kaip sakė mūsiškis Juozas Statkevičius, gyvena “bendrikuose”, o važinėja BMW. “Juodieji penktadieniai”, “Jamam” ir panašūs triukai kuria iliuzinį pasaulį, kuris leidžia pasijausti – ir aš noriu, ir aš galiu. Ir nesvarbu už kiek pinigų žmogus perka, už tūkstančius ar grašius, gali jis tai sau leisti ar ne, vis tiek perka, perka, perka… Nes dabar taip gyvenama.

“Kas atsitiko žmonėms? Kaip išprotėję krauna vežimus parduotuvėse, tempia beprasmiškus daiktus, kurie nusėda spintose ir garažuose (čia jau gal apie amerikonus) su etiketėmis ir metų metais nemato dienos šviesos. Po to ateina velykiniai, sezoniniai, dar kiti nukainavimai ir vėl viskas sukasi ratu. Kas darosi?”, – šiurpsta manoji bičiulė Eva.

O darosi tai, kad išnyko paprastumas, kurio taip reikia pirmiausia galvose, o po to – visame kame. Jis liko egzotika, išskirtinumas, kuris net numatomas kaip mados tendencija. Taigi ir Kalėdose jis praverstų. Anksčiau nei ateinantys metai su nauja mada būti paprastu.

Nesakau, kad geriausia dovana – šypsena. Bet bent jau pati stengiuosi dar iki Kalėdų žengti paprastumo link. Paprastai galvoti, elgtis, kalbėti, gyventi, į nieką nesidairyti, nesilygiuoti, gyventi pagal save. Paprastai.

Tik nuoširdžiai nežinau kaip bus su tomis Kalėdų dovanomis. Tiesa, mačiau, mama jau primezgė kojinių. Beje, nepaprastų visame kame.

kaledu-kojines

 

 

 

 

 

“Ružavos” tabletės su idėja

Vakar į svečius užsuko vieno populiaraus žurnalo redaktorė. Ėjo pro šalį, ieškojo savo draugės, nerado, pataikė pas mane. Tai išgėrėme kavos, paplepėjome apie gyvenimą ir jo prasmes. Sužinojau, kad vasarą žmonės nė velnio neskaito jokių portalų, blog’ų ir kitos elektroninės žiniasklaidos formų. Į paplūdimius ir hamakus miškuose visi nešasi žurnalus ir knygas. Bet visi visi visi, kad ir ką skaitytų, kad ir kaip gražiai gyventų, turi labai labai labai daug visokių problemų.

Vieni jose skęsta kankindamiesi, kiti sprendžia pokalbiais su draugais ir vaistais. Būtent “ružavomis” tabletėmis.

Taip sakė kaimynas, kai prieš porą dienų išgyvenau nemalonią situaciją. Tas kaimynas, gydytojas, ne šiaip koks vyriokas, patarė išgerti ružavų tablečių. Kai išsižiojau nustebusi, kas tai per tabletės, jis šyptelėjo – tai išgerk raudonų. Aha… Tik tada sumečiau, kad stresui tiesiog reikia turėti savų tablečių, kurios padeda bet kuriuo atveju. Kol kas dar tokių nebuvau atradusi, bet išgėriau draugės psichologės patarta “neružavų” ir palengvėjo. O tas daktaras vėliau sms’u parašė, kad moterys dažniausiai net nežino ką geria, todėl tai būna gal “ružavos”, gal raudonos tabletės…

Kodėl tai pranešu? Nes manau, atėjo laikas  ir šiame bloge daryti pakitimų, sukurti “ružavų” tablečių skyrelį. Nes per pusantrų blog’o gyvenimo metų kritalizavosi lankytojų interesai ir prieraišumai, skaitymo dinamika ir periodiškumas.

Juk blogas – tarsi vaikas, tarsi kempinė, susiurbianti visokių dalykų. Tik atrodo, parašei ir nuėjai tolyn gyventi savo gyvenimo. Tačiau to vaiko negali palikti be priežiūros ir dėmesio. Vis užmetu akį. Pastebiu, kai parašau postą, tas naujas darinys tarsi ima elgtis savaip. Kasdien jį perskaito 30-50 žmonių, žiema būna net ir 100-150. O jei papostinu Facebook’e, ateina ir keli tūkstančiai lankytojų per dieną.

Tik sąmoningai vengiu sieti blog’ą su Facebook’u, nenoriu jų kartu maišyti dėl tam tikrų priežasčių. Nebent kartais, kai kalbu itin bendrinėmis temomis. Pvz., kaip šįsyk apie “ružavas” tabletes. Juolab kad kasdien kelios dešimtys skaitytojų išsitraukia ne tik naujausius, bet ir vos ne pirmuosius pusantrų metų amžiaus postus. Žodžiu, gyvenimas SO/ON’e verda ir be manęs.

Dar įdomu ir kokie skaitytojų skaičiai dominuoja šiokiadieniais, kokie laisvadieniais. Ir ko gero, teisūs tikinantieji, jog žmonės aktyviausiai socialinius tinklus ir blog’us “vartoja” darbo savaitės metu ir darbo valandomis. Mano pastabėjimai tai irgi patvirtina.

Bet yra ir specifinė naktinių skaitytojų kategorija, kuri nuosekliai gilinasi į jausmingus postus apie žmonių tarpusavio santykius, bendrabūvio ir sutarimo principus, meiles, išdavystes, prieraišumus, etc. Būtent tos skaitytojos, kažkodel įtariu, jog tai – moterys, užvedė ant vienos minties. Iš tos “ružavų” tablečių serijos. Minties apie virtualias psichologines konsultacijas, kai lengviausia gauti gerą patarimą iš nesuinteresuoto žmogaus, atsiverti nesiviešinant ir neskalbiant savo gyvenimo su pažįstamais ir šališkai nusiteikusiais artimaisiais. Anonimiškumas turi ir privalumų, priklausomai nuo paskirties.

Todėl skelbiu naujovę – nesikankinkite vienumoje! 

Dalinkites, formuluokite savo problemą, klausimą, rūpestį. Nuo rudens į tai bus atsakyta, nes blog’e įsivedu psichologinių konsultacijų “Ružavos tabletės” skyrių, kuriame kartą per savaitę, ketvirtadieniais specialistai pateiks atsakymų jūsų klausimus. 

Neabejoju, jog šiais laikais, kai bemaž kasdien susiduriame su stresais darbe, namie, su tėvais, vaikais, vyrais, žmonomis ir meilužėmis, neįmanoma išgyventi be profesionalių patarimų. Juos teiksime kartu su keliomis psichologėmis. O vėliau plėsimės ir į kitas gyvensenos sritis.

Gerų specialistų – draugų ir pažįstamų – turiu daug, panaudodama jų žinias bei patirtį, irgi galiu padėti daug kam. Ir kol tokia pagalba nekainuos man, nekainuos ji ir jums. Iki Naujųjų viską darysime veltui, vėliau matytsme kiek laiko ir jėgų tai atima. Kol kas svarbu užpilti klausimais, o jau mes pasistegnsime.

Tad dar kartą skelbiu: jau galite rašyti, klausti, aiškintis tai, kas neramina, slegia, erzina, neleidžia miegoti.

Adresas: soonplace@gmail.com

Atsakymą išknisime iš po žemių. Padėsime šiuolaikiškai, tyliai, in corpore. Net pelės necyptels.

O kol kas pasiimu seną senučiuką tėvų laikais garbintą romaną “Moterų laimę” (E. Zola) ir atsipalaidavusi išeinu kaifuoti. Ir svajoti apie laimę…

Galvojimai apie save ir kitų galvojimus

LR90
Sekmadienio vakarą, kai dalis LT žiūrėjo spalvingą Lietuvos radijo 90- mečio koncertą per LRT TV, sėdėjau tame koncerte kaip ant adatų.
Labai nesiplėsiu, nes ir taip apgadinau nuotaiką kelioms draugėms, buvusioms sykiu, nenorėjau ploti, dainuoti ir linguoti su visais, ne tas buvo galvoje.
Į tą koncertą mus nuvežė autobusais, pati pasirinkau taip vykti, nes galvojau, grįžti automobiliu naktį, po šampano – ne pats geriausias sprendimas. Taigi autobusas pirmyn ir atgal. Ir klinkt, atsidūriau spąstuose. Dar neprasidėjus koncertui paskambino giminaitė, kad mano teta, staiga trūkus išvaržai, atsidūrė ligoninėje, laukia operacija, varyk greičiau į ligoninę.
Aš Kaune!!!
Bet teta – vieniša, daugiau artimų giminių nerasta, mano pareiga viską mesti… Dėkui Dievui, skambinusi giminaitė pasirūpino greitąja pagalba ir laukė manęs ligoninėje, kai atsiradau vidurnaktį.
Nors tą sekundę, kai išgirdau – greičiau varyk – smegenys sustojo vietoje. Varyk tai varyk, tik pasijaučiau kaip persigandus durnė: ir vėl beveik be pinigų, antrą kartą ant to paties grėblio! Kaip neseniai iš renginio nutrintais kulnai! Tiesa, šįkart buvau gudresnė  – turėjau 20 eurų. Tik taksu iš Kauno už tiek neatvarysi.
Todėl dar kartą dėkui Dievui ir Aušrai Griškonytei, kuri sugraibė mane toje koncertinėje minioje ir padėjo.
Grįžau automobiliu su dviem šauniausiomis pasaulyje psichologėm Aušra Griškonyte ir jos kolege Rūta Bačiulyte. Ir ką sau manote, kritinę minutę atsidūręs profų rankose streso situaciją sugebi paversti visai neypatingu reikalu, į kurį pradedi žiūrėti visai iš kitų pusių ir net!!! randi  pozityvumo, kad taip nutinka tada, kai nutinka. Va, ką reiškia smegenų valdymo menas!
Vėliau iš Rūtos automobilio persėdus į Santariškes vežusį taksi, likau rami kaip belgas, pasiruošusi bet kokio tragiškumo situacijai. Ir pirmą sykį gyvenime susidūrusi su greitąja psichoterapija, galiu pasakyti – tai veikia, nors atrodo tarsi linksmi pokalbiai.
Todėl širdingai primenu tai, ką gal visi ir be manęs žino. Tos dvi puikiosios Aušra ir Rūta per Lietuvos radiją veda žiauriai populiarią laidą “Pašnekesiai apie save ir kitus”.
Ir dar įdedu Aušros Griškonytės tekstą iš Vyrų ir moterų santykių instituto virtualaus žurnalo.
Tema gal net ne į tai, ką patyriau, bet kategorijos – savigarba, savivertė, galvojimai apie tai, ką kiti galvoja, yra tokia alinanti jausmų lavina, kad kiekvienai ir kiekvienam ją verta pertvarkyti į kitokį minčių srautą.
Tad malonaus savianalizės seanso su Aušra Griškonyte. Ji – tobula!
Atrodo, kad kažko mums trūksta. Žvilgčiojame į šalis ir nerimaudami spėliojame, kaip kiti mus vertina. Kaskart prieš nuspręsdami kolekcionuojame aplinkinių nuomones ir patarimus, o po to, sudarę jų balansą bei virpėdami iš baimės, „ryžtamės“ naujam žingsniui. Turime dešimtis pažįstamų, bet neretai stokojame draugo. Santykiai su Juo ar Ja – uždaras pykčio ir susitaikymų ratas, kuriuo bebėgant apsisuka galva, gyvenimas praranda skonį, o meilė nublunka ir visai pranyksta.
Štai Marija  penkiolika savo santuokinio gyvenimo metų iššvaistė vyrui, taurelės mėgėjui. Kasdien įtampa ir spėlionės – Jis grįš išgėręs ar visiškai girtas. Ne vieneri metai į jos galvą užklysta mintys, jog reikėtų nustoti taip gyvenus. Betgi jį myli. Ir vaikams reikia tėvo. Ji be jo neišgyvens. Jis be jos pražus.
Pažįstamas mąstymas? Mąstymas, pagimdytas menkos savigarbos.
Kas yra sveika savigarba? Amerikiečių psichoterapeutė Frieda Porat nurodo:
1)    Save gerbiantis žmogus nesijaučia ypatingas ir nedemonstruoja savo išskirtinumo. Jis žino, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo gabumų. Gabumai yra duotybė. Geriausia į savo pasiekimus žvelgti iš šalies: „Padariau. Pavyko. Puiku. Ir kiti siekia. Džiugu, kad mums sekasi.“
2)    Sveikos savigarbos žmogus nematuoja savo vertės darbu, užduočių skaičiumi ar aukojimusi. Kaip ir Marijos atveju, penkiolika vergavimo alkoholikui metų, nepadaro jos nei svarbios, nei ypatingos. Marijos gyvenimas greičiau glumina.
3)    Žemos savigarbos asmuo laukia, jog kiti viską sutvarkys už jį. Deja, lūkesčiai neišsipildo, atsėlina neviltis, o su ja ir pyktis bei pagieža. Toks žmogus tampa perdėtai kritiškas, reikalaujantis, smerkiantis, nes taip bando užmaskuoti savo nepritapimą.
4)    Negerbiantis savęs asmuo vengia artumo, nes baiminasi, kad kitam asmeniui priartėjus atsiskleis silpnumas. Nėra artumo, nėra nei draugystės, nei meilės. Tada belieka siekti kitų žavėjimosi. Ir Marija slapta tikisi, kad vyras įvertins jos pasiaukojimą jam, o aplinkiniai kalbės: „Kokia štai moteris! Jos meilė ir pasiaukojimas padarė stebuklą – jos vyras metė gerti.“
5)    Menka savivertė gimdo daugybę baimių. Viena didžiausių – baimė suklysti. Tad nesveikas perfekcionizmas verčia bet kokią veiklą atidėlioti ar įvairiausiais būdais stengtis nuo jos išsisukti.
6)    Sveikos savigarbos matas – gebėjimas ištverti nežinomybės netikrumą. Tai ir galėjimas išbūti ir išgyventi vienam, priimti gyvenimo mums metamos pirštinės iššūkius, atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais santykiai veda į savidestrukciją, su veikla, kuri slopina mūsų asmenybės augimą, su daiktais, kurių mums nebereikia.
7)    Polinkis rizikuoti – savigarbos barometras. Save gerbiantys nesilaiko įsikabinę senų, įprastų elgesio stereotipų, tačiau ir nesiekia pabėgioti gyvenimo ašmenimis be reikalo. Savigarba – tai teisingos rizikos pasirinkimas.
8)    Tikslo neturėjimas – tai savigarbos stokos ženklas. Tuomet saviraiškos tikslus užgožia savęs išaukštinimo tikslai. Net ir per nereikalingą kankinystę.
9)    Žemos savigarbos atveju žmogus nesuvokia, kuo skiriasi meilė ir reikmė. „Man reikia vyro“ ir „Aš noriu mylėti ir būti mylima“ tokiam žmogui atrodo viena ir tas pats.
10)    Dažnai menkos savigarbos asmenys stebisi, kaip čia yra, kad jų gyvenime viskas kartojasi, ypač santykiuose. Šalia buvo vienas nevykęs partneris, po to kitas, o dabar ir vėl… Toks tokį traukia – sako liaudis. Teisybė – sveikos savivertės žmonės traukia save ir kitus mylinčius.
11)    Savigarbos stoka neleidžia sukurti ilgalaikių santykių, kurie gilėtų, augtų, plėstųsi. Štai kodėl menkos savivertės asmenų ryšyje nuolat karaliauja pyktis, ginčai, barniai. Mat nesveikos savigarbos asmuo niekina juos mylinčiuosius, nes tikra meilė jiems atrodo kaip silpnumas.
12)    Menkos savigarbos asmuo, nesvarbu kokiu šventu jis siekia atrodyti, yra manipuliatorius. Santykiuose jis valdo kitą asmenį ir siekia savo egoistiškų tikslų įniršio priepuoliais, ilgalaikiu tylėjimu, ašaromis, atsisakymu lytinių santykių. Jie nesibodi nesutarimų atveju įgelti į skaudamą asmenybės vietą, priminti praeities klaidas, išpūsti jas ir pateikti kaip nuodėmes. Tik nevisavertis tiki, kad geriausia gynyba – puolimas, ypač iš pasalų.
Kaip atpažinti menką savigarbą? Štai trumputis klausimynas, parengtas pagal psichologo Antano Paškaus išskirtus nevisavertiškumo požymius. Į klausimus atsakykite „taip“ arba „ne“.
1.    Ar darote plačius apibendrinimus, kaip pavyzdžiui: „Moteris – bejėgė būtybė“, „vyrai nori dominuoti“, „visi politikai – melagiai“, „seime sėdi vagys“?
2.    Ar esate linkęs „klijuoti etiketes“, t.y. būtinai viską norite sudėlioti į stalčiukus: „stiprus žmogus“, „sėkmingi verslininkai“, „kekšės“, „nevykėliai“?
3.    Ar jums būdingas psichologinis filtravimas, pavyzdžiui, kito žmogaus kalboje pastebite tik tas detales, kurios jums svarbios?
4.    Ar mąstote pagal principą „viskas arba nieko“ („Jei jis man nesako komplimentų ir nedovanoja gėlių, tai neverta kartu gyventi“)?
5.    Ar viską prisitaikote sau, pavyzdžiui, manote, kad šio straipsnio autorė šį rašinį parašė, turėdama omenyje būtent jus?
6.    Ar jūsų gyvenimą valdo žodžiai „reikia“, „turiu“, „privalau“?
7.    Ar jūsų sprendimai priklauso nuo nuotaikos?
8.    Ar jums atrodo, kad skaitote svetimas mintis?
9.    Ar esate linkęs dėl bet kokios nesėkmės kaltinti save?
10.    Ar tai, kas pasiseka, atrodo mažiau svarbu už nesėkmes?
Jei bent į vieną iš šių klausimų jūsų atsakymas buvo teigiamas, metas susirūpinti savo savigarba. Juolab, kad ir šiaip situacija mūsų krašte šiuo klausimu nėra gera.

Apie avį ir lėktuvą už nugaros

Tikrai tas lėktuvas buvo už nugaros. Už kokių 10-15 metrų, bet mes jo net nepastebėjome.

Ar taip būna? Net labai. Taigi istorija – tragikomiška ir nė kiek neišgalvota. Be to, galinti nutikti dar ne kartą, tad paskaityti ją verta savisaugai. 

Iš smagios kelionės ir maloniai praleisto laiko Paryžiuje namo turėjome grįžti per Frankfurtą. Persėdimai ir lėktuvų kaita šiais laikais man tapo malonesnis reikalas nei pigių skrydžių kompanijos, skraidinančios greitai, “pigiai” ir už 100 km nuo ten, kur reikia. Šiaip viskas gerai su tais Wizzairais ir Raynairais, bet kai galiu, perku bilietą keliais eurais brangiau ir skrendu ramiau, patogiau ir tiesiai į tašką, nesiblaškydama autobusais iš oro uostų laukų laukuose.

Į Paryžių taip tiesiai ir pataikiau, kad ir per Frankfurtą. O atgalios nutikusi istorija, jei būčiau ją girdėjus iš kitų, sakyčiau, taip nebūna. Čia kaip vienas garsintis mėgstantis tautietis praleido progą patylėti ir norėdamas pasiviešinti Briuselio sprogimų kontekste, apreiškė, kad dėl vienos baltos pirštinės oro uoste, Amsterdame ar kažkur, buvo sulaikytas.

Ne, manęs niekas nesulaikė ir baltos pirštinės nedėviu, bet istorija nutiko gerokai prašmatnesnė ir jos nenutylėsiu. Gal kam pravers tokia patirtis.

Pernai, kai Paryžiuje filmavau Nicolas Bourriaud, interviu metu jis prisipažino, neretai pramiegąs lėktuvus arba į juos laiku nepataiko. Na taip, galvojau, menininkas… O paskutinį kartą būdama Paryžiuje sutikau seną pažįstamą, ištekėjusią už menininko, tai su ja išvis priėjom išvados, kad “menininkas” yra net neprastas žmogaus organizuotumo apibūdinimas, o tiesiog diagnozė.

Tai tą diagnozę nuo šiol galiu prisitaikyti ir sau. Nusileidę iš  Paryžiaus, turėjome 1-1,5 val. iki Vilniaus reiso. Frankfurto oro uostas – vienas iš mylimiausių: yra kur nueiti, pažiopsoti, kavos geros išgerti, prizlų pakramtyti. Geras knygynas. Kvepalų naujausių nestinga. Tikrai yra ką veikti. Kai visa tai nuveikę grįžome prie savo lėktuvo vartų, buvo likę per 40 minučių iki laipinimo į orlaivį.

Pasižvalgėme, vietų kur sėst arti vartų kaip ir nėra, nuėjom ir atsisėdom toliau. Išsiėmiau kompiuterį ir įsiknisau į skaitymus. Kai keliauju ne viena ir ne su darbais, atsipalaiduoju taip, kad nei jaučiu laiko, nei matau aplinkos. Avis, tikra avis, kur ir kada liepia, ten tada ir einu.

Tai va šita avis tiek prarado žmogiškus pojūčius ir laiko bei erdvės suvokimą, kad nuo skaitalų galvą pakėlė tik tada kai netikėtai ėmė blaškytis šalia ramiai sėdėjęs gyvenimo draugas. O jis kaip akis išdegęs staiga pašoko, stvėrė daiktus ir nulėkė prie lėktuvo vartų. Iš paskos šokau ir aš, ir skusdama tuos 10-15 metrų iki savo vartų susivokiau – visur tuščia – lėktuvas apsiėjo be mūsų!!!

Tai va, prašom jums situacija, kaip lygioj, teisingoj vietoj sėdint, galima pražiopsoti savo lėktuvą. Nereikia net miegoti, nereikia net būti toli nuo jo. Sėdi čia pat, ramiai. Ir padarai tik vieną klaidą – užsiskaitai.

Ką veikėm toliau? Po akimirkos streso ir pamaldavimo, gal dar įleisite į lėktuvą, ne, jis jau uždarytas ir užsandarintas, bet mūsų daiktai ten, nieko, iškraus, pasiimsite lost&found, buvom nukreipti pasirūpinti savimi patys oro uosto pagalbos centre.

Kadangi lėktuvas buvo net labai neprastas, Lufthansa, mano mylimoji, pakirstomis kojomis nukėblinom iki jos centro. Ten pirmiausia buvo sužiūrėta ar tai ne kompanijos kaltė, ar ne ji pavėlavo iš Paryžiaus. Ne, ne ji.

– Mes patys pavėlavom prieiti prie lėktuvo.

– O laiko tai pakako, kur buvot?

– Sėdėjom už 10 metrų.

– Hm… Ir nematėt, kad keleiviai laipinami?

– Ne, nematėm, nugara į lėktuvą sėdėjom. Beje, o kodėl jūs mūsų neieškojote?

– Mūsų oro uostas yra tylus, laikosi tylumo politikos, be reikalo per garsiakalbius nešūkaujame.

– O kas mes, ar ne reikalas?

Šito, aišku, garsiai nepasakiau. Bet pagalvojau, būtų buvęs reisas Frankfurtas – Paryžius ir bet kuris kitas Europos miestas, garsiakalbiai būtų plyšoję ir draskęsi. Pati savo ausimis girdėjau kaip kelissyk graibė nublūdusius graikus, skrendančius į Atėnus. O va Vilnius, pamanykit…

Aišku, Lufthansa nepaliko ant ledo. Iškart pasiūlė visokių pagalbų. Bet buvo akivaizdu, rytojaus suplanuoti darbai, susitikimai ir visi kiti reikalai nuplaukė. Reikės pirkti bilietus, ieškoti viešbučio, prasideda nauja muzika.

Bet dar viskas neatrodė taip baisu, kol Lufthansos centro konsultantas pats nesuakmenėjo pasiknisęs kompiuteryje kaip geriau mus “reroutinti”. Po pauzės išgirdome.

– Hm… Jums tai laaabai brangiai kainuos. Laaabai brangiai. Net baisu sakyti kiek jums tai kainuos.

Na, galvoju, kokius 200, na gal 300 eurų…

Ne! 1200 eurų!!! Vienam žmogui!!!

Ir lėktuvas į pasaulio kraštą vardu Vilnius tik po paros! Nors eik pėsčias… Ir dar tai reiškė, kad kiekvienas, sumokėjęs po 1200 eurų, dar po beveik šimtą eurų klos už viešbutį, taxi iki jo ir kitą dieną atgal, į Frankfurto oro uostą, ir kad Vilniuje būsim dar kitą naktį, prasitrynę kad ir mylimame oro uoste, sušikta nuotaika ir ką čia daugiau beaiškinti.

Bet pabaiga buvo laiminga. Ir dar syki gyvenime įsitikinau, koks džiaugsmas turėti draugų, ne tik savo odontologą ir ginekologą, bet savo kelionių pagalbininką. Ir kokia laimė, kai šiais laikais, viską pats galėdamas įsigyti per kompiuterį ir internetą, dar gali vidury nakties skambinti į Vilnių, ir ašaroti į telefoną – Vida, padėk, pražiopsojom savo lėktuvą…

Vida padėjo. Ir taip padėjo, kad bilietus rado skristi SAS-u, antra mano mylima kompanija, ankstų rytą, beveik keturiskart pigiau, tiesa, per Kopenhagą ir pirko juos pirmyn ir atgal. Bet koks skirtumas, kur ir kaip skristi? Svarbu patekti namo laiku, spėti sutvarkyti reikalus ir nelikti tuščiomis kišenėmis 🙂 Beje, Kopenhagos oro uostas po galutinės rekonstrukcijos pranoksta visus Europos oro kelionių terminalus. Gaila per mažai laiko buvo pasidžiaugti žuvies restoranu, super dideliu knygynu ir NOA NOA – vienu iš mano mylimiausių stiliaus ženklų.

Beje, paskiausias pastebėjimas, kurį jau minėjau, bet dar pakartosiu – nepamirškite, kad Frankfurto oro uostas – tylios politikos, nesivargina ieškoti į Rytų zoną skrendančių keleivių ir nusiteikusių pasiekti Vilnių niekas tikrai negraibo.

Tą patį patvirtino ir kelionių agentūros “Westexpress” atstovė Vida Andriušienė, ta pati Vida, padėjusi ne tik tą “menišką” vakarą, bet ir pridūrusi, jog taip yra nutikę ir kitiems jos klientams.

Ir nebūtinai diagnozuotiems “menininkams” 🙂

 

 

 

Prioritetai

akys akiniuose

Sakoma, jog juos reikia ne tik turėti, bet ir nuolatos laikytis.

Bet net ir susigalvoti bei susidėlioti prioritetus yra ganėtinai nelengva. Ką jau kalbėti apie sistemingą jų laikymąsi…

Kol esi labai jaunas, gali prisikurti kalnų kalnus prioritetų.

O kai esi nelabai jaunas, lieka jie visai ne prioritetai, o menkos menkutės būtinybės, visai nedidingos, suskylančios į nuobodžius punktus. Kita vertus, ir tai įgyvendinti reikia valios, didelės kišenės ir labai daug laisvo laiko.

Vieną is prioritetų jau tikrai pradedu realizuoti. Jis – jau ant nosies kabanti realybė. Remontas. Ir nors dar niekas neprasidėjo, jau kelintą mėnesį baigiu eiti iš galvos. Vyras sako, kad naktimis rėkiu, ypač savaitgaliais. Šiokiadieniais sapnuoju, kad lipu laiptais, tai viršun, tai apačion. Vakar sapnuose radau  šunį, labai panašų į mano buvusią Lulu, tik trumpomis kojomis. O kai atsibudau, nuoširdžiai susigraužiau, nes šunį, pasirodo, pavogiau ir mes su juo rinkomės parketlentes. Beje, jam tai patiko.

Dar prieš kelias naktis visai nemiegojau, nes stumdžiau sienas ir bandžiau tobulinti architektės sukurtą remonto projektą. Mintyse. Paskui gulėdama skaičiavau dėžes, o po to apėmė panikos priepuolis, kad paskutinę savaitę iki remonto dar liko sukrauti indus ir iškraustyti viską iš virtuvės. Faktas, dar reikės dėžių.

Šiandien apie tai garsiai prasitariau kai su bičiule architekte važinėjome ir rinkome medžiagas. Ji tik šyptelėjo, ragindama įsivaizduoti, kaip bus faina po remonto ir kaip apsigyvensiu visai kituose, tarsi naujuose namuose. Bet kol kas sunkiai sekasi vizualizuoti tą fainumą, nes jo dar nėra mano prioritetų sąraše.

Ir koks košmaras laukia iki fainumo, žino visi. Su kuo nepakalbu, visi tik liūdnai ir išraiškingai linguoja galvomis. Bet kai mano galvon grįžta sveika nuovoka, mąstau, juk visi remontus kažkaip išgyvena… 

Pasirodo, jau esu pamiršusi to reikalo siaubą ir kol tik prioritetinausi su remontu, atrodė, kas čia jau tokio. Paskutinį namų griovimą dariau gal prieš 15 metų. Buvo baisu tik dvi savaites, nes ant lovos gulėjo šaldytuvas, vidury kambario kėpsojo skalbimo mašina, o valgydavome ant jos pasitiesę staltiesę ir tik šaltą maistą, nes virtuvėje betonavo, džiovino ir lipdė grindis. Bet tuomet vyko tik virtuvės remontas…

Dabar kitaip – visus namus reikia “atlaisvinti”, viską iš jų iškraustyti, palikti tuščią dėžutę, o tada jau jie ateina ir pradeda griauti bei statyti. Kitaip neišeina. Gal ir gerai? Daug ką gali išmesti ir padaryti didžiąją reviziją. Bet ir tai atlikti yra toks vargas, toks Sizifo darbas, kad pradedu žvėrėt.

Visą praėjusį savaitgalį mėčiau. Kas vakarą po darbo irgi mėtau. Ateinantį savaitgalį taip pat mėtysiu. Mano teta, kuriai kartas nuo karto padedu apsivalyti namus nuo perteklinių, kažkada buvusių reikšmingų daiktų, sako – padegt ir išeit…

Tai va, ir aš jau dukart lygiai taip prasižiojau, kai suplukus tampiau dėžes pas mamą. Padegt ir išeit. Mama net žagtelėjo, ar savame prote? Savame, bet jis nedžiugina, kaip galima tiek visko prisikaupti, kaip susirinkti tiek popierių ir knygų, kurias skaitai lygiai vieną kartą gyvenime ir prie jų niekada negrįžti.

Ir tokių, sunkiai išmetamų daiktų namuose metų metais daugėja geometrine progresija… Savaitgalį didžiąją tų nevertingų leidinių dalį sugebėjom išvežti į “Mint Vinetu”, o vertinguosius susipakuoti. Išėjo gal dešimt dėžių. Jau nekalbant apie trečiatiek garderobo, indų, vazų, lėkščių ir dėžių dėžučių… Nors eik iš proto.

Tai šioje prioritetų sekoje gyvenimą matuoju dėžėmis, jų nešiojimu ir sąrašų sudarinėjimu, kur ką padėjau. Jokiam kitam svarbiam reikalui ar interesui nelieka nei laiko, nei jėgų, nei vaizduotės.

Nors ne, liko minimaliam sąrašiukui. Kai šiandien galutinai konceptualizavausi su grindų ir sienų plytelėmis vonios kambariui, garsiai pareiškiau savo artimiausių prioritetų seką bičiulei:

  • padarau remontą
  • nusiperku naują kompą (jei liks pinigų)
  • pasidarau akių operaciją (jei liks pinigų), nes per tuos remontus ir nemiegotas naktis jas visai pražiūrėjau…

O bičiulė, įdėmiai pasižiūrėjusi į mano akis, tepasakė – tai gal keisk prioritetų seką… 

Neišeis. Remontas prasideda pirmas.