Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Advertisements

Paprastumas visame kame

 

ft

Taip man patiko ši mintis, kad net įkėliau ją į antraštę. Ir ne šiaip sau. Ateina galvų laužymo, dovanų ieškojimo ir neurotiško išlaidavimo metas. Tai aišku, Kalėdos, kas daugiau gali lipti ant kulnų ir skatinti psichozę. Banalu?

Galvoju, vertėtų šiais metais pamėginti į tą kosmopolitišką beprotybę pažvelgti nematerialiai ir nepopuliariai. Bent jau kol kas apėmęs toks nusiteikimas. Nežinau kuo jis baigsis, kai visi aplink bėgios su dovanų maišais, gal ir aš nusirausiu ieškoti kokių gaidelių, kurie jau pasirodė parduotuvėse kaip ateinančių metų Kinų kalendoriaus simbolis.

Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, vieną iš temų sudėjau pavadinimu “Laiko sau”. Tokį dorą ir naudingą linkėjimą gavau prieškalėdinio vakarėlio metu ir pamaniau – gera rytietiškos dzen būsenos paradigma, kurios palinkėti labai paprasta, o įgyvendinti ne. Tiesą sakant, jau nepamenu, kaip tada  baigėsi su tuo laiku sau, radau jo tais metais ar ne, bet šiuo atveju turiu irgi pagavų kozirį.

Tą, kuris ir kaba antraštėje. Paprastumas visame kame.

Tai to ir linkėsiu šiais metais prieš Kalėdas, prieš Naujųjų sutikimą, kai atsisveikinsime su kolegomis po naujamečio vakarėlio, kai susiskambinsime su toliau gyvenančiais draugais, kai kelsime šampano taures, lūžtant metams. Dar nesu sumaniusi kur tas taures kiloti, bet man patinka ekspromtai. Paprasti. Tarkim, atskėlei paskutinį metų rytą, išėjai į lauką, apsukai ratą, gal kažką sutikai, nuėjai kur kviestas, patekai nežinia kur. Papramogavai ten, kur nuvedė mintis ir nunešė kojos. Kur radai paprastumo.

Iki švenčių laiko dar daugoka, gal per anksti ėmiau dėlioti ekspromto maršrutus. Bet gyvenimą verta planuoti. Todėl ir papasakosiu iš kur radosi ta paprastumų visame kame idėja.

Žurnalistui daug proto nereikia. Vertingiausia profesijos savybė – gera klausa, neprasta atmintis ir gebėjimas perteikti tai, ką tau sako kiti. O jie prikalba tiek įdomių dalykų, kad kartais panašėju į vaikštantį citatų rinkinį. Visada jaučiu pareiga prieš cituodama gerą mintį, pranešti kas yra jos autorius. Tai sykiais kalbu su žmonėmis ir  išeina kaip kokiai pasakų bobutei: kai filmavau tą ir aną, jis pasakė taip ir kitaip…

Tai va, kai neseniai filmavau Liutaurą Čepracką, šefą, meistrą, gerų valgių kūrėją, nes jis irgi gavo “White guide 2017” pagarbą ir buvo įtrauktas į vertų lankyti restoranų sąrašą lygiai su skandinavais, tąsyk kalbėjom daug visko įdomaus – nuo aukštosios kulinarijos iki sveiko maisto – kas norės, pamatys laidoje gruodžio 10 d. arba LRT mediatekoje. Būtent Liutauras paminėjo, jog kitų metų virtuvės tendencijų kryptyse numatytas paprastumas. Kaip nori, taip suprask. Arba kiekvienam šefui kitaip. Bet mano galva, tai – geros kokybės produktai, paruošti be chemijos, be putojančių ar azotu garuojančių idėjų, o tik su protu ir meile.

Po to pasišnekėjimo man su paprastumu užsisuko dar daugiau istorijų.

Mano vyras chroniškai skaito “Financial Times”, kas savaitę bėga kaip į bažnyčią ir perka laikraštį su visai puikiausiais jo savaitgaliniais priedais, kurie rašo kitaip, apie kitus. Be gąsdinimų, sensacijų ar paviršutiniškų kvailybių. Dalykiškai, įdomiai. Jame matai paralelinį pasaulį. Beje, ar girdėjote, kad  NY bei tam tikroms personoms net VLN madinga po miestą nešiotis FT, pasikišus po pažastimi? Sako, praverčia geriau nei prabangus “Burberry” rankinukas 🙂

Tai štai FT priedai jau nuo lapkričio ėmė “pushinti” kalėdinių pirkinių “must have”. Ir ką? Daiktai, daiktai, daiktai. Vieni už kitus brangesni, prabangesni, ypatingesni. Pažiūri, patyrinėji ir supranti, kad neturi ir niekada neturėsi pinigų savam žmogui dovanoti vyriško sąrašo pažibos Breitling limited edition Chronoliner watch už 23.705 svarus sterlingų. Ir gal net jei turėčiau, su tokiais pinigais daryčiau kitką. Nemanau, kad ir man jis labai pirktų Graff Bobe žiedą su rubinais ir brilikais už 115.000 tų pačių pinigų. Bet tokia yra tam tikros žmonijos dalies realybė ir kasdienybė. Gal nuobodi ir pilka, kad tik Kalėdos gali pralinksminti tūkstantinės vertės grožiais. Ir tai visai ne pagiežos ar proletkulto inspiruotos mintys.

 

Mano draugė, kurios kalbėjimus leista čia panaudoti, malasi po pasaulį visai kitaip nei vidutinė ar pasiturinti LR pilietė. Kur nori ten ir pagyvena. Ne tai, kad važiuoja į egiptus ar turkijas. Va tuoj prieš NM išvyks į US, po to – į Mexica, pabus jai maloniame pasaulyje ir namo grįš kai čia bus praūžusios visos fiestos ir visi bus vėl susitraukę ir įsikinkę į kasdienybę.  Tai štai ji pripažįsta esanti nesuvokiamai suglumusi nuo pasaulinio turčių ir elito siautėjimo, nuo jų susireikšminimo, nuo jų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, užsidarymo “glianciniame” rate – savose pilyse, jachtose, Karibų vasarvietėse, savoje medijoje.

“Kaip galima už namus, mašinas, žiedus, laikrodžius, skudurus tiek mokėti, kaip galima tuo puikuotis?”, – už galvos imasi Eva.

Patikėkit, mačiusi ji visokio gyvenimo – ir gero, ir labai gero, ir blogesnio, bet daug metų, kai nuoširdžiai padirbėjo Argentinoje, Amerikoje, gyvena visai neskursdama. Tačiau niekada, per visus dvidešimt su viršum pažinties metų, negirdėjau ir nemačiau jos besipuikuojančios turtu, daiktais, galimybėmis. Ir kaip ji tikina, visa tas turčių ir snobų nesusivokimas realybėje privedė prie Brexito, prie Trumpo, atkels dangčius ir kitiems džinams, panašiems į tuos, kurie kadaise iškapojo Prancūzijos karalius.

Gi kita žmonijos dalis, nesvarbu, kas jie esą – lietuviai, rusai, amerikonai – visur veikia tie patys dėsniai – varganai bando lygiuotis į turčių gyvenimą. Gal nesąmoningai, bet kas gi nenori gražiau ir turtingiau leisti dienas? Kaip sakė mūsiškis Juozas Statkevičius, gyvena “bendrikuose”, o važinėja BMW. “Juodieji penktadieniai”, “Jamam” ir panašūs triukai kuria iliuzinį pasaulį, kuris leidžia pasijausti – ir aš noriu, ir aš galiu. Ir nesvarbu už kiek pinigų žmogus perka, už tūkstančius ar grašius, gali jis tai sau leisti ar ne, vis tiek perka, perka, perka… Nes dabar taip gyvenama.

“Kas atsitiko žmonėms? Kaip išprotėję krauna vežimus parduotuvėse, tempia beprasmiškus daiktus, kurie nusėda spintose ir garažuose (čia jau gal apie amerikonus) su etiketėmis ir metų metais nemato dienos šviesos. Po to ateina velykiniai, sezoniniai, dar kiti nukainavimai ir vėl viskas sukasi ratu. Kas darosi?”, – šiurpsta manoji bičiulė Eva.

O darosi tai, kad išnyko paprastumas, kurio taip reikia pirmiausia galvose, o po to – visame kame. Jis liko egzotika, išskirtinumas, kuris net numatomas kaip mados tendencija. Taigi ir Kalėdose jis praverstų. Anksčiau nei ateinantys metai su nauja mada būti paprastu.

Nesakau, kad geriausia dovana – šypsena. Bet bent jau pati stengiuosi dar iki Kalėdų žengti paprastumo link. Paprastai galvoti, elgtis, kalbėti, gyventi, į nieką nesidairyti, nesilygiuoti, gyventi pagal save. Paprastai.

Tik nuoširdžiai nežinau kaip bus su tomis Kalėdų dovanomis. Tiesa, mačiau, mama jau primezgė kojinių. Beje, nepaprastų visame kame.

kaledu-kojines

 

 

 

 

 

Galvojimai apie save ir kitų galvojimus

LR90
Sekmadienio vakarą, kai dalis LT žiūrėjo spalvingą Lietuvos radijo 90- mečio koncertą per LRT TV, sėdėjau tame koncerte kaip ant adatų.
Labai nesiplėsiu, nes ir taip apgadinau nuotaiką kelioms draugėms, buvusioms sykiu, nenorėjau ploti, dainuoti ir linguoti su visais, ne tas buvo galvoje.
Į tą koncertą mus nuvežė autobusais, pati pasirinkau taip vykti, nes galvojau, grįžti automobiliu naktį, po šampano – ne pats geriausias sprendimas. Taigi autobusas pirmyn ir atgal. Ir klinkt, atsidūriau spąstuose. Dar neprasidėjus koncertui paskambino giminaitė, kad mano teta, staiga trūkus išvaržai, atsidūrė ligoninėje, laukia operacija, varyk greičiau į ligoninę.
Aš Kaune!!!
Bet teta – vieniša, daugiau artimų giminių nerasta, mano pareiga viską mesti… Dėkui Dievui, skambinusi giminaitė pasirūpino greitąja pagalba ir laukė manęs ligoninėje, kai atsiradau vidurnaktį.
Nors tą sekundę, kai išgirdau – greičiau varyk – smegenys sustojo vietoje. Varyk tai varyk, tik pasijaučiau kaip persigandus durnė: ir vėl beveik be pinigų, antrą kartą ant to paties grėblio! Kaip neseniai iš renginio nutrintais kulnai! Tiesa, šįkart buvau gudresnė  – turėjau 20 eurų. Tik taksu iš Kauno už tiek neatvarysi.
Todėl dar kartą dėkui Dievui ir Aušrai Griškonytei, kuri sugraibė mane toje koncertinėje minioje ir padėjo.
Grįžau automobiliu su dviem šauniausiomis pasaulyje psichologėm Aušra Griškonyte ir jos kolege Rūta Bačiulyte. Ir ką sau manote, kritinę minutę atsidūręs profų rankose streso situaciją sugebi paversti visai neypatingu reikalu, į kurį pradedi žiūrėti visai iš kitų pusių ir net!!! randi  pozityvumo, kad taip nutinka tada, kai nutinka. Va, ką reiškia smegenų valdymo menas!
Vėliau iš Rūtos automobilio persėdus į Santariškes vežusį taksi, likau rami kaip belgas, pasiruošusi bet kokio tragiškumo situacijai. Ir pirmą sykį gyvenime susidūrusi su greitąja psichoterapija, galiu pasakyti – tai veikia, nors atrodo tarsi linksmi pokalbiai.
Todėl širdingai primenu tai, ką gal visi ir be manęs žino. Tos dvi puikiosios Aušra ir Rūta per Lietuvos radiją veda žiauriai populiarią laidą “Pašnekesiai apie save ir kitus”.
Ir dar įdedu Aušros Griškonytės tekstą iš Vyrų ir moterų santykių instituto virtualaus žurnalo.
Tema gal net ne į tai, ką patyriau, bet kategorijos – savigarba, savivertė, galvojimai apie tai, ką kiti galvoja, yra tokia alinanti jausmų lavina, kad kiekvienai ir kiekvienam ją verta pertvarkyti į kitokį minčių srautą.
Tad malonaus savianalizės seanso su Aušra Griškonyte. Ji – tobula!
Atrodo, kad kažko mums trūksta. Žvilgčiojame į šalis ir nerimaudami spėliojame, kaip kiti mus vertina. Kaskart prieš nuspręsdami kolekcionuojame aplinkinių nuomones ir patarimus, o po to, sudarę jų balansą bei virpėdami iš baimės, „ryžtamės“ naujam žingsniui. Turime dešimtis pažįstamų, bet neretai stokojame draugo. Santykiai su Juo ar Ja – uždaras pykčio ir susitaikymų ratas, kuriuo bebėgant apsisuka galva, gyvenimas praranda skonį, o meilė nublunka ir visai pranyksta.
Štai Marija  penkiolika savo santuokinio gyvenimo metų iššvaistė vyrui, taurelės mėgėjui. Kasdien įtampa ir spėlionės – Jis grįš išgėręs ar visiškai girtas. Ne vieneri metai į jos galvą užklysta mintys, jog reikėtų nustoti taip gyvenus. Betgi jį myli. Ir vaikams reikia tėvo. Ji be jo neišgyvens. Jis be jos pražus.
Pažįstamas mąstymas? Mąstymas, pagimdytas menkos savigarbos.
Kas yra sveika savigarba? Amerikiečių psichoterapeutė Frieda Porat nurodo:
1)    Save gerbiantis žmogus nesijaučia ypatingas ir nedemonstruoja savo išskirtinumo. Jis žino, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo gabumų. Gabumai yra duotybė. Geriausia į savo pasiekimus žvelgti iš šalies: „Padariau. Pavyko. Puiku. Ir kiti siekia. Džiugu, kad mums sekasi.“
2)    Sveikos savigarbos žmogus nematuoja savo vertės darbu, užduočių skaičiumi ar aukojimusi. Kaip ir Marijos atveju, penkiolika vergavimo alkoholikui metų, nepadaro jos nei svarbios, nei ypatingos. Marijos gyvenimas greičiau glumina.
3)    Žemos savigarbos asmuo laukia, jog kiti viską sutvarkys už jį. Deja, lūkesčiai neišsipildo, atsėlina neviltis, o su ja ir pyktis bei pagieža. Toks žmogus tampa perdėtai kritiškas, reikalaujantis, smerkiantis, nes taip bando užmaskuoti savo nepritapimą.
4)    Negerbiantis savęs asmuo vengia artumo, nes baiminasi, kad kitam asmeniui priartėjus atsiskleis silpnumas. Nėra artumo, nėra nei draugystės, nei meilės. Tada belieka siekti kitų žavėjimosi. Ir Marija slapta tikisi, kad vyras įvertins jos pasiaukojimą jam, o aplinkiniai kalbės: „Kokia štai moteris! Jos meilė ir pasiaukojimas padarė stebuklą – jos vyras metė gerti.“
5)    Menka savivertė gimdo daugybę baimių. Viena didžiausių – baimė suklysti. Tad nesveikas perfekcionizmas verčia bet kokią veiklą atidėlioti ar įvairiausiais būdais stengtis nuo jos išsisukti.
6)    Sveikos savigarbos matas – gebėjimas ištverti nežinomybės netikrumą. Tai ir galėjimas išbūti ir išgyventi vienam, priimti gyvenimo mums metamos pirštinės iššūkius, atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais santykiai veda į savidestrukciją, su veikla, kuri slopina mūsų asmenybės augimą, su daiktais, kurių mums nebereikia.
7)    Polinkis rizikuoti – savigarbos barometras. Save gerbiantys nesilaiko įsikabinę senų, įprastų elgesio stereotipų, tačiau ir nesiekia pabėgioti gyvenimo ašmenimis be reikalo. Savigarba – tai teisingos rizikos pasirinkimas.
8)    Tikslo neturėjimas – tai savigarbos stokos ženklas. Tuomet saviraiškos tikslus užgožia savęs išaukštinimo tikslai. Net ir per nereikalingą kankinystę.
9)    Žemos savigarbos atveju žmogus nesuvokia, kuo skiriasi meilė ir reikmė. „Man reikia vyro“ ir „Aš noriu mylėti ir būti mylima“ tokiam žmogui atrodo viena ir tas pats.
10)    Dažnai menkos savigarbos asmenys stebisi, kaip čia yra, kad jų gyvenime viskas kartojasi, ypač santykiuose. Šalia buvo vienas nevykęs partneris, po to kitas, o dabar ir vėl… Toks tokį traukia – sako liaudis. Teisybė – sveikos savivertės žmonės traukia save ir kitus mylinčius.
11)    Savigarbos stoka neleidžia sukurti ilgalaikių santykių, kurie gilėtų, augtų, plėstųsi. Štai kodėl menkos savivertės asmenų ryšyje nuolat karaliauja pyktis, ginčai, barniai. Mat nesveikos savigarbos asmuo niekina juos mylinčiuosius, nes tikra meilė jiems atrodo kaip silpnumas.
12)    Menkos savigarbos asmuo, nesvarbu kokiu šventu jis siekia atrodyti, yra manipuliatorius. Santykiuose jis valdo kitą asmenį ir siekia savo egoistiškų tikslų įniršio priepuoliais, ilgalaikiu tylėjimu, ašaromis, atsisakymu lytinių santykių. Jie nesibodi nesutarimų atveju įgelti į skaudamą asmenybės vietą, priminti praeities klaidas, išpūsti jas ir pateikti kaip nuodėmes. Tik nevisavertis tiki, kad geriausia gynyba – puolimas, ypač iš pasalų.
Kaip atpažinti menką savigarbą? Štai trumputis klausimynas, parengtas pagal psichologo Antano Paškaus išskirtus nevisavertiškumo požymius. Į klausimus atsakykite „taip“ arba „ne“.
1.    Ar darote plačius apibendrinimus, kaip pavyzdžiui: „Moteris – bejėgė būtybė“, „vyrai nori dominuoti“, „visi politikai – melagiai“, „seime sėdi vagys“?
2.    Ar esate linkęs „klijuoti etiketes“, t.y. būtinai viską norite sudėlioti į stalčiukus: „stiprus žmogus“, „sėkmingi verslininkai“, „kekšės“, „nevykėliai“?
3.    Ar jums būdingas psichologinis filtravimas, pavyzdžiui, kito žmogaus kalboje pastebite tik tas detales, kurios jums svarbios?
4.    Ar mąstote pagal principą „viskas arba nieko“ („Jei jis man nesako komplimentų ir nedovanoja gėlių, tai neverta kartu gyventi“)?
5.    Ar viską prisitaikote sau, pavyzdžiui, manote, kad šio straipsnio autorė šį rašinį parašė, turėdama omenyje būtent jus?
6.    Ar jūsų gyvenimą valdo žodžiai „reikia“, „turiu“, „privalau“?
7.    Ar jūsų sprendimai priklauso nuo nuotaikos?
8.    Ar jums atrodo, kad skaitote svetimas mintis?
9.    Ar esate linkęs dėl bet kokios nesėkmės kaltinti save?
10.    Ar tai, kas pasiseka, atrodo mažiau svarbu už nesėkmes?
Jei bent į vieną iš šių klausimų jūsų atsakymas buvo teigiamas, metas susirūpinti savo savigarba. Juolab, kad ir šiaip situacija mūsų krašte šiuo klausimu nėra gera.

Apie avį ir lėktuvą už nugaros

Tikrai tas lėktuvas buvo už nugaros. Už kokių 10-15 metrų, bet mes jo net nepastebėjome.

Ar taip būna? Net labai. Taigi istorija – tragikomiška ir nė kiek neišgalvota. Be to, galinti nutikti dar ne kartą, tad paskaityti ją verta savisaugai. 

Iš smagios kelionės ir maloniai praleisto laiko Paryžiuje namo turėjome grįžti per Frankfurtą. Persėdimai ir lėktuvų kaita šiais laikais man tapo malonesnis reikalas nei pigių skrydžių kompanijos, skraidinančios greitai, “pigiai” ir už 100 km nuo ten, kur reikia. Šiaip viskas gerai su tais Wizzairais ir Raynairais, bet kai galiu, perku bilietą keliais eurais brangiau ir skrendu ramiau, patogiau ir tiesiai į tašką, nesiblaškydama autobusais iš oro uostų laukų laukuose.

Į Paryžių taip tiesiai ir pataikiau, kad ir per Frankfurtą. O atgalios nutikusi istorija, jei būčiau ją girdėjus iš kitų, sakyčiau, taip nebūna. Čia kaip vienas garsintis mėgstantis tautietis praleido progą patylėti ir norėdamas pasiviešinti Briuselio sprogimų kontekste, apreiškė, kad dėl vienos baltos pirštinės oro uoste, Amsterdame ar kažkur, buvo sulaikytas.

Ne, manęs niekas nesulaikė ir baltos pirštinės nedėviu, bet istorija nutiko gerokai prašmatnesnė ir jos nenutylėsiu. Gal kam pravers tokia patirtis.

Pernai, kai Paryžiuje filmavau Nicolas Bourriaud, interviu metu jis prisipažino, neretai pramiegąs lėktuvus arba į juos laiku nepataiko. Na taip, galvojau, menininkas… O paskutinį kartą būdama Paryžiuje sutikau seną pažįstamą, ištekėjusią už menininko, tai su ja išvis priėjom išvados, kad “menininkas” yra net neprastas žmogaus organizuotumo apibūdinimas, o tiesiog diagnozė.

Tai tą diagnozę nuo šiol galiu prisitaikyti ir sau. Nusileidę iš  Paryžiaus, turėjome 1-1,5 val. iki Vilniaus reiso. Frankfurto oro uostas – vienas iš mylimiausių: yra kur nueiti, pažiopsoti, kavos geros išgerti, prizlų pakramtyti. Geras knygynas. Kvepalų naujausių nestinga. Tikrai yra ką veikti. Kai visa tai nuveikę grįžome prie savo lėktuvo vartų, buvo likę per 40 minučių iki laipinimo į orlaivį.

Pasižvalgėme, vietų kur sėst arti vartų kaip ir nėra, nuėjom ir atsisėdom toliau. Išsiėmiau kompiuterį ir įsiknisau į skaitymus. Kai keliauju ne viena ir ne su darbais, atsipalaiduoju taip, kad nei jaučiu laiko, nei matau aplinkos. Avis, tikra avis, kur ir kada liepia, ten tada ir einu.

Tai va šita avis tiek prarado žmogiškus pojūčius ir laiko bei erdvės suvokimą, kad nuo skaitalų galvą pakėlė tik tada kai netikėtai ėmė blaškytis šalia ramiai sėdėjęs gyvenimo draugas. O jis kaip akis išdegęs staiga pašoko, stvėrė daiktus ir nulėkė prie lėktuvo vartų. Iš paskos šokau ir aš, ir skusdama tuos 10-15 metrų iki savo vartų susivokiau – visur tuščia – lėktuvas apsiėjo be mūsų!!!

Tai va, prašom jums situacija, kaip lygioj, teisingoj vietoj sėdint, galima pražiopsoti savo lėktuvą. Nereikia net miegoti, nereikia net būti toli nuo jo. Sėdi čia pat, ramiai. Ir padarai tik vieną klaidą – užsiskaitai.

Ką veikėm toliau? Po akimirkos streso ir pamaldavimo, gal dar įleisite į lėktuvą, ne, jis jau uždarytas ir užsandarintas, bet mūsų daiktai ten, nieko, iškraus, pasiimsite lost&found, buvom nukreipti pasirūpinti savimi patys oro uosto pagalbos centre.

Kadangi lėktuvas buvo net labai neprastas, Lufthansa, mano mylimoji, pakirstomis kojomis nukėblinom iki jos centro. Ten pirmiausia buvo sužiūrėta ar tai ne kompanijos kaltė, ar ne ji pavėlavo iš Paryžiaus. Ne, ne ji.

– Mes patys pavėlavom prieiti prie lėktuvo.

– O laiko tai pakako, kur buvot?

– Sėdėjom už 10 metrų.

– Hm… Ir nematėt, kad keleiviai laipinami?

– Ne, nematėm, nugara į lėktuvą sėdėjom. Beje, o kodėl jūs mūsų neieškojote?

– Mūsų oro uostas yra tylus, laikosi tylumo politikos, be reikalo per garsiakalbius nešūkaujame.

– O kas mes, ar ne reikalas?

Šito, aišku, garsiai nepasakiau. Bet pagalvojau, būtų buvęs reisas Frankfurtas – Paryžius ir bet kuris kitas Europos miestas, garsiakalbiai būtų plyšoję ir draskęsi. Pati savo ausimis girdėjau kaip kelissyk graibė nublūdusius graikus, skrendančius į Atėnus. O va Vilnius, pamanykit…

Aišku, Lufthansa nepaliko ant ledo. Iškart pasiūlė visokių pagalbų. Bet buvo akivaizdu, rytojaus suplanuoti darbai, susitikimai ir visi kiti reikalai nuplaukė. Reikės pirkti bilietus, ieškoti viešbučio, prasideda nauja muzika.

Bet dar viskas neatrodė taip baisu, kol Lufthansos centro konsultantas pats nesuakmenėjo pasiknisęs kompiuteryje kaip geriau mus “reroutinti”. Po pauzės išgirdome.

– Hm… Jums tai laaabai brangiai kainuos. Laaabai brangiai. Net baisu sakyti kiek jums tai kainuos.

Na, galvoju, kokius 200, na gal 300 eurų…

Ne! 1200 eurų!!! Vienam žmogui!!!

Ir lėktuvas į pasaulio kraštą vardu Vilnius tik po paros! Nors eik pėsčias… Ir dar tai reiškė, kad kiekvienas, sumokėjęs po 1200 eurų, dar po beveik šimtą eurų klos už viešbutį, taxi iki jo ir kitą dieną atgal, į Frankfurto oro uostą, ir kad Vilniuje būsim dar kitą naktį, prasitrynę kad ir mylimame oro uoste, sušikta nuotaika ir ką čia daugiau beaiškinti.

Bet pabaiga buvo laiminga. Ir dar syki gyvenime įsitikinau, koks džiaugsmas turėti draugų, ne tik savo odontologą ir ginekologą, bet savo kelionių pagalbininką. Ir kokia laimė, kai šiais laikais, viską pats galėdamas įsigyti per kompiuterį ir internetą, dar gali vidury nakties skambinti į Vilnių, ir ašaroti į telefoną – Vida, padėk, pražiopsojom savo lėktuvą…

Vida padėjo. Ir taip padėjo, kad bilietus rado skristi SAS-u, antra mano mylima kompanija, ankstų rytą, beveik keturiskart pigiau, tiesa, per Kopenhagą ir pirko juos pirmyn ir atgal. Bet koks skirtumas, kur ir kaip skristi? Svarbu patekti namo laiku, spėti sutvarkyti reikalus ir nelikti tuščiomis kišenėmis 🙂 Beje, Kopenhagos oro uostas po galutinės rekonstrukcijos pranoksta visus Europos oro kelionių terminalus. Gaila per mažai laiko buvo pasidžiaugti žuvies restoranu, super dideliu knygynu ir NOA NOA – vienu iš mano mylimiausių stiliaus ženklų.

Beje, paskiausias pastebėjimas, kurį jau minėjau, bet dar pakartosiu – nepamirškite, kad Frankfurto oro uostas – tylios politikos, nesivargina ieškoti į Rytų zoną skrendančių keleivių ir nusiteikusių pasiekti Vilnių niekas tikrai negraibo.

Tą patį patvirtino ir kelionių agentūros “Westexpress” atstovė Vida Andriušienė, ta pati Vida, padėjusi ne tik tą “menišką” vakarą, bet ir pridūrusi, jog taip yra nutikę ir kitiems jos klientams.

Ir nebūtinai diagnozuotiems “menininkams” 🙂

 

 

 

Prioritetai

akys akiniuose

Sakoma, jog juos reikia ne tik turėti, bet ir nuolatos laikytis.

Bet net ir susigalvoti bei susidėlioti prioritetus yra ganėtinai nelengva. Ką jau kalbėti apie sistemingą jų laikymąsi…

Kol esi labai jaunas, gali prisikurti kalnų kalnus prioritetų.

O kai esi nelabai jaunas, lieka jie visai ne prioritetai, o menkos menkutės būtinybės, visai nedidingos, suskylančios į nuobodžius punktus. Kita vertus, ir tai įgyvendinti reikia valios, didelės kišenės ir labai daug laisvo laiko.

Vieną is prioritetų jau tikrai pradedu realizuoti. Jis – jau ant nosies kabanti realybė. Remontas. Ir nors dar niekas neprasidėjo, jau kelintą mėnesį baigiu eiti iš galvos. Vyras sako, kad naktimis rėkiu, ypač savaitgaliais. Šiokiadieniais sapnuoju, kad lipu laiptais, tai viršun, tai apačion. Vakar sapnuose radau  šunį, labai panašų į mano buvusią Lulu, tik trumpomis kojomis. O kai atsibudau, nuoširdžiai susigraužiau, nes šunį, pasirodo, pavogiau ir mes su juo rinkomės parketlentes. Beje, jam tai patiko.

Dar prieš kelias naktis visai nemiegojau, nes stumdžiau sienas ir bandžiau tobulinti architektės sukurtą remonto projektą. Mintyse. Paskui gulėdama skaičiavau dėžes, o po to apėmė panikos priepuolis, kad paskutinę savaitę iki remonto dar liko sukrauti indus ir iškraustyti viską iš virtuvės. Faktas, dar reikės dėžių.

Šiandien apie tai garsiai prasitariau kai su bičiule architekte važinėjome ir rinkome medžiagas. Ji tik šyptelėjo, ragindama įsivaizduoti, kaip bus faina po remonto ir kaip apsigyvensiu visai kituose, tarsi naujuose namuose. Bet kol kas sunkiai sekasi vizualizuoti tą fainumą, nes jo dar nėra mano prioritetų sąraše.

Ir koks košmaras laukia iki fainumo, žino visi. Su kuo nepakalbu, visi tik liūdnai ir išraiškingai linguoja galvomis. Bet kai mano galvon grįžta sveika nuovoka, mąstau, juk visi remontus kažkaip išgyvena… 

Pasirodo, jau esu pamiršusi to reikalo siaubą ir kol tik prioritetinausi su remontu, atrodė, kas čia jau tokio. Paskutinį namų griovimą dariau gal prieš 15 metų. Buvo baisu tik dvi savaites, nes ant lovos gulėjo šaldytuvas, vidury kambario kėpsojo skalbimo mašina, o valgydavome ant jos pasitiesę staltiesę ir tik šaltą maistą, nes virtuvėje betonavo, džiovino ir lipdė grindis. Bet tuomet vyko tik virtuvės remontas…

Dabar kitaip – visus namus reikia “atlaisvinti”, viską iš jų iškraustyti, palikti tuščią dėžutę, o tada jau jie ateina ir pradeda griauti bei statyti. Kitaip neišeina. Gal ir gerai? Daug ką gali išmesti ir padaryti didžiąją reviziją. Bet ir tai atlikti yra toks vargas, toks Sizifo darbas, kad pradedu žvėrėt.

Visą praėjusį savaitgalį mėčiau. Kas vakarą po darbo irgi mėtau. Ateinantį savaitgalį taip pat mėtysiu. Mano teta, kuriai kartas nuo karto padedu apsivalyti namus nuo perteklinių, kažkada buvusių reikšmingų daiktų, sako – padegt ir išeit…

Tai va, ir aš jau dukart lygiai taip prasižiojau, kai suplukus tampiau dėžes pas mamą. Padegt ir išeit. Mama net žagtelėjo, ar savame prote? Savame, bet jis nedžiugina, kaip galima tiek visko prisikaupti, kaip susirinkti tiek popierių ir knygų, kurias skaitai lygiai vieną kartą gyvenime ir prie jų niekada negrįžti.

Ir tokių, sunkiai išmetamų daiktų namuose metų metais daugėja geometrine progresija… Savaitgalį didžiąją tų nevertingų leidinių dalį sugebėjom išvežti į “Mint Vinetu”, o vertinguosius susipakuoti. Išėjo gal dešimt dėžių. Jau nekalbant apie trečiatiek garderobo, indų, vazų, lėkščių ir dėžių dėžučių… Nors eik iš proto.

Tai šioje prioritetų sekoje gyvenimą matuoju dėžėmis, jų nešiojimu ir sąrašų sudarinėjimu, kur ką padėjau. Jokiam kitam svarbiam reikalui ar interesui nelieka nei laiko, nei jėgų, nei vaizduotės.

Nors ne, liko minimaliam sąrašiukui. Kai šiandien galutinai konceptualizavausi su grindų ir sienų plytelėmis vonios kambariui, garsiai pareiškiau savo artimiausių prioritetų seką bičiulei:

  • padarau remontą
  • nusiperku naują kompą (jei liks pinigų)
  • pasidarau akių operaciją (jei liks pinigų), nes per tuos remontus ir nemiegotas naktis jas visai pražiūrėjau…

O bičiulė, įdėmiai pasižiūrėjusi į mano akis, tepasakė – tai gal keisk prioritetų seką… 

Neišeis. Remontas prasideda pirmas.

Stiprus saiko jausmo silpnumas

 

Paklausiu kvailai, bet paklausiu – ar turite saiko jausmą?

Aš – irgi. Bet tik tam tikriems dalykams, nes kiek teko patirti, kiekvienas esąs dėl kažko pamišęs.

Pamenu kaip sklido legendos apie buvusią Filipinų prezidento žmoną Imeldą Markos, kuri mirdavo dėl batų. Nėr žinios, kiek porų ji buvo sukaupusi, bet skaičiai sukosi apie tūkstančius. Šiais laikais tokių imeldų atsirastų ne viena ir ne dvi. Aš irgi prieš remontą, kai turėjau iškraustyti tamsų kambarėlį, pasijaučiau beveik Imelda. Bet kaip apsieisi be batų, kai reikia jų žiemai, vasarai, sportui, darbui ir pan.

Bet ne dėl batų čia pradėjau.

Iš tiesų daugumą moterų vienija kitas potraukis – šokoladui. Ar klystu?

Turbūt nelabai, nes turiu krūvą draugių, kurios jam irgi niekaip ir niekada neatsispiria. Gali nevalgyti savaites, mėnesius, o vieną dieną, tarsi out of the blue, tvoja tas prakeiktas jausmas – arba šokoladas, arba mirtis. Ir tada, kaip sakau, sudie, proteli, gali eiti nors tris kilometrus dėl vienos saldžios šokolado plytelės.

Vyrams tikrai kitaip. Žiūriu į saviškį ir nesuprantu, atsilaužia du gabalėlius ir viskas. Užtenka, sako. Ir ramu. O aš – vieną, kita, trečia, kol ta visa plyta nepasibaigia…

Šiaip be šokolado galima puikiausiai išgyventi. Ir dienų dienom apie jį net negalvoti. Net minties nekyla jo ieškoti, pvz., parduotuvėje. Prisiperki to, ko reikia, o pro šokolado skyrių praeini be jokių kančių. Nebent labai nukainuoti gerieji šokoladai, bet kadangi taip nutinka retai, tai ir problemos nėra.

Bet kažin kodėl vieną tamsų ar liūdną vakarą kažkas įvyksta, kojos nuneša prie spintelės, kurioje kažkas padeda arba pasideda šokolado juodai akimirkai. Ir kai kojos ten nuneša, rankos paima, o burna, būdama visiška beprotė, valgo valgo valgo. Tol, kol nieko iš tos buvusios plytelės, tiksliau visos plytos, nelieka. Tik tada galvoje prabunda nepataisomos kaltės jausmas, verčiantis eilinį sykį sudejuoti – bet kodėl? Kodėl negalima kaip žmogui, po vieną mažiuką gabaliuką, pasimėgaujant, pasidžiaugiant, pasigardžiuojant?

Ne, negalima. Tiesiog negalima, ir tiek, nėra ko diskutuoti. Yra taip ir taškas. Visa plyta arba nieko.

Bet kodėl?

Prablaivėjus galvoju, gal šokolado gamintojai, ypač gerojo, šveicariškojo, į plyteles prideda kažkokių medžiagų. Kokių nors maisto feromonų? Kad negalėtum sustoti. Kad paėmęs kasnelį, prarastum protą, saiką ir valią.

Kita vertus, puikiai suvokiu, kodėl šokoladas prilygsta orgazmui. Juk jo skonis yra toks užburiantis ir masinantis, kad sukelia to paties maloniausio jausmo – problemos išnyksta, galva nurimsta, jausmai nustoja banguoti. Tai kaip gali nevalgyti ir nepratęsti didžio džiaugsmo?

Be to, smegenys su šokoladu gavusios cukraus, elgiasi tarsi paragavusios kokaino. Praranda stabdžius ir tenori dar ir dar kartotį tą malonumą, kuris apima kai burnoje lėtai tirpsta švelnus, kvapnus, minkštas, saldus šokolado gabaliukas. Būtent saldus. Esu tuo labiau nei tikra, nes jei norėtųsi vien šokolado be cukraus, būtų gerokai lengviau. Proto stabdžiai suveiktų. Bent man. Tikrai susivaldyčiau. Kažkada pirkau šokolado, bet nepasižiūrėjau, kad jis skirtas tirpinti ir naudoti tortams bei kitiems konditeriniams gaminiams. Becukris. O kadangi tortų senokai nekepiau, tai net ir nekyla minčių naikinti tą nesaldžią, bet tikrai valgomą šokolado plytą. Taip ir stovi ji pusmetį, be jokio potraukio.

Na, gerai, jei saldus šokoldas yra viena iš nevaldomų aistrų, tai kaip būna su drabužiais, aksesuarais, automobiliais ir kitais šimtus ir tūkstančius kartų brangesniais dalykais. Žmones juk priklausomi ir nuo tokių gėrybių. Aišku, pinigai suvaldo bet kokias aistras. Nėra galimybių, pasimiršta visi potraukiai.

O kaip būna su lošėjais? Visi žino istorijas, kai jie sąmoningai įsirašo į kazino neįleidžiamųjų sąrašus. Kad tik susivaldytų. Gerai būtų, kad šokolado skyriuose viešai kabėtų sąrašai, skelbiantys kam neparduoti plytelių. Eičiau ir užsirašyčiau. Tikrai. Tik iki to reikėtų su savimi smarkiau pasišnekėti.

Turiu kolegę, visi žino, kam ji nuolatos skolinasi pinigų. Niekada jų neturi ir vis iš kito kolegos prašo neva tam ar kitam reikalui. O visi nudelbę akis mykia esą būtent šiandien kaip tik tiek neturi ar šiaip  negali skolinti. Ech, kaip nemalonu… Ir ką daryti, negali brandžiam žmogui pasakyti – susiimk! Ar siūlytis padėti?  Čia kaip su alkoholikais. Rokas Žilinskas mano laidoje atvirai pasakojo, niekas niekada nepadės tam, kas pats sau nenori padėti. O tos minėtos kolegės atveju, kokia gi gali būti pagalba? Tik kategoriškas, nedraugiškas pinigų neskolinimas. Nes žmogus nepripažįsta savo silpnybės.

Tai su šokoladu irgi panašiai. Pripažįstu, jog turiu silpnybę – potraukį, neduokit man šokolado! Jei tai būtų kitaip, argi dejuočiau?

Aišku, dauguma žmonių turi stipriai rimtesnių prieraišumų nei šokolado istorijos. Ir dėl vienos kitos plytos per mėnesį net nesuka galvos. Bet tas suvalgytas šokoladas ir prisiminta Imelda Markos veda dar toliau, vartojimo ir saiko link.

Neseniai pamėginau Netflix, amerikiečių kino, TV šou, dokumentikos tiekėją, ką tik įžengusį į LT. Ne prancūzai, ne tas stilius, bet geros dokumentikos pakanka. Gal dar prisikasiu ir iki tikrai gerų vaidybinių filmų, nes kol kas to nespėjau. Tačiau vienas labai neblogas dokumentinis apie vartojimo tragediją, paliko apmąstymų ilgam.

Trumpai tariant, nieko labai naujo tame filme nebuvo pasakyta – juo daugiau vartojame, juo baisiau save žlugdome ir globaline, ir asmenine prasme. Tokia jo idėja, tačiau kai pamatai kokiomis sveikatos, jėgų ir ekologijos sąnaudomis gaminama (pigūs ir brangūs drabužiai, batai, galanterija, o kur dar visa imperija padirbinių, kuriuos siuva ir klijuoja basi, alkani, purvini vaikai ir kūdikius sūpuojančios moterys iš vadinamojo trečio pasaulio šalių) madinga ir kas savaitę besikeičianti produkcija, norisi verkti. Prarastas saiko jausmas žmoniją veda į kapus. Į vieną didelį kapą – pasaulio pabaigą, globalų susinaikinimą.

Tai dabar verkt gal ir nepradėsiu, ypač po tiek šokolado, bet kitaip mąstyti apie vartojimą, tikrus poreikius ir jų mastą labai verta. Kiekvienam, kad ir be saiko perkančiam pigią prekę parduotuvėse, kurios ypač neriasi iš kailio didindamos tinklų mastus ir produkcijos kiekius, vis pristatydamos naujas kolekcijas. Kas savaitę atnaujindamos vitrinas, kasdien pakeičiančios daiktų išdėstymo tvarką parduotuvėje!!!

Pernai filmavau Vitalijų Autuką, buvusį mados vunderkindą, išvykusį gyventi į Londoną, darantį visai sėkmingą karjerą taptautiniuose mados namuose. Iš to interviu dabar į galvą šovė šiai temai tinkamas pašnekovo pastebėjimas apie mados generolų ir kareivių – kūrėjų ir gamintojų – drabužius. Vieno tinkamo ir patinkančio modelio drabužio jie perka po 7-10 vienetų. O po to tik dėvi, keičia, dėvi, keičia. Ir aplink niekas nesuvokia, jog tai vis kita eilutė, nes ji – uniforma, lygiai tokia pati, kokia buvo vakar ir užvakar. Bet po antro trečio skalbimo jos keliauja lauk. Pakankamai pigu ir patogu. Mados kareiviai neturi laiko sau: nėra kada ieškoti, puoštis, nėra poreikio sukti smegenis apie savo išvaizdą. Jie galvoja tik apie kitus – ką padaryti, kad tik daugiau būtų perkama ir vartojama.

Gal tie, kas dirba šokolado fabrikuose irgi neturi poreikio jį valgyti be saiko. Svarbu, kad noro valgyti neprarastų kiti. Tiesa, kai filmavau Šveicarijoje ir buvome ne viename šokolado fabrike, jų savininkai nuoširdžiai tikino, kartkartėmis irgi juntantys šokolado priepuolių ir praradantys saiko jausmą ties saldžiosiomis plytomis. Juk jie irgi tik žmonės.

Tai štai prie kokių sunkių minčių priveda saiko stygius ir po jo užplūdęs prablaivėjimas. Sukapoji plytą šokolado, po didelio malonumo imi atgailauti, po to dar ir jaudintis dėl viso pasaulio. Bet gal ir neblogai nors kartais pasamprotauti globalaus nykimo temomis…

Paryžius kanalizacijoje


Užsidirbau. Rankos neprieina prie blogo naujienų. Nors jų yra ir vertų aptarti, ir vertų pagalvoti, ir vertų žinoti. Panašu, jog gyvenimas keičiasi ir nėr žinios į kurią pusę jis klostysis toliau.

Vakar buvo šoko diena. Kai šiandien apie ją pagalvoju – niekai. Tik gaila darbo. Ir su operatoriumi, sėdėdami Paryžiaus CDG oro uoste ir laukdami savo reiso, sakome, kad tai būtų didžiausia gyvenimo problema.

Taigi vakar eidami dar kartą susitikti su Šarūnu Bartu, pradėjusiu didžiulę savo darbų retrospektyvą Paryžiuje, stabtelėjome netoli Pompidou centro. Kas buvo toliau, jau parašiau FB, bet verta pasidėti ir čia.

Tik dėl to, kad prancūzai stipriai keičiasi. Jie bijo, bet stengiasi išlikti ramiai. Jie mandagūs, kaip ir anksčiau, bet praranda savitvardą. Jie debatuoja visur: namuose, per televizorių, renginiuose. Kaip kažkas pasakė, taip nebuvo nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Vieni – už, kiti – prieš.


Paryžius protestuoja: tolerancija prieš fobijas.
Mitingas prieš antiislamistus. Dalyvių – gal 100. Policijos – gal 200. Praeinančių ir žiūrovų – panašiai. Filmuojančiųjų ir fotografuojančiųjų – vienas kitas.

Policija – ginkluota, ratuota, bet geria kavas iš popierinių puodelių ir stoviniuoja prie savo minibusų. Kad įvyks nors koks susidūrimas, pagal policininkų nuotaikas, neatrodo.

Kadangi per kelias dienas Paryžiuje kalbinome įvairių pašnekovų, protesto vaizdai tinka. Filmuojam.

Staiga prieina policininkas ir pareikalauja, kad operatorius parodytų nufilmuotus vaizdus. Rodo. Liepia viską ištrint. Ištrina. Dar pasiveda į šoną, toliau nuo kitų. Liepia atiduoti vaizdo kortą. Kolega nesipriešina. Bet matau jo akis – trijų dienų darbas ir išieškoti Paryžiaus planai…

Traukiu savo “Press” pažymėjimą, einu prie policininko. Prisistatau. Tiesiu dokumentą. Skaito.

Tavo pažymėjimas galioja tavo šaly! Čia – Prancūzija, čia prancūziškos taisyklės! Ar žinai, kad policijos negalima filmuoti! Ar žinai, kad islamistai gali atpažinti policininkus! Ar žinai, kad jiems gręsia pavojus!

Žinau, bet mes ne policiją filmavom. Patys matėt, kas buvo vaizde. Tik užrašai ant nugarų “policija”. Bet visi planai ištrinti. Kur mūsų korta?

Tavo korta – merijoje, eik ir pasiimk!

Nesupratau.

Ateik, parodysiu, kur tavo korta. Veda prie ventiliacijos šachtų grindinyje, iš kurių žiemą vasarą pučia karšti vėjai. Va, čia – tavo korta!

Ginčytis beprasmiška. Nueinam.

Gerai, kad tai buvo korta, skirta tik gražiam Paryžiui. Paryžiui, kuris nukeliavo į savo požemius… Désolé.

Tiems, kas FB nepatikėjo, kad prancūzas gali tujintis, laikas nusiimti rožinius akinius.

Myliu Paryžių visa širdimi, bet šįkart myliu liūdnai.