Normalumai ir nenormalumai

IMG_0322

Kad ir kaip būtų keista, bet kiekvienas turime savo suvokimą, kas normalu ir kas ne. Čia kaip ir su tiesa. Kiekvienam sava tiesa yra teisingiausia, nes absoliučios tiesos, gėrio, grožio ir kt. tiesiog nėra. Ir absoliuto gal net nėra, nors jo kategorija įrodyta net fizikos. Taigi normalumų ir nenormalumų irgi esama visokių. Bet čia jau metafizika.

Šiuokart apie tą metafiziką ir sugalvojau pasisakyti. Vėl išpuolė galimybė skristi, sėdėti keliuose oro uostuose, keliuose lėktuvuose, o juose man pats geriausas laikas mintims ir apibendrinimams, kai nustoji galvoti apie greituosius reikalus. Tarsi persijungi į ilgalaikę atmintį, sumuojantį ir išvadas skatinantį režimą.

Taigi apie normalumus ir nenormalumus. Kurie tik atrodo smulkmenos. Nes labiausiai mėgstu manyti, kad viskas gyvenime yra smulkmenos, kažkada virstančios dideliais dalykais.

Sumuštinis

Gal pirmą kartą gyvenime prieš skrydį susitepiau sumuštinį su savo mėgstama duona ir lašiša. Ir turiu pripažinti, mano pusryčiai buvo keliskart pranašesni už saldžius sausainius, kuriuos gavo kad ir labai mylimos Lufthansos keleiviai.

Skrydis į Frankfurtą beprotiškai ankstyvas, 6.30 val., bet patogiausiai sujungiantis su kitais Europos miestais. Ketvirtą prabundi, šoki iš lovos, net po dušu negali prisiversti lįsti. Kažkaip gabalais apsiprausi. Taksi atvažiuoja ketvirtis iki penktos, nes kitaip negali, pirmadieniais oro uoste penktą ryto nenormalus pikas. Visi visur skrenda ir jautiesi tarsi kokiam Londono Heathrow, prie visų patikrų žmonių – milijonas.

Jei ankstyvą pirmadienio rytą teks skristi iš Vilniaus, viskam pasilikit laiko rezervą, nes jis tampa beveik Niujorku, ir nieko nėr blogiau, kaip vėluoti į lėktuvą. Ai, netiesa, yra šimtus kartų blogesnių dalykų, bet vėlavimas kelia pernelyg daug streso.

O to streso gyvenime ir taip per akis. Taigi į orą pakyli 6.30 val., ir tuoj po orlaivio saloną pradeda dardėti vežimaitis su kava ir saldžiais sausainiais. Bet tokio saldumo, kad net gerklę susuka. Čia galėčiau daug kalbėti apie cukraus baisumus, bet tatai jau tokia nunešiota tema, patylėsiu.

Va, tada ir išgelbėja iš vakaro susitepti sumuštiniai. Pirmą kartą gyvenime pasidžiaugiau savo šeimininkiškumu. Kaip rūpestinga teta išstraukiau savo venzliuką – duona su sviestu ir lašiša, ir visai neelegantiškai valgiau. Nuėjo tobulai. Ir dar prisiminiau, seniau esu pastebėjusi, kad visai respektabiliai atrodantys žmonės lėktuvuose vynioja savo maisto lauknešėlius. Motyvuotai.
Toks nedidelis, bet vienas iš normalumų.

Miegas

Kitas normalumas ir nenormalumas susijęs su miegu. Kad aš kada gyvenime būčiau atsigulusi miegoti anksčiau vidurnakčio. Niekaip neatsimenu. Ir svarbiausia, visada tam vėlyvam miegui yra milijonas pasiteisinimų. Kol sūnus buvo mažas, savaime suprantama, kai paaugo – dar labiau suprantama. Kai išaugo, įsisuko ne tik tuščio lizdo sindromas, bet ir savo reikalų. Tai pabaigti rašyti, tai skaityti, tai laiškus atsakyti, tai mezginį panarplioti, tai indus susiplauti, tai filmą pažiūrėti, tai sulaukti sūnaus skambučio iš užjūrių, tai pasiruošti rytojaus interviu ir t. t., tūkstančiai įvairiausių reikalų ir priežasčių.

Bet.

Turėjau pasidaryti kraujo tyrimą. Visi normalūs žmonės kartą per metus pasidaro bent esminius tyrimus. To visada bijau, vengiu ir labai nemėgstu eiti pas daktarus. Prisiverčiau, nes ėmė širdis, liaudiškai tariant, permušinėti. Susisukau ieškoti priežasčių. Ir pradėjau nuo kraujo. Kol jį iš manęs siurbė, su laborante išsišnekėjom apie miegą, gyvenimą ir savijautas.

Kada guliesi?
Meluoju – apie vienuoliktą.
Labai blogai. O kada keliesi?
Nemeluoju – apie aštuonias.
Dar blogiau.

Ir prasideda visa paskaita, ką reiškia miegas iki vidurnakčio ir po jo, kada jis gilus, kada jis niekinis. Kada gaminasi melotoninas ir kiek jis kam ko reiškia. Buvo visai naudinga prisiminti, kad ir žinomų dalykų, juolab žmogus pasakoja, pasiremdamas savais išgyvenimais ir dar kaip miegu išsigydė, tai viskas kitaip ir nušvinta.

Ir iš to išeina dar vienas normalumas, bent kol kas ėmiau anksčiau gultis ir anksčiau keltis. Dešimtą vakaro jau lovoje ir septintą ryto jau aunuosi sportinius batelius.

Pavasarėja, meškos bunda, keltis darosi lengviau. Pabaigus visus tyrimus, gal atrasiu ir širdies permušimų priežastį. Labai jau nemaloniai veikia. Ir dar sėja baimės jausmą. Nenormalu.

Turguje

Išėjus iš kraujo tyrimo, sėdžiu koridoriuje. Pro šalį eina pažįstama.
Nustemba – o tu gi čia ką darai?
Sukuosi, negi aiškinsi nuo Adomo ir Ievos – ai, va, tą ir aną, ieškau širdies.
O, vaikeli, ar skydliaukę tyrei?
Nemeluoju – dar ne, bet gal kraujas pasakys, kur ieškot toliau.
Purto galva – nelauk, ieškok visko iš karto.

Dar po minutės pro šalį prabėga viena pažįstama, aktorė. Buvusi. Bet garsi ir dar vis garsiai kalbanti iki šiol.
Pamato, rėkia – o jūs čia ką dvi darot?
Ai, ieškom. Viena širdies, kita plaučių uždegimo. O tu ko?
Atsisuka į eilę, kad visi girdėtų – paskyrė vaistų, be jokių tyrimų, pakėliau vėją, pati ieškau. Spaudimas kyla.

Palingavom galvom ir vėl likom dviese, pirštais užspaustomis venomis po kraujo tyrimo. Aktorė nušuoliavo ieškoti savo. Iš pažistamos dar gavau kelis patarimus, kurioj vietoje ko man ieškoti ir grįžau namo. Atsisėdau prie kompiuterio. Ir mąstau. Jaučiuosi kaip parėjusi iš turgaus, su visais pašnekėjau, viską sužinojau, dabar belieka kam nors perduoti.

Bet iš to išėjo dar vienas normalumas, kad ir kokį gerą daktarą gali turėti, nenormalumų ieškok pats.

Gamtos dėsniai su sparnais

Na ir dar vienas epizodas. Gal ryškiausias. Ir net susijęs su karmos dėsniais. Čia tiems, kurie ja tiki. Aš dar vis nežinau.

Tikiu visatos ir gamtos dėsniais, o jie mūsų kultūroje turbūt sutapatinami su rytietiškomis karmomis. Bet kaip sakoma, tikėk kuo nori, tik netrukdyk kitiems.

Taigi. Mano bičiulė, šiltas, mielas žmogus, niekada pernelyg nebuvo lepinama sėkmės. Tiksliau, savojo vyriškio. Labai nevargo, dirbo, gyveno, malonumus kūrėsi pati. Ir kaip kiekvienam, kartais sekėsi, kartais ne, tik su meilės reikalais dažniau būdavo komplikuota nei normalu. Provincija, nedidelis miestelis, visi viską mato ir žino geriau už tave patį. O tave irgi pasiekia visos visų kalbos. Žodžiu, nei pasislėpsi, nei labai suvaidinsi gero gyvenimo.  Ir vaiką užsiaugino beveik viena. Tiksliau pati, nors vyras – gyvas, sveikas, net beveik klestintis verslininkas, bet jo gyvenime visada buvo reikšmingesnių reikalų nei šeimos kasdienybė ar žmonos laukai.

Vieną dieną reikalai pasisuko taip, kad gamtos dėsniai ar karma moteriai tėškė ypatingą siūlymą. Pakeisti viską. Absoliučiai viską. Tokį didelį viską, apie kokį net negali ramiu protu susvajoti. Pamąstė žmogus, padėliojo savo linijas ir išskleidė siūlymui rankas. O jos iškart pavirto sparnais. Ir tokiais tvirtais ir plačiais, kad jie vienu ypu pakėlė ir nunešė. Kad ir nelabai toli, čia pat, Lietuvoje, bet akimirksniu pasikeitė viskas – aplinka, žmonės, jausmai, savivertė. Na, žinot, kaip nutinka filmuose ar pasakose. Ir kai tokį pamatau, širdyje lieka gera gera, bet paskui pagalvoji, nė velnio, gyvenime taip nebūna. Pasirodo, būna. Ir net geroms mergaitėms.

Toks ir išėjo dar vienas normalumas – nenormalumai anksčiau ar vėliau baigiasi. Ir jie netgi gali pavirsti normalumais.

 

Advertisements

Durnių laivas po girliandomis

Kai prasideda prieššventinis kalėdinis maratonas, pasislėpti nėra nei kaip, nei kur, nei padoru. Kalėdos yra „A must“ ir nėra čia ko dejuoti. Ar kam tai nepatinka? Vargu. Jei tikrai labai nepatiktų, niekas nepirktų silkių, nesigrūstų automobilių spūstyse, neieškotų dovanų. Sakot, kitaip neįmanoma? Įmanoma. Kai nori, tai ir įmanoma. Tikiu, Kalėdų įkaitais visi tampame savo noru.

Pastarosiomis dienomis bandžiau derinti darbus, spūstis ir dovanų paieškas. Lygiai tą patį buvo galima padaryti bent prieš mėnesį. Racionalūs žmonės viską susitvarko iš anksto. Ir prieš pat Kalėdas ramiai vaikšto į kinus ir koncertus ar išvažiuoja. Man kitaip, todėl likus savaitei iki švenčių vargstu kaip dauguma neracionaliųjų.

Prieš kiekvienas žiemos šventes Televizijos viduje vyksta prieškalėdinė mugė. Į ją pasižvalgyti išlindau tik dienos pabaigoje, pirkėjų jau beveik nebuvo, tik keli rūškani dešrų, muilų, lašinių, duonų ir kučiukų pardavėjai. Spėju, prekyba ėjosi nekaip. Sako, artėja krizė.

Žioplinėdama po tuos lašinius sutikau kelis irgi rūškanus kolegas. Prieš šventes kūrybiniai vaikšto kaip zombiai, nes išsyk lipdom Kalėdas, Naujuosius ir ponaujametes laidas. Kalbu apie panašius į save, „sutartinius“.

Kartais paburbam, etatiniams geriau, jie „negamina“, iš anksto žino savo atostogų laiką ir algos konstantą. Yra kalbų, kad etatiniai pavydi „sutartiniams“, nes mums nereikia ištupėti darbe nuo 8 iki 17 val., galime rašyti ir ruoštis filmavimas bei montažams namuose, nesvarbu dieną ar naktį.

Yra ir kitų kalbų, kad „sutartiniai“ irgi pavydi etatiniams, nes pastarieji garantuoti savo darbo vieta. O mus visada gąsdina institucijos, nors mokesčius mokamės, deklaruojamės ir kas pavasarį einam per konkursus. Žodžiu, yra ką veikti greta kūrybos ir gamybos. Bet tai, tiesą sakant, ne Kalėdų, o nerimo tema. Tuoj prie jos prieisiu.

Taigi į mugę nuslinkau ne lašinių ar dešrų, silpnai tikėjau, gal rasiu ką originalaus ir tinkamo dovanoti per Kalėdas. Neradau.

Padariau kitaip. Grįždama iš darbo, per spūstį valandą šliaužiau į savo mylimą knygyną Žvėryne, kur įsikūrusi „Tyto Albos“ leidykla. Jis atviras visiems, kas tik nori. Prisipirkau knygų beveik už septynias dešimtis pinigų. Kitur būtų gerokai brangiau. O kai dar pataria, kas nauja, kas apie ką ir į ką verta atkreipti dėmesį, malonumas. Taigi knygos – mieliausias pirkinys, prisirenku glėbį.

O šįsyk turėjau dvejopų tikslų. Pirma, jau minėtas dovanų reikalas. Antra, prieš remontą taip išsivaliau, išdidžiai kalbėdama, kad yra knygų, prie kurių jau niekada negrįšiu, kad dabar vėl po truputį kemšu savo lentynas tąja lektūra, kurią, galima pamanyti, skaitysiu nekart. Kol kas išeina po kartą, paskui perskaitytąsias dalinu kitiems. Toks visai neblogas nekaupimo metodas.

Tai knygyne prasisukau labai gerai. Radau visko, ko norėjau. Dabar didžioji problema – kam ką pritaikyti. Bet iki Kalėdų dar turiu dvi dienas, susitvarkysiu.

Juk reikia į viską žvelgti paprasčiau. Šiandien montuodama vieną iš būsimos prieškalėdinės laidos temų, į galvą dėjausi psichoterapeučių Aušros Griškonytės ir Rūtos Bačiulytės patarimus kaip suvaldyti prieškalėdinę krizę. Paprastai. Atsijungti ir nusispjauti į viską. Nervina – nežiūrėk. Nenori – neik. Negali – nepirk. Viską išjunk, pasiimk knygą ar gerą filmą, susisupk į šiltą apklotą ir skaityk, žiūrėk, mėgaukis. Situacija kažkaip išsispręs. Tiesa, psichoterapeutės taip nesakė, prikūriau pati. Bet tikrai išsispręs. Visą gyvenimą prisiminsiu vieno kolegos, buvusio režisieriaus posakį – jei gali, nedaryk…

Tai va, būtent dėl to, kad žmonės nežino, kad gali nedaryti, daro negalėdami. Pasak Aušros ir Rūtos, žinomų iš LRT radijo laidos „Pokalbiai apie save ir kitus“, nuo to negalėjimo ir nuo Kalėdų skauda galvas, ištinka net migrena, ima nerimas ir naktimis sapnuojasi košmarai. Dėl dovanų, maisto ruošos, giminių susiėjimo, kalbų ir rijimo (ką čia slėpt). Šventės – tai durnių laivas po girliandomis. Ir su stresu. Negi kitaip?

Apie kitokį stresą dar kitoje, naujametėje, mano laidoje kalbės kitas psichikos vingių gudrutis, irgi psichoterapeutas, mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas.

Kodėl į šventines laidas prisidėjau tiek minčių tvarkytojų?

Todėl kad su galvom žmonės tikrai darosi negerai. Baimė ir nerimas – mūsų gyvenimo būdo norma ir pagrindinis šių laikų palydovas. Tik blogybė, kad tas palydovas varo iš proto. Vieni bijo ekonominės krizės, nes ja gąsdina. Kiti jaudinasi dėl karo, apie jį vis rašoma. Dar trečius kankina jaudulys dėl asmeninių bėdų. O kadangi nerimas yra dar ir No. 1 mūsų kultūrinių emocijų skalėje, tai viskas ir užsiveda…

Anądien paskambino draugė. Sako, naktį nemiegojau ir taip buvo baisu. Pradėjau jaudintis dėl savo sveikatos. Klausiau kaip plaka širdis. Dar po dienos skambina kita giminaitė. Ir ta sako, nemiegojau. Ir jai buvo baisu. Galvojo apie vaikus.

Prisipažįstu, man irgi panašiai. Jei tik naktį prabundu, gero nelauk. Galvoju. Bet tik šūdą. Ir kuo baisesnį. O prieš Kalėdas išvis. Pastaruoju metu naktimis su siaubu skaičiuoju, kiek mažai mūsų sės prie Kūčių stalo. Žiauriai mažai.

Po to pradedu galvot kaip bus pavasarį, vėl konkursas, vėl pateikinėt laidų projektus. O jei nepraeis? Tada imu kvėpuoti. Pilvu. Skaičiuoju. Ištisas bandas. Avių, ožkų. Kai ir jos nepadeda, imu galvot apie Theresą May. Bet jau kaip jai… Kažin ar miega be raminamųjų? Dar prisimenu Emmanuelio Macrono žmoną. Arba Melania Trump. Irgi nieko gero. Oi nepavydžiu. Po to nutariu, šūdinai yra visiems. Bet aš ryt atskelsiu ir vaizduosiu, kad man viskas taip gerai, kad kitiems tik pasvajot. O dar rodo per televizorių. Taip sako viena giminaitė, tave nors rodo, o ką kitiems daryt. Tą patį: skaičiuot avių bandas, giliai kvėpuot, vaizduot, kad viskas gerai.

O grįžtant prie to rodymo ir televizijos, praėjusią naktį stipriai sapnavau. Kad gimdau. Ir dar laidos įrašas tuo pat metu. Atėjau prie studijos, o jos ten nėr. Ir iki įrašo reikia spėt pagimdyt. Bet tekstų nemoku. Nė žodžio nežinau ką kalbėt. Košmaras visiškas. Klajoju koridoriais, ten kur mugė buvo, negaliu apsispręsti gimdyti ar toliau ieškot. Blaškiausi, blaškiausi kol išsibudinau. Žiūriu – lova, namai, jokio pilvo, jokio įrašo, jau šviesu. Sapnas, tai sapnas, bet kažką jis reiškia. Puoliau prie sapnininko. Labai senovinio. Pasirodo, sapne gimdyti – visai neprastas reikalas, reiškiantis naujoves – minčių, veiklų, kažko nematyto ir nedaryto. Ir gero. Nors tiek! Jei tik tuo tikėt.

Artėja Kalėdos!

Kad jūsų sapnai būtų lengvi, miegas gilus, o nerimas ir baimės iškeliautų negrįžtamai!

Su artėjančiomis šventėmis!

Iš godumo

20171002_132634

Nieko sau antraštė, parašiau ir išsigandau. Skamba prastai. Bet realiai. Juk žmonės iš esmės yra godūs. Tik vieni mažiau, kiti daugiau. Aš gal prie godesniųjų…

Aišku, gal ne nuo godumo vertėtų rašyti, nebuvus savo bloge ilgai ilgiausiai. Kaip sakoma, kad ir dėl pateisinamų priežasčių. Esu pradėjus rašyti, kur buvau ką veikiau pastarąjį laiką, kuriame ištiko ir smagių, ir graudžių dalykų. Praeis laikas, pabaigsiu, galbūt pravers kitiems, slaugant ir lydint amžinybėn artimus žmones. Kol kas dar negaliu.

Todėl dabar apie linksmesnius dalykus. Pvz., apie godumą. Juk galima į jį žiūrėt ir visai smagiai. Nors artėjant Kalėdoms reikėtų užsiimti misijomis ir kilniais darbais, bet pagalvojau, ateina apsirijimo laikas ir visi tikrai bus godūs ar praradę protą.

Taigi – godumas!

Jau nemažai metų kai sąmoningai atsisakiau važinėti ir atostogauti viešbučiuose turkijose, egiptuose ir kt. Ypač per Naujuosius. Tiesa, tik šiose dviejose šalyse viešbučiuose ir buvau. Būtent su “all inclusive”, baseinais, jakuziais, pirtimis, masažais, drenažais ir lūžtančiais stalais. Bet kiekvieną kartą pabuvusi, sakydavau, never ever. Ir po kurio laiko vėl kažkodėl važiuodavom. Prisipažįstu, pati labai ir stengdavausi, kad važiuotume.

Viena vertus, tokių šalių kurortuose be organizuoto poilsio būtų gal ir nelabai, todėl viskas su viskuo – racionali išeitis. Tik po kiekvieno pabūto karto vis labiau neviltį varė ta pati programa: gulėjimas prie baseino ar jūros, viena kita ekskursija, ėdimas, vėl tas pat iš naujo.

Ilgainiui tokią poilsio formą buvom beveik išguję, bet atsidūrėm Birštone. Mano gyvenimo draugas su reikalais turėjo vykti į garsų ir puikų lietuvišką kurortą. Pasiėmė ir mane. Šiaip šeimoje paisome tam tikrų taisyklių ir stengiamės vienas kitą visada palaikyti. Aišku, išeina kaip jau išeina. Bet kai vienam reikia vykti su antrąja puse arba randasi noras kažką padaryti ne vienumoje, kitas daro viską, kad palaikytų kompaniją ir būtų greta.

Tai šiuo atveju buvau greta. Be to, masino galimybė pamatyti “Vytauto SPA”, kuris yra naujas super duper Birštono produktas. Taip sakoma. Ir jis tikrai yra super duper. Tokia penkių žvaigždučių Turkija, sumiksuota su trijų žvaigždučių Švedija.

Beje, čia ne jokia reklama, niekas man nemokėjo ir neprašė, kad čia laistyčiausi pagyromis ar atsiliepčiau geruoju.

Už buvimą tame naujame high tec komplekse mokėjo mano sutuoktinis, nieko dykai negavome, pigesnį kambarį savo lėšomis pasikeitėme į erdvesnį ir brangesnį. Taigi dėkoju mylimam vyrui ir jo piniginei.

O dabar darkart mėginu grįžti prie godumo. Prisiminiau jį ir buvusias turkijas bei egiptus, nes super duper high tec “Vytauto SPA” yra visos sąlygos būti godžiu ir demonstruoti visas nuvorišams būdingas savybes, gali net kiaurą dieną išvertęs pilvą gulėti prie baseino ar šliaužoti su kambario chalatu ir šlepetėmis nuo baseino baro prie jakuzi. Ir atgal.

Architektūra ir dizainas 5* iš 5*.
Aptarnavimo kokybė 5* iš 5*
Maistas 4* iš 5*
Paslaugų pasiūla ir prieinamumas 5* iš 5*

Tai įsivaizduokim kaip galima nudurnėti esant tokioms sąlygoms… Manau, užsieniečiams išvis stogai nuvažiuotų, ypač nuo paslaugų kokybės bei kainos santykio. O vietiniams, turiu galvoje, geografinę Lietuvos ir aplinkinių šalių aprėptį, irgi būna visaip. Ypač prie stalo.

Tiesa, aš nuo baseinų ir jakuzių labai nealpstu. Vakare apsilankėm, pasiturškėm, antrą dieną jau ir netraukia. Įdomiau apeiti Birštoną, juolab kad vietos kojoms yra nuostabios. Apsukau didžiausius ratus, paskaičiavau nukulniavusi apie 12 km, pargrįžau į SPA, kaip sykis – pietų metas.

Žinau auksinę taisyklę, jei atsidūrei “all inclusive”, laikyk galvą ant pečių, kitaip bus blogai. Taigi grįžau po pasivaikščiojimo, valgyt dar nė nesinori. Pusryčiams buvo išmėginta ir avižinė košė su ananasais, ir keptas kiaušinis su lašiša, ir du pyragėliai su kava. Viskas geros kokybės. Net kava. Ją šiais laikais pagadinti sudėtinga. Aparatai, kaip tie robotai, kokybę užtikrina.

Taigi protu suvoki, jog sotumo ir kalorijų kiekio, likusio nuo pusryčių, pakaks iki vakaro. Bet sutikau savo sutuoktinį, po reikalų su kompanjonais jau papietavusį, tad jo paraginta, kad ir be noro, nuėjau į didžiulį SPA restoraną “užkąsti”.

O čia gali rinktis “a la carte” arba švedišką stalą.

Vos atvykę pirmą vakarą pamėginome “a la carte”. Meniu – teisingas, trumpas, maždaug po keturis patiekalus kiekvienoje grupėje. Aprašai – elegantiški, išsamūs. Kainos – ne kosminės. Šefas, kaip paaiškėjo, seniau dirbęs “Monte Pacis”, irgi daug žadantis bruožas.

Užsisakėme. Vieną šaltą užkandį – paprastai tariant, anties kepenėlių paštetą su brioše. Bet atnešė su saldžiu keksu. Ok. Vieną karštą užkandį – keturių kruopų košę su baravykais ir jautienos juostele. Juostele vidutiniškai kepta, bet guminė. Išgyvensim. Ir dvi vienodas jūros gėrybių sriubas. Perdaug jautėsi grietinėlė.

Kadangi nesu maisto kritikė, tik visko ir visaip ragavusi, galiu pripažinti, jog restorane maisto kokybė nėra prasta, bet patiekalų aprašai pranoksta jų kokybę. Skaityti buvo skaniau nei valgyti.

O labiausiai nustebino maisto pateikimo tvarka. Pirma atkeliavo užkandėlės – su žolelėmis plaktas sviestas ir dviejų rūšių duona. Taip ir turi būti. Bet po to – sriubos. Užkandžiai – po jų. Keistai.

Dažnai nutinka, kad kai interjerai yra konceptualūs ir įspūdingi, įsisvajoji, jog panašiai bus ir su maistu. Sutampa retai.

Todėl pietums nutariau išbandyti švediško stalo meniu. Šalti užkandžiai, sriubos, karšti patiekalai ir desertai buvo aprašyti kukliai, bet kvepėjo gerai.

Sotumas, likęs po pusryčių, išgaravo kaipmat. Ir verta pripažinti, švediško stalo maistas buvo paruoštas teisingai ir paprastai. Va, tuomet ir prabudo godumas. Paragavau sriubos. Šiupininė. Gera. Radau šviežių daržovių. Visai nieko ir pomidorai kažkiek kvepia. Pastebėjau troškintą žuvį. Nelabai skani. Bet jai padėjo jalapeno pipiro griežinėliai. Ir dar užmačiau desertų stalą. Jau buvo apytuštis. Nors pasirinkti liko iš trijų rūšių pyragėlių. Dvi iš jų man tiko. Kava buvo vėl iš to paties aparato, vadinasi, gera.

Tai ar nealkanas žmogus gali tiek suvalgyti? Aišku, kad ne. Bet godumas padeda. Ir nebuvau vieniša prie tų gausių vaišių. SPA pietūs trunka dvi valandas, paskutines pietų minutes salė ūžė. Kas suko kelintą ratą aplink kepsnius, kas kasinėjo bulvių košę ir kuskusą. Kas maišė samčiu sriubos indą. Vaikai ratais zujo aplink desertų stalą. Neįmantrus maistas buvo kokybiškas.

Kartais pagalvoju, pvz., apie karališkąsias ar prezidentines šeimas, kurios maistą gauna patiekiamą gražiausiu ir skaniausiu pavidalu. Kurioms nereikia sukti smegenų, ką paruošti pusryčiams ar vakarienei, nors šiaip ruoša – maloni ir naudinga meditacija. Bet didžioji klausimo potekstė, kaip jie sugeba nevalgyti visko, kas jiems siūloma, kaip jie įjungia stabdžius ir ištobulina saiko bei sotumo receptorius, kaip jie apgauna akis ir nosį, kurie yra didieji išdavikai ir kiauliškai meluoja, siųsdami alkio ir smalsumo ženklus smegenims?

Juk atsisakyti visada nelengva. O va tie, kurie geba, man atrodo tarsi kokie palaimintieji… tik man vis neišeina.

Bet turbūt yra vienas paprastas atsakymas – masina tai, kas neįprasta, kas nekasdieniška. Turbūt jei tų švediškų stalų būtų greta diena dienon, jei kaskart akys matytų tą patį, dvidešimties patiekalų stalą, ko gero, nei vargtum, nei suktum smegenis, jog nori ir to, ir ano, ir dar šito bei kito.

Tai ir godumas prapultų.

 

Žavus vyriškis, būrėja ir širdžių aštuoniukė 

Oro uostai ir lėktuvai yra ta puikioji vieta, kur gali nieko neveikti. Pradžioje pasitikrini paštą, pamaklinėji internete, išgeri puodelį kavos, užkandi šokoladinio torto gabalaitį (širdingai nusidėti!) ir tada imiesi nieko neveikimo.

Kai prieš kelias savaites dariau interviu su verslininku ir investuotoju Ilja Laursu, labai jaudinausi. Tiesą sakant, prieš rimtus interviu jaudintis privalu. Ir labai jaudintis tikrai galima. Pagal tą jausmą gali pasitikrinti, jog dar nesi atbukęs, nesi paniręs į neginčijamo žinojimo karalystę. Yra tokia vieta, kur renkasi visa ką išmanantys. Ačiū, Dievui, ten užsuku retai.

Tad jaudinausi, nes Iljos interviu laukiau mėnesį. Sulaukiau. Kitas etapas buvo susidėti gerus klausimus, kad būtų įdomu ne tik man. Aibes kartų pastebėjau, kad įspūdingi pašnekovai yra labai paprasti. Atrodo, gali su jais kalbėtis tarsi su bičiuliais. Ypač prie TV kameros. Bet visada trokštu, kad tie kalbėjimai būtų įdomūs ir jiems.

Nesmagumas tas, kad pastaruoju metu tų žiauriai įdomių ir stiprių pašnekovų sukrito -niolika. Su kolega prodiuseriu pradėjom naują TV projektą “Gimę tą pačią dieną” apie žmones, gimusius identišku metu ir jų likimų keistumus. Taigi sezono pradžia išėjo intensyvi, sparti ir turininga.

Laimei, Laursas buvo ne iš naujojo projekto. Užpavydėčiau pati sau, jei būtų tekę jį kalbinti ne mano laidai. Ir labai džiaugiausi, kad kolega nepaprašė to padaryti naujam TV darbui. Tad interviu metu pripažintą verslo gigantą su malonumu kamantinėjau pačių netikėčiausių dalykų. O kai po interviu kolega paklausė, ar pavyko ką nors sužinoti apie jo gyvenimą, nes Ilja garsėja itin saugomu privatumu, supratau, jog išgirdau subtilių asmeniškumų, kaip sakoma, “off the records”, kuriais viešai niekada nesidalinsiu.

Bet esmingas džiaugsmas – gavau dar vieną dovaną. Taip vaidinu pašnekovus, po kurių interviu norisi lėkti nesiekiant žemės, versti kalnus ir imtis to, ko gerai pagalvojus ir savo valia gal ir nemėginčiau. Supratot apie ką aš čia? Įkvėpė!

Tai dabar ir grįžtu prie nieko neveikimo, prasidėjusio oro uoste. Apie tai irgi kalbėjome su Ilja. Ir kaip jis sakė, nieko neveikimas yra vienas produktyviausių laiko praleidimo būdų. Ir net ikvepiantis. Jo metu gali daug mąstyti apie save ir tau svarbius žmones, dėliotis gyvenimo veiksmus ir atoveiksmius. Gali svajoti, stebėti kitus ir iš jų mokytis to, ko dar nežinai arba nekartoti to, ką pastebi tik iš šono.

Pvz., tuoj pranešiu ko išmokau, nes dabar nieko neveikimo metu rašau šias eilutes. Kad tik nereikėtų žiūrėti pro langą. Juk neprisipažinsiu, kad skrisdama visada bijau. Ir kai vėpsau pro iliuminatorių, bijau dar labiau. Labai realiai suvoki savo niekingumą, gamtos didybę, atsitiktinumų tikimybę. Bet ne apie tai čia.

Taigi darsyk grįždama prie nieko neveikimo, tuo metu bent stengiuosi galvoti pozityviai. Ypač po Laurso interviu. O jis dar ir medituoja, ir tikina, jog tai tobulas nieko neveikimo imstrumentas. Tikiu, nes tokie žmonės kaip Ilja yra didieji gyvenimo šviesuliai. Nedetalizuosiu, jį tiesiog verta pamatyti spalio 7 d., 19.30 val. per LRT TV.

Ne dėl to, kad Laurso gatvėje nesutiksite ir Maximos eilėje su juo nepasišnekėsite. Ir ne dėl to, kad jis tituluojamas milijardieriumi, ar kad jaučiasi savas Silicio slėnyje. Jis tiesiog – beprotiškai įdomus. Jam prisipažinau, jog nieko neišmanydama apie verslus, jo knygą “Verslas naujai” suvalgiau kaip svaigiausią romaną. Ilja iš to labai juokėsi ir po interviu ant autografui  pakištos knygos užrašė: “Į protingus klausimus duodami tik protingi atsakymai”. Aišku, po to jau visai sutirpau ir net pamiršau kartu nusifotografuoti.

Užsvaigti galima ir dėl to, kad kai su Ilja kalbi apie laiką, gyvenimo kokybę, dejavimo ir sėkmės santykius, supranti, kad gyvenime nėra nesvarbių dalykų. Nieko negalima daryti nepamatavus, nepasvėrus, kaip sakoma, “bele” kaip. Buvo toks rusiškas posakis “šapkami zabrosajem” (pažodžiui verčiant, kepurėmis užmėtysim) prasmingiau lietuviškai išeitų – kaip nors bus.

Tai štai, jei nori ir sieki gyvenimo kokybės, kepurių mėtymas netinka, ir netinka paleisti reikalus, kad jie patys kažkaip būtų ir klostytųsi. Net ir būdamas kūrybiškos prigimties, gražiai piešdamas ar puikiai šokdamas, ir nemokėdamas naudotis interneto bankininkyste, vis tiek turi dėlioti savo gyvenimo kortas. Pats.

Beje, apie kortas. Lėktuve greta manęs sėdi didelė moteris, apsigobusi kailiais, gal 45+ amžiaus. Kadangi vis duoda suprasti, kad ranktūriai jai labiau reikalingi, nes skaito svarbius atšviestus lapus, susiglaudžiu savo alkūnes po savimi ir akies kraštu stebiu ką tokio svarbaus ji šiurena.

Ir ką gi! Apie kortas, būrimo kortas. Ir koks paradoksas – situacija visai priešinga tam, ką čia surašiau, pasakodama apie Laursą ir jo kalbėjimus. Mano kaimynės kortos – tuzai, karaliai, damos, berniukai. Žodžiu, greta manęs būsima būrėja, keliaujanti dėlioti likimų į GB. Kas iškris, tą ir turėsi!

Matau, gilinasi, kaip kortas interpretuoti, jei sieki susigrąžinti meilę, sulaukti daug pinigų, išvengti valdiškų namų. Ne viskas man aišku akies kraštu, bet oi kiek prirašyta, kokių tik ten nėra kombinacijų. Pavyzdžiui, širdžių 8-kė yra emocinės valdžios korta. Bet sukritus su kažkuo, ji dar yra playboy’aus ir femme fatale korta. Greituoju būdu skaitau, jau laukiu kol pervers lapą. Ką toliau su ta aštuoniuke daryti? Tik būrėjos ranka su lapais svyra, linksta, nieko nematau, užsnūdo…

Ant nulinkusios rankos daugybė apyrankių, po žiedą beveik ant kiekvieno piršto. Pasisuku, ir ant kaklo kaba grožis, ir ausys papuoštos masyviais auskarais. Ir plaukai blizga žėrinčiais segtukais. O prie storo megztinio, apsiburbuliavusio, baltos kelnės išdubusiais keliais. Nemandagu spoksoti į miegantį žmogų. Bet čia boba mano viduje, apie kurią neseniai rašiau, prabudo.

Tuoj ją užmigdysiu, nes besišypsantis stiuardas man tiesia raudono vyno. Mosteli, į žmogų už kelių eilių nuo manęs. Sako, jums siunčia. Nustembu, atsisuku, taip šiais laikais nebūna! Šypsosi puikus žavus vyras. Netenku žado. Tokie po vieną neskraido. Jis linkteli. Aš linkteliu. Gerai, kad iš toli nemato, kaip išraustu. Gręsia nusidėjimas.

Va, ką reiškia lėktuve sėdėti greta būrėjos. Ir ne veltui ji skaitė apie feme fatale ir playboy’jų.

Pragaro kelias į rojų

_Q1N4048[1]

Nebus tai nei linksma, nei labai išmintinga tema. Labiau emociškai nesubalansuota. Nors išmintingieji geba karštoje situacijoje nesiginčyti ir pratylėti, man visada išeina kitaip. Ir dar vis nesugebu į kaltinimą: „Tu –kvaila“, atsakyti: „Taip. Kvaila.“ Kad konfliktas baigtųsi. Tai vadinama nekontaktine psichologine kova, kai kaltintojas tiesiog užsičiaupia, nes ar su kvailiu susikalbėsi…

Tokia emocinė pradžia.

Kas greta savęs neturi senyvo amžiaus žmonių, toliau gali neskaityti. Tai rašymas ne apie drabužius, grožį ar neištikimus vyrus. Visa tai – apie situaciją, kurią reikia tiesiog išgyventi ir bent rašymu nuleisti garą.

Leidžiu. Ir viliuosi, kam nors tai kažkada pravers.

Jau nesyk esu čia minėjusi, jog turiu labai garbaus amžiaus tetą, vienišą, kuklią, mažutę kaip Coliukė mamos sesę, dailininkę. Po visokių nuotykių su jos sveikata, kai teko nekart naktimis lėkti su greitosiomis pagalbomis į ligoninę, atėjo dar juodesnė diena. Krito ji savo namuose, nes seniems žmonėms svaigsta galvos, pinasi kojos ir griūva jie kaip stulpai. Su baisiomis pasekmėmis.

Pirmą kartą parkritusi ji susilaužė dubens kaulus. Ligoninė, lova, reabilitacija, namo vežimėlyje. Kažkaip pati išsikapstė, atsistojo ant kojų. Net sriubos išsivirdavo. Bet neprabėgo pusė metų ir vėl tas pat. Krito, susidaužė veidą, kojas, rankas taip, kad kai nuvežiau į greitąją traumatologiją, manęs paprašė leisti apklausti pacientę atskirai nuo lydinčio asmens. Matyt, galvojo, primušiau savo tetutę ir atvežiau su šypsena. Pasirodo, nemušu, ji patvirtino, kad lakstau pas ją geruoju. O chirurgai antrą sykį rado dubens kaulų lūžių ir dar ankstesnių nesugijusių.

Tad šįkart viskas dėjosi gerokai liūdniau nei pirmo lūžio atveju. Nes kai žmogui tuoj stuktels 90, maža tikimybė, kad jis pakels strateginių kaulų operaciją. Pasiūlytas buvo konservatyvus gydymas – gulėti. Keturis mėnesius. Pabuvo kelias dienas ligoninėj, atsigavo, mėlynės ėmė geltonuoti, pradėjo čirškėti, kad nori namo.

O ką namie? Viena. Nei valgio pasiruoš, nei sauskelnių pasikeis. Situacija – graudžiai beviltiška. Tačiau dar liūdniau pasidarė kai gydytojas pranešė, jog po savaitės ligoninėje tikrai teks kažkur išsikraustyti. Sako, vis tiek mes jau nepagydysim.

Man šokas. Kur dėti nevaikštantį ir savimi nepasirūpinantį žmogų.

Pirmiausia giminaitė susiuntė visus laidojimo ceremonmeisterių adresus ir telefonus. Ir dar pridūrė, viską laikyk po ranka. Po dubens lūžių senukai greitai susivynioja anapus. Bet pirmiausia reikėjo spręsti, kur staigiai padėti tetutę.

Išsprendžiau su gerų žmonių pagalba ir patarimais. Pasirodo, tokiu atveju yra palaikomojo gydymo skyriai ir juose galima pacientą laikyti 120 dienų. Atsipūčiau, tos 120 dienų atrodė kaip koks tūkstantis. Pervežiau iš Greitosios pagalbos ligoninės į palaikomąjį gydymą, apkamšiau ir laiminga išėjau gyventi savo gyvenimo.

Kol kas sąmoningai neminiu nei vietų, nei pavardžių, nes tai labai asmeninė patirtis, kuri tikiu, pažįstama ne vienam. Ir dar laukiu kaip ji baigsis. Tad prieš dalgį nešoksiu.

Kadangi teta net nemanė gerėti, o dar sugalvojo ir stipriai blogėti, gydytoja vieną dieną pranešė, bus blogai: balsas silpnėja, plaučiai pilni visko, ko nereikia, ruoškitės.

Išsitraukiau giminaitės atsiųstus paskutinės kelionės adresus, pasidėjau po nosim, nulėkiau į tetos namus, apžiūrėjau svarbiosios kelionės drabužius, dėl visa ko savo mamą, tetos sesę, nuvežiau pabūt pas blogėjančią ligonę. Išėjom liūdnomis akimis, kas bus tas.

Laksčiau ligoninėn kasdien, reikalai tik prastėjo, apžiūrėjau šeimos kapus. O vieną dieną atbėgusi radau tetą sėdinčią lovoje ir krapštančią nagus. Atsikvėpiau, gyva, vadinasi kažkaip bus toliau ir be amžinosios kelionės.

Tačiau iš lovos ji nekilo, visi reikalai vyko po savimi, lėkštės nelabai išgalėdavo nulaikyti. Net pasiremti lovoje vargiai pavykdavo. Žodžiu, ne daržovė, bet lovos gyventojas. Dar kita giminaitė paprotino, tvarkyk SP. Kas nežino, tai tokios medikų išvados, vertinančios ligonio būseną ir pagal kurias leidžiama skirti tam tikrą pinigų sumą, kad žmogus galėtų užsimokėti už slaugą, nes pats savarankiškai nieko nesugeba.

Su tokia protinga žinia nušuoliavau pas gydančią gydytoją ir džiugiai paklausiau, kuo man prisidėti, kai ji pradės tvarkyti SP dokumentus.

„Oi, gal nepradėkit, vis tiek neduos“, – išgirdau ir išsižiojau. Kodėl neduos? „Todėl, kad SP skiria labai sunkiai, kyšiai ir pan. Va, viena moteris kiek pinigų sukišo už paralyžiuotą mamą ir nieko negavo“, – patikino.

Na, galvoju, taip tai jau nebus. Kyšių neduosiu, ligonis pagal objektyvius duomenis neįgalus, privalau padaryti viską, ką įmanoma. O tada jau matysim. Dar po kelių dienų vėl atsiradau pas gydytoją ir sakau, gal vis dėlto tvarkykit, daktare, kaip ten bus, duos ar ne, pamatysim. Net ir nebūnant mediku akivaizdu, jog neįgalumas – visiškas, ir gal ne mums spręsti kaip bus. Gydytoja nenudžiugo ir pareiškė, jog išeina atostogų ir neturi kada tuo užsiimti.

Susivokiau, problema – lietuviška. Ir reikia ją spręsti kitais resursais. Nusipirkau saldainių dėžę, ant jos pripakavau dar kai ko, savaime suprantamo, ir su šypsena ėmiau dėkoti, kad tik pradėtų tvarkyti dokumentus. Reikalai pajudėjo iškart, net gavau gydytojos mobilaus telefono nr.

Ir dar supratau, Hipokrato priesaika – niekai. Laimė priklauso nuo pajamų.

Tuo tarpu teta visai sustojo vietoje. Kojos dar sunkiau judėjo, kamavo skausmai, gyvenimas apsiribojo lova ir spintelės stalčiuku, kur įdėjau maldaknygę ir dantų šepetėlį su pasta. Tik dantis galėdavau išvalyti kai ateidavau, slaugėms ligonių dantys nerūpi.

Tiesa, kai ją lankydavau, slaugytojos buvo be proto malonios ir paslaugios, linksmai  kalbino ir tetą, ir mane. Skubėdavo keisti sauskelnes ir švelniai klausdavo ar pati pavalgys, ar atsigers. Jei tikėti tetos žodžiais, kai išeidavau, šypsenos dingdavo, būdavo ir barimo, ir maisto lėkštės numetimo ant staliuko. Ir patarimo – valgyk kaip nori, neapsimetinėk.

Tada į kovą pradėjo eiti šokoladai, kava, vaisiai, šakočiai. Reikalai pagerėdavo, bet neilgam. Dar teta ėmė prašyti palikti po 5 eurus, kad galėtų atsidėkoti už sauskelnių pakeitimą ir kad jos nemėtytų kai varto lovoje.

Pradžioje mėginau perkalbėti. Bet greit nusileidau. Užgraužė sąžinė, kas tie eurai, kai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas absoliučiai priklauso nuo kitų valios ir malonės.

Taip prabėgo beveik 120 dienų, kurias valstybė skiria pacientui slaugos skyriuje nemokamai. Tiesa, tas nemokamumas – labai sąlyginis. Reikia pirkti sauskelnes, higienines servetėles, normalesnio maisto, vandens ir pan. Pinigai plaukia. Ir stipriai.

Per tą laiką nuo rūpesčių pasiligojo ir mano mama. Išgyvenimai dėl mano vargų aplink slaugos ligoninę ir gailestis dėl sesės neįgalumo apdovanojo ją infarktu. Lakstydavau kaip akis išdegus: rytą į vieną ligoninę pas mamą, popiet – į kitą pas tetą. Stogas pradėjo važiuoti kaip reikiant. Dievo laimė, visa tai prasidėjo vasarą, kai nebuvo darbo.

Tačiau atėjo ruduo ir laukia naujas etapas. Mama išsikapstė, beldžiu į stalą tris kartus. Prasidėjo mano darbai, už laidas ateis pinigų.

Bet norint tetą toliau palikti slaugos skyriuje, mėnuo kainuoja 900 eurų. Pirmas šokas buvo nuo sumos. Sėdau, ėmiau skaičiuoti: tetos pensija, numanomos SP lėšos, viliuosi, jos bus skirtos, padėliojau, išsisuksiu. Bet dar reikia mokėti ir už jos butą…

Dar viena blogybė, laiku juridiškai nesutvarkiau tetos buto reikalų. Įgaliojimas, kurį su ja pasirašėme pas notarę pernai, apibrėžia tik mano galimybę už ją viską ir visur mokėti: komunalinius mokesčius, atsiimti paštą ir pan., bet neleidžia jos buto nei parduoti, nei išnuomoti, kad būtų pajamų tolesniam jos gyvenimui globos įstaigoje.

Ir dar didesnė blogybė, kad toje pat slaugos vietoje pasilikti nelabai ir siūlo. Labiau aiškina, kad viskas priklauso nuo gydytojos teikimo. Ok, bet gydytoja linksmai mini, kad jai ant kulnų lipa kiti, siekiantys slaugos. Viena vertus, dirbti ir namuose prižiūrėti neįgalų žmogų – neįmanoma. Kita vertus, palaikomo gydymo skyriuje esama „komercinių“ vietų, kuriose metų metais guli mokantys pacientai. Kodėl mano tetai negalima mokėti ir gulėti, dar nesuprantu. Kol kas matau, kad vieniems galima, kitiems – ne. Ir turiu įtarimą, kad už galimybę laukiama ne saldainių. Kad gautum vietą už 900 pinigų, avinėli, pasipurtyk.

Tad viso šio išsiliejimo reziumė tokia.

Pirmiausia, jei šeimoje turite ligotų ir senų žmonių, pirmiausia teisingai susitvarkykite juridinius popierius su notarais.

Antra, eilės į slaugos įtaigas – milžiniškos. Susižinokite visą informaciją, kur ir kokiomis sąlygomis ten galima patekti, net kai to dar atrodo nereikia.

Ir kalkite pinigus. Jų reikės. Tikrai labai daug. Ir ne tik šokoladams.

Toks yra pragaro kelias į rojų. Į Amžinąją šviesą.

Be vaizduotės

Ar taip būna? Būna ir dažnokai. Man regis, daug žmonių vaizduotės neturi. Ir net nežino, kad neturi. Kas juos stumia pirmyn, nes visi juk kažkaip gyvena, turi norų, svajonių ar iliuzijų? Net ir be vaizduotės.

Man irgi būna, kad vaizduotė išeina pasivaikščioti. Tiesiog dingsta. Ir nieko negali nei sugalvot, nei sukurt. Sėdi toks visas be vaizduotės, nei ko svajot, tik sėdėt ir tiek. Bet praeina kuris laikas ir vėl madam vaizduotė grįžta, ima kutenti lėkti, dėlioti mintis pirmyn.

Kartais žmonės, dažniau sutikti pirmą kartą, klausia – kaip jūs sugalvote parodyti tiek visokių žmonių? Laidose, turima galvoje. Net nežinau, kaip mes sugalvojame. Bet faktas, kad tų žmonių sugalvoti nereikia, jie gyvena tarp mūsų, tik apie juos mažai kas žino. Ieškom ir randam. Kai nerandam, tada ir sugalvojam. Temą. Ir žiūrim prie kurio žinomo žmogaus ją prikabinti. Ne paslaptis, visiems kažkodėl įdomiau žiūrėt į nesvarbu kuo išgarsėjusį pilietį. Pvz., parodytume kokių gražulių, kaip kolegos komercininkai, tai man patys žiūrovai pirmiausia galvą nurautų, bet net neabejoju, dar ir kaip žiūrėtų į pajacą.

Ir dar atsakant į klausimą, kaip juos “sugalvojame”, kartais informacija ateina, tarsi pati, be vaizduotės, kažkas papasakoja idomią istoriją, kažkas pasiūlo netikėtą požiūrį, kažkas į mus nukreipia savo gyvenime sutiktus kitokius žmones. Mums tereikia prisikalbinti juos filmuoti ir gerai išsiklausinėti, kad išeitų pasakojimas, įkvepiantis ar praturtinantis kitus.

Tai čia tokia realioji vaizduotės išraiška. Bet mane neramina kita vaizduotės pusė.

Ypač ta, kurios daug ir giliai kapsto įvairių saviugdos, gerovės ar lyderystės mokytojai, Tarkim, klausinja labai nekonkrečių dalykų arba liepia vizualizuoti save po 5 ar 10 metų. Kaip matai savo gyvenimą, kokią darai karjerą, kokiu turtiniu pamatu disponuoji, kokius turi siekius ir pan. Va, čia tai jau uždavinėliai… visą gyvenimą tokie man neįveikiami.
Išsisuku, išsivynioju žodžiais, nesyk esu susidūrus su tokiais vaizduotės skatinimais. Bet niekada tuo, ką kalbu netikiu. Ir dar su nuostaba žiūriu kaip kiti laužydami galvas, kurdami visokias pievas, kankinasi mėgindami “triesti marmuru”. Beje, šį posakį vienai žinomai žurnalistei kažkada prisegė kita žinoma teatro kritikė, analizuodama pirmosios laidų verbaliką.

Ir triedimas marmuru man taip gerai įsirėžė, kad rašydama savo tekstus laidoms ar kad ir čia, vis įsižnybu, kad tik nebūtų to triedimo.

Tai va, kai tik reikalas pasisuka vaizduotės skatinimo link, man iškart galvoje atsigamina marmurinis reikalas.

Kita vertus, jei rimtai, vaizduotės ugdymas ir skatinimas labai pravartus vaikui, jaunam žmogui, kai jam prieš akis visas gyvenimas ir didieji pasirinkimai. Tokioje amžiaus grupėje be vaizduotės – prapultis. Jie dar turi išmokti vizualizuoti. Ir tuo patikėti.

Bet kai daug žinai ir daug matei, kartais nuvizualizuoji ne į gerąsias puses.

Kartais pagalvoju apie valstybės pareigūnus ar biurokratus, nuo kurių veiksmų ir sprendimų priklauso kitų dabartis ir ateitis bei gyvenimo kokybė. Ir jei būčiau premjeras ar mažiau atsakingas veikėjas, bet valdantis kitų gyvenimus, turbūt pražilčiau iš gėdos ir nevilties, jei nerasčiau kelių kaip pagerinti mane rinkusių žmonių pasaulį, jei negalėčiau išpildyti lūkesčių, kuriuos sukūrė mano vaizduotė, kai labai norėjau atsirasti politikoje ar vykdomojoje valdžioje.

Tiesa, matyt, yra ir kita pusė. Prisiminsiu neseną interviu, kurį dariau su Inga Valinskiene. Ne, jo nebuvo mano laidoje. Ir nebus. Jį dariau kitam TV projektui “Gimę tą pačią dieną”, startuosiančiam nuo rudens per LRT TV. Įdomus bus darbas ir jam jau prisiruošėm gilių ir turinćių ką pasakyti pašnekovų. Grįšiu po atostogų pulsiu vėl prie istorijos ir asmenybių. Bet kol kas dar apie jas patylėsiu, nesu tos laidos prodiuseris, atsakingas už viešinimą, tik galvą laužau dėl didžiųjų pašnekovų ir pokalbių su jais.

Tai štai grįžtant prie Valinskienės. Ji tikrai įdomus žmogus, tik dažnai rodoma banaliu kampu. Per interviu jos klausiau ir apie politinės patirties bei vaizduotės santykį, t.y. , ar ji pati turėjo viziją eidama į didžiąją politiką. Supratau, nekažin kokią. O dar kitas jos atsakymo leitmotyvas – gali turėti kiek tik nori vizijų, bet atsidūręs ten, aukščiau, susivoki, jog padaryti negali nieko. Suriša rankas, kojas, ir sudie vaizduote!

Kas taip supančioja? Numanoma, ir ne tik blogiečiai bebrai. Ar tuo tikėti, kiekvieno reikalas. 
Tik žinau, kai Zuokas kūrė Vilniaus tramvajaus, Gugenhaimo muziejaus ir kitus utopiniais vadintus planus, visi juokėsi garsiai ir tyliai, ir vadino jį Benderiu. Bet kai dabar sostinės meru išrinktas žmogus, prisiekiu, aš jo nerinkau, net neturi vaizduotės užliejamoms gatvėms sutvarkyti, va, ir paaiškėja, ką reiškia vaizduotės platumos ir siaurumos.

O dar prisiminsiu juokingą rusišką posakį, kuris gal lietuviškai nuskambės ne itin taikliai,  bet anyway, lai skamba.

Kiekvienas taksistas žino kaip valdyti valstybę, bet kažkodėl jie visi dirba taksistais.

Tai va ir prašom, vaizduotės tai jie turi, bet kas iš to.

Einu prie jūros, kol dar nesezonas ir nereikia įdarbinti vaizduotės. Tegul ir ji eina pasivaikščioti…

Apie mamą, Briliką ir filmą, kurį verta pažiūrėti

Žinau, kad ilgai nerašyti savo blogo labai nerekomenduojama. Ir kai čia neužsuku, temas sukioju savo galvoje, tik sėsti ir jas suguldyti neleidžia aplinkybės bei nusiteikimai. Todėl kai sėdu, prirašau 2 km.

Su Beata Nicholson sykiais persimetam FB žinutėse. Už pozityvumą ir užkrečiamai gerą kasdienę viešinamą nuotaiką, ją vis giriu. Ir džiaugiuosi, kad Beata nuo rudens ateina į LRT.

Tačiau kodėl apie tai kalbu?

Taip sutapo, kad susirašėm kai vieną dieną abi pamatėm naują filmą apie ledi Dianą. Taip, taip, žinau, banalu prisipažinti, kad ta tema domina, nes net ir keli britai, kuriuos pažįstu, anos liūdnos istorijos nelaiko reikšminga domėtis. Juk rimti ir išlavėję žmonės turi rimtesnių reikalų.

Bet man yra kitaip. Kiek jau esu išlavėjusi, tiek, bet nuo jaunystės, kai čia dar nebuvo jokių info šaltinių, turėjau draugę. Ji gidavo, o užsieniečiai padovanodavo užsienio žurnalų, kas tais laikais atrodė didelė vertybė. Paskaitinėdavau ir aš, o juose nuolatos būdavo rašoma apie Princesę, Princą ir Princiukus. Gyva pasaka!

Be to, mano sūnus ir vyresnis princiukas gimė beveik identišku metu, dar ir fiziškai gerokai panašūs, tik maniškis nenupliko. Dar vienas stimulas atkreipti dėmesį į būsimą Karalių. Bet ne tai svarbu. Tiesą sakant, įdomi man buvo ta Dianos istorija, neeilinis asmenybės skrydis, liūdna pabaiga ir tikra tragedija, kuria viskas baigėsi.

Lyg ir pasiteisinau, bet naujausią filmą apie Dianą, tiksliau apie jos sūnus, kurie atvirai prakalbo apie baisų poveikį, kurį jiems padarė mamos mirtis, pažiūrėti tikrai verta.
Tai apie tai su Beata ir susirašėm, nes mamos klausimas skaudus abiems. Ji mamos neturi jau seniai. Gi su maniške susijusi tolesnė rašymo eiga.

Prieš kurį laiką mano mamai staiga teko atgulti į ligoninę, patirti širdies operaciją, o man visa tai išėjo sužinoti naktį, kai buvau nuo jos nutolus šimtus kilometrų.

Dabar kai praėjo tam tikras laikas, sukėlęs visokių revoliucingų minčių ir dėkingumo bangų, jau galiu išsirašyti atvirai.

Tokioje situacijoje, kurioje atsidūrė mano mama, pripažįstu, LT medicina ir jos sistema suveikia tobulai. Ir atvirai sakau, buvau ne prie ko. Nes dažnai išgirstu “užvažiavimų” – tave rodo per telika, tau gerai, iškart atsidaro vartai. Ne, čia ne tas. Nes kartais nuo rodymo būna tik prasčiau, juk yra žmonių, kuriems “telikas” siejasi su blogiu arba milijonais pinigų. Todėl jie demonstratyviai rodo kelis dalykus:
nepalankumą, nusiteikimą skaičiuoti daugiau nei kitiems, norą parodyti “vietą”.

Bet visa tai – niekai niekiausi ir dėl to nė kiek neišgyvenu. Vieni myli, kiti nekenčia – tai suprantama.

Ir grįžtu prie svarbiausio – Santariškių ligoninėje žmogui padaro viską, ką gali.

Tad situacija buvo tokia. Kai mano mamai pasidarė prastai su širdimi, ji dar spėjo nubėgti iki kaimynų, paprašyti kviesti greitąją pagalbą. Kadangi pati visą gyvenimą dirbo tarp daktarų, puikiausiai nupasakojo juntamus simptomus ir dar užtikrino, kad jai – infarktas. Greitoji buvo greita, ačiū Dievui, Vilnius mažas miestas, tad kardiograma patvirtino diagnozę, po trumpo vežimo į Antakalnio ligoninę, kur, darkart ačiū Dievui, jos neėmė, ji atsidūrė Santariškėse ir buvo skubiai operuota.

Tuo metu aš, nieko nežinodama, ramiai sėdėjau pajūryje ir skaičiau Palangos turguje rastą anglišką romaną. Beje, tame turguje yra labai geras “lariokas”, kurio savininkai kas vasarą priveža pačių įvairiausių knygų iš GB. Bet čia kita naudinga istorija. Ne šiam kartui.

Tad kai sulaukiau mamos skambučio, o ji linksmu balsu pranešė, kad jai truputį infarktas, ją veža operuoti, atima telefoną, ir kad aš ramiai atostogaučiau toliau… galvojau, pati numirsiu.

Beje, paskambino ji, tik prispausta gydytojo. Aš, išgirdusi tą “linksmą” žinią apie truputį infarktą, sugebėjau surėkt, duok kokį gydytoją. Telefoną perėmęs gydytojas, dalykiškai pasakė, jog situacija stabili, ligonė išvežama į operacinę, o kiek truks procedūra niekas nežino. Net nežinau to gydytojo pavardės. Tik spėjau išverkti, kur man jos toliau ieškoti. Atsakė – reanimacijos skyriuje. Toliau – pypt, pypt, ir išjungtas telefonas.

Dabar jau galiu pripažinti, kad eilinei garbaus amžiaus pilietei tądien budėję gydytojai padarė viską, kad išgelbėtų gyvybę. Tik po to jau sužinojau, jog ją operavo daktaras Čibiras, kuriam širdingai dėkoju, kad operuodamas pasišnekėjo su mama apie Ignaliną, nes ta pati protėvių gimimo vieta. Jau kitą dieną mama pasakojo, jog operuojant daktarui varvėjo prakaitas taip, kad jis prašė sesutės paduoti rankšluostį. Žinau, kad po to mamą gydė daktarė kardiologė Rasa Kugienė, ir žiūrėjo ne prasčiau kaip savo mamą, už ką jai irgi dideliausias ačiū.

Tad po viso to labai tikiu, jog kokybiška ir tiksli medicinos pagalba LT yra prieinama be kyšių, protekcijų ir pažįstamų.

Kita istorijos dalis, irgi paminėta antraštėje.

Taigi padėjo gydytojai. Pirmiausia, profesionalai, kuriems, kaip rašiau FB, už darbą reikėtų mokėti tūkstančius pinigų. Nes kol kas jie gelbsti gyvybes už vidutinį atlyginimą. Ne ligoninių direktoriai, ne ministrai, ne Seimo nariai, gaunantys tūkstančius, iš tiesų daro tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Mačiau kaip reanimacijoje pluša sesutės, slaugės, kaip jos varto už save dvigubai didesnius vyrus, gulinčius tarsi daržovės. Mačiau kokioje įtampoje dirba gydytojai, nes krintančius nuo infarktų veža ir veža, ir veža. Ir pinigai, besisukantys biudžeto eilutėse, tenka ne tiems, kurie gelbėja. 

Kai žmogus atsitokėja ir daktarai per savaitę jį pargrąžina į gyvenimą, pagal įstatymus jam leista keliauti į reabilitaciją. Tuomet prirašoma begalė vaistų. Ir vėl ačiū gydytojai Rasai Kugienei, kad įspėjo, jog vienas svarbusis vaistas, ypatingu vardu Brilikas, užkainuos šimtą pinigų. Tiktai kaip “brilikas”. Ir vartoti jį teks mažiausiai metus. Bet LT jo nekompensuoja.

Ko nepadarysi dėl sveikatos. Vartot tai vartot. Ir kai lėkiau per kelias Vilniaus vaistines, kad rasčiau ypatingąjį Briliką, nes visur gi jo ir nėra, sužinojau dar šio bei to.

Toje pačioje Lenkijoje tas stebukladarys Brilikas kainuoja lygiai pusę pinigų, t.y. 50€. Ne jokį 100€ kaip yra pas mus. O ir šiaip po naujos kompensuojamų vaistų reformos visą ką perkuriantis blaivybės puoselėtojas ministras ir jo biurokratai sugebėjo geresnės kokybės vaistus pabranginti, o kompensuoti tuos, kurių iš tiesų žmonėms reikia mažiau ir jie prastesnės kokybės.

Nesu stipri taip teigti, bet informacija atėjo iš dviejų sutiktų vaistininkių ir reabilitacijos gydytojo, kurie pašiurpę nuo naujos tvarkos kalbėjo itin atvirai.

“Kas padaryta – baisu! Skriaudžiami nelaimėliai dažniausiai – pensininkai, gaunantys vos po 200€, iš ko jiems gyventi, kai tiek kainuoja vaistai. Arba pirk tuos, kurie nepadeda, arba galuokis kaip nori. Vaistinėse žmonės verkia.”

Tai tiek politikavimo. Nenorėjau revoliucingai rašyti, gyvenimas ir taip nelengvas, ir dar nuolatos sunkinamas interesų susaistytos valdžios. Bet taip išėjo.

Labiau ketinau pasireikšti, jog dokumentinį filmą “Diana – mūsų mama, jos gyvenimas ir palikimas” arba originalo kalba – Diana Our Mother Her Life and Legacy. Jį pamatyti visai verta. Ypač jei patinka biografiniai romanai ir faktais pagrįstas kinas.