Per savaitgalį išmokti laimės

musee de la mode

Ar galima išmokti laimės?  O džiaugtis? O gal sėkmė irgi prie tų pačių, mokytis skirtų kategorijų? Ir viską greitai. Per savaitgalį.

Ne, man nepasimaišė, bet sudėjau temas, kurias pasakojo studijavusios bičiulės. Ir ne vienos, o su laimės mokytojomis. Pastačiau ausis ir vienai kvailai leptelėjau – o gal dar pamokė kaip teisingai liūdėti? Supyko, bet labai protingai atsikirto – to moko pats gyvenimas.

Bet ar džiaugsmo ir laimės pamokų neužduoda tas pat didis mokytojas, Gyvenimas? Bet čia jau perlenkiau. Mat draugė užsirovė. Ir to nepripažįsta. Ant savamokslės “mokytojos”, kuri skambiai ir greitai moko stebuklų.

Kita vertus, ko čia stebėtis. Juk stebuklų laukia visi, net lošia loterijose, nors puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. O va “mokytojai” gali išmokyti tikėti kuo tik nori. Beveik kaip tie čigonai, kur prie parduotuvių pardavinėja puodų rinkinius, kurių esą kažkodėl negali vežti per Lietuvos sieną. Žinau ne vieną atvejį, kai ant tų pasakų puodų pasimovė ir protingos damos.

Tik čia ne apie puodus ir čigonus. Čia apie laimę, kurios kokius 200 g galima nusipirkti  savaitgalio seminaruose.

Bet ką reikia daryti, kad jos nusipirkęs tikrai pasijustum apgobtas laimės? Žinau, kad renginiai, pažymėti raktiniais žodžių deriniais – kaip prisišaukti laimę, kaip pasijusti laimingu, kaip sulaukti sėkmės, kaip rasti svajonių vyrą, kaip išgyventi tikrą meilę ir t.t. – yra tikri sėkmės nešėjai ir pinigų šaukliai. Teisingai perskaitėt, jūsų pinigų šaukliai tiems, kurie jums žada įpūsti stebuklingas metodikas ir paslaptis kaip pasiekti to, ko labiausiai trokšti.

Kita draugė irgi lankėsi pas mokytoją, besiverčiančią laimės pamokomis. Tai pat nemažai kainavo tos laimės paieškos. Gerai, kad nors ne individualios, o grupėje mokėsi. Bent pigiau atsiėjo. Supratau, neskursta ir jos ponia mokytoja, moko dalykų, kurių išmokimo rezultato niekaip nei išmatuosi, nei įvertinsi, jei prastai žinias sudėstė. Ir nėra būdo pasverti mokytojos kompetenciją. Beje, to niekas net neklausia. Net Google nenaršo. Tik svaigsta, kad gavo laimės. Bet nemandagu aptarinėti mokytojų turtinę padėtį, kai diegiamos aukštumos.

„Tai ko seminare išmokai?“

„Į gyvenimą žvelgti pozityviai, išlaisvinti savo vidinį vaiką, apsisaugoti nuo blogos energijos, kas rytą šauktis laimę…“

Dar daug visokių kitokių gėrių vardija. O aš taip ir įsivaizduoju, kaip ji rytą stovi savo terasoje su naktiniais, nesusitepusi bloga svetima energija ir šaukia laimę…

Na gerai, truputį patikėjau, kad tikrai kažko naudingo išmoko, bent jau nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes labai užsidegusi pasakojo ir dar ketino paskui mokytoją važiuoti į Klaipėdą, kai toji mokys kitą grupę. Bet staiga man nuoširdžiai pagailo jos pinigų ir vėl įkišau savo trigrašį.

“Už tiek, kiek jau išleidai laimei, galėjai pigiomis linijomis nuskristi į Paryžių, dvi naktis panakvoti prie “Opera Garnier” (žinau viešbutį gero kokybės ir kainos santykio) ir apeiti kelias parodas. O už kelionę į Klaipėdą galėtum Paryžiuje papietauti “Lazare” restorane, “Saint Lazare” geležinkelio stotyje, kur prancūzai užsuka geros kokybės maisto su neprastu vynu. Ir dar šio bei to artimo širdžiai nuveiktum. Apturėtum nuostabų savaitgalį. Ar patirtum mažiau laimės ? Ir dar kiek prisiminimų liktų…”

Linguoja galva pritardama. Ir prisipažįsta, prabėgus keletui savaičių po mokymų, jai atrodo, kad laimės jau beveik nejaučia. Tai klausiu, gal blogai pamokas ruoši? Ne, kasdien darau visus užduotus pratimus, o laimės kažkodėl mažėja…

Jei visai tiesmukai, akivaizdi blogybė, kai žmonės, dažniau moterys, tiki lengvais raganavimais ir nesąmonėmis. Tiksliau, lengvai kažkam patiki savo emocinius laukus, kad svetimi žmonės į juos pripūstų iliuzijų su laimės, džiaugsmo, sėkmės prieskoniais ir užtikrintų džiugesį nuo ryto iki vakaro.

Neseniai buvau viename didelės šeimos baliuje. Sutikau psichologę, profesionalią problemų sprendėją. Kažkaip išsikalbėjome apie bendrą laimės siekį ir būdus, kuriais neva mokoma pajusti harmoniją su savimi ir kitais, užsitikrinti siekiamybes ir norą gyventi be rūpesčių. Juk taip žmogiška norėti smagiai gyventi darnoje ir vartytis sėkmėje diena dienon, justi vien pozityvius impulsus.

Bet kas išeina?

Psichologai pastebi, po panašių laimės mokymų tik daugėja nelaimingų ir su savo pojūčiais bei jutimais nesusitvarkančių žmonių, nemažėja liguistų sėkmės ieškotojų, pasiryžusių bet kokia kaina nusipirkti džiaugsmo. Tik bėda, kad eina jie ne į tas parduotuves. Labiau linksta į pardavėjus, kurie prekiauja pasakomis apie neišlaisvintus vidinius vaikus, nesubalansuotas energijas, uždarytas čakras ir išblukusias auras bei kitas teorijas, kurių mūsų laikais galima prisigraibyti internete.

Ne paslaptis, jog mokyti gali ne kiekvienas. Reikia ne tik gerų komunikacinių įgūdžių, gebėjimo valdyti auditoriją, bet ir žinių. O žinios – reikalas nepaprastas. Tos, už kurias teikiami universitetų magistrų diplomai, dažniausiai mažai kuo siejasi su džiaugsmo ir laimės doktrinomis. Ir čakrų diplomuoti specialistai neatidarinėja. Metafizikos jų mokymuose nebūna, kaip ir avantiūrizmo per kelias dienas į gyvenimą paleisti naujai iškeptą laimingą žmogų.

Dėsningumai akivaizdūs – yra paklausa, bus pasiūla. O verslas yra verslas, todėl gyventi galima net iš noro džiaugtis. Prieš dvidešimt metų didžiąją laimės ieškotojų kapitalo dalį susirinkdavo ekstrasensai, paskui į jų gretas įsiliejo astrologai ir būrėjai. O štai pastaraisiais metais „mokytojų – gydytojų“ kastą papildė ir džiaugsmo “terapeutai”.

Taigi grįžtu prie baliuje sutiktos psichologės. „Kad tu žinotum, kiek tų laimės ir džiaugsmo mokinių paskui ateina pas mane ir kolegas. Pasimetę, persigandę, iš gyvenimo kasdien reikalaujantys to, ko nėra ir negali būti. Nustebę, kad jų vidinis vaikas nė velnio neklauso ir nė kiek nesidžiaugia kiekvienu rytu. Kad lakstydami laukais palaidais plaukais (čia jau aš prikūriau, ji sakė apie laimės mantrų kartojimą) nė kiek neranda ramybės. Ir nuolatinis poteriavimas: aš – laimingas, aš – džiaugsmingas, aš – sėkmingas – nė velnio nepadeda“.

Tai va.

Ir dar didesnė blogybė, kurios pati mokausi iš knygučių, parsisiųstų apie Vabi Sabi, kad mes kaip paklaikę siekiame tobulumo. Ir nevertinam netobulumo. Jį net niekiname.

Beje, praėjusią savaitę laidoje rodžiau temą apie Vabi Sabi ir netobulumo žavesį. Tiesa, ten labiau kalbėjome apie estetikos platumas ir apčiuopiamo netobulumo grožį, kuris sukuriamas ne žmogaus, o aukščiausios galios – Gamtos, ir išmintingai aukštinamas Japonijoje. LRT mediatekoje galima tai pamatyti bet kuriuo paros metu.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667331/stilius

Bet netobulumas, kaip įvairiapusė kategorija, vertas būti pripažintu ir emociniame lygmenyje. Na, negali žmogus nuo ryto iki vakaro būti laimingas, sėkmingas, džiugus. Negali vien džiaugtis ir svaičioti apie laimę. Kad ir kaip jos trokštų.

Pamenu, kažkada interviu metu mano mylima aktorė Eglė Gabrėnaitė, kalbėdama apie sėkmę ir laimę, pasakė žiauriai išmintingai: “Negali būti ir gera žmona, ir nuostabi mama, ir gražuolė, gulinti prie baseino, ir puiki aktorė, besifilmuojanti pas Felini. Taip nebūna. Turi pasirinkti.”

Ir šiaip žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga ir paini, kad beveik nenuostabu, jog ją gali veikti visai nelogiški dalykai. Ypač iliuzijos. Juk kartais taip ko nors nori, kad atrodo, padarytum bet ką, kad tik pasiektum savo svajonę…

Net per savaitgalį išmoktum laimės…

art oriental

Povelykinis sindromas ir kaip nuo nieko nepriklausyti

Norėjau rašyti apie atomines moteriškes, kurių pamatau filmavimuose. Kokią tik heroję išsirenku, vis nereali! Bet rašant išèjo kiek kitaip…

O tų atominių ponių prisižiūriu ir per šventes, tokias kaip Kalėdos ar Velykos. Visų stalai lūžta, krepšiai kūpa, tortai ant palangių braška. Vištos ir antys plaukioja lėkstėse, žalumynais apkaišytos. Pažiūri FB ir galvoji, o tai moterys, o tai darbštuolės, o tai atominės! Ir visos dirbančios, ne dykaduonės kokios.

Pati galvojau, jau šioms Velykoms žarnų nesileisiu, stalų nekrausiu, nudažysiu kokius du kiaušinius ir voilà.

Kurgi ne! Antrą Velykų dieną šaldytuve dar vis tamsu, kiek ko beišimsi, visko dar tiek, kad savaitę išgyventum, nekeldamas kojos iš namų. Bet Lenkijoj nebuvom. Galima ir lietuviśkai pigiai prasisukti.

Kita vertus, kažkaip lengvai ir be pastangų susitaisė šių Velykų valgiai: susismulkino bulvės, burokėliai, rauginti agurkai, svogūnai, viskas sulipo į dvejopas mišraines, tarpuose išsikepė vištos šlaunelės, susipjaustė liežuviai, susiraikė ridikėliai ir švieži agurkai, gyvenimo draugas stalą nupuošė žalumynais ir kiaušinių dažymas praėjo be nuostolių ar mozonių aplink juos.

Visiems visko pakako ir sekmadienį, ir antrą Velykų dieną. Valgom, valgom, užgeriam raudonu vynu, galo maisto šventei nematyti. Ryt teks imtis pačių griežčiausių priemonių, pasninkauti, vėliau dozuot mitybą ir didint fizinius krūvius.

Blogybè ta, kad kai persivalgai, apima ne džiausgmo, o neramumo jausmas. Imi mąstyt apie nenusakomą moterų stiprumą, ant kurio laikosi ne tik Velykų stalai ir šventinis valgių gausumas.

Kai kažką darai ir darai nesustodamas, užsimedituoji tarp lėkšćių, pasaulis atrodo toks gražus! Suprantu, kodėl Beata visada nusiteikusi puikiausiai. Maistas kelia pozityvumą. Dar galiu prisimint anoje savo laidoje rodytas Editą Mildažytę ir Zitą Kelmickaitę. Irgi daug ruošia, gal dėl to yra linksmos ir stiprios savo vidumi. Kad ir ko būtų patyrusios…

Bet šiaip televizijoje ir kitose kūrybos sferose silpnoms neišgyvent, faktas. Ten turi taip arti, būti toks pajėgus, daryti viską, apsiverst per galvą, nuvirst nuo kėdės ir iš savęs pasijuokt, kad tave žiūrėtų, kad tavęs klausytų, kad kitiems būtum įdomus. Jei tik nori išlikti ir užsidirbti…

Uždarbis ir jo pastovumas  – labai svarbi stiprių moterų tema. Turbūt visi žino, kad moterys, kad ir kokio reikšmingumo jos būtų, LT uždirba mažiau nei vyrai. Taip yra visose srityse, na, gal Seime kitaip. Bet kūrybinėse industrijose – pirma eina vyrai, po to – moterys. Ir didžiausios ekrano žvaigždės nekainuoja kanalams tiek, kiek atsieina žvaigždūnai vyrai. Skaičių nepateiksiu, nes kiekviena sutartis – konfidenciali. Tačiau kuluarai yra visur, o kalbos juose vaikšto.

O dar yra ir trečias aspektas. Konkursai ir išlikimai. Ypač televiziniai. Gali būti be proto išmanus, bet kas pavasarį rašai senų ir naujų TV laidų projektus, ir laikai egzaminą. Komisijai turi įrodyti, jog darbui tinki. Esi toks pat ar net vis labiau kūrybingas, raštingas, moralus, vertybes išpažįstantis, idėjas generuojantis, aukštus reikalavimus atitinkantis, numatantis žiūrovų lūkesčius ir interesus, sugebantis skaičiuoti piniginius laidų biudžetus ir dar daug visko, ko net negali žinoti, kuo vadovaujasi sprendėjai. Priduodi projektus ir kokius tris mėnesius nemiegi, lauki, praeisi, nepraeisi, liksi su senu ar pavyks daryti naują darbą. Žodžiu, kabi tarp dangaus ir žemės. Kasmet.

Tame kabėjime dar privalai visąlaik ir racionaliai žiūrėti pirmyn, gyvenimą planuoti kaip laikrodis: žiemą numatyti, kas bus pavasarį, pavasarį skaičiuot kas bus vasarą. Ir viską konvertuot eurais: laiką, idėjas, paslaugas, įsipareigojimus. Va čia ir yra sudėtingoji darbo bei gyvenimo dalis.

Kaip finansininkui susiskaičiuoti iš ko sumokėsi mokesčius, neišeina, turi rasti, kas tai padarys. O tai irgi išlaidos. Nes kai esi laisvas menininkas, neturintis jokių etatų ir socialinių garantijų, skaičiuoti GPM’us, PSD’us, Sodras ir dar kažką, ko nežinau, privalai kaip ir pats. Bet nepažįstu nė vieno kūrybinio, kuris tai sugebėtų. Arba rašai, arba skaičiuoji, kitaip Dievas neduoda.

Geriausiu atveju suvoki, kad visas gaunamas pajamas turi nepamiršti dalyti per pusę: pusė tau, pusė mokesčiams. Bet tai padaryti irgi nelengva, nes taupyti į kojinę, kai iš jos visada gali išsiimti svarbioms ir svarbesnėms išlaidoms, yra komplikuota. Palikti banke? Taip ir yra. Bet taupymas banke tolygus pajamų praradimui. Jei to nenori, dar kita istorija – turi mokytis apie bankinius instrumentus ir jų panaudojimo mechanizmus. Na, to jau perdaug. Tai lieka viskas kaip lieka ir balandį, šiuo atveju po Velykų, prasideda piniginė karštligė, nes iki gegužės 1 d. turi savo gautus pinigus susideklaruot ir susimokėti galutinius mokesčius.

Po to imsi sukti smegenis kaip išgyventi iki rudens. Anądien kolegė labai džiugiai pranešė sužinojusi, kad Sodrai galima mokėti dalimis, t.y. gauti vadinamuosius atidėjimus. Bet kai pagalvoji, koks marazmas, kaip turi jaustis, dirbdamas ir neišgalėdamas susimokėti, atidėdamas prievoles, ypač kai jau nesi nei studentas, dar nesi “bomžas”, o pretenduoji į eilinį žmogelį, kasdien dirbantį ir tvarkingai mokantį mokesčius…

Dabar valdžia suka galvas, kaip stabdyti emigraciją, kaip užkirsti kelius žmonėms į Lenkiją, kaip pagerinti gyvenimo kokybę. Nieko nebus, brangieji, kol žmonės nesijaus saugūs finansine ir emocine prasme, kol smulkūs verslininkai krapštys kojines mokesčiams susimokėti, o į save išlaikantįjį valstybės valdytojai žiūrės kaip į melžiamą karvę.

Kiek esu dariusi interviu su kuriančiais žmonėmis, nesvarbu, kokį produktą jie “kuria – gamina”, dabar juk nebėra kūrėjų, visi turi verstis pagal IDV pažymas ar kitus ekonominės veiklos dokumentus, nors “gamina” literatūrą, muziką, dailę, straipsnius, laidas ir pan., visų problemos dvi – kad tik tas liukas, per kurį ateina mintys ir kažkas susikuria, neužsidarytų ir kad tavo darbą kas nors nupirktų.

Kitaip neturėsi net kuo susimokėti už darbo priemones: teptuką, drobę, kompiuterį, jam naudojamą elektra, šildymą, nes be jo pirštai stingsta dirbant, o dar reikia stalo, kėdės, telefono, vandens, unitazo ir t.t. Viso to, ką turi valstybei tarnaujantieji, tiesiog kasdien ateidami į savo kabinetus dirbti darbo. “Kuriantis verslininkas” visas darbo priemones turi įsigyti pats. Dar būtų neblogai, kad ir mintys aplankytų.

Kalbėdama visa tai, prisimenu tokią pasaką, kaip žmogus pas Dievą atėjo su savo kryžiumi.

Atėjo ir sako: Dieve, padėk, nebegaliu, nepanešu.

Pažiūrėjo Dievas į jį: matai kiek turiu kryžių, dėk ant stalo savąjį ir rinkis kurį tik nori.

Pasidėjo žmogus kryžių, palengvėjo, kitus apžiūrinėja, gal ras lengvesnį.

Ieškojo ieškojo, nieko geriau nerado.

Padėkojo Dievui ir išėjo su savu kryžiumi nešti jį toliau.

Link viso to, kasdien galima už gyvenimą krikščioniškai dėkoti, galima su viskuo taikytis ir laukti kol bus geriau ar Dievas ką duos. “O jeigu neduos?”, – pykteli Zita Kelmickaitė. “Jeigu niekas nieko neduos? Savimi turiu pasirūpinti pati. Kodėl turiu nuo kažko priklausyti?”

Tai dabar ir einu galvoti, kaip nuo nieko nepriklausyti ir kaip pasirūpinti savimi… pradžioj bent indus susiplausiu.

P.S.

Jei akis badys korektūros klaidos, prašau atlaidumo, rašyta buvo impulsyviai, emocingai, be savo kompiuterio, kuris ištaiso lapsus lingva. Jei ką, ryt ištaisysiu.

Slapto cukraus poveikis arba D vitamino stygius

Retai, bet kartais užeina nesveikas noras paskaityti komentarus po straipsniais. Visokiais. Pvz., užmačiau žinomos moters samprotavimus apie mitybą, cukrų ir pan. Nieko ypatingo, tik naudingos žinios, ir tiek.

Ypač šiais slapto cukraus laikais. Juk maistas = vaistas, žinoma dar nuo Konfucijaus laikų.

Bet paskaičius rašinį ir po juo nugulusius komentarus, pasišiaušiau iš pykčio ir pasakysiu viską, ką apie tai galvoju.
Pažįstu ją, tą moterį, seniai, gal nuo mokyklos laikų. Esu bendradarbiavusi kai ji pradėjo leisti bene populiariausią moterų žurnalą Lietuvoje, esu jai rašiusi ir į tarptautinį geros kokybės leidinį, kurį ji sugebėjo atvesti į Lietuvą. Po to esu ją filmavusi kai ji su šeima ketino išvykti gyventi į tolimą šalį.

Ta moteris – įsimenanti. Gal dėl to prisimenu, kaip ji, storomis raudonomis kasomis, sukdavo ratus su knyga mokyklos koridoriuje. Visada buvo išsilavinusi ir apsiskaičiusi. Vėliau žiūrėdavau kaip ji tobulai išlygintomis garbanomis ir elegantiškai išsidabinusi buvo geidžiama renginių viešnia, žinoma leidėja.

Po nepavykusios integracijos tolimoje šalyje ji perėjo į natūralumo kategoriją – žaviai padrikais garbanotais plaukais, kukliais drabužiais – grįžo prie neglaistyto įvaizdžio. Vėl kitokia ir įdomi.

Niekada nesigilinu į žmonių tautiškumą, neskirstau pagal kūno formas. Nes augau Vilniaus Senamiestyje, kieme, kur gyveno nemažai žydų, rusų ir lenkų šeimų. Lietuvių buvo vos kelios, todėl kieme vaikai susišūkaudavo rusiškai. Nežinau kodėl, tikrai niekas neliepė ta kalba kalbėti, bet ir žydai, ir lenkai bendravome be nuoskaudų ar aiškinimosi. Vieni buvo įdomesni, kiti gyveno liūdniau, bet visi sutarė. Ir iš storų niekas nesityčiojo, nes Iziko mama visada paskui jį bėgdavo su kotletu, o jis jo duodavo atsikąsti visiems.

Tačiau pamenu, po vieno interviu ta moteris užsiminė, jog visą savo gyvenimą jausdavosi žymėta dėl savo žydiškų šaknų. Nustebau. Dar labiau išsišnekėjome – taip buvo ir mokykloje, ir tie ryškūs plaukai net kliūdavo. Neslėpė, kad žydiškumas buvo ženklas, į kurį jai baksnota atvirai ar už nugaros. Tikėjo, išvažiavus iš Lietuvos to daugiau nejus.

Dar juokavo liūdnomis akimis, jei ten, toli, įsitvirtinti nepavyks, visada galės prisiglausti Izraelyje. Neprisiglaudė, nes ten irgi kažko pritrūko, ne visas tas žydiškumas buvo, kurio ten reikia.

Tačiau grįžusi atgal į Lietuvą, iš viešumos ji neišnyko – ėmėsi jogos mokymų, tobulinosi toje srityje daug kur, tikrai pamenu tik Ameriką, parašė kelias knygas. Ar keista? Ne. Aktyvus ir raštingas žmogus negali vegetuoti.

Ir žinau, jei sugalvočiau tobulinti jogos asanas ar norėčiau išsiaiškinti kažką apie gyvenimo kebeknes, eičiau pas tą moterį. Toks žmogus – ne pelkė. Visko matė.

Bet kiti mano kitaip. Ir tie bjaurūs, labai bjaurūs žodžiai, išlieti komentaruose ant rašančio žmogaus, sako paprastą dalyką – ne velnio tas gyvenimas Lietuvoje neina geryn. Neapykantos ir nepakantumo tik daugėja. Kodėl?

Suprantu, jog žmogaus smegenys kietesnės už kiaulės. Dar žinau, kad komentuojama visur ir visaip, bet drąsiausiai – už akių. Psichologai apsiputoję aiškina, kad komentuotojų agresiją ir emocines būsenas skatina jų pačių kompleksai, neišsipildžiusios viltys, iliuzijos ir pavydas. Bet juk visi gyvena visaip: nebūna vien blogai ar gerai… ko pavydeti?

Prieš porą metų uždraudžiau be mano sutikimo publikuoti savo blog‘o įrašus. Irgi dėl tos pat priežasties. Reakcijų. O prabėgus laikui matau, jos, tos reakcijos, tampa dar reakcingesnės, aršesnės ir šlykštesnės. Ir liejamos dėl žmogaus išvaizdos, amžiaus, tautiškumo…

Ech… akivaizdu, slapto cukraus perteklius žmones verčia monstrais.

Gerai, kad ateina pavasaris, šiluma, saulė, D vitaminas ims gamintis natūraliuoju būdu. Gal pykčio mažės. Bet cukraus neverta vartoti, tikrai įrodyta, jis žaloja ne tik kūną,  bet ir protą.

Kitą savaitę parašysiu plačiau tai, ką pripasakojo Mireille Guiliano, aiškinusi ne tik apie nestorėjančias prancūzes, bet ir apie slapto cukraus pinkles.

Bet komentarų vėl ilgai neskaitysiu. Nuo jų bloga.

Eisiu gerti burbuliukų ir valgyti šokolado ☺

Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Poros. Lėkštėje

 

Tikrai visi girdėjo apie maisto derinimą. Tikrai visi žino, kad bulves su mėsa valgyti nepatariama. Kodėl, negaliu atsakyti. Bet kai tai kartoja mitybos žinovai, jie mini fermentus ir kt. Ir tikina, esą vieni iš jų skaido krakmolą, kiti – baltymus, ir užsiveda visa muzika. Lemianti antsvorį ir t.t. Galbūt. Bet nelabai tikiu, nes kūnas – tokia protinga mašina, kad šimtus metų skaidė viską, o dabar staiga nebesugeba…

Tiek to. Kas kuo nori, tas tuo tiki.

Bet radau visai įdomų straipsnį apie produktų poras, kas su kuo geriausiai draugauja pilve ir lėkštėje. Jau esu minėjusi, yra toks auksaburnis Webmd saitas, kur tarp visokių dalykinių temų pasitaiko ir popso. O tas popsas sykiais dar ir racionalus. Nes sau priminti tvarką, kurios galima (nereikia, bet galima) laikytis prie stalo, visai smagu ir pravartu.

Taigi ilgai nesiaiškinant, ką siūloma su kuo poruoti lėkštėje.

Tik pirmiausia – kodėl verta poruoti valgomus produktus?

Dėl to, kad kiekvienas iš jų turi skirtingų cheminių medžiagų, susiporavus veikiančių geriau organizmo metabolizmą. Jie kaip komanda, kuri padeda ilgiau išlikti sočiam, geriau deginti kalorijas. Ir tai vyksta racionaliau nei valgant tuos produktus po vieną. Oi dar pamiršau svariausią dalyką – visos šios poros ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl lieknėjimo 🙂

Avokadas ir tamsiai žali lapiniai

Špinatai arba kalė salotų lapai – mažai kaloringi, bet maistingi. Avokado naudos nereikia aiškinti niekam. Taigi tokia pora arba net trio naudinga, nes maistinga, skanu. Ir net 23 % stipriau pakelia pasitenkinimo jausmą pavalgius.

Vištos krūtinėlė ir Kajeno pipirai

Kas jaudinasi dėl antsvorio, puikia žino, kad baltymas Nr.1- vištos krūtinėlė. Viena krūtinėlė, vidutinio dydžio, duoda net 27 g proteino ir tik 150 kcal. Vištą ilgai virškinam, ilgai jaučiamės sotūs. O Kajeno pipiras ne tik skanina, bet ir spartina kalorijų deginimą.

Avižų košė ir graikiški riešutai

Ką čia beaiškinti: avižų nauda seniai išaukštinta, o teisingi riešutų riebalai – irgi ne naujiena. Puodukas avižų košės ir keli gramai riešutų esą daro stebuklus. Tik svarbu nei to , nei ano nepadauginti.

Kiaušinienė, juodosios pupelės, pipirai

Puikus pusryčių pasirinkimas, nes anot Journal of American College of Nutrition, ryte nieko nėra geriau už kiaušinius. Jei valgai juos rytą, perpiet sukiši gerokai mažiau maisto, ypač tortukų su kava. Kam dar pupelės ir pipirai? Vėlgi sočiau ir greičiau dega kalorijos.

Sriuba su pupelėm ir daržovėm

Na, tikrai laaaabai skanu ir sotu. Pasak kelių studijų, kas valgo tokią sriubą, rečiau išalksta, gauna daugiau skysčių, suvartoja daugiau ląstelienos ir proteinų. Viskas tik į naudą. Ypač tai, kad per savaitę suvartojus tris puodelius pupelių, labai pagreitėja nereikalingo svorio kritimas. Va kaip 🙂

Steikas su brokoliais

Kas čia gero? Kalnas baltymų, kaip sako, atstatyti raudoniesiems kraujo kūneliams. Brokolis ypatingas tuo, kad turi C vitamino, kuris padeda pasisavinti geležį iš to mėsos kalno. O pusė puodelio brokolių lygi C vitamino dienos normai.

Žalia arbata su citrina

Jei tokiu bjauriu metu laiku reikia stipriau prabusti, geriam žaliąją arbatą. Nors man geriau kava, bet amerikonai ir japonai siūlo žaliąją su citrina. Nes tie, kurie kasdien geria butelį (nepaaiškino kokio dydžio tas butelis, bet gal 0,5 l) tokio gėrimo, geriau mėto riebalus. Sako, po dviejų savaičių tokio vartojimo sijonai aplink juosmenį ima suktis labai garsiai 🙂 Nes citrina padeda absorbuoti katechinus (iš arbatos).

Lašiša su saldžiom bulvėm (batatais)

Jei žuvis vadinama smegenų maistu, tai saldžios bulvės – kūno degalais. Vėl svarbu šiųjų nepadauginti, nes racionaliausia per pietus gauti  17g proteino (išeitų 85g žuvies) ir 5 riekeles saldžių bulvių. Jos suteiks net 4g ląstelienos ir tik 112 kcal.

Jogurtas ir avietės

Jogurtas – nesaldus, o riebus – Kalcis ir D vitaminas, o avietės – ląsteliena. Todėl puodelį jogurto reikia gardinti puse puodelio aviečių ir išeina truputį saldu, truputį skanu ir labai naudinga.

Grybai ir jautienos faršas

Čia gal burgelių valgytojams toks receptas? Grybų puodelyje yra tik 16 kcal, o grybai apgauna ir sukuria miltų efektą, skanina faršą, palaiko nuosekliai pastovų cukraus lygį kraujyje, dėl to neištinka bado priepuolis. Bet abejoju, ar man taip labai norėtųsi tokio makalūzo…

Žiediniai kopūstai ir aliejus

Kas čia gero? Žemas glikeminis indeksas, palaiko nuoseklų cukraus lygį kraujyje, vadinasi, nėr alkio. Ne viena studija rodo, jog žemo glikeminio indekso produktai labai dera lieknėti, sukuria palankią biocheminė reakciją ir šiaip naudingi, nes nėra krakmolo. Siūloma juos trumpai pakepinti su alyvuogių aliejumi, tikrai tik neilgai, kad išliktų daržovės traškumas, ir skanaus 🙂

Pistacijos ir obuoliai

O čia tai naujiena! Bet sakoma, jog tai puikus vidurdienio užkandis, jei nėra kada sėst prie stalo, nes derinys supažindina skaidulas, geruosius riebalus ir proteinus. Aišku, irgi tik nedaug to gėrio reikia, ir gal net nesūdytų pistacijų. Bet ar tokių pas mus yra?

Juodas šokoladas ir migdolai

Na, štai prašom, vadinasi, ne veltui jis – geriausias pasaulyje meilužis – visada traukia! Ir sakoma, jog dar skatina svorio kritimą. O poruojant tą skanųjį malonumą su migdolais, kuriuose esama proteinų, gaunamas tiesiog nepakartojamas derinys gomuriui, palaikomas pastovus cukraus lygis kraujyje, užtikrinamas sotumas, išsaugoma gera nuotaika.

Na, tiesą sakant, čia jau kaip kam… Vieną gabaliuką to gerojo meilužio atsilaužus, gali būti nelengva ir sustoti.

Bet kodėl tokių porų neišbandyti? Skanaus!

Info foto webmd.com

 

 

“Ružavos” tabletės su idėja

Vakar į svečius užsuko vieno populiaraus žurnalo redaktorė. Ėjo pro šalį, ieškojo savo draugės, nerado, pataikė pas mane. Tai išgėrėme kavos, paplepėjome apie gyvenimą ir jo prasmes. Sužinojau, kad vasarą žmonės nė velnio neskaito jokių portalų, blog’ų ir kitos elektroninės žiniasklaidos formų. Į paplūdimius ir hamakus miškuose visi nešasi žurnalus ir knygas. Bet visi visi visi, kad ir ką skaitytų, kad ir kaip gražiai gyventų, turi labai labai labai daug visokių problemų.

Vieni jose skęsta kankindamiesi, kiti sprendžia pokalbiais su draugais ir vaistais. Būtent “ružavomis” tabletėmis.

Taip sakė kaimynas, kai prieš porą dienų išgyvenau nemalonią situaciją. Tas kaimynas, gydytojas, ne šiaip koks vyriokas, patarė išgerti ružavų tablečių. Kai išsižiojau nustebusi, kas tai per tabletės, jis šyptelėjo – tai išgerk raudonų. Aha… Tik tada sumečiau, kad stresui tiesiog reikia turėti savų tablečių, kurios padeda bet kuriuo atveju. Kol kas dar tokių nebuvau atradusi, bet išgėriau draugės psichologės patarta “neružavų” ir palengvėjo. O tas daktaras vėliau sms’u parašė, kad moterys dažniausiai net nežino ką geria, todėl tai būna gal “ružavos”, gal raudonos tabletės…

Kodėl tai pranešu? Nes manau, atėjo laikas  ir šiame bloge daryti pakitimų, sukurti “ružavų” tablečių skyrelį. Nes per pusantrų blog’o gyvenimo metų kritalizavosi lankytojų interesai ir prieraišumai, skaitymo dinamika ir periodiškumas.

Juk blogas – tarsi vaikas, tarsi kempinė, susiurbianti visokių dalykų. Tik atrodo, parašei ir nuėjai tolyn gyventi savo gyvenimo. Tačiau to vaiko negali palikti be priežiūros ir dėmesio. Vis užmetu akį. Pastebiu, kai parašau postą, tas naujas darinys tarsi ima elgtis savaip. Kasdien jį perskaito 30-50 žmonių, žiema būna net ir 100-150. O jei papostinu Facebook’e, ateina ir keli tūkstančiai lankytojų per dieną.

Tik sąmoningai vengiu sieti blog’ą su Facebook’u, nenoriu jų kartu maišyti dėl tam tikrų priežasčių. Nebent kartais, kai kalbu itin bendrinėmis temomis. Pvz., kaip šįsyk apie “ružavas” tabletes. Juolab kad kasdien kelios dešimtys skaitytojų išsitraukia ne tik naujausius, bet ir vos ne pirmuosius pusantrų metų amžiaus postus. Žodžiu, gyvenimas SO/ON’e verda ir be manęs.

Dar įdomu ir kokie skaitytojų skaičiai dominuoja šiokiadieniais, kokie laisvadieniais. Ir ko gero, teisūs tikinantieji, jog žmonės aktyviausiai socialinius tinklus ir blog’us “vartoja” darbo savaitės metu ir darbo valandomis. Mano pastabėjimai tai irgi patvirtina.

Bet yra ir specifinė naktinių skaitytojų kategorija, kuri nuosekliai gilinasi į jausmingus postus apie žmonių tarpusavio santykius, bendrabūvio ir sutarimo principus, meiles, išdavystes, prieraišumus, etc. Būtent tos skaitytojos, kažkodel įtariu, jog tai – moterys, užvedė ant vienos minties. Iš tos “ružavų” tablečių serijos. Minties apie virtualias psichologines konsultacijas, kai lengviausia gauti gerą patarimą iš nesuinteresuoto žmogaus, atsiverti nesiviešinant ir neskalbiant savo gyvenimo su pažįstamais ir šališkai nusiteikusiais artimaisiais. Anonimiškumas turi ir privalumų, priklausomai nuo paskirties.

Todėl skelbiu naujovę – nesikankinkite vienumoje! 

Dalinkites, formuluokite savo problemą, klausimą, rūpestį. Nuo rudens į tai bus atsakyta, nes blog’e įsivedu psichologinių konsultacijų “Ružavos tabletės” skyrių, kuriame kartą per savaitę, ketvirtadieniais specialistai pateiks atsakymų jūsų klausimus. 

Neabejoju, jog šiais laikais, kai bemaž kasdien susiduriame su stresais darbe, namie, su tėvais, vaikais, vyrais, žmonomis ir meilužėmis, neįmanoma išgyventi be profesionalių patarimų. Juos teiksime kartu su keliomis psichologėmis. O vėliau plėsimės ir į kitas gyvensenos sritis.

Gerų specialistų – draugų ir pažįstamų – turiu daug, panaudodama jų žinias bei patirtį, irgi galiu padėti daug kam. Ir kol tokia pagalba nekainuos man, nekainuos ji ir jums. Iki Naujųjų viską darysime veltui, vėliau matytsme kiek laiko ir jėgų tai atima. Kol kas svarbu užpilti klausimais, o jau mes pasistegnsime.

Tad dar kartą skelbiu: jau galite rašyti, klausti, aiškintis tai, kas neramina, slegia, erzina, neleidžia miegoti.

Adresas: soonplace@gmail.com

Atsakymą išknisime iš po žemių. Padėsime šiuolaikiškai, tyliai, in corpore. Net pelės necyptels.

O kol kas pasiimu seną senučiuką tėvų laikais garbintą romaną “Moterų laimę” (E. Zola) ir atsipalaidavusi išeinu kaifuoti. Ir svajoti apie laimę…