Šeštadienis Liuksemburge su porceliano servizais ir senomis taurėmis

 

Šeštadienį po viešbučio langais suūžia Liuksemburgo turgus. Sendaikčių ir antikvariato. Prekeiviai jame ima rikiuotis nuo ankstyvo ryto. Suburzgia savo miniautobusiukais ir pradeda krauti.

Stogelius, stalus, o ant jų – savo parduodamus daiktus: indus, stalo sidabrą, stiklą, bižuteriją, knygas, tekstilę, numizmatiką, monetų kolekcijas, žaislus. Aplink dėlioja senovinius baldus, interjero dekoravimo smulkmenas.

Labiausiai į akis krenta begalė indų.

Servizai, stiklo, krištolo taurės – užima didžiausią sendaikčių turgelio dalį. Ir taip yra dėl to, kad stalo serviravimas tuose, prancūziškumu atsiduodančiuose, kraštuose yra namų reikalas nr.1.
Čia negali pusryčiaudamas gerti kavą iš bet kokio puodo. Negali pietaudamas užkandį ir pagrindinį patiekalą kramsnoti iš tos pačios lėkštės. Negali, prie stalo elgtis bet kaip, nes stalo kultūra yra rimtas ir svarbus reikalas, reikalaujantis atsidavimo, supratimo ir pagarbos.

Gal kada susikaupsiu parašyti plačiau apie tai, kaip tuose kraštuose serviruojami stalai, kiek prie jų žmones praleidžia laiko ir ką tuo metu daro. Tik ne dabar, kai taip lyja, šalta, o mintys lakioja kitur nei ramieji stalo reikalai.

Taigi grīžtu prie sendaikčių ir jų pardavėjų bei pirkėjų. Vienoje iš pagrindinių Liuksemburgo miesto aikščių – Place d’Armes susikuria visai nemenkas turgaus miestelis. Į jį parduoti ir pirkti žmonės suvažiuoja iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos.

Viskas čia pat. Visa Europa vienoje vietoje.

Nenuostabu, kad siūlomos senienos čia – kitokios. Be minėtų įspūdingų indų ir taurių, viskas turtingiau, autentiškiau, įvairiau. Ir daiktų gerokai daugiau, nei esame pratę matyti mūsų sendaikčių turguose. Be to, jie ir teisingiau prižiūrėti, išblizginti, sudėti dailiose dėžutėse ar po stiklo gaubtais.

Kol pardavėjai susiruošia savo daiktus, jau ir įdienoja. Kol išgeria kavą iš termosų, kol sukramto kruasanus, atsineštus iš gretimų kepyklėlių, kol paplepa, pasirodo ir pirkėjų. Prieš devynias aikštė jau ūžia.

Pirkėjai traukia ratuotus nešulius, iš kurių jau kūpa salotų ir prieskonių žaluma, mat gretimon aikštėn suvažiuoja ūkininkai. Iš jų prisipirkę sūrių, mėsų ar kitko, su gėlėmis rankose – kas balkonams, kas namams dekoruoti – su išsišiepusiais šunimis, tipenančiais už spalvingų pavadėlių ir snukiais baksnojančių aplinkinių minią, žmonės traukia senienų link.

Žmonės ir šunys šeštadienį Liuksemburge visi vienodo ramumo, idiliško atsipūtimo. Jiems būtų galima naujai pritaikyti seną frazeologizmą – ramūs kaip belgai, tai šie – ramūs kaip kaip liuksemburgiečiai. Ir visa ta ramybės minia iš lėto juda nuo vieno senienų stalo prie kito. Šypsosi, sveikinasi, kalbasi. Gal net visai neketina pirkti.

Tiesiog iš maisto ir gėlių turgaus gretimoje aikštėje dauguma jų suka į sendaikčių turgų – savo šeštadieninio ritualo keliu. Sakoma, tikrieji liuksemburgiečiai visi vienus kitus pažįsta. Nes jų nėra daug, nors statistika skelbia apie kelis šimtus tūkstančių, tų – tikrųjų, tikinama, yra vos keli tūkstančiai. Visi kiti – eurokratija ir bankų darbuotojai, suvažiavę iš ES ir pasaulio.

Man patinka stebėti žmones. Kiekvienoje šalyje, kad ir kur nukeliaučiau, stengiuosi iškirpti savaitgalio valandžiukę, atsisėsti su kava ir patyrinėti aplinką. Kaip žmonės juda – skuba ar lėti? Kaip jie bendrauja tarpusavyje – ramiai ar emocingai? Kaip jie rengiasi – stilingai ar nuosaikiai? Ko savaitgalio rytą gatvėje daugiau – jaunimo ar brandos?

Būtent branda, mano galva, yra tikrasis gyvenimo kokybės indikatorius. Juk tai, kaip kokybiškai gyvena kelią baigiantys žmonės, parodo tikrąjį valstybės veidą, jos brandumą, toleranciją, pagarbą ir pagalbą pažeidžiamiausiems sluoksniams.

Ir kai žilagalvės močiutės, vos paeinančios sudilusių sąnarių kojomis, įsikibusios savo vaikams į parankes, turi reikalą stoti prie kiekvieno stalelio, ant kurio išdėlioti perlų vėriniai, juos matuotis ar prie švarkelio atlapo derinti sagę ir ilgai svarstyti, kaip prie turimo porceliano servizo derėtų parduodamos senovinės krištolinės taurės, tai nėra tik šiaip nieko nereiškiantis šeštadienio veiksmas.

Tai – gražu ir tauru. Tai – įrodymas, jog šioje šalyje visiems gyventi saugu, ramu ir užtikrinta.
Tai – tikroji politikos esmė, leidžianti išsaugoti tikrumo savo gyvenimu ženklus.
Ženklus, kurių mums labiausiai ir stinga.

Ikonų magija

BB

Kiekvienam prie širdies vis kiti dalykai, interesai, žavėjimosi objektai. Mano kartos merginos kadaise rinkdavo “artistų nuotraukas”. Taip vadindavom tą pomėgį, kai buvo tokių kolekcijų mada. Iš visos makulatūros kerpi garsenybes ir tas nuotraukas klijuoji, dėlioti, rūšiuoji, renki, perrenki, keitiesi.

– Turiu dvi Bridžitas iš Kobietos, gal turi Fondą ar Kardinalę?

– Bridžitą į Kardinalę? Tu ką? Už vieną Bridžitą dvi Kardinales duoda. O Fondos niekam nereikia…

Ką nors supratot? Brigitte Bardot, Claudia Cardinale, Jane Fonda…  Labai linksma prisiminti anų laikų kolekcines apeigas, kai Vakarų aktorių žinojom gal 10-20, o jų nuotraukų gauti buvo sunkiau nei batų. Bet rinkdavom jas ir keisdavomės su tokiu azartu, kad net dabar būtų įdomu pamatyti, kokius lobius tuomet taip vertinom ir kokios tai buvo senosios kartos aktorių nuotraukos, kurias tiesiog ikonizavome.

Audrey

Ketvirtadieniais po pamokų eidavom prie spaudos kiosko laukt lenkiškų žurnalų: “Kobieta i zycie”, “Wydnoriengi” ir dar kažkokių. Būdavo dar “Uroda”, bet labai nekaip ausiai skambėjo jo pavadinimas, tai ir nepirkdavom. Nors jis buvo spalvotas ir leidžiamas ant kreidinio popieriaus. Bet brangiausias. Ir savaitės pietums skirtų pinigų pakakdavo tik vienam dviem leidiniams. Arba “Kobieta”, arba “Uroda”, arba kiti du menkesni, kur ikonų beveik nepasitaikydavo.

Ir lenkiškai skaityt buvo sunku, be to, tas pirkimas būdavo tik dėl kelių puslapių, kuriuose spausdindavo rubrikas, panašias į serijas “Pliotky o paniach i panach”. Niekas iš mūsų nieko nesuprasdavo ko ten prirašydavo, bet kiek laimės ištikdavo radus didžiulę spalvotą Barbaros Brylskos nuotrauką ar juodai baltą mažą Catrine Denevue. Tiesa, Brylska keitimams visai netikdavo, nors buvo labai graži ir kiek daugiau žinoma iš ekranų, bet niekas jos nenorėjo imti į savo kolekcijas. Visoms rinkėjoms reikėjo Bridžitų, Sofijų, Katrinų, Elizabetų, Claudijų, Alenų, Žerarų ir t.t.

Tai buvo tų laikų ikonos. Ryškios, absoliučiai nepasiekiamos net pamatyti kino ekrane, bet švytinčios savo esybe, išvaizda, mados klyksmais. Rinkom jas kaip brangakmenius. Kol vieną dieną visi rinkimai neteko jokios prasmės ir intereso, o kolekcijos buvo išmestos.

Helen

Pinterest kolekcijų nuotr.

Dabar rinkti ikonas komplikuočiau. Gal niekas net jų ir nerenka. Daug žinių, vaizdų, socialinių tinklų, kuriuose gali matyti, skaityti, žiūrėti ir dėliotis ką nori. Kam rinkti?

Bet ne veltui klesti Pinterest – šių laikų kolekcijos ir rinkyklos. Vadinasi, dabar kolekcionavimas tapo labiau virtualus. Tik va – kitos problemos. Su ikonomis. Jos stačiai ant kiekvieno kampo. Ir vargas iš tokios gausos atsirinkti, kad nesikauptų ikonų šiukšlynai. Kad ir virtualūs.

Pernai čia rašiau apie kelias moteris, į kurias man visada malonu žiūrėti. Kalbinau, kas joms svarbiausia be raudonų lūpdažių ir gerų rankinių. Ir klausinėjau, kaip joms išeina visada nuostabiai atrodyti. Atsakydamos visos, kaip sutarę, kalbėjo apie savo stilių, į kurį įeina ir komfortas patogiai jaustis, ir malonumas nesimėtyti ir saugoti pasiteisinusius vertingus drabužius, ir saikas žvalgantis į naujoves.

Tiesa, tarp tų mano minimų moterų nebuvo garsiai skambančių ikonų. Atvirkščiai, maniškės tylios ir nekrentančios į akis, bet įspūdingos. Bent jau mano požiūriu.

O prieš porą dienų pamačiau, jog vienas portalas kaip tik dabar renka ikonas. Bet tik iš garsiai skambančių. Beje, pats terminas – ikona, prasidėjęs nuo sakralinių paveikslų, dar vis skatina viltį, jog ikona ir šiais laikais yra kažkas tokio… Nepakartojamo, išskirtinio, kerinčio, žavinčio, svaiginančio ir skatinančio. Skatinančio atkartoti, tikėti. Tai va…

Toliau ir nesiplėsiu, nes kad kiti kartotų, reikia turėti ne tik galimybę keisti sukneles… Todėl su autentiškomis ikonomis dabar visai nelengva.

O jei atsisukti tik į mados ir stiliaus kategorijas, tai šeštadienio laidoje pamėginau pakalbinti vieną žavią moterį, pas mus labai dažnai tituluojamą stiliaus ikona. Žinau, apie ką pagalvojote, ne, ne ji. Kita.

Ir ši – tikrai žavinga, turinti gerą humoro jausmą, galinti pasakoti visokių smagių istorijų, susijusių su stiliumi, ir nebijanti prisipažinti, jog drabužius tiesiog sapnuoja. Bet ji jau žino ką padaryti, jog taptum kažkuo bent įvaizdžio prasme ir artėtum stiliaus etalono link, nors jai dar viskas prieš akis. Ir net neabejoju, jog kažkada ši moteris drabužių nebesapnuos, o virs tikra tylia stiliaus ikona.

Telieka sulaukti paskutinio sausio šeštadienio…

DRAUDIMAS

Viešinti ir platinti šio tinklaraščio įrašus be autoriaus sutikimo draudžiama.

Draudimas buvo paskelbtas šiame tinklaraštyje 2015.09.05

Savavališkas nuorodų publikavimas ir įrašų perdavimas kitiems tinklaraščiams, svetainėms, socialiniams tinklams, kitoms viešoms žiniasklaidos formoms pažeidžia draudimo neviešinti reikalavimą ir autoriaus teises bei su tuo susijusius įstatymus.

Continue reading

Kaip Alpių slidininkas arba heattech magija

Gal ir prajuokinsiu, bet nesiliauju stebėtis šiuolaikinėmis technologijomis. Drabužių srityje.

Šiuo atveju atradimu tapo slidinėjimo drabužiai.


Ne, neslidinėjau, per kalnus nesibadziojau, į Alpes pramogauti neskridau.

Šaltis užklupo pajūryje, kur pasidariau trumpas kalėdines ir naujametes atostogas. Jūra, vaikščiojimas pajūriais, draugų lankymas Nidoje, knygos, šampanas ir kiti tobuli malonumai. Bet staiga bac ir minus -niolika!

Kai vyksti pramogauti į pajūrį, visai negalvoji, jog ten gali užspausti nesuvokiami šalčiai. Kad gelia, kad drėgna, kad pučia be perstojo, esu nekart girdėjusi iš pajūriečių. Tik kad toks minusas ištiktų ir pradžioje dar nuožmiais vėjais kankintų, stebėjosi net vietiniai.

Bet ką darysi, laisvadienių negali pasirinkti kada nori, ir jei jau pramogaut, tai pramogaut, negi dėl šalčio atsisakysi vaikščiojimo ir pro langą į pasaulį žiūrėsi. Beliko ieškot deramų drabužių. Nors išlaidauti tam visai nesinorėjo.

Šokom ir nusigavom į Kretingą, o intuicija užvedė į pirmą pasitaikiusią antrų rankų parduotuvę. Žinau, kad “antrose rankose” daug kas perka specifinius drabužius: sodo, sniego, ūkio darbams. Daug kas ir pasakojo, randa visai naujų. Pardavėjų paklausiau, ar turi slidinėjimo kelnių, striukių ir panašių gėrių. Turi. Mostelėjo ranka į kampą, kur kabėjo rūbai, sudrožti, išplyšusiais pamušalais, kitaip tariant, nieko gero.

O išeinant dar užmečiau akį į “prabangos” daiktų eilę, kur brangios naujienos kaba arčiau kasos. Bingo! Vienas moteriškas kelnių su striuke derinys – naujas, naujutėlis ir vienos vyriškos kelnės. Kaip tik ko reikia. Puolėm matuotis, liuks, telpam, perkam. Už tokius daiktus specializuotoje parduotuvėje supliektum mažiausiai tris ir daugiau šimtų €. Gi Kretingoje tai kainavo: moteriškas kostiumas be kelių eurų 70, o vyriškos kelnės – 40.

Įtariu, už naujus drabužius su etiketėmis – gera kaina, nes kai žiemos pradžioje ieškojau kelnių lauko sportui su minuso temperatūra, “Sportland” centre, Vilniuje be 150€ nieko neradau. “Audime” irgi nebuvo pigesnių nei 50€, o tos, kurių užnorėjau, būtų atsiėję per 70€. Ai, pagalvojau, nei šalčių čia labai bus, nei čia kokia didelė sportininkė, kad lakstyčiau su naujų technologijų kelnėm, išgyvensiu su turimomis timpomis.

Bet neišgyvenau ir dėl to grižtu prie to, nuo ko ir pradėjau – nuostabos technologijoms.

Faktas tas, kad naujų technologijų drabužiams taupyti neverta. Tik verta skrupulingai rinktis tinkančius, bet ne pigiausius. Specifiniai rūbai turi specifinę paskirtį ir jie “atidirba” savo kainas. Aišku, už vardą dar daugiau suploji, bet tiek vardinių prekių gamintojai, tiek ir kuklesnieji, dažniausiai viską gamina daugmaž iš tokių pat technologinių medžiagų. Tad kiekvieno valia rinktis už ką mokėti, už daiktą ar vardą, nes jo kaina visada bus aukštesnė.

Su slidinėjimo kostiumu man labai pasisekė, jei LT tokių būtų, kainuotų tikrai nesvietiškai. Pagooglinus radau, jog tai super duper kanadietiškas vardas – “Whistler”, kainuojantis kaip reikiant. O įsigyti kokybę už juokingą kainą – liuks. Gal dėl to vaikštau kaip kosmonautas, kuriam neskauda galvos: ar -10C, ar -20C. Tiesa, ant kostiumo etiketės pažymėta, jog tinka iki -15C, bet išbandyta ir tikrai dera gilesniam šalčiui.

Įdomumas, dar ir tas, kad po kostiumu, dėviu tik vieną ploną termopuloverį, irgi pirktą be jokios nuovokos ir orientavimosi į “vardiškumą”, o tik dėl šalčio. Kai rudenį buvau Berlyne, užsukau į savo mylimą “Uniqlo” ir radau “Heattech” liniją. Pagalvojau, ech, žiema yra žiema, gal pravers, daiktas nebrangus, verta įsigyti.

Kad pravertė, faktas. Abu daiktai pravertė. Ir kažkam netikęs kostiumas, ir netyčia įsigytas puloveris. Bet labiausiai smagu, kad pagaliau susivokiau, jog trys vilnoniai megztiniai ir dvejos kelnės nėra tai, kuo verta gelbėtis per šalčius.

Ir dar galvoju, kaip smagu mažiems vaikams dėvėti tokius drabužius: lengvus, nevaržančius judesių, maloniai šildančius ir nekaitinančius iki devinto prakaito. Tad kas turi galimybę lankyti UNIQLO didžiuosiuose Europos, CA ir US miestuose, labai rekomenduoju, susiraskite HEATTECH liniją.

http://www.uniqlo.com/us/women/heattech.html

O dar sau manau, visai būtų neprastai su atrasta uniforma vaikščioti ir po sostinę. Jei jau prie jūros slidinėjimo drabužiai ir “Heattech” sudaro puikiausią sąjungą, tai pravers jie ir visokio stiprumo šaltyje didesniame mieste. Ir nusispjaut, jog tai kalnų drabužiai. Kaip sakoma, it’s up to me 🙂

Taigi, jei ateinantį pirmadienį Vilniuje dar laikysis toooks minusas, į darbą eisiu kaip Alpių slidininkas.

A la Cartier arba kad neužmuštų Kalėdų

img_3493

Tu nežinai kaip bus baisu! Tu net neįsivaizduoji kas tavęs laukia!

Va taip ir artėju prie namų remonto. Ir tikrai ima siaubas, kol kas neteko girdėti nė vienos pozityvios nuomonės, nė vieno pasidžiaugimo, nė vieno padrąsinimo, kad susiruošiau imtis amžiaus veiksmo – remonto. Kad nors kas pasakytų, kaip smagu, kaip bus gera po remonto!

Visi tik gąsdina ir pranašauja baisius mėnesius. Bet ir be gąsdinimų suvokiu, jog laukia didelis, labai didelis tvarkymasis, dalykai, neįprasti normaliai gyvenimo rutinai. Ir jokio malonumo. Visgi ne juokas, kai sumanai ne tik atitaisyti kaimyno apgriautas sienas ir lubas, bet dar pastumdyti erdves, susikurti kitokius namus.

Seniau visi turėjome savus kambarius, savo teritorijas. O dabar bus kitaip. Tik kaip, iš tiesų dar net nežinau, su architekte tik tariamės ir dėliojamės erdves, poreikius, gyvenimo ritmiką.

Apie pinigus kol kas irgi net negaliu pagalvoti. Kas iš tiesų laukia, jei net architektė delikačiai įspėjo, žinok, viskas atsieis gerokai brangiau nei tikiesi. Tai jau tikrai, kitaip niekas ir nežada.

O viliuosi sutilpti į sumą, nuo kurios ir taip šiaušiasi plaukai. Galvojau, visi išlaidavimai bus susiję su kažkuo svarbiu, bet net neįsivaizdavau, kokius baisius ir dar baisesnius pinigus, kainuoja durys, grindys ir santechnikos varžteliai. O dar sakoma, remontų pasaulyje yra dalykų, kuriems esą negalima taupyti. Tai štai beveik visus juos šiandien ir apsižiūrėjau, iki to neturėjau jokio supratimo, ko reikia ieškoti sendintose lentose arba unitazo bakelyje.

img_5497-1

Šiaip, logiškai mąstant, vidutinis žmogus per savo gyvenimą daro vos kelis remontus. Ir tam turėtų būti nusiteikęs, susitaupęs ir pasirengęs. Tačiau tačiau… neteko girdėti, kad kas tai patvirtintų. Remontas – kaip tornadas, kuris užklumpa ir nusiaubia: piniginę, nervus, ramybę.

Be to, dabar atėjo tokie laikai, kad remontuojantis, reikia išeiti iš namų. Tiesiog su viskuo išsikraustyti. Mačiau porą kaimynų, kurie dėl remontų visą vasarą negyveno savo būstuose. Gerai jiems, buvo vasara, galėjo atostogauti. Bet meistrai, kurių aš noriu, gali dirbti dabar. Ir ką gi rinktis? Meistrus ar savo galimybes?

Pamenu, kai paskutinius remontus teko daryti prieš dešimt metų, kažkaip sugebėjom ir gyventi, ir dirbti, ir net ruošti meistrams valgyti. Kai dabar pagalvoju – marazmas, visiškas. Jie sienas glaisto, o aš jiems karbonadus kepu…

Taigi kol kas esu idėjų paieškose ir įsivaizdavimuose. Ir visi apie tą patį – kaip pavyks susikurti namus, kiek tai atsieis, kiek laiko atims. O kadangi filmuodama begales pašnekovų akylai stebiu, kaip gyvena žmonės ir kas man daro įspūdį, kuriu ir savas vizijas.

Būtent dėl jų lietingą prieškalėdinį šeštadienį nusigavau į Domus galeriją, kur pasak architektų, viskas gana kompaktiškai sudėliota, kad įvertintum savo poreikius ir atsirinktum idėjas.

img_5494

Radau grindis, kurios patiko. Aptikau santechniką, kuri kelia malonumą į ją žvelgiant. Pamačiau duris, kurios man visai tiktų. Mintimis susiderinau šviestuvus. Net dušinės kampą susimūrijau ir vandens maišytuvą su dušu pasikabinau. Bet kainos kainos… Ir kažkodėl naktimis pabundu nuo minties, kaip reikės viską susipakuoti ir išsinešdinti iš namų…

Taip bemintydama interjerų galerijoje sutikau seną pažįstamą Daironą Pleštienę, kažkada filmuotą ir kuriančią įsimintinus papuošalus iš pusbrangių akmenų.


http://www.daironospapuošalai.lt

Su didžiausiu malonumu apžiūrėjau dar nematytus jos darbus, iki vasario eksponuojamus Domus galerijoje, ir eilinį kartą džiaugsmingai išsirinkau auskarus. Dairona siūlė perlus, dabintus sidabro plokštelėmis, bet mane nugalėjo klasika ir a la Cartier stillius. Taip pasijuokėm kai nusižiūrėjau tamsiai pilkus Svarovskio kristalus, kukliai, bet prašmatniai kabančius prie pat ausies.

img_3490

Kitaip tariant, ėjau mąstyti apie namus, o išėjo ir apie papuošalus. Bet svarbu, kad jie pradžiugino, ir šiaip ar taip – graži kalėdinė dovana. O ji kiek praskaidrino mintis apie remontus.

Tai va ir manau, jei dar kas nors beviltiškai blaškysis po Domus galeriją dėl makroporeikių ir buities gražinimo, atokvėpiui susiraskit Daironą, kurios vitrinos – tiesiog priešais parketo parduotuvę Woodmood ar kažkaip panašiai, ir atsipalaiduokit.

Kad remontai neužmuštų Kalėdų!

Bauginantys sveikinimai iš virtualybės

su Dalia
Kai draugė išsigandusi sušnibždėjo – tave akivaizdžiai puola – pastačiau ausis. Dėl visa ko dar susisiekiau su sūnumi Kanadoje, papasakojau, kas čia ir kaip mane užpuolė ir jis šio bei to patarė.
Įgyvendinusi visus gautus patarimus ir susitvarkiusi su atakomis, dabar galiu ramiai kai ką ir išdėstyti. Kad ir kiti žinotų, jog virtualioje erdvėje visi esame stebimi…

O istorija prasidėjo kai tapau FB taikiniu. Juk kiekvienas turime draugų ir nedraugų. Aš irgi tyliai prasivalau savo „draugų“ sąrašą dėl tam tikrų priežasčių, bet niekada nemanau, jog kažkam esu tiek svarbi, kad mane stebėtų ir regztų planą pašūdinti gyvenimą.

Viskas ėmė vykti po kalėdinių vakarėlių. O kadangi jų šią savaitę pasitaikė, bandau atsekti, kuriame baliuje kam užmyniau ant kojos. Bet prisiekiu, elgiausi tyliai ir kukliai, vakaruškas atlaikiau ramiai ir iš visur išėjau laiku. Kaip sakė mano bičiulė – „kas dedasi po to kai išeina padorūs žmonės, geriau nepasakoti, bet savo vyro į tokius pasibuvimus neleisčiau“. Tai va, ten tuo laiku nebuvau ir nemačiau kas dedasi. Ir tai – kita, ne šuo karto istorija.

Taigi paskiausias pasibuvimas klostėsi itin smagiai, nes LRT Kalėdų balius viename iš sostinės klubų išėjo gana linksmas ir temiškas. Ir buvo jis susietas su 1926 metų Kaunu. Būtent tais metais nuskambėjo pirmieji Lietuvos radijo šaukiniai ir prasidėjo nauja viešumo era. Taigi balius buvo apie tai. Bet ne apie A. Smetonos perversmą ar komunarų žudynes, kaip kažkas bandė pašiepti.

O baliuose, šiais laikais visada taip būna, yra fotografuojamasi ir tiesiogiai transliuojama į FB ar Instagramą, ar dar kur tik nori. Tą patį dariau ir aš. Ir vienoje nuotraukoje sustojome su buvusia kolege Dalia Kutraite ir dabartine kolege Rūta, dirbančia laidoje. Taigi pykšt pokšt tą nuotrauką išsyk įsegiau į socialinius tinklus ir nuėjome baliavoti toliau.

Keistumai prasidėjo grižus namo, kai savo e-pašte perskaičiau, jog mano FB profilis „priduotas“ už netinkamus veiksmus ir per 24 val. bus sunaikintas. Be to, bus negrįžtamai prarasta viskas, kas esą su manimi susiję FB erdvėje.

Big deal, pagalvojau ir ramiai nuėjau miegoti. Rytą sulaukiau Dalios Kutraitės skambučio, kad ji nebegalinti pamatyti, kokias nuotraukas iš baliaus įdėjau į FB ir išvis manęs nerandanti FB. Paaiškinau, kokių gąsdinimų sulaukiau, pasijuokėm, jog kažko keisto prisidirbau, jei iš tinklo buvau iššluota.

„Čia matyt, dėl manęs“, – tarp kitko sarkastiškai pasijuokė Dalia, turinti nemenkos politinės patirties ir žinanti kokių pinklių galima sulaukti iš aukštai. 

Tik prie ko čia aš, pamaniau?

Ir tuo tarpu į e-paštą gavau dar vieną griausmingą FB įspėjimą, kad mano profiliai buvo paskųsti dėl netinkamų veiksmų, nederamų foto ir išvis man tame svarbiame tinkle – ne vieta.

Visiški kvailiai, puiku, pagalvojau,  ir apsieisiu be to susireikšminusio tinklo, nė kiek negailėdama ten gaištamo laiko ir Amerikos armijos generolų, ir pulkininkų, našlių, siūlančių rankas ir širdis, ir visokių Jovitų Cool, kurios nori su manim dalytis savo apatinių, gėlėm dekoruotų nagų ir katinų nuotraukomis. Išgyvensiu.

Paskutinis įspėjimas – kokį reikšmingą gyvenimo dalyką prarasiu netekusi FB tinklo –  atėjo sms pavidalu telefoną. Ir vėl tas pat, siūlė atsakyti į svarbiausius pasaulyje klausimus, jei kitaip, iki vakaro mane FB sulikviduos, o mano duomenys pasklis nežinia kur.

Va tuomet jau neištvėriau. Pagailo duomenų. Atsidariau siųstą linką ir ėmiausi atsakinėti į “saugumo” klausimus. Gudrių visokių prigalvota, ir panašu, kad savo narių pats FB visai nenori prarasti, kitaip kam čia labai rūpintis, jei vieni kitus skundžia.

Taigi kai viską padariau taip, kaip jie norėjo, gavau žinią, esą mano profilis pagaliau „atlaužas“ ir galiu juo laimingai naudotis. Tačiau privalau peržiūrėti savo draugus ir sekėjus… Įspūdinga ar ne?

Visą tą istoriją suguldžiau pačiame FB. Ir kaip parašė viena ponia, “atlaužusi” profilį galiu vakarienei išsikepti gerą karką ir nemenką kumpį iš tos didelės kiaulės, kuri mane įdavė FB gestapui, nes stipriai užpavydėjo. Tik kad nors žinočiau ko?

su Juozu

Beje, apie tą lietuviško pavydo reikalą dažnai labai juokingai kalba Juozas Statkevičius, kurį su naujausia kolekcija išskirtinai rodau 12.19 laidoje. Ir pavydo atveju jis rėžia kietai – papūskit man į vieną vietą.

Su Martynu

Taigi pūst nepūsim, bet prisiminus ir akordeonistą Martyną Levickį, jau žinantį, ką reiškia būti kietam ir dėmesio centre, patarimas vienas – iš tų berniukų verta mokytis kietumo,  ypač kai kažkas puola.

Ir jei istorija būtų pasibaigusi tik FB, pavydu ar kitom panašiom nesąmonėm, jokio didelio įvykio čia nebūčiau išpūtusi.

Bet vakar viskas vėl užsivedė iš naujo. Rytą atsidariusi e-paštą – koks idiotiškas įprotis ir prieraišumas rytais tikrinti kompiuterį – radau Gmail‘o  laiškų, raudonai gąsdinančių, kad paryčiais mano paštai buvo stipriai atakuoti, bandant į juos įsilaužti… ir idiotišką klausimą – ar ne aš pati taip dariau iš Slovėnijos…

Va po šito jau pasijutau šlykščiai. Nesu nei svarbus, nei įtakingas žmogus, neturiu draugų, susijusių su žvalgyba, nepalaikau santykių su priešiškomis, kad ir iš kurios pusės jos būtų, jėgomis. Nesu nei politinės scenos, nei ekonominės erdvės specialistas, nedisponuoju nors kokia svarbia informacija. Pagaliau esu tik pati sau įdomi ir pati sau svarbi. Na dar šeimai ir vienam kitam tikram draugui.

Ir kaip sako dar kita mano draugė, situacija – tikras šūdas. Ir jis tame, kad pasijusti kažkieno apžvalgos rate yra labiau nei nemalonu.

Tikiuosi, artėjančios Kalėdos atneš linksmesnių akimirkų. Tik mąstau, kokių idiotizmų esama toje virtualioje erdvėje ir kaip jie bjauriai gadina prieškalėdines nuotaikas…

Prašom džiaugsmo!

Pastaruoju metu sutinku žmonių, atsistojusių ir nuėjusių.

Turiu galvoje žingsnius, kuriuos dauguma ilgai brandina, bet nežengia. Tai štai tie, kurie atsistojo ir nuėjo, kažin kodėl ėmė man pasakoti kaip jie tai padarė. Klausau ir stebiuosi, kokie jie šaunuoliai. Kaip norėčiau ir aš. Bet vakare sulipu į savo šlepetes, susirangau su knyga ir visai nebenoriu užkariauti pasaulio.

O ryte kažkodėl galvoje vėl sukasi – jei man nereikėtų žinoti tų pasikeitimo istorijų, tai ir nesutikčiau tokių pasakotojų, nuėjusių keisti savų gyvenimų. Neklausyčiau ką jie kalba arba net nesuprasčiau apie ką jie. Bet kaip tyčia, jau kelias savaites vis su kažkuo šnekamės apie išėjimą iš įprastumų.

Tiesa, tie įprastumai – kiekvienam vis kitokie ir nebūtinai komfortiški ar jaukūs. Kartais įprastas jungas irgi yra komfortas, nes sukiesi kaip automatas, jausdamas tik pareigas ir atsakomybes, net nesvarstydamas ką darai, kodėl darai. Tiesiog darai, darai, miegi, vėl darai, darai. Arba galvoji, jog esi atsakingas už visus ir viską. O kiek tame džiaugsmo?

Ir išvis kiek galvojame apie džiaugsmą?

Tai štai tie, atsistojusieji ir nuėjusieji, pirmiausia išėjo ieškoti džiaugsmo.

Neseniai sutikau nepažįstamą psichoanalitikę. Taip išėjo viename renginyje, kad reikėjo palaikyti mandagų pokalbį, kuris nuvedė tolokai. Ir sužinojau dalykų, kurių žmonės ieško gulėdami ant Freudo kušetės. Pasirodo, daugybė žmonių stokoja džiaugsmo, knisasi savyje ieškodami liūdesio pradžios, metų metais su specialistu kalbasi apie tai, ko jie nori ir negali, nes kad ir ką bedarytų, nejunta jokio džiugesio.

Klasikinėje rusų literatūroje apie dvarus, dvarininkus ir jų gyvenimą neretai būdavo vartojamas impozantiškas terminas – chandra. Taip iki galo ir nežinau ką jis reiškia. Jaust jaučiu, bet lietuviškai pasakyti nesugebu. Turbūt artimiausia reikšmė būtų – nedžiugina.

Tai štai dabartiniame gyvenime irgi esama pernelyg daug to nedžiuginimo. Atsikeli rytą ir jis nedžiugina. Praleidi dieną ir ji nedžiugina. Išmiegi naktį ir ji nedžiugina.

Manau sau, kad žmogus imtų džiaugtis, jam reikia paprastų dalykų – širdžiai mielos veiklos, supratingo kompaniono ir duonos. Kai to pasiekiama, atsiranda prašmatnesnių poreikių. Kai ir jie patenkinami, užauga ego. O tas niekšas viską suniekina ir pasako – bullshit.

Tuomet viskas ir nustoja džiuginti. Tada drąsieji neria į naujus vandenis, ieškoti labiau džiuginančios veiklos, supratingesnio kompaniono ar duonos su sviestu. O bailieji lieka savo šlepetėse.

Įprasta manyti, jog norint kažką keisti, pirmiausia reikia gerai pasverti ir paskaičiuoti – tautosaka liepia devynis kartus matuoti. Bet dar šio rašymo pradžioje minėti drąsūs gyvenimo keitėjai, išsipasakoję apie savo susapnuotas sėkmes, pripažino nekūrę grandiozinių planų, neskaičiavę pelnų ir nebraižę sėkmės diagramų. Jie tiesiog pasvajojo ir vieną dieną žengė.

Ir žengė taip, kad išėjo – o čia tai bent! Kitaip tariant, viską turėjo, viską galėjo, bet metė ir pradėjo kitaip gyventi. Nes pasiilgo džiaugsmo.

Ir jei ne paskutinis taškas, prasidėję kalėdiniai vakarėliai, kur sutikau dar tris prabilusius lygiai apie tą patį – džiaugsmą – nebūčiau čia ėmusi samprotauti, kaip tai svarbu. Juk džiaugsmas leidžia nepamiršti svajonių, o svajonės – džiaugsmo.

Taigi prašom džiaugsmo!