Vienišos moters įpročiai su Bukazino pinklėmis

Kas skaičiuoja ir lygina braškių kainas Vilniuje, kas keliauja po karščiu dvasinančius paryžius ar londonus, kas keikia orus ant Lietvuos. O kas ramiai sėdi pajūry, ant kopos, skaito ir sudega iki braškių raudonio. Ir tik tada atgauna nuovoką ką daryti ir ko ne. Bet susidegink tu man šitaip…

Jau nepamenu kada gyvenime taip perštėjo ir niežtėjo nugarą, užpakalį, kojas, skruostus ir kitas metus saulės nemačiusias vietas. Betgi kas nėra sudegęs pajūry. Tikrai visiems pasitaikydavę kai per vieną dieną nori gražiausiai pasaulyje nurusti. Bet kada gi tai buvo?

Kai draugei pasiskundžiau nevalingu susideginimu, pirma ką išgirdau – kefyro turi? Kaip senais gerais laikais. Bet kefyru gal jau niekas ir nesigydo. Juolab kad maniškis jau buvo išvykęs į šaltibarščius. Išgebėjo kitas daiktas, žemiau parašysiu koks.

Žmogaus įpročiai susiformuoja per 24 dienas, užsitvirtina per 68 dienas, o refleksais tampa per tris keturis mėnesius. Nežinau, kas taip apskaičiavo, bet man pasirodė panašu į tiesą. Nors tų dienų ir skaičių esama įvairokų, nelygu, kuriuo šaltiniu remtis. Bet faktas, kad naujus įpročius ugdyti reikia su galva. O senus pamiršti taip, kaip kirviu nukirsti. Šįkart to ir ėmiausi, tik nesėkmingai.

Maždaug dešimt pastarųjų metų su gyvenimo draugu buvome susikūrę malonią laiko leidimo paplūdimyje sistemą. Pavakary sėdi ant dviračio, per pusvalandį numini iki laukinių pliažų, važiuodamas pasportuoji, apšyli, po to pasimaudai ir gali užsiimti kuo nori: jogintis, gulinėti, skaitinėti, vėl nuogas kristi į bangas ir t.t. Po to vėl pusvalandis dviračiu atgal, dušas, maloni vakarienė su vynu terasoje ir visa kita, kas tik ateina į galvą. Įsivaizduokit, koks susiformavo refleksas!

Bet vieną dieną viskas susijaukė ir išnyko. Staigiai teko susikurti naują pajūrio gyvenimo schemą, nes orai šią savaitę išpuolė tobuli. Nekaršta, nešalta, bet saulėta. Taigi likusi viena, be pliažo kompanjono, kuris nutarė neleisti laiko gulomis prie jūros apskritai, greitai išmėginau vienišos moters poilsio variantą.

Ką tai reiškia?

Ogi tiesus kelias į bobapliažį, ir guliu kiek tik noriu!!!
Ir dar. Po nežinia kiek metų prie jūros ėjau kojomis, be dviračio, rytą, ne pavakarę ir į netoliese esantį pliažą. Vietoj draugo pasigriebiau “Alma Littera” išleistą naujadarą “Bukaziną”. Va, nuo jo viskas ir pavažiavo nenumatyta kryptimi…

Aišku, vienai prie jūros irgi smagu. Guli, vartaisi, galvoji, kaip gražiai rusvėji, pliažas tuščias. Prastai tik viena, kai esi kopose vienas, nelabai išeina palikti savo gulioko ir nulėkti iki jūros. O jei kas pagriebs paliktą ūkį? Nieko ten svarbaus, bet grįžti be kelnių namo – nelabai…

Pernai draugė pasakojo. Irgi bobapliažy. Viena buvo. O karšta! Taip traukia išsimaudyt. Apsidairė. Greta pilna moteryčių, kas kedenasi, kas plepa. Žiūri, babytė sėdi. Viena. Liūdna. Neturi net su kuo žodeliu persimest. Draugė prišoko, užkalbino, pasibendravo ir netrukus paprašė, kad babytė jos mantą “padabotų”. Tai labai prašom, sutiko toji ir arčiau draugės atsitempė savo gulioką. Nubėgo manoji į bangas, pasitaškė, pasidžiaugė, pasiplaukiojo ramia širdim, o kai grįžo – nei babytės liūdnosios, nei daiktų…

Tai va, kaip būna. Žodžiu, prisiminus aną istorija, priguliau kad ir toliau nuo jūros, bet su vėju, ant kopos, su tobulu peizažu ir jokių babyčių aplink.

Taigi dabar grįžtu prie Bukazino. Gal jau matėt knygynuose. Man prisipažįstu, padovanojo jį leidėjai ir kol grįžinėjau namo iš darbo, vis kreivai žiūrėjau į viršelį, bandydama suvokti pavadinimo idiotizmą. Jokio lietuviško žodžio, derančio šiam naujadarui, taip ir neradau.

Kol neatsiverčiau paties Bukazino. Paaiškėjo, būtent vasarai leidėjai išleido naujovišką skaitymo modulį ir prisipažįsta, nukopintas jis nuo Vakarų vakariausių. Knygos ir žurnalo mišinys. Book+magazine=Bookazine=Bukazin’as 🙂
Žodžiu, šiuolaikiškas reikalas… pusiau skaitalas, pusiau rimtas dalykas.

Ir kai jau atsivežiau jį pajūrin, kai jau nusinešiau ant tos vėjo pučiamos kopos, kol neperskaičiau viso to Bukazino nuo pradžios iki pabaigos, negalėjau net pajudėti. Nieko nejutau, nieko nemačiau aplinkui, nebuvo nei karšta, nei šalta, nei saulės, nei jūros patyriau.

Bet ćia tik aš taip maniau. Gi pasekmės po to Bukazino – raudonos ir skausmingos. Ir pasiskaitymo prasme – malonios, ypač Rūtos Vanagaitės ir Erikos Umbrasaitės dalys veža. Kitus irgi įdomu skaityti. Dėl jų visų, panašu, ir iš odos išsinersiu.

Tai dabar pats tas išsižioti apie pirmąją pagalbą. Tikrai ne kefyras. Greitai pastvėriau alavijų gelinį kremą, emulsinį losjoną ir veido kaukę. Nebus čia jokios reklamos, nes nelabai to kremo gaus tas, kas nežino “Forever” produktų. Amerikietiški jie, visi iš alavijų ar dar kitokių augalų. Kažkada nusipirkau, bet taip ir mėtėsi be reikalo neatidaryti, ir štai jų valanda išmušė.

Šiaip esu skeptiška brangiausių kremų atžvilgiu, bet šįkart savo išdidumą suvalgysiu ir pripažinsiu – greitoji pagalba, vardu alavijas nėra labai pigi, bet tikslinga ir paveiki.

Iš tiesų, gal net ir alavijo sultys taip pat suveiktų, nereikėtų ir kremo. Tik reikia turėti jo, to bobučių augalo, kuris, beje, interjere dabar vėl labai madingas.
Taigi atlaužti pačią sultingiausią šaką, nupjauti jos dygliuotus kraštus. Greitai perpjauti ją pusiau į dvi dalis ir mėsingu jų vidumi ištepti nudegusią vietą. Greitai, labai greitai, nes sultys bėga, o jos – aukso vertės.

Tai tiek apie odos reanimaciją.
Dabar pasakysiu kodėl verta skaityti Bukaziną.

Vien dėl to, kad išmėginsit naują darinį ir susidarysit savo nuomonę. Beje, ilgai netruksit, maximum porą valandų, bet rasit kitokių autorių nei bet kuriame moteriškame žurnale.

Bukazine dominuoja interviu žanras, nemažai publikacijų susiję su bendravimo ir savivertės ugdymo psichologija, pvz., man tas labai įdomu.
Tik juokinga, kad vieni autoriai prieštarauja kitiems, ypač “meilės sau” klausimu, bet dėl to yra apie ką pamąstyti.

O leidinio gale dar prilipinti keli maisto receptai. Žodžiu, vienai vasaros dienai – labai pats tas!

Tik nesineškit to Bukazino prie jūros saulėtą dieną! Nebent turite alavijo ir gebate dozuoti skaitymą…

P.S.

Jei pastebėsite korektūros klaidų, žinokite, rašyta iš širdies ir niekieno neprašius, be klaidų žymėjimo programos. Negi per atotogas tampysies kompiuterį…

P.P.S.

Tai, ką čia prirašiau ir prifotografavau, draudžiu naudoti visais tikslais ir draudžiu viešinti žiniasklaidoje.

 

Advertisements

Paketai “naujiems pinigams”

Vilniaus Vokiečių gatvės dešinioji dalis – ne iš plačiųjų. Jei joje stabteli bent vienas automobilis, kiti nei aplenks, nei kaip kitaip pajudės.

Sekmadienio popietė. Gatve iš lėto juda be proto brangus Mercedes kabrioletas. Naujas. Net blizga iš šviežumo. Už vairo – šviesiaplaukė. Greta – vyriškis. Turtingas kaip velnias. Gali sau leisti. Ir mašiną, ir merginą. Visą komplektą, kaip priklauso. Abu dairosi į šonus. Ar kas mato tokį grožį?

Mato. Visi mato. Kas eina pro šalį ar sėdi gatvės kavinėse, atsisuka. Kaip tokių nepastebėsi? Egzotiškos poros visiems patinka, ne tai, kad gražu, bet įdomu, nes niekada to nei sieksi, nei pasieksi. Bent akis paganysi.

O jie staiga sustoja. Vidury gatvės.

Mergina, matyt, kažką pametė po savo kojomis arba neranda svarbaus pedalo. Ima kuistis po vairu. Jos keleivis irgi panyra žemyn po draugės kojomis. Abu žvelgia nunarinę galvas ir šnekasi. Jiems iš paskos susirikiuoja automobilių eilė.

Situacija trunka vos kelias minutes. Atrodytų, kas čia tokio. Betgi nei avarinio signalo įsijungia, nei ranka mosteli atsiprašydami už kitiems sukliudytą važiavimą. Kam? Čia ne šiaip kas važiuoja. Turtingi ir svarbūs žmonės, kokie dar atsiprašymai. O gal net nežino, kad nežino kaip dera elgtis?

Naujų turtuolių vis randasi. Kažkur prasisuka dideli verslai, iš dangaus nukrinta dideli pinigai. Ir atsiranda, kaip sakoma Europos ratuose, „nauji pinigai“. Kuo jie skiriasi nuo „senų pinigų“?

Viskuo. Ir tai matyti ne tik gatvėse, restoranuose, parduotuvėse. Visur.

Žiemą rašiau apie kailinius kiaunėms, kuriuos jos gauna dovanų iš dėl jaunystės pakvaišusių „tėtukų“. Po to tuos kailinius merginos parneša atgal į parduotuvę, norėdamos atsiimti grynuosius. Taip vaikšto „senstelėjusių naujų pinigų“ pinigai.

Ir reikia tikrai nemažai metų, kad „naujų pinigų“ galvose atsirastų vietos mandagumui, kultūrai, bendravimo meno pradžiamoksliui, interesams, siekiantiems toliau parduotuvių su prašmatniais gyvenimo atributais. Bet gal galima jiems kažkaip padėti?

Neseniai išgirdau puikią frazę, pasakytą su humoru, bet itin taikliai apibūdinusią „naujų pinigų“ filosofiją. Jų judėjimas – 500 eurų per valandą. Taip judama kultinėse Europos sostinėse, ypač parduotuvių gatvėse.

Panašiai svarstydami su gyvenimo draugu sumanėme planą, komišką, bet gal net visai vertą realizuoti. Jis ir padėtų „naujiems pinigams“ tapti žmonėmis.

Taigi planas būtų toks.

Kiekvienas, perkantis itin brangų daiktą, vilą, automobilį ir pan., kartu už ačiū gautų „Naujų pinigų paketą“.

Toks pavadinimas, tik tam, kad pritrauktų „naujų pinigų“ dėmesį.

Tai būtų daiktas tikslingumu panašus į brošiūrą, kokios būna įsigyjant automobilį ir kurių niekas neskaito, nors jose suguldyta viskas apie visus automobilio mygtukus. Bet tas „Naujų pinigų paketas“ neturi būti didelis daiktas, svarbu, kad prabangiai atrodytų ir blizgėtų arba būtų ryškios spalvos.

Tiesa, reikėtų tų paketų įvairių. Įvairiems „naujiems pinigams“. Jie juk irgi skiriasi intelektu, išsimokslinimu, pagaliau patirtimi ir pinigų kiekiais.

Tai štai vienas galėtų būti, pvz., „Pradedantiems naujiems pinigams“. Pagrindai apie mandagumą, elgesį, pokalbio variantai, kai nėra ką kalbėti, atsiprašymo pavyzdžiai nederamai pasielgus, nusišnekėjus ir t.t. Iš tiesų, pradedantiems būtų gal net lengviausia prikurti įvairių situacijų. Jie, tie naujieji – dar žali, visko jiems reikia.

Tik problema, kaip neišvarginti pamokslais, tarkim, kad ir apie stalo etiką – ką kokiu stalo įrankiu valgyti, iš kokios taurės gerti, kaip kramtyti, kad kitiems nesigirdėtų čepsėjimo. Aišku, geriausia tiktų komikso variantas. Paveiksliukus galima greitai praversti, bet gal kas nors liktų galvoje.

Paketas „Pažengusiems naujiems pinigams“ būtų jau kiek sudėtingesnis. Čia vertėtų įtraukti platesnių kultūros aspektų. Pvz., nurodyti svarbių Europos miestų parduotuvių gatves, kuriose takai jau numinti, bet lyg netyčia šalia tų takų padėti rodykles muziejų bei galerijų link. Ir labai trumpai paaiškinti, kaip 500 eurų per valandą greitį sumažinti iki keliolikos eurų. Bet ne dėl taupumo. Dėl „krutumo“. Nesvarbu, kad pirmi kartai muziejuje „naujiems pinigams“ gali pasirodyti per pigūs. Juk ilgainiui vieno kito menininko pavardė gal įstrigs atmintyje, o vėliau jomis bus galima nerealiai sublizgėti prabangių pietų metu su kitais „naujais pinigais“.

Sudaryti paketą „Senstelėjusiems naujiems pinigams“ būtų sunkiausia. Dažniausiai jų nueitas kelias matuojamas ne 500 eurų per valandą. Čia jau lošiama dešimtimis tūkstančių ir vilomis Toskanoje, labiau sukamos galvos kaip prisišaukti garsiausius pasaulio dekoratorius ar kiek ilgai laukti kol bus atvežtos „Savoir“ lovos ar „Porcelanosa“ vonios kriauklės iš a. a. Zahos Hadid sukurtos kolekcijos.

Bet tikrai yra ką pasiūlyti ir „Senstelėjusiems naujiems pinigams“. Pvz., būtų galima sudaryti pasaulio turtingųjų askezės kryptis ir ryškiausius pikus. Juk daug uždirbę ir visko pamatę jie jau būna sotūs ir ramūs. Jiems jau nereikia to, kas išskiria iš minios ar atskleidžia jų turtinės padėties realybę.

Tad paketas jiems būtų pats ploniausias ir be jokių paveiksliukų. Tik milijardieriaus vardas, pavardė, turtinė padėtis pagal Forbes sąrašą ir atsisakytų gyvenimo malonumų sąrašiukas. Turėtų suveikti.

Arba kaip pasakė gudragalvis pasaulio turtuolių turtuolis Warren Buffett: „Pick out associates whose behaviour is better than yours, and you will drift in that direction“.

IMG_9107

Sviesto. Ir kuo daugiau

Unik

Televizoriaus beveik nežiūriu. Na, nebent filmus ir informacines laidas. Smaksoti prie teliko nėr nei laiko, nei intereso. Ir kai pakvietė ateiti į pokalbių šou „Klauskite daktaro“, mažumėle pasimečiau. Juk nepripažinsi, kad nė vienos laidos nematei. Ir nesakysi, ai, tingiu eit šeštadienį.

Juolab kad mano laidoje kalbinome profesorių Alvydą Unikauską. Neatsisakė. Nors vaikėm su filmavimais ne vieną gerą pusdienį. Dėl to pajaučiau pareigą nueiti ir pas juos, ir padaryti tai, ką reikia. Šnekėti.

Apie ką?

Apie Ghee sviestą. O Jėzus Marija, nieko nežinau. Ir net sąmoningai nesidomiu. Ypač kai sveikos mitybos gerbėjų ratuose prasideda kalbos apie ajurvedinius maistus, raunu toliau. Ranką prie širdies, mes iš runkelių ir morkų, tai paprasti ir įprasti genetiniai maistai mums labiau ir pritinka. Gal ne taip tiesmukai mąstau, bet tikiu, kas europietiška, tas skaniau ir teisingiau.

Bet maloni redaktorė, kvietusi laidon, sako – apie Ghee jums viską ir paaiškinsime.

Aišku, šiek tiek perdedu. Žinau šio bei to ir apie Ghee, ir kitus panašius indiškus dalykus, bet dažniau nulemia pasąmoninis nusiteikimas prieš anos kultūros transplantavimą visur kur. Lietuvon – taip pat.

Ir kad laidoje jiems labai nereikėtų man aiškinti to ypatingojo sviesto privalumų, šiek tiek pasiskaitinėjau, pasirankiojau informacijos ir jaučiausi neatremiama, pasitvirtinus savo tiesas. Nuėjau išdidžiai nusiteikusi, jog mums geriau mūsiškas sviestas.

Kol grimavo, redaktorė paaiškino, koks bus mano vaidmuo laidoje. O lia lia… Maniau, paklaus, atsakysiu, taip arba ne, dar kaip nors sublizgėsiu išmintimi ir – laisva. Juolab išpuolė šiltas ir saulėtas šeštadienis, stovėti studijoje – ne pats dėkingiausias laiko leidimo būdas.

Bet, o broleli, pasirodo, toje laidoje tiek visko prigalvota… Ne tik kalbėti, bet sviestą tirpinti, virti, kauliukus mėtyti, ragauti ir dar kalbėti. Šou kaip reikiant. Įklimpau…

Nors kai prasidėjo įrašas, buvo visai smagu ir įdomu. Kai ko sužinojau, bet įdomiausia – užsimezgė draugiškas ryšys su profesoriumi Alvydu Unikausku. Prie jo dar grįšiu kiek vėliau.

O dabar apie tą mano nemėgtą ajurvedinį sviestą. Kuo gi jis naudingas ir kaip jį galima pasiruošti Lietuvoje, išaiškės laidoje. Bet kad jis visai pamanomo skonio, tai faktas. Ir kad jį verta ruošt pačiam ir visai nesunkiai, irgi faktas. Tik svarbu nepirkti konservuoto metaliniuose induose. Dėl visai suprantamų priežasčių. Po įrašo dovanų gavau Ghee sviesto stiklo indą, kurį, pasirodo, pagamino viena iš laidos redaktorių, sakė, jos tėvai – ūkininkai, turi savų karvių pieno į valias. Ghee išvirti – juokų darbas.

Ir kai profesorius pasakė, valgyk ir Ghee, ir visokį kitokį kokybišką sviestą, va, tada man ir prasidėjo įdomioji dalis.

Kad riebalai – ne žala, o nauda, jau ne vienerius metus kalba progresyvūs medikai. Kad visokie cholesterolio parametrai auga ne nuo riebalų, o miltų ir cukraus, daktarai po truputį aiškina ir pas mus. Bet formalioji medicina dar vis šnairai žiūri į išsišokėlius, kurie apdainuoja ketoninę mitybą, riebalais varvančius keptus kiaušinius ir sviesto centimetrus ant duonos riekės. O apie taukus net baisu išsižioti, bet po truputį jau sako, jie irgi geriau nei aliejai…

Taigi įrašo metu, po jo ir dar kitais kartais su profesoriumi Alvydu labai įdomiai šnekėjomės apie mitybos ir riebalų reikalus. Nežinau, gal čia išduosiu didelę paslaptį, bet tikiuosi, profesorius mano blog‘o neskaitys, tad prasitariu – jis pats per kelerius metus numetė 30 kg!!!!

Skamba? Taip, beveik neįtikėtinai. Ir kas galėtų pagalvoti, jog toks išvaizdus vyras, atsisakęs cukraus ir miltų, šitaip reikšmingai pasidarbavo savo kūno labui? O tikrai pasistengė. Ir dar sako, be kančių ar alinančio triūso. Tiesiog išbraukė iš raciono saldumus ir purumus, t. y., miltus. Ir prašom – puikus rezultatas!

Klausiu, ar sportavo? Tikina, nė kiek.

Ar valgė dažnai ir po nedaug? Sako, nieko panašaus.

Ar nevalgydavo vakarais? Valgydavo ir dešimtą vakaro.

Tai kur šuo pakastas?

Pasninkas!

Taip taip. Ne religinis, ne prieš Kalėdas ir Velykas. Bet kasdienis pasninkas. Profesorius tikina, organizmas neturi gauti maisto medžiagų 16 valandų per parą. Tuomet užsiveda vidinių riebalų naikinimo programa.

Apie tą teoriją esu nesyk skaičius, girdėjusi iš užsieniečių. Ten toliau, Europoj, pasninkauti dabar yra madinga. Dar nuolatos gaunu švediško portalo “Dietdoctor” naujienlaiškius. Ir ten teigiama – 16 valandų nė kąsnio. Tiesa, jie labiau įsijautę į ketoninės mitybos privalumus, bet ir apie pasninką cituoja nemažai mokslo darbų.

Taigi visą mano skaitytą informaciją savo patirtimi tiesiog akivaizdžiausiai patvirtino daktaras Unikauskas. O kai vėliau jam nusiunčiau linką iš „Dietdoctor“, pritarė, jog irgi rado gerų bei vertingų naudoti tiesų.

Nelabai seniai su drauge kalbėjomės, tiksliau, ji svarstė, parodyk man bent vieną žmogų, sėkmingai suliesėjusį ir išlaikiusį pasiektą kūno masę. Ir dar kad veidas nenukentėtų, nevirstų suvytusiu obuoliu. Mąsčiau mąsčiau ir niekaip negalėjau jai nepritarti. Kai tik svorio metimo imasi moterys, kam per 30, kūną susitvarko (kuriam laikui), o veidas išeina ten, kur nereikia. Nenuostabu, dauguma intuityviai ir renkasi: veidas ar kūnas.

Čia kaip su Chanel ir jos tezėmis dėl raukšlės ant veido ar ant kojinės. Kuri geriau?

Tai štai profesorius Alvydas savo pasninkavimo metodu raukšlių teoriją ir praktiką paneigė. Tiesa, vyrų oda storesnė, nelinkusi stipriai vysti, bet 30 kg netekties ir ji būtų neatlaikiusi. O atsilaikė. Taigi prašom – pavyzdys įkvepiantis.

Ir kaip jūs pasninkaujat, klausiu.

Nuo paskutinio vakarinio valgymo atskaičiuoju 16 valandų ir tiek, šypsosi profesorius.

Skaičiuoju ir aš: jei paskutinį kartą valgiau 8 val. vakare, tai kitas valgymas turi būti 12 val. dienos? Nieko baisaus.

Pabandžiau, ir tikrai nieko baisaus. Tik gaila, nespėjau sulaukti efekto, vos kelias dienas pasninkavau, paskui reikalai pašlijo, nes buvo ekstra situacija su tetos sveikata, lakiojau tarp darbų ir ligoninių, neišėjo nuosekliai pasninkauti, pakako kitokio streso.

Bet akivaizdu, reikalas įmanomas ir, sakyčiau, nesunkus. Bent man. Tikrai lengviau rytinę pusę dienos lakstyti tuščiu pilvu, nei vakarinę prie kompiuterio ar su knyga graužti alkūnę ir tuščiai varstyti šaldytuvo duris, pasižiūrint kaip gražiai jis šviečia.

Dar atsiminiau kitą klausimą, užduotą profesoriui, o kaip su teorija, jog pusryčiai – būtini?

Niekai, sako jis.

Tai ir skrandis pats savęs nesugrauš?

O ko jam graužtis, nustemba Alvydas.

Tik jokios kavos, arbatos, jokių sulčių. Vien vanduo. Ir kiek tik nori, priduria populiarusis gydytojas. Esą kava ir kiti panašūs gėrimai, patekę į organizmą, užkuria signalą, jog teks virškinti. Tuomet užsiveda fermentų muzika ir t.t.

Tai štai pripažįstu, reikalas su vandeniu iki vidurdienio pasirodė esąs puikus, nesudėtingas ir prasmingas. Tereikia cikliško gyvenimo ritmo, kad tokia maitinimosi schema taptų įpročiu.

Beje, dar vienas įdomus Alvydo Unikausko pastebėjimas. Valgyti dienoje tris ir daugiau kartų, visai nėra būtina. Sakė, pats valgo du, kartais tik kartą.

O keletą sykių per savaitę, prisipažino, užsitepa juodos duonos riekę sviestu ir kaifuoja. Bet užsitepa taip, kad sviesto pločio yra tiek, kiek ir duonos!

Va čia ir vėl išsižiojau. Ir pamėginau užsitepti. Labai patiko. Ypač vakare. Padeda nustoti slankioti aplink šaldytuvą.

Tai va, ir grįžtu į rašymo pradžią. Prie sviesto. Ghee ir kitokio. Išeina, verta jo valgyti ir kuo daugiau. Na, žinoma, ne kasdien, ne triskart per dieną. Bet dusyk per savaitę – malonus naudingumas. Ir pakankamai to sviesto gaudamas, įveiki emocinį norą kažką vis pagraužti.

Kitaip tariant, dar kas išeina, jog visos mitybos teorijos apie dažnai ir mažai, ne po 6 vakaro ir pan. griūva. Norint sveikatintis ir lieknėti, nesukti galvos, kada valgei, kada ne, irgi eina šipuliais. Nes valgyti visai ir nebūtina… Ypač kai žinai kodėl 🙂

P.S.

Vis dėlto, prabilus sąžinei, nusiunčiau savo išsimąstymus profesoriui A. Unikauskui. Jei jau cituoju žmogaus mintis, privalau su juo tai ir suderinti.

Profesorius patikslino štai ką:

“Tam tikrų mano žodžių netikslumų yra, bet visumoje viskas taip. Pvz., aš niekuomet nesakau, kad valgyti pusryčių nereikia. Tiksli mintis būtų “tai individualu ir kiekvienas turi rinktis atsižvelgdamas į savo pojūčių patirtį”.

Po profesoriaus pataisymo mano sąžinė nurimo 🙂

 

 

 

 

Per savaitgalį išmokti laimės

musee de la mode

Ar galima išmokti laimės?  O džiaugtis? O gal sėkmė irgi prie tų pačių, mokytis skirtų kategorijų? Ir viską greitai. Per savaitgalį.

Ne, man nepasimaišė, bet sudėjau temas, kurias pasakojo studijavusios bičiulės. Ir ne vienos, o su laimės mokytojomis. Pastačiau ausis ir vienai kvailai leptelėjau – o gal dar pamokė kaip teisingai liūdėti? Supyko, bet labai protingai atsikirto – to moko pats gyvenimas.

Bet ar džiaugsmo ir laimės pamokų neužduoda tas pat didis mokytojas, Gyvenimas? Bet čia jau perlenkiau. Mat draugė užsirovė. Ir to nepripažįsta. Ant savamokslės “mokytojos”, kuri skambiai ir greitai moko stebuklų.

Kita vertus, ko čia stebėtis. Juk stebuklų laukia visi, net lošia loterijose, nors puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. O va “mokytojai” gali išmokyti tikėti kuo tik nori. Beveik kaip tie čigonai, kur prie parduotuvių pardavinėja puodų rinkinius, kurių esą kažkodėl negali vežti per Lietuvos sieną. Žinau ne vieną atvejį, kai ant tų pasakų puodų pasimovė ir protingos damos.

Tik čia ne apie puodus ir čigonus. Čia apie laimę, kurios kokius 200 g galima nusipirkti  savaitgalio seminaruose.

Bet ką reikia daryti, kad jos nusipirkęs tikrai pasijustum apgobtas laimės? Žinau, kad renginiai, pažymėti raktiniais žodžių deriniais – kaip prisišaukti laimę, kaip pasijusti laimingu, kaip sulaukti sėkmės, kaip rasti svajonių vyrą, kaip išgyventi tikrą meilę ir t.t. – yra tikri sėkmės nešėjai ir pinigų šaukliai. Teisingai perskaitėt, jūsų pinigų šaukliai tiems, kurie jums žada įpūsti stebuklingas metodikas ir paslaptis kaip pasiekti to, ko labiausiai trokšti.

Kita draugė irgi lankėsi pas mokytoją, besiverčiančią laimės pamokomis. Tai pat nemažai kainavo tos laimės paieškos. Gerai, kad nors ne individualios, o grupėje mokėsi. Bent pigiau atsiėjo. Supratau, neskursta ir jos ponia mokytoja, moko dalykų, kurių išmokimo rezultato niekaip nei išmatuosi, nei įvertinsi, jei prastai žinias sudėstė. Ir nėra būdo pasverti mokytojos kompetenciją. Beje, to niekas net neklausia. Net Google nenaršo. Tik svaigsta, kad gavo laimės. Bet nemandagu aptarinėti mokytojų turtinę padėtį, kai diegiamos aukštumos.

„Tai ko seminare išmokai?“

„Į gyvenimą žvelgti pozityviai, išlaisvinti savo vidinį vaiką, apsisaugoti nuo blogos energijos, kas rytą šauktis laimę…“

Dar daug visokių kitokių gėrių vardija. O aš taip ir įsivaizduoju, kaip ji rytą stovi savo terasoje su naktiniais, nesusitepusi bloga svetima energija ir šaukia laimę…

Na gerai, truputį patikėjau, kad tikrai kažko naudingo išmoko, bent jau nekreipti dėmesio į smulkmenas, nes labai užsidegusi pasakojo ir dar ketino paskui mokytoją važiuoti į Klaipėdą, kai toji mokys kitą grupę. Bet staiga man nuoširdžiai pagailo jos pinigų ir vėl įkišau savo trigrašį.

“Už tiek, kiek jau išleidai laimei, galėjai pigiomis linijomis nuskristi į Paryžių, dvi naktis panakvoti prie “Opera Garnier” (žinau viešbutį gero kokybės ir kainos santykio) ir apeiti kelias parodas. O už kelionę į Klaipėdą galėtum Paryžiuje papietauti “Lazare” restorane, “Saint Lazare” geležinkelio stotyje, kur prancūzai užsuka geros kokybės maisto su neprastu vynu. Ir dar šio bei to artimo širdžiai nuveiktum. Apturėtum nuostabų savaitgalį. Ar patirtum mažiau laimės ? Ir dar kiek prisiminimų liktų…”

Linguoja galva pritardama. Ir prisipažįsta, prabėgus keletui savaičių po mokymų, jai atrodo, kad laimės jau beveik nejaučia. Tai klausiu, gal blogai pamokas ruoši? Ne, kasdien darau visus užduotus pratimus, o laimės kažkodėl mažėja…

Jei visai tiesmukai, akivaizdi blogybė, kai žmonės, dažniau moterys, tiki lengvais raganavimais ir nesąmonėmis. Tiksliau, lengvai kažkam patiki savo emocinius laukus, kad svetimi žmonės į juos pripūstų iliuzijų su laimės, džiaugsmo, sėkmės prieskoniais ir užtikrintų džiugesį nuo ryto iki vakaro.

Neseniai buvau viename didelės šeimos baliuje. Sutikau psichologę, profesionalią problemų sprendėją. Kažkaip išsikalbėjome apie bendrą laimės siekį ir būdus, kuriais neva mokoma pajusti harmoniją su savimi ir kitais, užsitikrinti siekiamybes ir norą gyventi be rūpesčių. Juk taip žmogiška norėti smagiai gyventi darnoje ir vartytis sėkmėje diena dienon, justi vien pozityvius impulsus.

Bet kas išeina?

Psichologai pastebi, po panašių laimės mokymų tik daugėja nelaimingų ir su savo pojūčiais bei jutimais nesusitvarkančių žmonių, nemažėja liguistų sėkmės ieškotojų, pasiryžusių bet kokia kaina nusipirkti džiaugsmo. Tik bėda, kad eina jie ne į tas parduotuves. Labiau linksta į pardavėjus, kurie prekiauja pasakomis apie neišlaisvintus vidinius vaikus, nesubalansuotas energijas, uždarytas čakras ir išblukusias auras bei kitas teorijas, kurių mūsų laikais galima prisigraibyti internete.

Ne paslaptis, jog mokyti gali ne kiekvienas. Reikia ne tik gerų komunikacinių įgūdžių, gebėjimo valdyti auditoriją, bet ir žinių. O žinios – reikalas nepaprastas. Tos, už kurias teikiami universitetų magistrų diplomai, dažniausiai mažai kuo siejasi su džiaugsmo ir laimės doktrinomis. Ir čakrų diplomuoti specialistai neatidarinėja. Metafizikos jų mokymuose nebūna, kaip ir avantiūrizmo per kelias dienas į gyvenimą paleisti naujai iškeptą laimingą žmogų.

Dėsningumai akivaizdūs – yra paklausa, bus pasiūla. O verslas yra verslas, todėl gyventi galima net iš noro džiaugtis. Prieš dvidešimt metų didžiąją laimės ieškotojų kapitalo dalį susirinkdavo ekstrasensai, paskui į jų gretas įsiliejo astrologai ir būrėjai. O štai pastaraisiais metais „mokytojų – gydytojų“ kastą papildė ir džiaugsmo “terapeutai”.

Taigi grįžtu prie baliuje sutiktos psichologės. „Kad tu žinotum, kiek tų laimės ir džiaugsmo mokinių paskui ateina pas mane ir kolegas. Pasimetę, persigandę, iš gyvenimo kasdien reikalaujantys to, ko nėra ir negali būti. Nustebę, kad jų vidinis vaikas nė velnio neklauso ir nė kiek nesidžiaugia kiekvienu rytu. Kad lakstydami laukais palaidais plaukais (čia jau aš prikūriau, ji sakė apie laimės mantrų kartojimą) nė kiek neranda ramybės. Ir nuolatinis poteriavimas: aš – laimingas, aš – džiaugsmingas, aš – sėkmingas – nė velnio nepadeda“.

Tai va.

Ir dar didesnė blogybė, kurios pati mokausi iš knygučių, parsisiųstų apie Vabi Sabi, kad mes kaip paklaikę siekiame tobulumo. Ir nevertinam netobulumo. Jį net niekiname.

Beje, praėjusią savaitę laidoje rodžiau temą apie Vabi Sabi ir netobulumo žavesį. Tiesa, ten labiau kalbėjome apie estetikos platumas ir apčiuopiamo netobulumo grožį, kuris sukuriamas ne žmogaus, o aukščiausios galios – Gamtos, ir išmintingai aukštinamas Japonijoje. LRT mediatekoje galima tai pamatyti bet kuriuo paros metu.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013667331/stilius

Bet netobulumas, kaip įvairiapusė kategorija, vertas būti pripažintu ir emociniame lygmenyje. Na, negali žmogus nuo ryto iki vakaro būti laimingas, sėkmingas, džiugus. Negali vien džiaugtis ir svaičioti apie laimę. Kad ir kaip jos trokštų.

Pamenu, kažkada interviu metu mano mylima aktorė Eglė Gabrėnaitė, kalbėdama apie sėkmę ir laimę, pasakė žiauriai išmintingai: “Negali būti ir gera žmona, ir nuostabi mama, ir gražuolė, gulinti prie baseino, ir puiki aktorė, besifilmuojanti pas Felini. Taip nebūna. Turi pasirinkti.”

Ir šiaip žmogaus psichologija yra tokia sudėtinga ir paini, kad beveik nenuostabu, jog ją gali veikti visai nelogiški dalykai. Ypač iliuzijos. Juk kartais taip ko nors nori, kad atrodo, padarytum bet ką, kad tik pasiektum savo svajonę…

Net per savaitgalį išmoktum laimės…

art oriental

Povelykinis sindromas ir kaip nuo nieko nepriklausyti

Norėjau rašyti apie atomines moteriškes, kurių pamatau filmavimuose. Kokią tik heroję išsirenku, vis nereali! Bet rašant išèjo kiek kitaip…

O tų atominių ponių prisižiūriu ir per šventes, tokias kaip Kalėdos ar Velykos. Visų stalai lūžta, krepšiai kūpa, tortai ant palangių braška. Vištos ir antys plaukioja lėkstėse, žalumynais apkaišytos. Pažiūri FB ir galvoji, o tai moterys, o tai darbštuolės, o tai atominės! Ir visos dirbančios, ne dykaduonės kokios.

Pati galvojau, jau šioms Velykoms žarnų nesileisiu, stalų nekrausiu, nudažysiu kokius du kiaušinius ir voilà.

Kurgi ne! Antrą Velykų dieną šaldytuve dar vis tamsu, kiek ko beišimsi, visko dar tiek, kad savaitę išgyventum, nekeldamas kojos iš namų. Bet Lenkijoj nebuvom. Galima ir lietuviśkai pigiai prasisukti.

Kita vertus, kažkaip lengvai ir be pastangų susitaisė šių Velykų valgiai: susismulkino bulvės, burokėliai, rauginti agurkai, svogūnai, viskas sulipo į dvejopas mišraines, tarpuose išsikepė vištos šlaunelės, susipjaustė liežuviai, susiraikė ridikėliai ir švieži agurkai, gyvenimo draugas stalą nupuošė žalumynais ir kiaušinių dažymas praėjo be nuostolių ar mozonių aplink juos.

Visiems visko pakako ir sekmadienį, ir antrą Velykų dieną. Valgom, valgom, užgeriam raudonu vynu, galo maisto šventei nematyti. Ryt teks imtis pačių griežčiausių priemonių, pasninkauti, vėliau dozuot mitybą ir didint fizinius krūvius.

Blogybè ta, kad kai persivalgai, apima ne džiausgmo, o neramumo jausmas. Imi mąstyt apie nenusakomą moterų stiprumą, ant kurio laikosi ne tik Velykų stalai ir šventinis valgių gausumas.

Kai kažką darai ir darai nesustodamas, užsimedituoji tarp lėkšćių, pasaulis atrodo toks gražus! Suprantu, kodėl Beata visada nusiteikusi puikiausiai. Maistas kelia pozityvumą. Dar galiu prisimint anoje savo laidoje rodytas Editą Mildažytę ir Zitą Kelmickaitę. Irgi daug ruošia, gal dėl to yra linksmos ir stiprios savo vidumi. Kad ir ko būtų patyrusios…

Bet šiaip televizijoje ir kitose kūrybos sferose silpnoms neišgyvent, faktas. Ten turi taip arti, būti toks pajėgus, daryti viską, apsiverst per galvą, nuvirst nuo kėdės ir iš savęs pasijuokt, kad tave žiūrėtų, kad tavęs klausytų, kad kitiems būtum įdomus. Jei tik nori išlikti ir užsidirbti…

Uždarbis ir jo pastovumas  – labai svarbi stiprių moterų tema. Turbūt visi žino, kad moterys, kad ir kokio reikšmingumo jos būtų, LT uždirba mažiau nei vyrai. Taip yra visose srityse, na, gal Seime kitaip. Bet kūrybinėse industrijose – pirma eina vyrai, po to – moterys. Ir didžiausios ekrano žvaigždės nekainuoja kanalams tiek, kiek atsieina žvaigždūnai vyrai. Skaičių nepateiksiu, nes kiekviena sutartis – konfidenciali. Tačiau kuluarai yra visur, o kalbos juose vaikšto.

O dar yra ir trečias aspektas. Konkursai ir išlikimai. Ypač televiziniai. Gali būti be proto išmanus, bet kas pavasarį rašai senų ir naujų TV laidų projektus, ir laikai egzaminą. Komisijai turi įrodyti, jog darbui tinki. Esi toks pat ar net vis labiau kūrybingas, raštingas, moralus, vertybes išpažįstantis, idėjas generuojantis, aukštus reikalavimus atitinkantis, numatantis žiūrovų lūkesčius ir interesus, sugebantis skaičiuoti piniginius laidų biudžetus ir dar daug visko, ko net negali žinoti, kuo vadovaujasi sprendėjai. Priduodi projektus ir kokius tris mėnesius nemiegi, lauki, praeisi, nepraeisi, liksi su senu ar pavyks daryti naują darbą. Žodžiu, kabi tarp dangaus ir žemės. Kasmet.

Tame kabėjime dar privalai visąlaik ir racionaliai žiūrėti pirmyn, gyvenimą planuoti kaip laikrodis: žiemą numatyti, kas bus pavasarį, pavasarį skaičiuot kas bus vasarą. Ir viską konvertuot eurais: laiką, idėjas, paslaugas, įsipareigojimus. Va čia ir yra sudėtingoji darbo bei gyvenimo dalis.

Kaip finansininkui susiskaičiuoti iš ko sumokėsi mokesčius, neišeina, turi rasti, kas tai padarys. O tai irgi išlaidos. Nes kai esi laisvas menininkas, neturintis jokių etatų ir socialinių garantijų, skaičiuoti GPM’us, PSD’us, Sodras ir dar kažką, ko nežinau, privalai kaip ir pats. Bet nepažįstu nė vieno kūrybinio, kuris tai sugebėtų. Arba rašai, arba skaičiuoji, kitaip Dievas neduoda.

Geriausiu atveju suvoki, kad visas gaunamas pajamas turi nepamiršti dalyti per pusę: pusė tau, pusė mokesčiams. Bet tai padaryti irgi nelengva, nes taupyti į kojinę, kai iš jos visada gali išsiimti svarbioms ir svarbesnėms išlaidoms, yra komplikuota. Palikti banke? Taip ir yra. Bet taupymas banke tolygus pajamų praradimui. Jei to nenori, dar kita istorija – turi mokytis apie bankinius instrumentus ir jų panaudojimo mechanizmus. Na, to jau perdaug. Tai lieka viskas kaip lieka ir balandį, šiuo atveju po Velykų, prasideda piniginė karštligė, nes iki gegužės 1 d. turi savo gautus pinigus susideklaruot ir susimokėti galutinius mokesčius.

Po to imsi sukti smegenis kaip išgyventi iki rudens. Anądien kolegė labai džiugiai pranešė sužinojusi, kad Sodrai galima mokėti dalimis, t.y. gauti vadinamuosius atidėjimus. Bet kai pagalvoji, koks marazmas, kaip turi jaustis, dirbdamas ir neišgalėdamas susimokėti, atidėdamas prievoles, ypač kai jau nesi nei studentas, dar nesi “bomžas”, o pretenduoji į eilinį žmogelį, kasdien dirbantį ir tvarkingai mokantį mokesčius…

Dabar valdžia suka galvas, kaip stabdyti emigraciją, kaip užkirsti kelius žmonėms į Lenkiją, kaip pagerinti gyvenimo kokybę. Nieko nebus, brangieji, kol žmonės nesijaus saugūs finansine ir emocine prasme, kol smulkūs verslininkai krapštys kojines mokesčiams susimokėti, o į save išlaikantįjį valstybės valdytojai žiūrės kaip į melžiamą karvę.

Kiek esu dariusi interviu su kuriančiais žmonėmis, nesvarbu, kokį produktą jie “kuria – gamina”, dabar juk nebėra kūrėjų, visi turi verstis pagal IDV pažymas ar kitus ekonominės veiklos dokumentus, nors “gamina” literatūrą, muziką, dailę, straipsnius, laidas ir pan., visų problemos dvi – kad tik tas liukas, per kurį ateina mintys ir kažkas susikuria, neužsidarytų ir kad tavo darbą kas nors nupirktų.

Kitaip neturėsi net kuo susimokėti už darbo priemones: teptuką, drobę, kompiuterį, jam naudojamą elektra, šildymą, nes be jo pirštai stingsta dirbant, o dar reikia stalo, kėdės, telefono, vandens, unitazo ir t.t. Viso to, ką turi valstybei tarnaujantieji, tiesiog kasdien ateidami į savo kabinetus dirbti darbo. “Kuriantis verslininkas” visas darbo priemones turi įsigyti pats. Dar būtų neblogai, kad ir mintys aplankytų.

Kalbėdama visa tai, prisimenu tokią pasaką, kaip žmogus pas Dievą atėjo su savo kryžiumi.

Atėjo ir sako: Dieve, padėk, nebegaliu, nepanešu.

Pažiūrėjo Dievas į jį: matai kiek turiu kryžių, dėk ant stalo savąjį ir rinkis kurį tik nori.

Pasidėjo žmogus kryžių, palengvėjo, kitus apžiūrinėja, gal ras lengvesnį.

Ieškojo ieškojo, nieko geriau nerado.

Padėkojo Dievui ir išėjo su savu kryžiumi nešti jį toliau.

Link viso to, kasdien galima už gyvenimą krikščioniškai dėkoti, galima su viskuo taikytis ir laukti kol bus geriau ar Dievas ką duos. “O jeigu neduos?”, – pykteli Zita Kelmickaitė. “Jeigu niekas nieko neduos? Savimi turiu pasirūpinti pati. Kodėl turiu nuo kažko priklausyti?”

Tai dabar ir einu galvoti, kaip nuo nieko nepriklausyti ir kaip pasirūpinti savimi… pradžioj bent indus susiplausiu.

P.S.

Jei akis badys korektūros klaidos, prašau atlaidumo, rašyta buvo impulsyviai, emocingai, be savo kompiuterio, kuris ištaiso lapsus lingva. Jei ką, ryt ištaisysiu.

Slapto cukraus poveikis arba D vitamino stygius

Retai, bet kartais užeina nesveikas noras paskaityti komentarus po straipsniais. Visokiais. Pvz., užmačiau žinomos moters samprotavimus apie mitybą, cukrų ir pan. Nieko ypatingo, tik naudingos žinios, ir tiek.

Ypač šiais slapto cukraus laikais. Juk maistas = vaistas, žinoma dar nuo Konfucijaus laikų.

Bet paskaičius rašinį ir po juo nugulusius komentarus, pasišiaušiau iš pykčio ir pasakysiu viską, ką apie tai galvoju.
Pažįstu ją, tą moterį, seniai, gal nuo mokyklos laikų. Esu bendradarbiavusi kai ji pradėjo leisti bene populiariausią moterų žurnalą Lietuvoje, esu jai rašiusi ir į tarptautinį geros kokybės leidinį, kurį ji sugebėjo atvesti į Lietuvą. Po to esu ją filmavusi kai ji su šeima ketino išvykti gyventi į tolimą šalį.

Ta moteris – įsimenanti. Gal dėl to prisimenu, kaip ji, storomis raudonomis kasomis, sukdavo ratus su knyga mokyklos koridoriuje. Visada buvo išsilavinusi ir apsiskaičiusi. Vėliau žiūrėdavau kaip ji tobulai išlygintomis garbanomis ir elegantiškai išsidabinusi buvo geidžiama renginių viešnia, žinoma leidėja.

Po nepavykusios integracijos tolimoje šalyje ji perėjo į natūralumo kategoriją – žaviai padrikais garbanotais plaukais, kukliais drabužiais – grįžo prie neglaistyto įvaizdžio. Vėl kitokia ir įdomi.

Niekada nesigilinu į žmonių tautiškumą, neskirstau pagal kūno formas. Nes augau Vilniaus Senamiestyje, kieme, kur gyveno nemažai žydų, rusų ir lenkų šeimų. Lietuvių buvo vos kelios, todėl kieme vaikai susišūkaudavo rusiškai. Nežinau kodėl, tikrai niekas neliepė ta kalba kalbėti, bet ir žydai, ir lenkai bendravome be nuoskaudų ar aiškinimosi. Vieni buvo įdomesni, kiti gyveno liūdniau, bet visi sutarė. Ir iš storų niekas nesityčiojo, nes Iziko mama visada paskui jį bėgdavo su kotletu, o jis jo duodavo atsikąsti visiems.

Tačiau pamenu, po vieno interviu ta moteris užsiminė, jog visą savo gyvenimą jausdavosi žymėta dėl savo žydiškų šaknų. Nustebau. Dar labiau išsišnekėjome – taip buvo ir mokykloje, ir tie ryškūs plaukai net kliūdavo. Neslėpė, kad žydiškumas buvo ženklas, į kurį jai baksnota atvirai ar už nugaros. Tikėjo, išvažiavus iš Lietuvos to daugiau nejus.

Dar juokavo liūdnomis akimis, jei ten, toli, įsitvirtinti nepavyks, visada galės prisiglausti Izraelyje. Neprisiglaudė, nes ten irgi kažko pritrūko, ne visas tas žydiškumas buvo, kurio ten reikia.

Tačiau grįžusi atgal į Lietuvą, iš viešumos ji neišnyko – ėmėsi jogos mokymų, tobulinosi toje srityje daug kur, tikrai pamenu tik Ameriką, parašė kelias knygas. Ar keista? Ne. Aktyvus ir raštingas žmogus negali vegetuoti.

Ir žinau, jei sugalvočiau tobulinti jogos asanas ar norėčiau išsiaiškinti kažką apie gyvenimo kebeknes, eičiau pas tą moterį. Toks žmogus – ne pelkė. Visko matė.

Bet kiti mano kitaip. Ir tie bjaurūs, labai bjaurūs žodžiai, išlieti komentaruose ant rašančio žmogaus, sako paprastą dalyką – ne velnio tas gyvenimas Lietuvoje neina geryn. Neapykantos ir nepakantumo tik daugėja. Kodėl?

Suprantu, jog žmogaus smegenys kietesnės už kiaulės. Dar žinau, kad komentuojama visur ir visaip, bet drąsiausiai – už akių. Psichologai apsiputoję aiškina, kad komentuotojų agresiją ir emocines būsenas skatina jų pačių kompleksai, neišsipildžiusios viltys, iliuzijos ir pavydas. Bet juk visi gyvena visaip: nebūna vien blogai ar gerai… ko pavydeti?

Prieš porą metų uždraudžiau be mano sutikimo publikuoti savo blog‘o įrašus. Irgi dėl tos pat priežasties. Reakcijų. O prabėgus laikui matau, jos, tos reakcijos, tampa dar reakcingesnės, aršesnės ir šlykštesnės. Ir liejamos dėl žmogaus išvaizdos, amžiaus, tautiškumo…

Ech… akivaizdu, slapto cukraus perteklius žmones verčia monstrais.

Gerai, kad ateina pavasaris, šiluma, saulė, D vitaminas ims gamintis natūraliuoju būdu. Gal pykčio mažės. Bet cukraus neverta vartoti, tikrai įrodyta, jis žaloja ne tik kūną,  bet ir protą.

Kitą savaitę parašysiu plačiau tai, ką pripasakojo Mireille Guiliano, aiškinusi ne tik apie nestorėjančias prancūzes, bet ir apie slapto cukraus pinkles.

Bet komentarų vėl ilgai neskaitysiu. Nuo jų bloga.

Eisiu gerti burbuliukų ir valgyti šokolado ☺

Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.