Nepirkite man batų arba mados ir gyvenimo santykiai

Vakar buvau pirmoje “Mados infekcijos” dienos programoje. Devynios kolekcijos, drabužių kūrėjų pastangos, iš jų tikrai geros, konceptualios ir įdomios – trys keturios kolekcijos. Akivaizdu, pasakyti nauja madoje yra be proto sunku, o dažniau net ir neįmanoma. Ypač Lietuvoje. Kad ir kokie kūrybiški būtume, rasti raktą, rakinantį idėjų skrynelę, pavyksta retam.

Kadangi renginyje buvome su bičiule, kuri ne tik skoningai ir stilingai dėvi kasdien, bet ir dažnokai važinėjasi po paryžius, milanus ir kitas mados kūrėjų vietas, abi priėjome išvados, jog nelengva pas mus. Ne tik dėl šildymo kainų.

Kad neįžeisčiau madą kuriančių žmonių, ties tuo apie madą ir baigsiu.

Šiandien turėjau kitokio laiko šifruodama interviu su Mireille Guiliano, garsenybe, susikrovusia populiarumo kapitalą iš prancūziškų mitų. Kalbu apie „Kodėl prancūzės nestorėja“ autorę, su kuria teko bendrauti Knygų mugėje, paskui praleidome gerokai laiko, nes kol žmogų nufilmuoji, kažkiek susidraugauji ir patenki į kitą pasaulį.

Viskas, ką išgirdau iš Mireille, bus perduota per TV jau greitai, pirmadienį einu medžiagą montuoti ir tai bus iš tų maloniųjų montažų, kai pašnekovas kalba su užsidegimu, sklandžiai ir smagiai.

Prieš savaitę, grįžusi į savo NY, Mireille man parašė tokį jaukų ir šiltą laišką, kad net susinepatoginau to nepadariusi pirmoji, reikėjo pulti dėkoti už gerą interviu, bet ji mane tiesiog aplenkė. O dar ir pakviesdama paviešėti vasarą jos gimtajame Provanse, kur žada švęsti kažin kokį malonų jubiliejų, gerokai suglumino.

Kaip bus su tuo viešėjimu iš tiesų paaiškės, bet paprastai blaiviai žiūriu į tokius kvietimus, nes jie neretai tereiškia grakštų mandagumą. Ir tiek.

Kai prieš nežinau kiek metų perskaičiau pirmą Mireillės knygą apie nestorėjančias prancūzes, buvo labai linksma. Lengvai parašyta, naudingai patarta, atspindi šiuolaikinių moteriškių siekius. Knyga tarsi vadovėlis, tarsi patarimų rinkinys su maisto receptais. Ir net prabėgus daugybei metų, gal daugiau kaip dešimčiai, po pirmo tiražo, išleisto milijoniniu skaičiumi, ir toliau nestorėjančios prancūzės pasaulyje išlieka pačia perkamiausia autorės knyga. Klausimas – kodėl?

Mireille ir pati sako nesuprantanti, juolab kad po to parašė dar penkias. Tiesa, dvi iš jų apie verslo vingius ir skirtos nepopsinei auditorijai, todėl storėjimo ir plonėjimo aktualijos nurungia visa kita.

Kai kalbėjomės, priėjome išvados, jog visame pasaulyje apie prancūzes sklando tiek mitų ir iliuzijų, kad bet koks žodis apie prancūzišką gyvenimo kultūrą ir garsųjį Art de vivre – gyvenimo meną, iš rašančios prancūzės priimamas su didžiausiu džiaugsmu ir pasitikėjimu. Juolab tai, ką surašė Mireille, tikrai buvo išgyventos patirtys, jos šeimos įtakos ir pačios storėjimai bei plonėjimai.

Kadangi pradėjau nuo mados ir gyvenimo santykių, tai ta proga pasisakysiu apie Mireilles požiūrį šiuo klausimu.

Anot jos, gajus mitas, kad prancūzės svaigsta nuo mados. Nė velnio joms ji nerūpi. Bent jau žinančioms savo vertę, turinčioms savo vertybes, pasitikinčioms kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Mada skiriama toms, kurios viso to dar tik ieško. Tai yra jaunoms.

Mireille visai ne jauna, gal net labai ne jauna. Bet kaip pati tikina, ir jaunystėje žinojo, kad mada – tuščias reikalas. Ta prasme, kad ja galima domėtis, žavėtis, bet nereikia jai pataikauti ir bėgioti iš paskos. Na panašiai kaip kalbėjo Chanel – atsirenki savo stiliuką ir varai…

Vienas geros kokybės švarkas, vienos kelnės, geri bateliai, viena gera rankinė, suknelė. Visa kita gali būti pigiai, bet dažnai keičiama ir visaip įdomiai tarpusavyje dėliojama.
Kas pasakys, kad tokių patarimų negirdėjo, nustebins.

Bet labai stebėtis nėra ko. Menas atsirinkti savo, susiformuoti derinius ir mokėti jais žongliruoti gal lengviau įkandamas prancūzėms nei kurioms kitoms. Ir kai stinga įgūdžių ar talento, tenka vis ieškoti ir siaubti parduotuves.

Nusileisdama iki visai bulvariškų pastebėjimų, galiu pripažinti, jog autorė, viešėdama Vilniuje, dėvėjo tikrai labai kuklius drabužius. Tiesa, juos keitė dukart per dieną. Vienaip atrodė eidama susitikti su skaitytojais, kitaip pasipuošė interviu metu. Pripažino, jog keliaudama trims dienoms ar trims savaitėms, visada išsitenka savo labai nedideliame lagaminėlyje, kuris mūsiškai tariant, dera pigių skrydžių lėktuvuose, kai už bilietą gauni galimybe į orlaivio saloną įsinešti tokį nešulį, kuris telpa į dėtuvę virš keleivių galvų.

Iš tiesų, pripažįstu, man irgi patinka optimalus požiūris ir toks nusiteikimas, dėl to nuoširdžiai žavėjausi pasauline garsenybe, su mažu lagaminėliu keliaujančia pirma klase, su savo virtu kiaušiniu, bananu ir kiviu, kad netektų valgyti lėktuvų maisto. Bet čia dar kita tema, į kurią šįsyk ir neslysiu, palieku kitam rašymui.

Kad demonstruoti turtą ir skudurų gausą nėra gero tono ženklas, žino visi, žvelgiantys, kaip sakoma, toliau rubežiaus arba su tikromis šaknimis.

Prie to dar vienas prisiminimas. Prieš kurį laiką viešėdami Londone buvome pakviesti vyro bičiulio, tikro tikriausio prigimtinio Lordo papietauti jo mylimame restorane. Kur jis kasdien valgo savo patiekalus, savo laiku, prie savo staliuko, aptarnaujamo savos padavėjos.

Kaip ir dera, pradėjome nuo taurės šampano Lordo namuose, po pusvalandžio, sulaukę dar kitos poros, nuėjome į restoraną. Viskas su tais pietumis ir bendravimu buvo gerai ir paprastai. Be jokių didelių pompastikų, be kažin ko nežinomo ar keliančio konfūzus.

Juolab kad taip susitinkame ne pirmą ar antrą kartą. Tačiau esmingiausias dalykas – tas mūsų Lordas, kad ir kiek turtų valdytų Londone, kad ir turėtų Jorkšyro grafystėje pilį, kurioje gyvena jo mama, o visa ką prižiūri pilies administratorius, visada dėvi, regis, vienodai. Niekada per 20 metų pažintį nemačiau jo kažkaip kitaip pasipuošusio nei tamsiai mėlynu klubiniu švarku ir smėlio spalvos kelnėmis, vadinamomis chinos. Kitaip tariant, tokia kuklia aristokratų uniforma.

Man nuoširdžiai gražu!

Tai va tokie esti mados ir gyvenimo reikalai. Nes taip yra ten, kur tikra. Ten kur svarbu kilmė, vertybės ir nuostatos, susijusios su tradicija.

O pabaigoje pridursiu anekdotinę situaciją.

Kad žmonės bendrauja su televizoriumi ir rašo laidoms laiškus, nieko labai nauja. Vieni kažko prašo, kiti kažką patarią ar siūlo, treti kažkuo piktinasi ir pan.

Kolegė, nuo juoko susiėmusi už pilvo, perdavė laišką, kurį gavo dėl manęs. Tai nieko labai negrąžindama čia jį ir paklosiu.

Labas rytas,

Man labai patinka Jusu laida Stilius. Taciau kiekviena karta isijungusi laida as jau zinau su kokiais batais bus ponia Baublienė. Skaiciau zurnale, kad jos silpnybe yra batai, taciau nepasakyciau… Cia juk laida Stilius, o ne Panorama! Ar tikrai be tu klasikiniu zomsiniu juodu aukstakulniu nera kitu batu? Nupirkit jai naujus batus, labai prasau!

 Aciu ir linkiu Jums grazios dienos!

Pagarbiai,

Tai va.

Bet aš labai prašau, nepirkite man batų. Tikrai jų turiu. Tačiau darbas yra darbas ir jam esu paskyrusi tris batelių poras: juodo zamšo, juodo lako (I), juodo lako (II). Man pakanka. Ir neketinu mojuoti kojomis raudonais, žaliais ar mėlynais kulnais. Mano stilius yra juodų batų stilius. Jo ir laikysiuosi.

O Mireille ir Lordas patvirtins, jog elgiuosi teisingai.

 

P.S.

Mireille Giuliano nuotraukas padariau berašydama, tiesiog nuo kompiuterio, todėl kokybė – apgailėtina. Ir tik retais atvejais būna laiko prisiminti, jog su išskirtiniais pašnekovais verta nusifotografuoti bent sau.

 

 

 

Kinas atvažiuoja!

kino-pavasris

Myliu kiną. Labai:)

Nors kalbininkai lyg ir draudžia žodį “myliu” skirti ne žmonėms, o kitiems dalykams mylėti, bet myliu, nors tu ką!

Ir iš tos meilės visada laukiu “Kino pavasario”, ateinančio su tikrąja metų laikų kaita. Bet visada ištinka tas pat paklydimas, nežinai kaip persiplėšt tarp darbo, gyvenimo ir kino. O dar su bilietais problemos – juos reikia pirkti laiku ir nė kiek nevėliau.

Todėl žemiau rasite visus įrankius, kaip rasti, pirkti, atsirinkti filmus. Ir tai reikia daryti jau dabar, ne kažkada kai kinas tikrai atvažiuos.

Kol kas galiu pasisakyti, jog, pasidėjus išankstinėms festivalio filmų peržiūroms, vieną jau mačiau – “Melagiai”.

Stipriai vertas žiūrėti ir galvoti, kaip žmonių santykius žudo šiuolaikinės komunikacinės galimybės. Grįždami po filmo su vyru diskutavom: kas svarbiau fizinė ar emocinė ištikimybė. Klausimas kiekvienam, mylinčiam, beprotiškai svarbus, nebent būtum prancūzas.

Nedidelis flirtas FB ar kokiam kitam socialiniam lauke. Svarbu, kad lapė nesulotų… Bet jei draugė lapė praneša, kas vyksta kokiam virtualiam laukelyje… Sekti, kelti skandalą, trenkti durimis?

Šiais visuotinio atvirumo laikais, o dar pasižiūrėjus “Snowdeną” (filmas – ne “Kino pavasario”, bet lengvai pasiekiamas internete), supranti, jokios informacijos nuslėpti neįmanoma: e-paštas, sms, kompiuterio kamera, Viberiai, What’supai, Pokemonai – viskas tarnauja vienam – stebėti, kontroliuoti ir manipuliuoti.

O jei kaip prancūzai, norma laikytume 17 – 18 val. pasimatymą? Juk tik kūniškas reikalas… Svarbu laiku grįžti namo vakarienei ir laiku su šeima pasimėgauti prie stalo.

Apgaulės variacijų nestinga.

Psichologai sako visaip. O viena mano draugė, vėtyta ir mėtyta, tikina, ta kūno dalis, kurią žmonės naudoja neištikimaujant, nedyla, nuo vieno kito kryptelėjimo į šoną nieko neatsitiks, svarbu galva – vietoje. Tai, jei apie kūną negalvoti, išeina, kad emocinė ištikimybė šimtą kartų svarbiau. Va kai jos nelieka ir prasideda didžiosios griūtys…

Apie visa tai svarstoma “Melagiuose”. Labai stipriai nueikit, pasijuokit ir po to pamąstykit, prieš leisdamiesi į nuotykius.

“Kino pavasario” bilietai jau prekyboje nuo šio sekmadienio. Žemiau esanti žinia kino mylėtojams ir šiaip išmaniems, turintiems visokių kortelių, kurios padės sutaupyti. Taigi:

Jau šį sekmadienį, kovo 5 dieną, prasideda bilietų prekyba į naujų vėjų kupiną „Kino pavasarį“. Kaip visuomet, pirmieji, ištikimiausieji festivalio klientai su „Telia“ lojalumo kortele „Omni ID“ bilietus galės įsigyti pigiau.

Visą sekmadienį, nuo 00:00 iki 23:59 valandos, „Telia“ kortelės „Omni ID“ turėtojams tiek perkant internetu, tiek šalies kino teatrų kasose išankstiniai festivalio bilietai kainuos tik 3,50 Eur.

Nuo pirmadienio, kovo 6 d., bilietai bus parduodami įprastinėmis kainomis.

Žinau ne vieną žmogų, per festivalį pasiimantį atostogų, kad nereikėtų dirbti ir būtų smagu ramiai žiūrėti filmus. Nes „Kino pavasaryje“ kaip ir kasmet – daugybė pasaulio kino režisierių sukurtų filmų. Per dvi festivalio savaites, kovo 23–balandžio 6 d., bus parodyta 130 pilnametražių ir 70 trumpametražių autorinių kino juostų.

Tad ko ir ksip ieškoti kino festivalyje?

Festivalio programos sudarytojai, norėdami padėti žiūrovui nepasiklysti tarp kino meistrų intriguojančių naujienų ir sėkmingų debiutų, išskyrė juos sujaudinusius, privertusius nusišypsoti, šokiravusius ir įkvėpusius filmus.

Atrasti savo filmą gelbstintys įrankiai

Festivalio mobilioji programėlė. Komfortą vertinančiam žiūrovui čia leidžiama sužinoti visas naujienas ir iš suintrigavusių filmų susidaryti savo festivalio programą.

ERGO kino testas. Tai praėjusiais metais pasiteisinęs, šiemet dar labiau patobulintas testas kino mylėtojams. Atsakęs į kelis paprastus klausimus, žiūrovas gauna asmenines filmų rekomendacijas. Išbandyti galima čia: www.ergo.lt/kinopavasaris

Festivalio naujienlaiškis. Svarbiausios festivalio naujienos – tiesiai į pašto dėžutę tik festivalio naujienlaiškio gavėjams. Užsiprenumeruoti naujienas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienu-prenumerata.

 

Festivalio internetinės svetainės skiltyje „Naujienos“ rasite išsamias visų festivalio programų ir filmų apžvalgas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos.

Vaizdo medžiaga. Labiau mylintiems vaizdą nei tekstą siūloma apsilankyti festivalio svetainėje esančioje video rubrikoje, kur rasite tiek įvairių rekomendacijų, tiek filmų programų anonsų bei kitos įdomios informacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/video

Festivalio komandos rekomendacijos. Geriausia apie filmus sužinoti iš tų, kurie juos jau matė ir kinu gyvena ištisus metus. Festivalio organizatoriai sudarė savo favoritų dešimtukus. Rekomendacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/komandos-topai.

Festivalio leidiniai. Kino teatruose jau galima rasti festivalio atspausdintą programėlę su filmų aprašymais ir repertuarą.

 

Festivalio paskyra socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/kinopavasaris.lt/?ref=br_rs; „Instagram“: https://www.instagram.com/kinopavasaris/

Tie, kas nespės pasinaudoti kovo 5-osios „Telia“ akcija kortelės „Omni ID“ turėtojams, pigiau įsigyti išankstinius festivalio bilietus galės: kovo 8 d. (festivalio abonementų akcija) ir kovo 11 d. (nuolaida lietuviškiems filmams).

 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Kailiniai kiaunei

mink

Pinterest.com

Eidama iš darbo matau nemažai prabangių parduotuvių. Bet niekuomet neužsuku pas juvelyrus ir kailių pardavėjus. Nieko blogo apie juos nemanau, tačiau puikiausiai suvokiu, jog tose parduotuvėse neturiu ką veikti. Ten reikia ne tik pinigų, bet ir žinios, ko stinga iki visiškos laimės. O kadangi jos neturiu, tai nėr ko vaikščioti ten, kur laimės negausi.

Bet kailinių temos apeiti negaliu. Viena vertus, palaikau nuostatą, jog žudyti žvėris dėl jų kailiukų nėra dora. Kitas vertus – žiemų beveik neliko ir tiek, kiek užeina šalčių, galima ištverti dėvint pūkus.

Tačiau vasario mėnuo ypatingas. Baigiasi nuolaidų sezonas, bet nesibaigia smalsumas, kuris kaip koks nelabasis sako – tik šiaip, pasižiūrėti. Tai ir pasisakysiu: net šiaip užėjus kailių pasaulyje galima visai neprastai pasismaginti ir sužinoti šio bei to įdomaus.

Audinių kailiukai man gražu. Net labai. Kai pagalvoju apie juos, prieš akis iškyla prašmatnios italės, perlų vėriniais ant kaklo, nepriekaištingomis šukuosenomis ir nuo pečių lyg tarp kitko slystančiais kailiniais. Nors lauke net +18 laipsnių, bet vaizdas – įspūdingas iki negalėjimo.

Kaip vienas veikėjas per TV mėgsta sakyti apie turtinguosius – jiems pavydi net karaliai ir prezidentai. Aišku, visaip būna su tais karaliais ir prezidentais, bet faktas, kad kailis gražiai puošia tam tikrą socialinį sluoksnį ir tam tikrą amžiaus grupę.
Ir kadangi man iki tokių dar yra laiko, sumaniau bent pažiopsoti į kailinių kokybę ir pasiklausinėti apie kainas.

Kainų yra visokių. Pvz., šalikėlio tipo audinės kailiukas kainuoja apie 100 eurų, o pradedant puspalčiais – 2000, baigiant ilgesniais paltais – 5000 eurų. Brangesnių man ir nerodė, matyt, suprato, nėr prasmės. Tie, į kuriuos žiopsojau, atrodė kuklūs, bet tokie, kuriais gali defiliuoti ir į teatrą, ir į turgų. Nors ne – į turgų su kailiniais gal nelabai. Bet ne apie kailinių maršrutus norėjau pasireikšti.

Su malonia parduotuvės darbuotoja taip nusijuokavom, jog paaiškėjo, kad brangesniems kailiams įsigyti reikėtų net ne vyro, o rimto meilužio arba, kaip sako super mergaitės, „tėtuko“, kuris aprūpina audinės kailiukais, ratuotomis audinėmis ir dar duoda pinigų papukus įsistatyti…

Ir štai po tokių pasišaipymų išgirdau realią graudžią istoriją.
Prieš Naujuosius, vos prasidėjus nuokainoms, į kailinių parduotuvę įvirto dvi gražuolės su užjūrių „tėtuku“. Išsimatavo jos kailinius ir rado tuos, kuriuos „tėtukas“ galėtų nupirkti. Beje, labai nepigius.

Kai prasidėjo pinigų mokėjimo procedūra, merginos ėmė aiškinti pardavėjai, jog nuolaidų nereikia. Tiesiog nereikia, kam tos nuolaidos. O „tėtukas“, gal nevisiškas asilas būdamas, klapsėjo akimis nustebęs, kodėl jo perkamiems kailiniams nebus nuolaidos. Bet merginos – su patirtimi, sugebėjo jam „užpudruoti“ smegenis taip, kad netrukus jis ir patikėjo, jog būtent tiems kailinaičiams netaikomos nuolaidos. Nupirko. Juk iš didelės meilės jaunatvei.

Pardavėja prisipažino, tąsyk neįtikėtinai nustebusi, kad pirkėjai savo valia atsisakė nuolaidų. Taip nebūna. Bet sandorio esmė išaiškėjo labai greitai. Jau po kelių dienų tos pačios gražuolės pargrįžo su neseniai gauta brangenybe. Ir panorėjo ją grąžinti bei atsiimti pinigus. Paprasta kaip dukart du. Sakoma, ypatingoms gražuolėms, „tėtukų“ globojamoms, taip nutinka dažnokai.

Parduotuvė kailinių nepriėmė, sako, konsultavosi net su advokatu, bet atsilaikė. Buvo pasiūlyta pervesti pinigus tiesiai į pirkusio žmogaus banko sąskaitą, iš kurios tie pinigai ir buvo sumokėti. Kiaunėms toks variantas netiko, pinigų „išgryninti“ nepavyko.

Pardavėja juokiasi, triukšmo tąsyk parduotuvėje buvo daug. Net ir grasinimų. Ir mojavimo garsiomis pavardėmis, kurioms super mergaitės norėjo pasiskųsti. Tik „tėtukui“ turbūt nelabai galėjo guostis.

Ir paskutinė įdomioji šios istorijos dalis. Tos super mergaitės – žinomos žurnalų herojės, stovinčios prie sienelių… Pardavėja sakė, matė jas su tais kailiniais ir nuotraukose. Bet kas žino – gal dantimis griežė. Stovėdamos po nepavykusio sandėrio…

 

Baliai ir vakarėliai. Arba kaip juose gerai jaustis :)

lrt-nm

Baliai, vakarėliai, karnavalai.

Kas jų nemėgsta? Aš – kartais labai, kartais negaliu pakęsti. Ypač ruošimosi, spintos prievartavimo, krūvos drabužių, išaugančios ant lovos, ir susivokimo, kad nėra kuo apsirengti. Ar kam pasitaiko tobuliau?

Vakar praūžė LRT kalėdinis ir naujametis balius. Kasmetinis. Teoriškai tam buvo galima ramiai pasiruošti iš anksto. Bet kai lakstai kaip akis išdegęs tarp darbų ir asmeninių reikalų, tie pasiruošimai stumiasi, stumiasi ir taip susistumia, kad likus valandai iki renginio supranti – va, dabar tai tikrai šakės – nei kada ieškoti drabužių, nei kada kitaip išsidažyti veidą, nei ramiai susiruošti.

O mūsų LRT baliai, iš tiesų, būna žiauriai linksmi, smagūs, įdomūs. Įdomūs tuo, kad jei nenori klausyti to, kas vyksta ant scenos, gali plepėti su daugybe žmonių, kuriuos tik prabėgdamas koridoriais visus metus matai vos akimirkomis. Pagaliau tie mūsų baliai – pramoga be pozų, kamerų ir vaidybos. Ir dar tai įvykis, kurio visi laukia ir juo mėgaujasi.

Šiuometinio baliaus tema buvo 1957-ieji. Kitais metais LRT televizijai sukaks 60 metukų. Tad karnavalas, įvaizdžiai ir visas džiaugsmas motyvuotas to laikotarpio įvaizdžių.

O man tai – pats gražiausias, įdomiausias mados laikotarpis, kai vienas iš mados tėvų Christian Dior jau buvo paleidęs į pasaulį grakščios, elegantiškos ir moteriškos būtybės – gėlės – įvaizdį. Kai jis liepė persismaukti liemenį plačiu diržu, pasipūsti sijonus, vos siekiančius žemiau kelių, susivelti kuodus, strėlytėmis apsibrėžti akis ir, atsigręžus į pastelines spalvas ar gėlėtas medžiagas, subtiliai sužydėti.

Kadangi apie to meto madą žinau daugiau negu reikia, buvau tiesiog tikra, kad pasikuitusi spintoje, džiugiai ir lengvai išsirinksiu vieną iš savo mylimų plačių sijonų gausos ir į baliuką susiruošiu per tris minutes.

Negana to, puikiausiai prisimenu, kai mano vaikystėje mama prieš balius, likus iki jų gerokai laiko, repetuodavo kaip apsirengs, kuo apsiaus, kaip suks kuodą. Būdavo taip gražu ir gera žiūrėti. Toks jaukus šventės laukimas apimdavo.

Deja, pamokų iš to laikotarpio neparuošiau ir iki šiol prieš kiekvieną balių tik mintimis perbėgu spintą – kas iš jos geriausiai man tiks. O kai nelieka laiko atrankai, prasideda „lomkės“. Tas per mažas, anas per didelis, šitas atsibodęs. Dažniausiai finalas vienodas – stveriu „budinčią“, visoms progoms derančią, suknelę ir iškeliauju. Pasižadėjusi – kitą kartą pradėsiu ruoštis iš anksto.

Tik tas kitas kartas niekaip neateina. Ypač kai eini į balių tarp savų, gerai pažįstamų ir mielų žmonių, kurie, kaip sakoma, “nepadyvis”, nepajuoks ir jiems vienodai rodys, išsipuošei teisingai ar ne. Ir tik nuėjęs į balių supranti, kad dauguma moterų apie tą balių galvojo gal kokius metus. O jam ruošėsi atsakingai ir rimtai. Ir tada viduje pasijauti tokia Sigutė, vos vos spėjusi laiku atbėgti. Ir be jokių krištolinių kurpaičių 😦

Tai tokiomis mintimis dėliojausi vakar, kai likus tai beviltiškai valandai iki susitikimo su drauge baliaus prieangyje, desperatiškai matavausi savo sijonų arsenalą ir vieni jau smuko, kiti dar braškėjo… Nei akys dažytos, nei kuodas suktas… Visiškas disasteris. Iš nevilties net paskambinau draugei – eik viena, neturiu kuo apsirengti. Ta gi aprėkė ir paguodė, ruoškis – lauksiu kiek reikės.

Sulaukė. Beje, ir nedaug vėlavau, tereikėjo penkiolika minučių daugiau nei tarėmės. Kažkaip susiruošiau, susukau kuodą, paskubomis nusibraižiau akis. Pastvėriau delninukę, į kurią sukišau pusė kasdienio rankinuko (ir kam reikėjo į balių neštis užrašų knygutę, tris lūpdažius ir vieną blizgį – pastvertą iš kasdienybės, du popierinių nosinių pakelius – tarsi verkt reikės, mašinos raktus – nors lėkiau kojomis, dvejas šukas, tris rašiklius – viską radau jau tik grįžus atgal ir iškračius delninę). Bėgdama laiptais, akluoju būdu pavedžiojau lūpas. O po visko, peržiūrėjus vakarėlio nuotraukas, susivokiau, kiek pridariau klaidų. Bet esmingoji – patingėjau knisti ir ieškoti aukštakulnių.

Trumpai tariant, iš to savo neatsakingumo šįryt sėdau ir susirašiau taisykles, kurių bent jau man privalu paisyti prieš bet kokius balius. Ir dar svarbu nepamiršti, jei trisdešimtmetis jau praėjo seniai  ir negrįžtamai, taisyklių tikrai reikia laikytis griežtai.

Taigi reikalai tokie:

  1. Įvaizdis. Prieš bet kurį viešą renginį, geriausia likus savaitei, susikurti įvaizdžio koncepciją.
  2. Repeticija ir matavimas. Nesakau, kad likus savaitei, bet gerokai prieš renginį verta susižiūrėti esminius garderobo akcentus, atkasti batus, susirasti papuošalų skrynelę, iš kurios teks kažkuo dabintis, nes ji kažkodėl pasimeta namuose. Bent manoji.
  3. Strateginės paslaugos. Likus bent trims dienoms iki renginio nubėgti pas kirpėją, antakių dažytoją, nagų lakuotoją. Jei yra galimybė turėti savo natūraliai gražius antakius ir neataugančias plaukų šaknis, punktas iškrenta.
  4. Šukuosena. Į ją reikia pasižiūrėti atskiru svarbumu. Plaukai turi savybę pasižymėti blogais bruožais. Ypač tomis dienomis kai reikia kažkur eiti. Taigi parepetuoti šukuoseną, ypač karnavalinę ar tam tikro mados periodo, iš anksto labai praverstų. Beje, svarbu numatyti, ar nereikės susuktam kuodui „špilkų“, kurių šiais laikas mažai kas namuose ir beturi. Arba esant geram laiko rezervui, susitarti su kirpėja, kad ji visu tuo pasirūpintų, kaip kad pasielgė mano draugė, taikliausiai pataikiusi į šešto dešimtmečio periodą.
  5. Batai. Ne drabužiai, o batai – svarbiausias koziris. Kas to nežino? Bet net ir žinodamas, pralošia. Taigi batai turi būti aukštakulniai. Ne jokie patogūs, ne jokie bet kokie, o tie, kurie tinka prie progos arba neseniai nusipirkti ir padėti į spintą svarbiam reikalui. Tai va, juos ir reikia išsitraukti iš anksto, pasivaikštinėti jais po namus, išsitreniruoti laikyti balansą ir grakščią eiseną. Ir nusispjauti į madą, ir nekreipti dėmesio, kad ji sako dabar rinktis ilgaaulius, aptemptus, kad ir pačius zomšiškiausius ir dailiausius. Baliams reikia batelių! Ir tik batelių!
  6. Kojinės. Jei jau bateliai – baliniai, iš anksto susirasti naujas kojines, nes jos, kad ir kokios geros būtų, dėvimos ilgaauliuose, apsipešioja ir apsipūkuoja. Tad į batelius naujos ir tik naujos.
  7. Makiažas. Yra ponių, kurios nemoka pasidažyti akių. Ok. Tam yra specialistai. Padės. Bet jei nors kiek žinai savo akių formą ir pataikai nupiešti šešėlius, tereikia skirti laiko. Bent valandą iki renginio. Nes jei imiesi tapybos likus 10 minučių iki išėjimo, rezultatas gali pranokti lūkesčius. Deja, ne gerąja prasme. Taigi veidui irgi reikia atsakingai paskaičiuoto laiko.
  8. Rankinė. Smulkmena. Bet kokia svarbi. Maža delninukė labai geras dalykas. O jei šokiai? Kur ją dėti? Ar duoti kam pasaugoti? Ypač kai joje – telefonas su svarbiausia viso pasaulio informacija, namų raktai, krūva netikėtai pagriebiamo kitokio nereikalingo šlamšto, kurį jau išdėsčiau, etc. Žodžiu, geriausias ir patogiausias – mažiukas rankinukas ilga dailia rankena, kurį gali persimesti per petį, kaip karo sanitarės krepšiuką, o atrodo jis dar ir kaip puošmena. Todėl nei kliudys laikyti ir lėkštę, ir taurę, nei mojuoti rankomis, kai skamba labai gera muzika. Nei stabdys šokti, kai kojos nenustygsta vietoje.
  9. Lūpos. Net lūpdažio spalvą verta išsirinkti anksčiau nei einant pro duris. Bet kuris blizgis ar kasdien rankinuke besimėtanti dažo tūtelė – ne baliui. Geriausia baliuose žiūrisi ryškiai raudonos lūpos, pateptos geru lūpdažiu, kuris išsilaiko net valgant karštus patiekalus ir geriant šampanus. Bet kad tobulai nupieštum tą ryškumą, ties juo reikia padirbėti. Neįgudus, išsidažyti raudonai ir tiksliai, nepavyks. Nebent yra talento. Tik ne visoms duota. Bet juk galima išmokti net kalbėti kiniškai – ar ne, Ambasadore Ina? 🙂
  10. Drabužio lengvumas. Na netiko baliaus karštyje tas mano gerbiamas aksominis Dior‘o švarkas. Kad ir atspindi laikotarpį, kad ir prašmatnus, kad ir madingas. Su juo buvo tiesiog per karšta ir nepatogu. Rankovės tokio siaurumo, kaip ir dera Dior, Chanel ir panašioms kokybėms, kad kai pakeli ranką, viršun lipa visas švarkas… Ir kodėl laiku negalėjau iškasti lengvos bliuzės su tobulu kaspinu pakakly, juolab kad prieš geras kelias savaites tokią ir parsinešiau iš mamos spintos, dar net nežinodama apie baliaus konceptą. Tik šiandien ir susivokiau, kaip būtų buvę dailu, elegantiška, lengva. Ir net žiauriai madinga! O dar tie ilgaauliškiausi pasaulyje batai, kurių nė velnio nesimatė iš po plataus sijono. Ech…
  11. Nuotaika. Va čia ir esąs esminis baliaus aksesuaras. Kad ir kaip nebuvo laiko, nuotaikos, gebėjimų įvykdyti aukščiau išdėstytus punktus, viską turi atremti nusiteikimas. Juk didžiąja prasme visuose baliuose svarbu jaustis pasitikinčiai, daug šypsotis ir juoktis. Rūbas sukuria tik pirmos minutės efektą, nuotaika jį palaiko visą vakarą. Todėl į visus balius prašom užsidėti geros nuotaikos kaukę ir išdidžiai dairytis, kalbėtis, linkėti visiems gėrio ir puikiai jaustis. Ir nesvarbu, kad rūbai, batai ir makiažas paveda.

Juk iš esmės stipriausiai pavedi save tik pats. Bet jei taip ir nutinka, verta nusijuokti ir sau išdidžiai pasisakyti – kad tai būtų didžiausia mano gyvenimo problema!

Su ateinančiais Naujaisiais!!!

nm-lrt

Šilkinis aksomas

oscar-de-la-rentaPinterest.com

Nors mano guru, prancūzų blogerė Garance Dore ir sako, jog nėra jokio reikalo sekti madomis ir ultra rėksmingomis tendencijomis, vienu atveju nesutikti verta.

Ypač kai kalba pasisuka apie tas “naujienas”, kurias gali traukti iš savo spintos atsargų arba mamos stalčių.

Kažkada mano mama dėvėjo juodą tobulo šilkinio aksomo suknelę. Tokia ji buvo graži, kad iki šiol negaliu pamiršti. Ir kadangi mano jaunystė sutapo su laikais, kai viską reikėjo arba nusimegzti ir pasisiūti, arba gauti, nemažai drabužių tiesiog iš mamos suknelių man persiūdavo teta. Ta tobula mamos aksominė suknelė ilgainiui pavirto maniške. Tik tuomet dar nelabai suvokiau tokio drabužio gėrio. Eidavau į paskaitas, nes kitų progų tiesiog nebuvo.

Nepamenu, gyriausi čia ar ne, bet mano vaikystėje teta dirbo Operos ir baleto teatro siuvykloje. Ir tai reiškė daug labai gerų dalykų. Pirmiausia, ištisai rymodavau teatre, sėdėdavau salės palubėje, pačiose viršutinėse ložėse, kurios buvo visai netoli siuvyklos, mačiau beveik visą repertuarą, o ypač “Žydrąjį Dunojų” – šimtus kartų. Be to, labai norėjau būti balerina ir iki ketvirtos klasės šokau mokyklos baleto būrelyje. Nesvarbu, kad kojos buvo beveik X, o vakarais valgydavom bulves su pienu.

Bet didžioji gėrybė – pas teta namo matuotis nuostabiausių suknelių ateidavo pačios gražiausios balerinos. Teta joms siūdavo ir privačiai. Už saldainių dėžutę. O gal kelis rublius, tada tas nerūpėjo. Bet už suknelę visada būdavo paliekama saldainių. Paslapčia žiopsodama į balerinas, dailiai besisukiodavusias prieš veidrodį, tyliai tvarkydavau tuos saldainius. Net ir nuoširdžiai trokšdama būti grakšti kaip Žizel.

Po to, kai tos scenoje skraidančios gražuolės iš tetos namų išeidavo raiškiai dėliodamos kojas, artimai pirmajai pozicijai, mėgindavau perimti ne tik balerinišką eiseną. Reikalaudavo, kad man siūtų tokias pačias, “besisukančias” sukneles. Kad irgi galėčiau skrendančiu kliošu pasisukti prieš veidrodį.

Kadangi augau vienas vaikas tarp tetų, senelių ir tėvų, buvau auklėjama geležinėmis rankomis aksominėmis pirštinėmis. Tetos ir seneliai lepino, o tėvai laikydavo griežtų griežčiausiai. Tai štai to lepinimo sudedamoji dalis buvo suknelės. Teta siūdavo ir puošdavo mane kaip lėlę. Dar lankydama darželį turėjau natūralaus aksomo kostiumą – bolero ir banguojantį sijoną, šilko suknelių su plise apačiomis ir tobuliausių mamos nertų mezginių. Vaikystė buvo estetiška.

Bet turbūt daug kam tas laikas yra idiliškas, kad ir koks jis būtų. Esi saugus ir mylimas artimiausių žmonių. Ko daugiau reikia…

Tai po šių sentimentalių prisiminimų pagaliau atsiradau prie esmės. Aksomo esmės.

Tą šilkinio aksomo suknelę, perdarytą iš mamos, turiu iki šiol. Prieš porą dienų šiaip taip į ją įsibraškinau. Ne juokas, pasiūta buvo kai mokiausi pirmame kurse. Ir nesuprantu, kodėl tada teta pasiuvo be užtrauktuko… Dabar išlįsti iš jos buvo taip sudėtinga, kad prakeikiau savo kvailumą ir suardžiau siūlę. Susisiūsiu kol kitą sykį užeis noras vėl matuoti. Bet stebuklas tas, kad senas šilkinis aksomas ir dabar atrodo kaip naujas, jam nieko nereiškia  nei laikas, nei politika, nors metų audiniui – gal apie 60.

Taigi prie dabartinės agrarinės politikos buržuazinis aksomas gal ir nelabai, bet viena iš svarbiausių šios žiemos tendencijų – jo blizgesys. Kuo jis pravartus?

Jei aksomas – tikras, jis visada bus tobulas drabužis puošniai ir iškilmingai progai. Tiesa, iki to suvokimo reikia prigyventi, nes aksomas visais laikais buvo prabangos ir brandos ženklas, kurį dėvėti tiesiog reikėjo mokėti. Nepaisant to, kad jo sugrįžimų į madą visiems būta ne kartą.

Pvz., seniau man dar ir atrodė, kad aksomas – bobiškas reikalas ir moderniam žmogui su juo nėra čia ko vaikščiot. Kelis aksomo švarkus sėkmingai perleidau kitiems, nes su jais nelabai susigyvenom, buvo jie tuomečių madų atstovai. Mados greit praėjo, švarkai su jomis nespėjo, teko skirtis.

Bet iki šiol turiu kažkada nusipirktą Dior švarkelį. Kad ir senas, bet gyvas ir geras tuo, kad jame – jokios mados. Puiki, nuostabi klasika, kurią galėjai dėvėti vienodai teisingai prieš 20 metų ir vienodai teisingai galėsi dar po 20 metų. Tik tas prabangus vargšutis buvo tyliai nukištas į spintos kampą. Bet jau jo, galvojau, neišmesiu nė už ką. Tikrai išsitrauksiu kokiam reikalui, kad ir pagerbdama Dior mados namų 70- metį.

Tik kad jausčiausi oriau, neseniai įsigijau šių laikų aksomo eilutę. Juodą. Klasikinę. Tobulą. Dar vis audžiu mintį Naujųjų sutikimui kažkur nusiduoti, todėl užsukau į po NM grasinančią su visam užsidaryti M&S parduotuvę ir pamačiau! Iš tiesų ėjau gal tris kartus ir vis mąsčiau, ar taip labai jis man patinka, ar taip stipriai man jo reikia, ar tikrai jis man derės. Trečias kartas nemelavo, mes su juo sutapome ir iš parduotuvės išėjome sykiu.

Viskozės aksomas, kaina atitinka kokybę, pasiūtas nepretenzingai, bet stilingai ir jau žinau, kad jį lygiai taip pat sėkmingai pasikabinsiu į savo spintą ilgam, kaip senuką Dior”ą. Ir po 20 metų jis niekur neišeis, nė kiek nepasens, gal ir atrodys kaip iš praeities, bet ir tada bus prabangus. Be to, apsižiūrėjau, turi tas daiktas ir modifikavimo galimybių, yra kaip švarką pakeisti, turiu šilkų, prie ko tinka jį derinti, pritaikyti progoms, kad ir džinsų dienoms be jokių progų. O neseniausiai gavau žinią iš style.com apie seną naują aksomo kultą, kuris yra tiesiog a must Naujųjų šventei ir pasijutau, jog su savuoju M&S kostiumu jausiuosi tiesiog progresyvi.

Beje, kas užsimušdamas neranda gero aksomo eilutės, nuoširdžiai patariu užbėgti į M&S ir pasidairyti. Mačiau yra aksomo suknelių, tų pačių kostiumų, bliuzių, žodžiu, yra kur prasieiti. Investuoti į aksomą verta.

Jei kartais pasirodytų, kad verta ieškoti aksomo kitur, svarbu žinoti, kaip neapsigauti su tuo įmantriu audiniu.

Mano teta sakydavo, geriausias – šilkinis. Tikrai geriausias. Nuo amžių būtent šilkinis laikytas kokybiškiausiu, gražiausiai krentančiu, maloniausiai dėvimu. Bet jis kainuoja. Todėl nemanau, kad jaunas žmogus labai pirks šilkinio aksomo daiktą. Tiesiog gal nelabai ir gebės įvertinti. Tai toms jaunoms stirnoms visokių aksomų yra visur ir, kaip sakoma, po pigiaja.

Bet dabartinių sintetikų laikais svarbu nesusigundyti visai 100-procentiniu poliesteriniu aksomu. Nei jis teisingai kris, nei gerai drapiruosis, nei bus geras kūno draugas. Kaip su juo jaustis, jei tarkim, renginyje karšta ir nėr kam paduoti vandens, nes aplink liejasi vien šampanas… 🙂

O jei rimtai, absoliučiai sintetiniai aksomai man atsiduoda turgumi ir ne švente, anaiptol ne geru tonu, o tik manymu, kad fake yra lygiai taip pat ok, kaip ir tikras daiktas.

Tai štai kaip pavyko surankioti šaltiniuose, geru aksomu galima laikyti tą, kuris yra bent pusiau austas iš natūralių pluoštų. Lašas sintetikos tikrai nepakenks. Pvz., manasis senasis Dior’o švarkelis yra iš tikros 100 procentų medvilnės. Labai mielas dėvėti, bet blogybė ta, kad jei prilimpa koks neprašytas kilogramas, tas gudrusis švarkas iškart ima braškėti. Nes sukirptas, kaip sakoma, tik – tik, tai ir pasiduoti kūno pokyčiams nė kiek nepageidauja.

Jei etiketėje neparašyta aksominės medžiagos sudėtis, verta jį tiesiog paturėti rankose. Pajusti. Super lengvas aksomo drabužis – nieko gero, greičiausiai bus poliesteris. O jei dar galima plauti – visai netikras. Tikrų jų net skalbti rankomis nesiūlo. Beje, medvilnės ir viskozės aksomai be problemų tiks ir kasdienybei. Gi šilkiniam teks ieškoti tikrai ypatingesnių progų, kontorai jis bus ne į temą.

Bet šiaip ar taip, aksomas – audinys, į kurį verta dėti širdį ir yra prasmė investuoti. Juk ilgainiui galima persiūti sukneles dukroms ar net anūkėms.

velvet-suit

Pinterest.com

Juodos dienos pa de deux arba kai nustoji save tempti už ausų

lova

Su savimi reikia kietai, jokių atsileidimų, jokių gailesčių, jokių aukų. Nesvarbu, kad tamsu, šalta, brangu ir t.t. Tempk save už ausų ir nė mur mur.

Pirmadienį taip ir padariau. Kietai. Vos atsikėlusi parašiau sms draugei ir puoliau dėkoti už daug gerų dalykų, kurie per ją pastaruoju metu atėjo į mano gyvenimą.

Pvz., kasryt atsibundu naujoje superduper puikioje lovoje, kurią ji man rekomendavo įsigyti. Jau kelis mėnesius gulu ir keliu, užmiegu ir prabundu tarsi debesyse. Ir jei ne puikioji bičiulė architektė Jovita Pipiraitė, dirigavusi mano remontams ir dėl savo darbo pobūdžio žinanti aibes naudingos ir ekonomiškai pravarčios informacijos, gal ir toliau būčiau nelinksmai leidusi naktis. O dienas stūmusi neteisingai suremontuotame bute. Bet būtent draugė sukūrė tokį komfortą, kad sunku išeiti iš namų, nes juose norisi būti ir būti.

Tai štai pirmadienis buvo ta diena, kai susivokiau jai pranešti gerą žodį. Bozheee – atsakė Jovita. Suprantu, mano statybas seniausiai pamiršo ir staiga išlindo Pilypas iš kanapių… Bet faktas, kad jausiuosi dėkinga dar ilgai. O kai toks niūrumas aplink, galvoju, geras žodis pravers geram žmogui.

Antradienį sumaniau nuo ryto dėkoti kitai draugei, kuri visada yra toji, kuriai gali rašyti žinutes bet kada apie bet ką, o ji atsilieps, pakomentuos ir dar gerą mintį pakiš. Tai dėkojau jai. Ta irgi nustebo ir tarstelėjo – taigi draugai tam ir yra, kad  vieni dėl kitų bet kada ir bet ką. Šventa tiesa, bet tokių tikrai nedaug…

Trečiadienį dėkojau savo kolegai, kuris darbe padaro stebuklų. Televizinės virtuvės čia neanalizuosiu, bet iš esmės kiekvienos laidos gamybos metu yra niuansų, kai gali išgelbėti neabejingumas ir ne vien pareigos samprata. Ir šiaip, manau, gyvenime, ne tik darbe, gerumas yra esmė. Nors sako, geras žmogus – ne profesija. Profesija ir dar kokia!

Ketvirtadienį susivokiau, kad nelabai noriu kam dėkoti. Nuo apniukusio dangaus nuotaiką valdo melancholija. Nieko, praeis. Kažkada ateis saulė ir vėl dėkosis.

Kai aname poste rašiau apie paprastumą, minėjau, turiu draugę, keliaujančią ir mokančią mėgautis gyvenimu. Dabar pasitaisysiu – net ir visiškiems optimistams gyvenimas Lietuvoje nurauna stogą. Taigi paskambinau savajai optimistei – ką veiki. Sako – laukiu. Ko? Saulės, ir kada išvažiuosiu iš Lietuvos. Nebegaliu pakęsti tamsos ir nesąmonių.

Tai va, aš irgi nebegaliu.

Vakar įlindau į Operos ir baleto teatro saitą pažiūrėti, gal dar yra bilietų į naujametį spektaklį. Taip užsimaniau kanifolijos kvapo, dvelkiančio nuo scenos, geros muzikos, grakščių balerinų pa de deux, karšto šokolado, išsipusčiusios minios, blizgančių Naujųjų. Ir tikrai tikėjau, kokie du bilietai dar bus likę. Ne, tik vienas. Suprantama, protingi žmonės nelaukia dangaus ekspromto, laiku pasirūpina savo gyvenimo kokybe.

Bet problema – kita. Netgi tas vienas bilietas, likęs 15 eilėje, kainavo 200 eurų! O tai bent!

Suprantu – La Scala, Covent garden, Metropolitan opera, pasaulio žvaigždės, turtingi žmonės…

Nevartysiu akių į dangų – kas darosi su kainom ir pinigais. Ok, pienas, sviestas ir kt. brangsta, bet nevalgai juk jų tonomis. Ir į teatrą kasdien nevaikštai. Bet kartais taip norisi. O eiti už 200 eurų… Taupyt reikia, ne kitaip.

Aną savaitę pirkau bilietus į premjerą Mažajame teatre, bilietas – 15.36 euro. Prieš tai į Rusų dramą – buvo panašiai. Išeina, kad drama – vos ne veltui, o naujametis baletas – už sveiko proto ribos.

Kai negaliu susigaudyti kainų adekvatumuose, eurus staigiai išsiverčiu į litus. Va tada ir pasišiaušia plaukai.

Visi, žinoję, jog darausi remontą, po jo smalsiai klausė – na, tai kiek kainavo. Iki šiol nepaskaičiavau. Ir geriau net neskaičiuosiu. Tikrai žinau, kad sukišau visas santaupas ir dar „pasiskolinau“ iš mamos. Nerealūs pensininkų gebėjimai išgyventi iš 200 su kažkiek eurų pensijos ir dar sutaupyti. Tik ar gali žmogus oriai jaustis, kai nugyveni didžiąją savo gyvenimo dalį ir dar bėgi „skolintis“ pas mamą…

Iš to ir išeina teatro bilieto kainos absurdas. Nes jis kainuoja tiek, kiek pensininkas per mėnesį turi pajamų. Ir tam pensininkui teatras niekaip niekada nešviečia. Nebent sūnus turi miltų fabriką ar dukra – grožio “salioną”…

Dar prie litų ne vieną naujametį vakarą ėjome į „Traviatą“. Bet labiausiai įsiminė kai sėdėjome kaip buržua pirmoje eilėje, pačiame centre. Aplink sklandė prašmatnių kvepalų dvelksmai, damos nuogino pečius, kažkas bandė sentimentaliai niūniuoti su scenoje mirštančia Violeta. Buvo taip gera, net šiurpas per nugarą vaikščiojo kartu su Alfredu po sceną.

Ir kai vyras prisipažino, kad už tuos bilietus pirmoje eilėje klojo TŪKSTANTĮ litų ir dar juos reikėjo “gauti”, dainuoti su Violeta man nesinorėjo. Ir karštas šokoladas buvo sprangus.

Dabar gi pavarčius šiųmetinės penkioliktos eilės bilieto kainą, ji rodo dar stipriau pagerėjusį gyvenimą – 690.56 lito.

Ryt niekam neskambinsiu ir gero žodžio nesakysiu. Niekam nedėkosiu.

Ryt bus sunki darbo diena, daug įrašų, kuriuose privalau atrodyti linksma, laiminga, kalbanti apie gėrius ir sėkmes, tikinti pozityvumu ir geromis energijomis. Šiandien tuo nesitiki.

Netampau savęs už ausų ir nevaidinu gerėjančio gyvenimo.

Beje, geroji šios dienos žinia – pagaliau prisirpo avokadai, kuriuos savaitę poravau su bananais popieriniame maišelyje. Ir dar atradimas – bananai greta avokadų per savaitę nepajuodo ir nesutižo. Visi liko skanūs ir sveiki!

 

 

Paprastumas visame kame

 

ft

Taip man patiko ši mintis, kad net įkėliau ją į antraštę. Ir ne šiaip sau. Ateina galvų laužymo, dovanų ieškojimo ir neurotiško išlaidavimo metas. Tai aišku, Kalėdos, kas daugiau gali lipti ant kulnų ir skatinti psichozę. Banalu?

Galvoju, vertėtų šiais metais pamėginti į tą kosmopolitišką beprotybę pažvelgti nematerialiai ir nepopuliariai. Bent jau kol kas apėmęs toks nusiteikimas. Nežinau kuo jis baigsis, kai visi aplink bėgios su dovanų maišais, gal ir aš nusirausiu ieškoti kokių gaidelių, kurie jau pasirodė parduotuvėse kaip ateinančių metų Kinų kalendoriaus simbolis.

Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, vieną iš temų sudėjau pavadinimu “Laiko sau”. Tokį dorą ir naudingą linkėjimą gavau prieškalėdinio vakarėlio metu ir pamaniau – gera rytietiškos dzen būsenos paradigma, kurios palinkėti labai paprasta, o įgyvendinti ne. Tiesą sakant, jau nepamenu, kaip tada  baigėsi su tuo laiku sau, radau jo tais metais ar ne, bet šiuo atveju turiu irgi pagavų kozirį.

Tą, kuris ir kaba antraštėje. Paprastumas visame kame.

Tai to ir linkėsiu šiais metais prieš Kalėdas, prieš Naujųjų sutikimą, kai atsisveikinsime su kolegomis po naujamečio vakarėlio, kai susiskambinsime su toliau gyvenančiais draugais, kai kelsime šampano taures, lūžtant metams. Dar nesu sumaniusi kur tas taures kiloti, bet man patinka ekspromtai. Paprasti. Tarkim, atskėlei paskutinį metų rytą, išėjai į lauką, apsukai ratą, gal kažką sutikai, nuėjai kur kviestas, patekai nežinia kur. Papramogavai ten, kur nuvedė mintis ir nunešė kojos. Kur radai paprastumo.

Iki švenčių laiko dar daugoka, gal per anksti ėmiau dėlioti ekspromto maršrutus. Bet gyvenimą verta planuoti. Todėl ir papasakosiu iš kur radosi ta paprastumų visame kame idėja.

Žurnalistui daug proto nereikia. Vertingiausia profesijos savybė – gera klausa, neprasta atmintis ir gebėjimas perteikti tai, ką tau sako kiti. O jie prikalba tiek įdomių dalykų, kad kartais panašėju į vaikštantį citatų rinkinį. Visada jaučiu pareiga prieš cituodama gerą mintį, pranešti kas yra jos autorius. Tai sykiais kalbu su žmonėmis ir  išeina kaip kokiai pasakų bobutei: kai filmavau tą ir aną, jis pasakė taip ir kitaip…

Tai va, kai neseniai filmavau Liutaurą Čepracką, šefą, meistrą, gerų valgių kūrėją, nes jis irgi gavo “White guide 2017” pagarbą ir buvo įtrauktas į vertų lankyti restoranų sąrašą lygiai su skandinavais, tąsyk kalbėjom daug visko įdomaus – nuo aukštosios kulinarijos iki sveiko maisto – kas norės, pamatys laidoje gruodžio 10 d. arba LRT mediatekoje. Būtent Liutauras paminėjo, jog kitų metų virtuvės tendencijų kryptyse numatytas paprastumas. Kaip nori, taip suprask. Arba kiekvienam šefui kitaip. Bet mano galva, tai – geros kokybės produktai, paruošti be chemijos, be putojančių ar azotu garuojančių idėjų, o tik su protu ir meile.

Po to pasišnekėjimo man su paprastumu užsisuko dar daugiau istorijų.

Mano vyras chroniškai skaito “Financial Times”, kas savaitę bėga kaip į bažnyčią ir perka laikraštį su visai puikiausiais jo savaitgaliniais priedais, kurie rašo kitaip, apie kitus. Be gąsdinimų, sensacijų ar paviršutiniškų kvailybių. Dalykiškai, įdomiai. Jame matai paralelinį pasaulį. Beje, ar girdėjote, kad  NY bei tam tikroms personoms net VLN madinga po miestą nešiotis FT, pasikišus po pažastimi? Sako, praverčia geriau nei prabangus “Burberry” rankinukas 🙂

Tai štai FT priedai jau nuo lapkričio ėmė “pushinti” kalėdinių pirkinių “must have”. Ir ką? Daiktai, daiktai, daiktai. Vieni už kitus brangesni, prabangesni, ypatingesni. Pažiūri, patyrinėji ir supranti, kad neturi ir niekada neturėsi pinigų savam žmogui dovanoti vyriško sąrašo pažibos Breitling limited edition Chronoliner watch už 23.705 svarus sterlingų. Ir gal net jei turėčiau, su tokiais pinigais daryčiau kitką. Nemanau, kad ir man jis labai pirktų Graff Bobe žiedą su rubinais ir brilikais už 115.000 tų pačių pinigų. Bet tokia yra tam tikros žmonijos dalies realybė ir kasdienybė. Gal nuobodi ir pilka, kad tik Kalėdos gali pralinksminti tūkstantinės vertės grožiais. Ir tai visai ne pagiežos ar proletkulto inspiruotos mintys.

 

Mano draugė, kurios kalbėjimus leista čia panaudoti, malasi po pasaulį visai kitaip nei vidutinė ar pasiturinti LR pilietė. Kur nori ten ir pagyvena. Ne tai, kad važiuoja į egiptus ar turkijas. Va tuoj prieš NM išvyks į US, po to – į Mexica, pabus jai maloniame pasaulyje ir namo grįš kai čia bus praūžusios visos fiestos ir visi bus vėl susitraukę ir įsikinkę į kasdienybę.  Tai štai ji pripažįsta esanti nesuvokiamai suglumusi nuo pasaulinio turčių ir elito siautėjimo, nuo jų susireikšminimo, nuo jų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, užsidarymo “glianciniame” rate – savose pilyse, jachtose, Karibų vasarvietėse, savoje medijoje.

“Kaip galima už namus, mašinas, žiedus, laikrodžius, skudurus tiek mokėti, kaip galima tuo puikuotis?”, – už galvos imasi Eva.

Patikėkit, mačiusi ji visokio gyvenimo – ir gero, ir labai gero, ir blogesnio, bet daug metų, kai nuoširdžiai padirbėjo Argentinoje, Amerikoje, gyvena visai neskursdama. Tačiau niekada, per visus dvidešimt su viršum pažinties metų, negirdėjau ir nemačiau jos besipuikuojančios turtu, daiktais, galimybėmis. Ir kaip ji tikina, visa tas turčių ir snobų nesusivokimas realybėje privedė prie Brexito, prie Trumpo, atkels dangčius ir kitiems džinams, panašiems į tuos, kurie kadaise iškapojo Prancūzijos karalius.

Gi kita žmonijos dalis, nesvarbu, kas jie esą – lietuviai, rusai, amerikonai – visur veikia tie patys dėsniai – varganai bando lygiuotis į turčių gyvenimą. Gal nesąmoningai, bet kas gi nenori gražiau ir turtingiau leisti dienas? Kaip sakė mūsiškis Juozas Statkevičius, gyvena “bendrikuose”, o važinėja BMW. “Juodieji penktadieniai”, “Jamam” ir panašūs triukai kuria iliuzinį pasaulį, kuris leidžia pasijausti – ir aš noriu, ir aš galiu. Ir nesvarbu už kiek pinigų žmogus perka, už tūkstančius ar grašius, gali jis tai sau leisti ar ne, vis tiek perka, perka, perka… Nes dabar taip gyvenama.

“Kas atsitiko žmonėms? Kaip išprotėję krauna vežimus parduotuvėse, tempia beprasmiškus daiktus, kurie nusėda spintose ir garažuose (čia jau gal apie amerikonus) su etiketėmis ir metų metais nemato dienos šviesos. Po to ateina velykiniai, sezoniniai, dar kiti nukainavimai ir vėl viskas sukasi ratu. Kas darosi?”, – šiurpsta manoji bičiulė Eva.

O darosi tai, kad išnyko paprastumas, kurio taip reikia pirmiausia galvose, o po to – visame kame. Jis liko egzotika, išskirtinumas, kuris net numatomas kaip mados tendencija. Taigi ir Kalėdose jis praverstų. Anksčiau nei ateinantys metai su nauja mada būti paprastu.

Nesakau, kad geriausia dovana – šypsena. Bet bent jau pati stengiuosi dar iki Kalėdų žengti paprastumo link. Paprastai galvoti, elgtis, kalbėti, gyventi, į nieką nesidairyti, nesilygiuoti, gyventi pagal save. Paprastai.

Tik nuoširdžiai nežinau kaip bus su tomis Kalėdų dovanomis. Tiesa, mačiau, mama jau primezgė kojinių. Beje, nepaprastų visame kame.

kaledu-kojines